Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Gyventi per mirtį PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Ambrazevičius   

1941 birželio mėn. sukilėlių kapai Kauno kapinėse

Iš ministro pirmininko pareigas ėjusio Juozo Ambrazevičiaus kalbos, laidojant 1941 birželio sukilėlius Kaune.

Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei.
Tačiau niekados toji duobė nebuvo tokia didelė, kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės.

Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai — šimtai ir tūkstančiai — savu noru ryžtasi mirti, kad tik svetimiesiems nevergautų.
Pajaučiam šių gilių kapų akivaizdoje visos :autos pasiryžimą gyventi per mirtį.
Didingas tai momentas, bet ir graudus. Graudu su kritusiais didvyriais išsiskirti kovos draugams, tėvams ir artimiesiems; graudu ir 7Mikinajai vyriausybei.
Kovos draugams ir kariams — vienas nusiraminimas — partizanai kovojo ir žuvo didvyriškai, kaip kovoja narsiųjų pasaulio tautu, sūnūs. ..
Tėvams, giminėms ir artimiesiems tėvynės vardu dėkojame, kad išaugino ir atidavė tėvynei tai, ką jie turėjo brangiausia.
Visai tautai graudu, kad neteko tų žmonių, kurie jos gyvenimo pažangai buvo reikalingi: neteko idealingiausių žmonių.
Pasiliko tačiau viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai.
Šios tylios kuklios laidotuvės, kaip tylus ir kuklus buvo mūsų partizanų pasiaukojimas, ateityje pavers jų kapus gausiai lankoma vieta. Tylos ir ramybės.
Tos ramybės, kurioje telkėsi ir bręsta nauja dvasios energija naujam gyvenimui kurti ir dėl jo kovoti.
Skyrium ar būriais lankydamiesi prie šių partizanų kapų, stiprėsime dirbti, o jei reikės ir mirti dėl to idealo, dėl kurio jie aukojosi, būtent, vėl Lietuvos laisvei.

Laikinosios vyriausybes veikla

Laikinajai vyriausybei 1941 vadovavusio J. Ambrazevičiaus pranešimas paskutiniame jos posėdy
Laikinosios vyriausybės ministrų kabinetas paskutinį kartą posėdžiavo 1941 rugpiūčio 5 (protokolas nr. 35). Ministro pirmininko pareigas ėjęs jo pavaduotojas ir švietimo ministras Juozas Ambrazevičius šiame posėdy padarė žemiau dedamą apžvalginį pranešimą. Pradžioj nurodęs, jog Laikinąją vyriausybę pastatė LAF pravestas tautos sukilimas laisvai ir nepriklausomai Lietuvai atstatyti, toliau apžvelgė šios vyriausybės darbą, turėtus siekimus ir iš vokiečių sutiktus sunkumus:

Jau birželio mėn. 25 d. rytą vyriausybės atstovai prisistatė ką tik į Kauną atvykusiam Kauno karo lauko komendantui gen. Pohliui aptarti įvairių aktualių reikalų, kurie galėjo dominti ir vyriausybę, ir vokiečių komendantą, bet vokiečių karo komendantui įsakmiai pabrė-žus, kad jis tegalįs kalbėtis su miesto burmistru, nes Lietuvos vyriausybės klausimas jo neliečiąs am jis neturįs įgaliojimų, apsiribota paprastu pasiinformavimu. Gen. Pohlis taip pat nesutiko, kad atvykusioj i Kaunan vokiečių kariuomenė būtų laikinosios Lietuvos vyriausybės vardu pasveikinta. Nuo šito momento jau buvo galima konstatuoti, kad vokiečių karinė vadovybė, matyti, turėdama atitinkamų instrukcijų, laikinosios Lietuvos vyriausybės formaliai nepripažino, į ją formaliai nesikreipė ir, žinoma, neieškojo kontakto. Užtat laikinoji vyriausybė stengėsi su gen. Pohliu išsiaiškinti įvairius vyriausybei rūpimus klausimus, ir nors vokiečių karo komendantas vis atsisakinėdavo su vyriausybės atstovais oficialiai kalbėtis, bet praktiškai iškeltus pageidavimus, ypač maitinimo ir policijos tvarkymo srityje, priimdavo dėmesin. Tokiu būdu keliais atvejais birželio 27-28 d. vyriausybė bandė aptarti su gen. Pohliu ir tokius klausimus, kaip valiuta, partizanų organizavimas, skundai dėl turto ėmimo iš sandėlių ir t.t. Vokiečių aukščiausioms karinėms įstaigoms Kaune buvo įteikta eilė pro memorijų. Prašyta paleisti internuotus lietuvių karius, prašyta leisti organizuoti tautinį korpusą, kuris dalyvautų žygyje prieš bolševikus, prašyta sustiprinti krašte bolševikų valymo akciją, prašyta leisti naudotis vyriausybei susisiekimo priemonėmis ir telefonu su provincija ir t.t. Bet tik nedidelė dalis prašymų buvo patenkinama. Pvz., dalis buvusiojo korpuso karių buvo išvežti kaip karo belaisviai, dalis paleisti atostogų, o kita dalis Vilniuje paversta policija, nerodant nė mažiausio noro leisti susiorganizuoti tautiniam lietuvių korpusui, nors iš jų buvo paimta raštu sutikimas dalyvauti žygyje prieš bolševizmą. Susisiekimo priemonių atžvilgiu vyriausybė ne tik negavo jokių lengvatų, bet, priešingai, liepos mėn. antroje pusėje jai buvo atimtos visos automašinos. Tarnybinėm pareigom atlikti vyriausybė nebeteko paprasčiausių priemonių.

Bet ir neturėdama nei pašto, nei telefono ryšio, laikinoji Lietuvos vyriausybė nenutraukė sunkaus atstatymo darbo. Palyginti labai trumpu laiku buvo atstatytas prieš 1940 m. birželio 15 d. buvęs administracijos aparatas (apskričių, miestų ir valsčių savivaldybės), suorganizuota policija, išleista visa eilė įstatymų, kuriais naikinama bolševikų okupacijos metu įnešti pakeitimai bei įstatymai. Pvz., ministerių kabineto buvo priimti miestų namų ir žemės sklypų de-nacionalizacijos įstatymas, prekybos ir viešojo maitinimo įmonių denacionalizacijos įstatymas pramonės įmonių denacionalizacijos įstatymas įstatymas žemės valdymui tvarkyti, teismų santvarkos įstatymų pakeitimas, universiteto ir kitų mokyklų įstatymai ir t.t.

Šis vyriausybės veikimas buvo visai supančiotas dar ir tuo būdu, kad savo pagrindinių potvarkių ar įstatymų ji negalėjo paskelbti nei spaudoje, nei per radiją, kuris jau nuo birželio 25 d. buvo vokiečių žinioje. Taip pat prie vokiečių lauko komendantūros vokiečių karinės cenzūros žinyba nuo pirmųjų savo veikimo dienų ėmė negailestingai braukinėti viską, kas tik galėjo turėti ryšį su vyriausybės vardu. Tik elementariai multiplikuodama, privačiu būdu per atvykstančius iš provincijos žmones tegalėjo laikinoji Lietuvos vyriausybė silpnai informuoti kraštą apie savo darbus. Apskritai, nuo visuomenės vyriausybė buvo atskirta, ji neturėjo priemonių apie save formuoti opinijos. Bet kokių ekscesų, kaip pvz., Kaune ir provincijoje vykstančių žydų egzekucijų, neturėdama savo priemonių, negalėjo vyriausybė pozityvia prasme paveikti.

Vokiečių karinės žinybos ir toliau oficialiai stengdavosi ignoruoti ir sąmoningai apeiti laikinąją Lietuvos vyriausybę, nors iš to bendradarbiavimo, kaip ne kartą atskiromis progomis vokiečių žinyboms buvo pareikšta, vokiečiams ūkiniu atžvilgiu būtų buvę tik naudos. Tiesa, į įvairias ministerijas su įvairiais pageidavimais, reikėlavimais atvykdavo įvairių sričių vokiški kariški valdiniai, kurių norus visada buvo stengiamasi šimtu procentų patenkinti. Liepos mėn. pradžioje atvykusi ūkinė vadovybė <Wirtschafts-kommando) sistemingai domėjosi, kiek jai buvo naudinga, atskirų ministerijų nurodymais, jų patarnavimais ir pagalba. Tas pats pasakytina apie gen. Rocąues štabo VII skyrių (Kriegs-verwaltung), kurio vadovybė visų sričių minis-terius liepos mėn. 10-11 d. buvo pas save paeiliui atsikvietusi susipažinti su jų darbu. Šitokiu būdu, faktiškai užmezgus santykius, oficialus kontaktas su vyriausybe vis dėlto buvo sąmoningai vengiamas, nežiūrint ir toliau jos dėtų pastangų. Priešingai, vyriausybė jau birželio mėn. paskutinėm dienom buvo gavusi patirti, kad net ministeriui pirmininkui pik. Škirpai, kuris buvo organizavęs Aktyvistų frontą ne be Vokietijos tam tikrų įstaigų pritarimo, Berlyne buvo uždėtas naminis areštas. Veltui liepos mėn. (pirmojoje) pusėje Kaune veikęs Aktyvistų štabas per gen. Rocąues bandė prašyti leisti pik. Škirpai grįžti į Lietuvą. Tas raštas, kuriame kartu fiureriui buvo dėkojama už išlaisvinimą, paliko be jokio atgarsio. Taip ir laikinosios Lietuvos vyriausybės užsienių reikalų ministeriui R. Skipičiui iš Berlyno nebuvo leista atvažiuoti Lietuvon.

Tokiu būdu laikinoji Lietuvos vyriausybė visą laiką negalėjo nei su vokiečių atitinkamomis žinybomis palaikyti oficialius santykius, nei susisiekti su Berlyne atskirtais vyriausybės nariais. Šitaip vyriausybė gyveno nežinios laiką.
Šiek tiek informacijų rados, ir į naują santykių su Vokietija fazę įeita, iš Berlyno vokiečių specialiu lėktuvu birželio mėn. 28 d. parvy-kus gen. Raštikiui. Kaip vėliau paaiškėjo, vokiečių buvo tikėta, kad gen. Raštikis imsiąsis laikinąją Lietuvos vyriausybę prikalbėti persiformuoti į vokiečiams priimtiną organizaciją.
Iš tų informacijų, kurias gavo privačiuose pokalbiuose birželio mėn. 30 d. - liepos mėn. 1 d. gen. Raštikis su pas jį iš Berlyno siųstu politiniais reikalais vidaus reikalų ministerijos valdininku dr. Greffe ir iš mano ir dr. Z. Ivinskio vėliau (liepos mėn. 12 d.) įvykusio pasikalbėjimo su dr. Kleistu, kuris dirba politiniame p. von Ribbentropo biure, aiškėjo bendras vokiečių nusistatymas Lietuvos atžvilgiu. Liepos mėn. 1 d. pokalbyje dr. Greffe gen. Raštikiui aiškiai pareiškė, kad laikinoji Lietuvos vyriausybė esanti sudaryta be vokiečių žinios. Šitokia savo forma, nors prieš atskirus asmenis ir nieko neturima, ji esanti vokiečiams nepriimtina.
Dabartinė laikinoji Lietuvos vyriausybė turinti persiformuoti į tautinį komitetą ar tarybą prie karinės vokiečių valdžios, kurios priešakyje buvo pageidaujamas gen. Raštikis. Pabrėždamas, kad vokiečiai turį pakankamai priemonių laikinajai Lietuvos vyriausybei likviduoti, bet kartu akcentuodamas, kad jie nenorį konflikto su lietuviais, dr. Greffe patarė tuoj patiems persiformuoti į tokį komitetą ar tarybą.
Tai siūlė dr. Greffe įvykdyti iki liepos mėn. 1 d. vakaro ir primygtinai akcentavo tai, ką vėliau atskiriems vyriausybės nariams iš vokiečių pareigūnų dar dažnai teko girdėti, būtent, kad iki karo pabaigos, kuris vokiečiams stato tokius didelius ir sunkius uždavinius, negalįs būti išspręstas Lietuvos likimas, nors kartais pabrėžiama, kad jis būsiąs sutvarkytas lietuviams priimtina prasme. Dr. Greffės išvedžiojimams artimas mintis liepos mėn. 12 d. pareiškė man ir prof. Ivinskiui dr. Kleistas, pridėdamas tik, kad laikinoji Lietuvos vyriausybė kol kas galinti dirbti savo darbą, kurio naudingumas vokiečiams buvo aiškus. Tik kreipdamasi į vokiečių žinybas, laikinoji Lietuvos vyriausybė neturi vartoti "mi-nisterių" ir "ministerijų" titulų. (...) Atsiklaususi visuomenės atstovų, gavus jos pritarimą savo nusistatymui ir jos neabejotinai pozityvaus nusistatymo stiprinama, vyriausybė pasiliko toliau savo poste. Dr. Greffe išvyko į Berlyną. Taip baigėsi privatūs pasikalbėjimai dėl vyriausybės ir jos tolimesnio likimo.

Nesulaukdama iš Berlyno parvykstančio dr. Greffės ar kito pareigūno ir negaudama tiesioginių informacijų apie reicho nusistatymą Lietuvos atžvilgiu, laikinoji vyriausybė nusprendė pati siųsti delegaciją į Berlyną išsiaiškinti. Bet pastarąjį žygį jai sutrukdė viduje suorganizuoti sunkumai — nesutarimai tarp Lietuvių Aktyvistų fronto ir Geležinio vilko, kuris iš viso suardė vyriausybės planus. Nuo liepos mėn. pirmųjų dienų prasidėjo pasitarimai, posėdžiai, aiškinimasis su voldemarininkais, kurie iškėlė reikalavimus likviduoti Aktyvistų frontą, įkuriant naują politinę nacionalistinę organizaciją. Nebūdama priešinga tokios organizacijos įkūrimui ir stengdamasi eilę Voldemaro linijos šalininkų įtraukti į pozityvų kūrybinį darbą, vyriausybė negalėjo surasti bendros formulės, kuri galėtų abi pusi patenkinti, juo labiau, kad voldemarininkų reikalavimai, be įtakos, kaip jie pareiškė, iš šalies, vis didėjo, o priimti ar sutarti pasiūlymai buvo vėliau vis atmetami ar pakeičiami. Liepos 23 - 24 d. naktį voldemarininkai jėga į savo rankas paėmė Kauno komendantūrą, batalioną ir lietuvių policiją. Buvęs Lietuvos armijos mjr. Pyragius, dabar veikiąs prie vokiečių dalinių, naktį telefonu reikalavo iš gen. Raštikio įsakymo jam perduoti Kauno komendantūrą. O kai gen. Raštikis atsisakė tai padaryti, p. Pyragius, be kitko, pareiškė "savo ir savo vienminčių grupės vardu, kad jis pavartosiąs jėgą, nes veikiąs su vokiečių karinės vadovybės pritarimu ir Sicherheitspolizei žinia". Nors gen. Raštikis, apie tai paklausęs gen. Pohlį, atsakė, kad vokiečių karinei vyriausybei Kaune apie tuos įvykius nieko nebuvo žinoma, nors jis komendantui Bobeliui uždraudė formaliai perduoti pareigas, tačiau kitos vokiečių įstaigos skaitėsi su nakties įvykių pastatytu nauju komendantu ir pripažino susidariusį faktą. Šitokiu būdu laikinosios vyriausybės padėtis buvo sunkinama, norint atstatyti normalinę padėtį, toliau mėginant suderinti Geležinio vilko ir Aktyvistų fronto veiklą ir žmones.

Vyriausybei teko sutikti sunkumų ne tik visuomenę konsoliduojant, bet jungiant atskirus Lietuvos regionus centralizuotam valstybiniam gyvenimui. Ypačiai daug kliūčių buvo vyriausybei santykiauti su Vilnium ir jo sritimis. Būdamas kitoje armijos veikimo srityje ir gaudamas Vilniaus karo komendanto aiškius nurodymus Kaune reziduojančios laikinosios Lietuvos vyriausybės įsakymų nevykdyti,
Vilniaus laikinasis komitetas negalėjo sudaryti su vyriausybe tvirtų ryšių. Kai, pvz., komiteto pirmininkas prof. St. Žakevičius pareiškė norą atvažiuoti į Kauną pasitarti ir surinkti savo aparatui labai trūkstamų žmonių, gavo jis 1941 m. liepos 11 d. iš Sicherungsdivision 403 Kriegsabteilungs-chef neigiamą atsakymą, kuriame, be kitko, buvo pasakyta, kad tokia kelionė pasitarti su Lietuvos vyriausybe galinti įnešti dar daugiau nedarnumo vokiečių žinyboms, "kurioms pradžioje tikrai per daug skubotas valstybių fabrika-vimas dar ausyse skamba" ("denen die anfang-liche, recht ūbereilige Staatenfabrikation noch im Ohre klingt"). Norėdama palaikyti su Vilniaus komitetu glaudų kontaktą, vyriausybė kelis kartus siuntė savo atstovus į Vilnių ištirti ten gana mums nepalankius susidarančius lietuvių ir lenkų santykius, prie kurių atsiradimo buvo prisidėjusios vokiečių žinybos. Vilniun buvo perduodami vyriausybės nurodymai, informuo-jamasi, tačiau dėl trukdymų iš vokiečių pusės glaudžių ryšių negalėjo būti. Buvo tuo klausimu įteikta Denkschrift gen. von Rocąues įstaigai, tačiau apčiuopiamų rezultatų nesulaukta.

Nežiūrint nė iš vietos negerėj ančių susisiekimo ir pašto bei telefono ryšio reikalų, vy-_ riausybė ieškojo kontakto su provincija, tam panaudodama visas galimas priemones. Tik santykiai su vokiečių oficialinėm sferom liko ir toliau neišaiškinti ir nenustatyti. Atskiros žinybos ir ministerijos darė viską, ką galėjo, ten-kindamos vokiečių ekonominius reikalavimus, toleruodamos neteisėtumus ir t.t. Nuo liepos mėn. antros pusės ryškėjo naujos tendencijos ne tik pasinaudoti Lietuvos įstaigų patarnavimais, bet pačias įstaigas jau perimti į savo žinią. Liepos mėn. ... d. atitinkamų vokiečių organų žinion buvo perimti valstybiniai ūkiai (sovchozai). Tokios pat pastangos buvo matyti ir miškų srityje, kurie liepos mėn. ... d. buvo perimti vokiečių žinion. Tokios tendencijos rodė, kad laikinajai vyriausybei nenorima palikti tvarkyti Lietuvos ūkio, jos potvarkiai sustabdomi,
Nuo liepos mėn. 25 d. formaliai pradėjo veikti Zivilverwaltung. Liepos mėn. 28 d. keturių ministerijų atstovai buvo pakviesti naujai atvykusio vokiečių civilinės valdžios Kauno apygardos komisaro oberfūhrerio Lentzeno, kurio pareiškimai nieko aiškaus taip pat neįnešė.

Pagaliau liepos mėn. 28 d. paskelbti Reichs-kommissar fūr Ostland ir generalkomisaro Lietuvai atsišaukimai, kurie atėmė iš vyriausybės bet kurias sąlygas palaikyti krašte kūrybinį entuziazmą. Nauji civilinės valdžios įsakymai, įstaigų užėmimai be atitinkamų organų žinios, pagaliau pačios laikinosios vyriausybės pašalinimas iš jos patalpų (rugpiūčio mėn. 4 d.) sudarė laikina j ai Lietuvos vyriausybei nebeįmanomas darbo sąlygas,

Laikinoji Lietuvos vyriausybė, turėdama galvoje reicho komisaro Rytų kraštui ir generalkomisaro Lietuvai š. m. liepos mėn. 28 d. atsišaukimą į lietuvius ir iš jo sekusį generalinio komisaro Lietuvai oficialų pareiškimą Lietuvos vyriausybės nariams š. m. rugpiūčio mėn. 5 d., kuriame buvo įsakmiai paireikšta, jog Lietuvos vyriausybė nuo šiol laikoma nustojusia veikti, konstatuoja, kad Vokietijos politinė vadovybė tebevykstančio karo sąlygose įsakė perimti visą civilinę valdžią Lietuvoje Vokietijos pareigūnams, civilinės valdžios atstovams, kurie tai ir vykdo; šių faktų akivaizdoje laikinoji Lietuvos vyriausybė laiko savo veikimą sustabdytą prieš jos valią.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai