Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KORPORATYVIZMO PAVEIKSLAI PDF Spausdinti El. paštas
Nekartą mūsų spaudoje ir šio žurnalo puslapiuose buvo rašyta apie korporatyvizmą ir jo doktrinos pagrindus. Šiame straipsnyje norėtume kiek plačiau pavaizduoti jo įgyvendinimo tiek praktinius, tiek teoretinius bandymus. Tie gyvenimo ir teoretikų — taip sakant — nupiešti jo portretai ir teoretikų škicuoti ekskizai bei detalės tepadeda susidaryti kiek pilnesnį konkrečios korporatyvinės santvarkos vaizdą.

I.
1.    Korporatyvizmo paveikslų apžvalgą reikėtų pradėti bent nuo romėniškųjų korporacijų, gyvavusių respublikos ir imperatorių laikais. Jos turėjo puikius teisinius nuostatus, bet niekados nepajėgė išsikovoti savarankiškumo, autonomijos.

2.    Ilgokai reikėtų prisižiūrėti į viduramžiais gyvavusias korporacijas ir to paties stiliaus jų tęsinį pirmoje naujųjų amžių pusėje. Jos buvo gana prisitaikiusios to laiko ūkiškojo ir kitokio bendruomeniškojo gyvenimo sąlygoms. Tada vyravo amatų ūkis. kurį įgalino menkas dėl karų ir marų žmonių prieauglis, gana sudėtinga ir ilgo laiko reikalaujanti amatui išmokti technika (mokiniai, gizeliai, meistrai), galimybė lengvai apsirūpinti — dažniausiai vietoje — reikalinga žaliava ir parduoti savo gaminius. Tiek Sombartas, tiek Fanfani sprendžia, jog korporacijos 12-14 šimtmetyje atliko joms skirtus uždavinius, būtent: jos įgalino amatininkų savarankiškumą, perdavimą kartai iš kartos amatų technikos, įgyvendinimą amatų apsaugos įstatymų ir apgalėjimą ūkiniame gyvenime partikula-ristinės bei egoistinės ekonomijos. Vėliau prasidėjo jų smukimas — jos piktanaudojo savo teises bei privilegijas ir nenorėjo ar nepajėgė prisitaikyti prie naujai bekylančios vidutinės ir stambiosios pramonės stiliaus.

3.    Tačiau mus labiau domina mūsų laikų korporatyvizmas, kurį kai kurie autoriai ret neokorporatyvizmu vadina. Todėl atidžiau pažvelkime  į   korporatyvinę  santvarką  Italijoje.
Austrijoje, Portugalijoje ir kai kuriuose kituose kraštuose.

Fašistinis korporatyvizmas Italijoje perėjo gana ilgoką raidą. Jis kilo iš fašistinių sindikatų (1921), išvysčiusių energišką veiklą prieš komunistinių sindikatų terorą ir netvarką fabrikuose. 1922 metais buvo įkurta Tautinė Fašistinių Sindikalinių Korporacijų Konfederacija jau su 1 milijonu narių. Nuo 1924 metų Mussolini pradeda sindikatus stipriau sukti tikrųjų korporacijų link. 1926 m. įstatymu pripažįstama darbdavių ir darbininkų sindikatams teisė išimtinai reprezentuoti darbininkiją bei darbdavius ir sudaryti kolektyvines darbo sutartis, kai jau 1925 m. spalių mėnesio 25 d. buvo susitarta fašistinių darbininkų ir darbdavių sindikatų. Tuo pačiu įstatymu uždraudžiami streikai bei lokautai, ikuriama Korporacijų Ministerija ir iš teisininkų sudaryti Darbo Teismai (Magistratūra di La-voro) ginčams spręsti tarp darbo davėjų ir ėmėjų, kuriems padeda du ūkinės srities žinovai. 1927 m. išleidžiama garsioji "Carta del Lavoro", deklaruojanti Italiją korporatyvinę valstybe ir darbininkų bei darbdavių teises bei pareigas. Vėliau (1930) įkuriama ir Korporacijų Taryba, kuri, pagal dučės išsireiškimą, turėjo būti tautos ūkiui tai, kas kariuomenei generalinis štabas. Taip pat ji turėjo būti ryšys tarp fašistinių darbininkų ir darbdavių sindikatų. Jos sekcijos buvo laikomos kaip ir atskirų ūkio šakų korporacijomis. Tarybos nariai skiriami vyriausybės iš abiejų sindikalinių konfederacijų parinktų atstovų.

Pačios 22 korporacijos buvo įkurtos vos tik 1934 metų įstatymu. Korporacija sudaroma iš tos pačios ūkio šakos ar profesijos darbdavių ir darbininkų sindikatu atstovų. Tačiau į jų tarybas įėio po tris fašistu partijos atstovus, kurie privalėjo ten reprezentuoti bendruosius tautinės bendruomenės reikalus. Korporacijos turi vietinę, provincinę bei tautinę taryba. Kad korporacijos nepaskęstų biurokratizme ir darbininkuose neišblėstų rūpestis visuomenės reikalai*, sindikatams palikta plati veiklos sritis. Jie atitinkamai ir reorganizuojami. Jų skaičius iš 1805 sumažinamas iki 1201 ir jų konfederacijos iš 13 iki 9. Visi konfederacijų, federacijų, provincinių ir vietinių sindikatų organai renkami pačių nariu ar jų rinktų atstovų; tik konfederacijų prezidentai skiriami vyriausybės iš Federacijų Tarybų parinktųjų žmonių. O tačiau ir vėliau korporacijų bei sindikatų biurokratizmas ir valstybės pareigūnų visur kišimasis labai slopino korporatyvinį gyvenimą. Visi svarbesnieji korporacinių organų nutarimai privalėjo turėti Korporacijų ministerio ar atitinkamo jos pareigūno patvirtinimą.

Tai rodo, jog fašistinėms korporacijoms trūko svarbiausios korporatyvizmo žymės — autonomijos. Todėl ir kaip viešosios teisės institucija ir viešąją teisę kuriąs organas jos buvo tik iš vardo — viską diriguodavo fašistų partija ir valstybė. ) Jos — tai fašizmas, pritaikytas ūkinei sričiai. Fašizmo ideologija, pagal Gentile, teigia "valstybės imanenciją individe" ) ir bendruomenės indentifikacija su valstybe.") Užtat "Carta del Lavoro" ir deklaruoja: "Korporacijos sudaromos iš vienintelės produktyvinių jėgų organizacijos ir jos reprezentuoja visų jų interesų visumą. Dėl visų grupių atstovavimo jose ir jų tautinio charakterio korporacijos, teisingai suprastos, yra valstybės organai". Taip jos ir tapo valdžios bei vienos politinės grupės — fašistų partijos — įrankiu bendruomenės ir ūkio pavergimui, o ne jų atstovaujamų verslų gerovei.

4. Savotiškai įdomus yra korporatyvinės santvarkos gyvavimas Austrijoje. Ji buvo įkurta ten 1934 m. gegužės 1 d. įstatymu, kancleriui Dolfuss ką tik nugalėjus socialistų maištą. Naujoje konstitucijoje įrašyta, kad Austrija yra krikščioniška, korporatyvinė valstvbė. Tuoj patvirtinami ar naujai įkuriami darbininkų (34) ir darbdavių sindikatai, bei jų konfederacijos, turinčios atstovauti savo verslo žmonėms. Iš tų sindikatų kiekvienoje įmonėje, rajone ir provincijoje buvo sudaromos korporatyvinės verslo bendruomenės (Staende). Be to, buvo dar ūkininku bei valdininkų korporacija su 11 poskyrių. Visi verslai (Staende) turi bendrą provincijos atstovybę ir federalinę tarybą iš 70 atstovų.

Korporatyvizmas Austrijoje turėjo gana sveikus pagrindus, tačiau vyriausybė perdaug kišosi per atitinkamus ministerius į jų veiklą. Korporacijos tapo valdžios administracijos organais. Darbininkai, tuo labiau socialistai, jomis buvo nepatenkinti.   Jos pasidarė nepopuliaros.
Be to, reikia atsiminti, kad po pirmo pasaulinio karo Austrijos valstybė buvo labai sumažinta, jos blogą ūkinę padėtį dar labiau apsunkino ekonominė krizė, stiprus komunistų, o vėliau ir nacionalistų veikimas. Šie tad veiksniai ir nulėmė korporacijų nesėkmę Austrijoje.

5. Korporatyvinė Portugalijos santvarka yra gana sudėtinga ir labiausiai išplėsta, palyginant ją su kitų valstybių. Todėl jos paveikslui reikėtų daugiau laiko paskirti; tačiau čia tenka pasitenkinti jos bendru pavaizdavimu, nes jau anksčiau buvo apie ją kiek "Aiduose" rašyta.

Korporatyvinė krašto santvarka yra įrašyta naujojon 1932 m. Portugalijos konstitucijon ir 1933 m. rugsėjo 23 d. Tautiniu Darbo Statutu ir trimis dekretais paskelbta jos konkreti forma. Korporatyvinė sistema yra sudaryta iš trijų laipsnių: 1. darbininkų sindikatų, darbdavių bei ūkininkų ratelių — gremios, ir laisvųjų profesijų sąjungų — ordinų; 2. jų federacijų, atliekančių ekonominę rolę ir 3. iš sindikatų bei "gremios" atstovų sudarytų korporacijų, kurių veikla yra daugiausia jungiamojo ir patariamojo pobūdžio. Pagaliau yra Korporacijų Rūmai, kurie sprendžia bendruosius korporacijų reikalus, peržiūri tarptautines sutartis, visų įstatymų projektus, juos priimdami, atmesdami, pataisydami ar naujus sudarydami. Taigi jie yra, taip sakant, techniškasis vyriausybės ir seimo patarėjas. Be to, dar yra koordinacijos organai — Korporacijų Taryba.

Labai sunku teisingai įvertinti Portugalijos korporatyvinę santvarką. Jos kūrėjų deklaruoti pagrindai yra sveiki, geri. Nuo jos įkūrimo laikų pasiekta tikrai didelės socialinės ir ekonominės krašto pažangos. Solidarumo ir klasių bendradarbiavimo dvasia žymiai sustiprėjo.

Tačiau kiek tai priskaitytina korporatyvizmui ir kiek sėkmingai Salazaro politikai — kas pajėgs atskirti? Tai sindikalizmo, korporatyvizmo ir autoritetinio režimo junginio vaisius. Be abejo, valstybės intervencija korporatyviniams organams mums atrodo nekartą perdaug didelė, ir Portugalijos korporatyvinė santvarka savo bruožais primena valstybinio korporatyvizmo veidą. "Tačiau — sprendžia Airių Specialistų Komisijos pranešėjas — tai nėra totalitarines valstybės kėslai.   Jei korporacijų kilmė ir įskaitytina valstybės iniciatyvai, betgi visais atvejais jos turi administracijos laisvę".9) Be to, reikia atsiminti ir konkrečias šios santvarkos įgyvendinimo aplinkybes: dar nenutilusios politinių ir klasių kovų įaudrintos aistros, menkas portugalų apšvietos ir techninės kultūros laipsnis, sunki jos ūkinė padėtis, sunkiai pergyventi ekonominės krizės, karo ir pokario laikai, atšiauri kitų valstybių laikysena jos atžvilgiu dėl autoritetinio režimo . . . Todėl ir tie 20 metų nuo korpo-ratyvinės santvarkos įkūrimo laikytini jos brendimo amžiumi.

5. Dalinį korporatyvizmą bandė Jungtinėse Amerikos Valstybėse įgyvendinti prezidentas Rooseveltas. 1933 metų birželio 13 dienos įstatymas (Industrial Recovery Act, trumpai—NIRAl suteikė jam teisę tvirtinti "lojalios konkurencijos kodeksus" ir imtis visų reikiamų priemonių jų įgyvendinimui. Praktiškai tai buvo korporatyvinio pobūdžio konkurencijos ir darbo reglamentavimas, kurį sau privalėjo sutartinai nusistatyti įvairios pramonės šakos. Jų vadovams ir darbdaviams padėti, sunkenybes apgalėti ir su tuo iškilusius reikalus tvarkyti buvo įkurta speciali įstaiga — National Recovery Administration (NRA). Jos vadovu su plačiomis galiomis prez. Rooseveltas paskyrė generolą Johnsoną. Pradžioj viskas ėjo gerai, daugelio pramonės šakų darbdaviai tuos kodeksus paruošė ir pristatė juos tvirtinti prezidentui. Buvo nemažai ir priešininkų, jų tarpe ir automobilių pramonės karaliukas Fordas. Tačiau gen. Johmonui pavykdavo daugumą jų perkalbėti.

Bet 1934 m. jam pradeda priešintis darbininkų unijos, keldamos streikus. Mat, nors anas įstatymas ir reikalavo iš darbdavių pripažinti kolektyvines darbo sutartis ir žemiausius prezidento nustatytus atlyginimus bei darbo valandų skaičių, tačiau leido jiems taip pat priimti darban ir į unijas neįsirašiusius darbininkus. Prez. Rooseveltas taip tikėjosi palaužti unijų galią ir paruošti darbininkus korporacijoms. O kaip tik dėl to ir pasipriešino galingosios darbininkų unijos. Streikams nebuvo galo. Nepasitenkinimas augo ir darbdaviuose. Be to, 1935 m. gegužės 27 d. Augščiausias Amerikos Teismas pripažino NIRA įstatymą negaliojančiu, kaip einantį prieš šteitų laisves. Tuo viskas ir baigėsi.

Gilesnių šio gražaus bandymo likvidavimo priežasčių tarpe yra jo naujumas, staigumas, trūkumas korporatyvinės dvasios liberališkai nusiteikusiuose ūkiniuose sluogsniuose ir nepakentimas net netiesioginės prievartos bei jos galimybės, kurią pagal NIRA galėjo panaudoti prez. Rooseveltas.

Taip pat prieš septynetą metų išleistame "Industry Council Plan" galima įžvelgti kai kurių korporatyvizmo bruožų.

6. Dar reikėtų pavaizduoti korporatyvizmo įgyvendinimo bandymus Ispanijoje, priekarinėje Rumunijoje, mūsų Nepriklausomoje Lietuvoje, dalinę jo formą Šveicarijos žemės ūkyje ir pramonėje (t. y. "Darbo Taikos" išlaikymo organizavimą nuo antro pasaulinio karo pradžios), Prancūzijos batų pramonėje ir cukrinių runkelių auginimo bei žuvininkystės srityje, Olandijoje, kur 1950 m. įstatymu steigtina ekonominė krašto taryba iš verslų atstovų, ir kitose valstybėse. Tačiau čia tenka pasitenkinti jų suminėjimu.

II.
Dabar pasižiūrėkime į teoretikų škicuotus korporatyvizmo eskizus, ilgiau sustodami net prie kai kurių ryškiau pavaizduotų jo detalių.

1.    Įdomus yra rumuno profesoriaus Manoilescu vadinamojo "grynojo korporativizmo" škicas. Pagal jį nėra nei iš Dievo kylančios valdovo, nei sudievintos suvereninės liaudies teisės. Esančios tik pirmykštės teisės, pagrįstos korporacijų, kaip darbo bendruomenių, funkcijomis, į
kurias tauta skirstosi visuomeniniame bendravime. Todėl valstybės valdžios galios kilmė ir jos
pirmykštė nešėja yra šių bendruomenių visuma. Joms turinti todėl priklausyti ir valstybės valdžia.

Tai ryškus sistemos pavyzdys, kurioje visai sumaišoma bendruomenės ir valstybės santvarka. Gyvenime grynasis korporatyvizmas vestų valstybės valdžios atidavimą į ūkinių grupių rankas. Net Italijos fašistai buvo iš dalies į ji linkę — 1939 metais panaikino politinį parlamentą ir sukūrė "Camera del Fasces e Corporationes".

2.    Universalistinio korporatyvizmo tipą sukūrė Vienos universiteto profesorius Othmar Spann. Jis paremtas Spanno universalizmo teorija, pagal kurią bendruomenė yra dvasinga visuma, teikianti gyvenimą paskiriems žmonėms, kurie net kaip dvasinės būtybės nėra autarkinės,
bet visada gyvena vien kaip nariai. Todėl bendruomenė turinti tvarkyti visą žmogaus gyvenimą. Nuosekliai galvojant, ir politinė galia turi priklausyti tokiai valstybę palaikančiai bendruomenei, luomui. Tai būtų luominė valstybė (Staendestaat).

Aišku, jog ši sistema vestų valstybės valdžios patekimą į vienos profesinės grupės ar partijos rankas.
 

DAGYS — KRYŽIAUS KELIO STOTYS ŠV. JONO LIETUVIŲ   BAŽNYČIOJE  TORONTE
(Medžio rėžiniai. J. Pilipavičiaus nuotr.)
 
3.    Esama net socialistinio korporatyvizmo škicų, pripažįstamo kai kurių socialistų, bent pereinamojoje socialistinės santvarkos stadijoj.

4.    Nemaža autorių yra bandę duoti demokratinio korporatyvizmo škicų. Todėl jie gana įvairūs. Tačiau bendrais bruožais jie gana panašūs, kaip besiremią tuo pačiu demokratiniu principu — visų vienoje profesijoje dirbančiųjų teise dalyvauti savo verslo ar ūkio šakos valdyme, — nors detalėse gana skirtingi, žiūrint autorių ideologijos.

Štai kaip jį sau vaizduojasi liberalai. Pasaulinio masto neoliberalas ekonomistas J. M. Key-nes rašo: "Aš tikiu, kad kontrolės ir draugijinio gyvenimo vienetas yra kažkur tarp individo ir modernios valstybės. Todėl pusiau autonominių institucijų sudarymą ir jų pripažinimą valstybės rėmuose laikau esant pažanga. Jų veiklos mastas savame bare turėtų būti bendroji gerovė, ir privatūs interesai neprivalėtų būti apsprendžiamieji motyvai . . . Taigi šios institucijos normalioms gyvenimo sąlygoms turėtų daug savarankiškumo joms nustatytose ribose, nors galutinėje instancijoje būtų pajungtos parlamento atstovaujamam demokratijos suverenumui. Aš siūlau, taip sakant, grįžti į atskiras viduramžių sampratos autonomijas. Bent Anglijoje korporacijos yra savivaldos formos, kurios niekada nenustojo savo reikšmės. Jos sutinka su mūsų institucijomis".

Panašiai galvoja ir G. Guy-Grand: "Jei grynai ekonominė arba korporatyvinė valstybė yra utopija, tai politinė demokratija privalo prisitaikyti labai realiems pasikeitimams, kurie keičia visuomeninę, o per ją ir politinę krašto sąrangą . . . Kad palengvintų perdaug apkrautos valstybės naštą, ekonominiai, profesiniai ir kiti panašūs reikalai turėtų būti tvarkomi atitinkamų tarybų, turinčių pagal Pirou formulę reglamentavimo galią, gi bendrieji ekonominio gyvenimo interesai — tautinės ekonominės tarybos, pajungtos politinei valdžiai. . . Tai jau jaučiamos tendencijos. Ir jos neatrodo priešingos demokratijai, kuri dar netarė paskutinio žodžio apie savo santvarką. Ta prasme galime suvokti net "korporatyvinę valstybę", "ekonominę", ar dar plačiau imamą "socialinę demokratiją".

Tačiau dėl konkrečios korporatyvinės sistemos liberalai nesutaria, ir tenka abejoti, ar kada nors sutars dėl jos pilno įgyvendinimo. Mat, daugelis jų įžvelgia joje didelį, net neapgalimą pavojų laisvai iniciatyvai ir konkurencijai, todėl ir pigiam, prie rinkos sąlygų greit prisitaikančiam žmonių aprūpinimui. Vis dėlto kai kurie neoliberalai mano šį pavojų nesant esminiu; pvz., prancūzų Marcei Deat, buvęs ministeris, taip rašo: "Jeigu turima galvoje vietoje siauro korporatyvizmo supratimo visus jo atspalvius ir galimybes, jei sutariama matyti jame sąjūdį su visu šio žodžio turiningumu, o ne keleto srovių nustatytą dogmą, tai sakoma, kad visos jo adresu pareikštos baimės neatrodo mums pateisinamos. Išmintinga profesinė drausmė neatima darbdaviui laisvės; priešingai, konkrečiose verslo ir bendrojo intereso bei nemažiau teisėto darbininkijos intereso ribose ji užtikrina realią laisvę, o ne vien teoretinę ar abstrakčią. Produkcija, techninė pažanga, prekių kokybė dėl to tik laimėtų.

5. Dabar sustokime ilgiau prie Vienos profesoriaus J. Messner eskizo, kaip katalikų sociologų demokratinio korporatyvizmo pavyzdžio. Paprastai korporatyvinę santvarką jis vadina pagal verslo bendruomenes organizuotą bendruomenės santvarką ar tiesiog socialine demokratija. Mat, žodis korporatyvizmas daug kam primena jo panašumo į fašistiškai valstybinį Italijos korporatyvizmą, gi profesinė bendruomenės santvarka (berufstaendische Ordnung) — viduramžiais gyvavusias korporacijas, luomus ar Austrijoje bandytąją sistemą Dolfusso laikais. Terminas "socialinė demokratija" aiškiai nusako, ko siekiama — įvesti demokratinio valdymosi formą ir socialinėje srityje, t. y. ūkiniame ir kitokiame profesiniame žmonių bendravime.

Jo sistemai būdinga: a) darbo iškėlimas į lygiateisį bendruomenės ir ūkio tvarkymo principą; mat, niekas nepajėgiąs taip pakelti darbo našumo, kaip darbininko įsitikinimas, kad darbas teikia jam galimybę pilnam asmeninio intereso patenkinimui ir asmenybės išsivystymui; o to esą galima pasiekti, tik ir patiems darbininkams dalyvaujant gamybos ir bendrųjų reikalų tvarkyme; b) todėl darbdavių ir darbininkų paritetiškumas šių reikalų tvarkyme yra verslo bendruomenių savivaldos principas; c) svarbiausia savivaldos priemonė yra bendruomeniškoji konkurencijos kontrolė. Gi korporacijų savivalda apimtų maždaug šias sritis:

1.    palaikymą socialinės taikos kolektyvinėmis darbo sutartimis ir iškylančių ginčų baigimą trečiųjų teismo sprendimais;

2.    kūrimą bendrų komitetų darbininkijos ir įmonės vadovybės bendradarbiavimui, siekiant nuolatinio gamybos pagerinimo, kaip to reikalauja vienoje rezoliucijų ir Tarpt. Darbo Konferencija 26 suvažiavimo 1944 m. Philadelphijoje proga;

3.    vykdymą savo verslo srityje, valstybinės Įstatimdavystės užbrėžtos, socialinės ir ūkinės politikos;

4.    produktų, patarnavimų ir kredito kontrolę;

5.    kultyvavimą profesinio atsakingumo ir garbės sąmonės;

6.    profesinį savo narių švietimą;

7.    ribotą teismo galią nusikaltusiems prieš verslo gerovę ar garbę, ir

8.    nustatymą savo verslo bendruomenės statutų.

Korporacijų įgyvendinimą reiktų vykdyti ne pagal iš anksto sukurtas schemas, bet pasinaudojant jau esamomis profesinėmis sąjungomis ir įvairiais koordinacijos organais. Jų savivaldybėje svarbiausią rolę privalėtų vaidinti ne centrai, bet rajoninės ar — didesnių miestų — vietinės verslo bendruomenės. Iš viso jų organizacinė struktūra turėtų būti lanksti ir lengvai pritaikoma besikeičiančiam socialiniam ir ūkiniam gyvenimui.

Dabar pažvelkime į vieną detalė — bendruomeniškosios konkurencijos kontrolę, kuri pagal Messner yra svarbiausia socialinės demokratijos realizavimo ir palaikymo priemonė. Konkurencija lieka ir korporatyvinėje bendruomenės santvarkoje. Mat, tik ji gali apsaugoti ir asmens laisvę ir tautos aprūpinimą medžiaginėmis gėrybėmis. Liberalizmo klaida yra ne ta, kad jis reikalauja laisvos konkurencijos, bet kad nenori pripažinti sąmoningo konkurenciją reguliuojančio principo. Konkurencijos negali reguliuoti valstybe, kaip to reikalauja socialistai ir kiti valstybinės kontrolės šalininkai; mat, ji visada savąja įstatimdavystės procedūra atsilieka nuo ūkinio gyvenimo. Jei valstybinė rinkos kontrolė buvo kada sėkminga, tai tada ji buvo paremta suinteresuotų sluogsnių bendradarbiavimu. Todėl konkurenciją turi kontruoliuoti pačios gamintojų ir vartotojų organizacijos. Tai praktiškai bus organizuotos verslo bendruomenės, nes jos ir kompetentingos ir atsakingos už įnašą bendrajam labui bei už savo narių ūkiškąjį interesą. Tad jos tik gali ir turi reguliuoti ūkinę konkurenciją pagal bendrosios gerovės reikalą — gausų ir pinigų visuomenės aprūpinimą ūkinėmis gėrybėmis ir įvairiais patarnavimais.

Bendruomeniškoji konkurencijos kontrolė turi ne nustatyti kainą, o tik, reikalui iškilus, kontroliuoti jos teisingumą. Teisinga gi kaina yra ta, kuri artinasi prie natūralios kainos, padengiančios ir gamybos išlaidas ir "visuomeniškai būtinas pajamas", kaip atostogų ir šeimynini atlyginimą, kapitalo nuošimtį ir jo amortizavimą, šefo ir rizikos premiją, nes kitaip iš šio verslo pradėtų bėgti žmonės ir kapitalas, o tai turėtų skaudžių pasėkų tautos gyvenimui. Kontrolės gali šauktis arba paskiri asmenys, savo verslo organizacijų tarpininkaujami, ar paskiros verslo bendruomenės, ar net pagaliau ir vartotojų sąjungos.

Kontrolės organai yra paritetiniai kontrolės komitetai, sudaromi kiekvienam reikalui iš darbdavių ir darbininkų organizacijos po vieną atstovą tos ūkio šakos, kuriai priklauso kaltinamasis. Be to, įeina po vieną darbdavių ir darbininkų atstovą iš betarpiškai kaina suinteresuotų ūkio sričių bei du vartotojų sąjungų atstovu. Komitetas turi teisę naudotis visais daviniais (išskyrus kalkuliacijos ir balanso, apie kuriuos jis yra painformuotas, jei yra reikalo, prisaikdintų ūkinių kontrolierių). Komitetas sprendžia kaltinamojo kainą esant pateisinama geresne gamybos technika ir jos našumu, arba esant neteisingą dėl ūkiniu ar finansinių machinacijų. Panašiai jis sprendžia ir apie augštesnių kainų bylas. Valstybės uždavinys čia būtų subsidiarus: sukurti teisiškas dispozicijas bendruomeniška j ai konkurencijos kontrolei ir įvykdyti per savo organus šio kontrolės komiteto sprendimus bei pritaikyti numatytas sankcijas, liečiančias ne kartą visą kredito, žaliavos ir kitokią ekonominę politiką. Tačiau tai pilnai apsaugotų visuomenę nuo galinčios pasitaikyti verslo bendruomenių ar padėtį apvaldančių stambiųjų įmonininkų sauvalios.

Taip veikianti bendruomeniškoji kontrolė garantuotų pilną laisvę ir sveiką iniciatyvą paskiriems asmenims bei pažangioms ūkinėms grupėms ir bendrąją gerovę. Ji lygiai taip pat kontroliuotų ir nacionalizuotų įmonių, valstybinių ir privatinių monopolių produktų kainas.

Su kainų mechanizmo vairavimu ūkinė savivalda turėtų priemonę veikti bendrąją valstybinę ūkio politiką, įimant drauge ir finansus bei kreditą. Gi kaip matėme, kainų kontrolės komitetuose darbininkai būtų lygiateisiai su darbdaviais. Taip pagaliau ir darbininkija atsistotų taikiu keliu betarpiškai prie tautos ūkio planavimo, tvarkymo ir priežiūros vairo, už tai būdami ir atsakingi. Tuo pačiu politinė demokratija būtų papildyta socialine. Tai ištesėtų darbininkijos švenčiausius troškimus, ir demokratiją padarytų saugią prieš visus pavojus.

Apskritai imant, autorius savo tvirtinimuose yra labai atsargus ir visada bando juos paremti jau iki šiol veikiančių viena ar kita forma profesinių ar paritetinių organų pasiektais laimėjimais ir daug ką palikti gyvenimo praktikai. Tačiau, man rodos, kažin ar bendroji konkurencijos kontrolė, bent tuo tarpu, neštų visų laukiamų vaisių. Mat, ūkinė kontrolė reikalauja bendrojo ir savo ūkio šakos žinovų. Kad darbininkija pajėgtų tokių žinovų duoti augštesnio rango kontrolės komitetams, nėra abejonės; kad jų galėtų duoti visiems didesnių miestų komitetams — tenka abejoti; tai rodo darbiečių praktikos Anglijoje patyrimai. Ir iš viso, beveik visų verslo bendruomenių organų sudarymas paritetiniu principu ar labai neapsunkintų našų korporacijos darbą ir neteiktų vis naujo maisto klasių egoizmui? Gal tai pereinamojoje stadijoje iš kapitalistinės klasių visuomenės į korporatyvine bendruomenės santvarką ir būtų naudinga. Tačiau pilnai visuomeniškai subrendusioje verslo bendruomenėje kiekvienas jos narys privalėtų turėti teisę savo atstovavimą patikėti tam, kas jo manymu to vertas.

Be to, autorius visų korporacijų atstovybei teikia tik grynai konsultatyvinės reikšmės (Wirtschaftsbeirat). Žinoma, tai pašalina baimę, kad ji netaptų stipresne už politinę krašto atstovybę. Tačiau jei svarbiosios korporacijų funkcijos — konkurencijos komitetų nutarimų — įvykdymas yra visai prikl-usomas nuo valdžios, tai jos galia gali būti platesnė. Tai pakeltų korporacijų autoritetą jų narių akyse, tai plaukia iš korporacijų autonomijos ir būtų atsvara prieš politinių partijų interesus bei stipri atrama kiekvienos vyriausybės konstruktyviai politikai.

Jo sistema tačiau puikiai parodo, kaip kor-poratvvinė visuomenės santvarka būtų pajėgi pašalinti taip pragaištingą visuomenės susiskaldymą klasėmis, piešiantį pražūtimi jos laisvei ir gyvenimui. Ji gali vietoje neatsakingų privataus intereso klasių, praktiškai dabar apsprendžiančių ūkinį ir kitokį bendruomeninį gyvenimą, pastatyti jo tvarkyti atsakingas, organizuotas verslo bendruomenes. Tuo būdu ji taikiu keliu galėtų įgyvendinti epochinę pasiuntinybę — taikiu keliu įgalinti darbininkiją atsistoti atsakingai prie tautos ūkio ir bendruomenės gyvenimo vairo. Tai būtų socialinės demokratijos įgyvendinimas. Apsišvietusios ir visuomeniškai subrendusios darbininkijos akivaizdoje tai yra didysis modernios demokratijos įsakymas, kuris lemia jos gyvenimą ar mirtį. Šio įsakymo neįvykdys individualistinis liberalizmas ar neoliberalizmas, kuris niekados nesutiks su socialine laisvos konkurencijos kontrole ir samdyto darbo lygia teise su kapitalu ir pramonininku. Jo nerealizuos ir socializmas ar valstybinis totalitarizmas. Čia darbininkija legaliai turi ūkiui įtakos tik balsavimo kortele, kurią ji gauna į rankas tik kas keletas metų.

Štai matėme visą eilę korporatyvinės santvarkos paveikslų. Nė vienas jų tobulai neatvaizduoja tikrojo korporatyvizmo — nė viena iki šiol gyvenimo praktikoje įgyvendinta korporatyvinė santvarka pilnai neatitinka tikrojo korporatyvizmo idealo; taip pat ir teoretikų gyvenimui šk'cuoti jo eskizai turi trūkumų Vieni labiau bijosi korporatyvinės bendruomenės santvarkos, ar ji planuojama įgyvendinti labai apkarpyta (korporacijos — tai reglamentacijos organai), nes kai kur ji buvo panaudota privačios iniciatyvos ir asmens Davergimui; kiti bando pravesti tik vieną jos dalelę (ekonominės krašto tarybos, vienos ar kitos Drofesijos paritetiniai organai); kitur gi jai neleidžiama pilnai naudotis visomis teisėmis. Tačiau labai daug kur užtinkame jos pradų — iš įvairių to paties verslo grupių atstovų sudarytų organų, daugiau ar mažiau apsprendžiančių šios ūkio šakos ar profesijos gyvenimą.

Kokia tad korporatyvizmo ateitis?
Reikia sutikti su katalikų sociologų nuomone, kad dar praeis nemaža laiko, iki gausūs žaliavų šaltiniai ir ūkinės turtingų kraštų galimybės nebepajėgs pataisyti dabartinės liguistos bendruomenės santvarkos daromų klaidų, o tikėjimas individualistinio kapitalizmo ar kolektyvinio socializmo peršomomis priemonėmis, po ilgo bei skaudaus eksperimentavimo nustos savo galios. Tada pažangesnė visuomenė jieškos tautos ūkio ir bendruomenės santvarkos, geriausiai tarnaujančios bendrajam labui ir ras jį korporatyvizme. Tada išmuš modernių korporacijų valanda.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai