Aidai.eu Apžvalga

LIETUVOS PREZIDENTŲ KONSTITUCINES GALIOS

Įžangines pastabos
Visą istorijos eigą lemia amžina kova tarp laisvės ir autoriteto, tarp asmeniškos diskrecijos ir jos suvaržymo. Valstybės valdymo idealas būtų sunormuoti kiekvieną dalyką įstatymais ir taisyklėmis, kad atskiro valdininko nuožiūrai neliktų vietos, bet šitoks sutvarkymas praktikoje neįmanomas. Valstybės valdžią visų jos galių srityse vykdo patys žmonės, patekę į įstatymų leidėjų, valdininkų arba teisėjų kategorijas. Taigi, piliečių laisvės ir valstybės autoriteto klausimas galutinėje formoje susiveda į atskiro valdžios asmens pasielgimą. Todėl visos politinės sistemos sutinka, kad tik patys geriausieji piliečiai turėtų dalyvauti valstybės valdyme. Skirtumas susidaro tik dėl būdų, kuriais tie geriausieji piliečiai turėtų būti parinkti į valdžią.

Sakoma, jog geriausias demokratinės sistemos privalumas glūdi kaip tik toje aplinkybėje, kad ji pastato valstybės politinių vadovų parinkimą ant paties plačiausio pagrindo, nes išvis kovą dėl valdžios paverčia į varžybų objektą. Demokratinė sistema duoda garantijų, kad netikęs vadas būtų greitai atpažintas ir lengvai pašalintas, ko neįmanoma padaryti kitose sistemose be didesnių pačios valstybės sukrėtimų.

Išeinant iš šių samprotavimų, mes ir pabandysime pasvarstyti Lietuvos konstitucijų sukurtas politines sistemas, ypačiai kai vėl pradėta kalbėti apie sukūrimą "savos lietuviškos" politinės doktrinos paskutiniais nepriklausomybės metais.

Demokratija mums skelbia, kad valdžia, būdama esmėje neutralus dalykas, turi didelį piktnaudojimo pavojų ir kad atskiras pilietis arba jų grupes yra bejėges, atsidūrę prieš organizuotą valstybės kolektyvinę jėgą. Kad sumažinus tokį valdžios piktnaudojimą, klasinis demokratijos teoretikas Montesquieu išvystė valdžios galių padalinimo principą. Pagal jo teoriją esą negalima sutelkti visos valstybes valdžios vieno asmens arba vienos žmonių grupes rankose, nes tuomet valdžios piktnaudoj imas ir piliečių skriaudimas pasidarytų neišvengiamas. Tačiau sukurtos atskiros ir savistovios valdžios galios turėtų savaime viena kitą kontroliuoti, ko pasėkoje piliečių teises būtų apsaugotos. Montesquieu įžiūrėjo valstybėje tris galias: įstatymų leidimo, administracijos ir teismo galią. Šitokią valstybes galių konstrukciją mes randame daugumoje moderniųjų konstitucijų. Ją buvo priėmę ir pirmosios Lietuvos valstybes konstitucijos.

Žvelgiant į valstybės galių padalinimą Lietuvos konstitucijose, pagrindinis dėmesyss bus kreipiamas į respublikos prezidento, kaip administracinės valdžios viršūnes galią, nes kaip tik radikalus šios galios ribų keitimas nulėmė visą paskutiniųjų Lietuvos nepriklausomybes metų režimą.

Lietuvos Steigiamojo Seimo kūrinys
Lietuvos demokratinių laikų konstitucija, priimta Lietuvos Steigiamojo Seimo 1922 m. rugpjūčio 1 d., turi perdėm demokratišką veidą ir turinį. Ji ne tik perėmė klasikinį galių paskirstymą, bet dominuojantį vaidmenį valstybės valdžioje pavedė seimui, kuris turėjo išeiti iš tikrai demokratiškų rinkinių. Jų dažnumas, kas trejetą metų, užtikrino seimo tamprų ryšį su tauta, o pati rinkimų tvarka garantavo gal jau perdaug smulkų politinių nuomonių susikristalizavimą.

O vistik demokratinių laikų režimas susilaukė kartais didžia dalimi pagrįstos kritikos, ypačiai dėl perdaug dažnų vyriausybės krizių, trukdžiusių pozityvų valdymo darbą. Jei bandysime j ieškoti tokių negatyvių reiškinių priežasčių, tai teks pastebėti, kad iš dalies mums trūko anų laikų santvarkoje to tvirto ir pastovaus poliaus, kurį anglų konstitucinėje santvarkoje duoda karūna, Jungtinių Amerikos Valstybių sistemoje senatas, vokiečių Weimaro respublikoje davė Reicho prezidentas, Šveicarijoje — Federalinė Taryba ir t.t. Mūsų valstybės santvarkoje tokį organą galėtų sudaryti respublikos prezidentas. Seimas netinka tokiam vaidmeniui dėl savo didelio skaičiaus ir nepastovaus charakterio. Taigi aptardami respublikos prezidento galias Lietuvos 1922 m. konstitucijoje, turėsime prieš akis šią vedamąją mintį.

Beje, šioje vietoje tiktų įterpti vieną mažą istorinę pastabą. Keistas dalykas, kad Steigiamajam Seimui priimant Lietuvos 1922 m. konstituciją, mūsų socialdemokratų partija pasisakė prieš betkokią valstybės prezidento instituciją. Be to, esą, prezidentui ši konstitucija suteikė tiek daug teisių, kad jų gali pavydėti ne vienas karaliukas. Valstiečiai liaudininkai irgi nenorėję atskiros prezidento institucijos (Žiūr. Tėvynės Sargas Nr. 1(11) 1954 m. p. 98-99).

Reikia manyti, kad šitoks mūsų kairiųjų partijų nusistatymas buvo padiktuotas pigios partinės demagogijos, o ne gilios valstybinės išminties, nors šioms grupėms anais laikais netrūko gerų valstybininkų. Nežiūrint, kad trumpa buvo mūsų demokratinių laikų valstybės valdymo praktika, bet ji spėjo įrodyti ano nusistatymo klaidingumą.

Todėl nenuostabu, kad buv. respublikos prezidentas dr. K. Grinius, pats tiesiogiai kaip mi-nisteris pirmininkas ir prezidentas patyręs 1922 m. konstitucijos veikimą, savo "Lietuvio Demokrato Principuos" pasisako už visų piliečių ketveriems metams renkamą prezidentą, atseit, už neabejotiną prezidento padėties sustiprinimą (Žiūr. Sėja Nr. 5(13 1954 m. p. 7).

Prezidento galia pirmoje eilėje priklauso nuo jo rinkimų būdo. Tautos mandatą turįs prezidentas bus visuomet stipresnis už parlamento rinktą, nes prezidentas, sudarąs administracinės galios viršūnę, kaip tik turi dažnai savo poziciją ginti prieš kitą valdžios organą — parlamentą.

Pagal Lietuvos 1922 m. konstituciją respublikos prezidentas buvo seimo renkamas "absoliutine atstovų balsų dauguma" (§41). Tenka atkreipti dėmesį į šį posakį, kuris gali būti dvejopai aiškinamas. Rodos, neturėtų būti abejonės, kad prezidentas privalėtų gauti absoliutinę visų seimo atstovų balsų daugumą, bet konstitucijos tekstas šito nepasako. Galima būtų sakyti, kad žodžius "absoliutinė atstovų" dauguma jau suprantama visų seimo atstovų daugumą. Vienok kitais atvejais konstitucija kalba apie "absoliutinę visų atstovų balsų daugumą" (Plg.§§ 50 ir 65). Taigi, išeitų, kad prezidentą gali išrinkti absoliutinė visų posėdyje dalyvaujančiųjų atstovų dauguma, kaip mūsų konstitucinėje praktikoje, berods, yra atsitikę. Bet šitoks nuostatas reikštų konstitucinę anomaliją, nes vistik tektų reikalauti, kad renkamasis prezidentas turėtų visų seimo atstovų daugumos pasitikėjimą. Kitaip jo padėtis pasidaro tikrai nestipri, nes prieš tokį mažumos išrinktą prezidentą nesunku būtų suorganizuoti, kaip vėliau pamatysime, 2/3 visų atstovų balsų daugumą ir jį atstatyti.

Kitą prezidento galios elementą sudaro jo kadencijos ilgumas. Pagal 1922 m. konstituciją prezidentas buvo renkamas trejiems metams ir galėjo būti perrenkamas paeiliui tik vieną kartą (§44). Šis trejų metų kadencijos laikas buvo automatiškas rezultatas tokio paties ilgumo seimo kadencijos. Reikia pasakyti, kad trejų metų kadencijos laikotarpis yra trumpas. Deja, šį klausimą sunku kitaip išspręsti, jei prezidentas yra seimo renkamas, nes kiekvienas naujas seimas turi rinkti naują respublikos prezidentą. Būtų nenuoseklu, pvz. prezidento kadenciją nustatyti šešerių metų, kad tik kiekvienas antras seimas jį rinktų, nes tuomet susidarytų seimų rūšiavimas. Kad valstybė išvengtų interregnumo, §44 p. 2 nustato labai teisingą taisyklę, kad respublikos prezidentas eina savo pareigas, iki bus išrinktas kitas. Todėl vėlesniųjų Lietuvos konstitucijų tendenciją pailginti prezidento kadenciją tektų sveikinti, jei tik jos nebūtų perdaug toli nuėję, stiprindamos respublikos prezidento galią.

ROMAS VIESULAS
BENAMIAI

Paeiliui sekantį prezidento galios bruožą tenka paminėti jo dalyvavimą įstatymų leidime arba vad. "veto" teisę. Kaip daugumas kitų kraštų konstitucijų, taip Lietuvos 1922 m. konstitucija suteikė respublikos prezidentui teisę, vietoje paskelbimo, grąžinti seimui su savo pastabomis seimo priimtąjį įstatymą antrą kartą persvarstyti (S 50). Atrodo, kad seimas privalėjo grąžintą įstatymą iš naujo apsvarstyti, nors konstitucijos tekstas šito įsakmiai neįsako. Sį kartą jau reikia absoliutinės visų seimo atstovų balsų daugumos nugalėti prezidento vetavimui. Tačiau kitas to paties straipsnio nuostatas sako, kad jei seimas 2/3 visų jo atstovų balsų pripažįsta įstatymo paskelbimą esant skubotą, tad prezidentas neturi teisės grąžinti jo seimui antrą kartą svarstyti. Logiška išvada būtų, kad ir prezidento grąžintą įstatymą seimas, užuot pęrsvarstęs, gali tik 2/3 visų seimo atstovų dauguma pripažinti jo skelbimą esant skubotą ir taip išvengti pakartotinio įstatymo svarstymo. Šitokią galimybę tektų laikyti nelabai teigiama, nes pats vetavimas turi tikslą kaip tik iššaukti pakartotinį įstatymo apsvarstymą, kad prezidento pastabos patektų į seimo debatų medžiagą. Taigi, nors gana kvalifikuotos seimo daugumos teisę sutrukdyti tokį įstatymo persvarstymą reikėtų laikyti neigiamu nuostatu, ypačiai valstybėje, turinčioje tik vienų rūmų parlamentą.

Lietuvos 1922 m. konstitucijos režimą prof. M. Romeris buvo pavadinęs "seimokratija", t. y. demokratinės valdžios forma, kurioje parlamentas turi dominuojančią vietą. Šitas bruožas pasirodo ryškus, pažvelgus į seimo paleidimo sutvarkymą. Konstitucijos S 52 sako, kad respublikos prezidentas turi teisės paleisti seimą. Bet tuoj sekantis sakinys nustato, kad naujam seimui susirinkus prezidentas perrenkamas. Šioje vietoje nesunku įžiūrėti abejotinos vertės teisę, nes paleisdamas seimą, respublikos prezidentas pasirašo savo paties prezidentavimui mirties sprendimą.

Paprastai seimas yra paleidžiamas, kai kyla konfliktas tarp seimo ir vyriausybės, kurios viršūnę sudaro respublikos prezidentas. Seimo paleidimo teisė turi tikslo ne tik formaliai, bet ir faktiškai įgalinti prezidentą atsistoti viršum visų partijų ir kilusį ginčą perduoti išspręsti patiems rinkikams. Tiesa, prezidentas yra kilęs iš partijos, turinčios seime daugumą. Vienok, pasidaręs prezidentu, jis privalo pirmoje vietoje žiūrėti visos valstybės interesų. Prezidento nusistatymas atskirais klausimais gali nesutapti su jo partijos laikysena, kuri gali būti padiktuota perdaug siaurų partinių interesų. Prezidentas gali sutrukdyti tokį siaurą partinį biznį, tik paleisdamas seimą, dėl ko jis sueina į konfliktą su savo partijos vadovybe. Jei rinkimus vėl laimės jo partija, jis nebus perrinktas, nes jis buvo pasidaręs savo partijos vadovybės priešas, be to, jis ir neturėtų būti perrinktas, nes savo bylą prieš tautą būtų pralaimėjęs. Prezidentu bus išrinktas kitas tos pačios partijos žmogus. Tačiau mums tenka nustebti, kad lygiai tokį patį rezultatą gausime, jei prezidento nusistatymas laimės tautos pritarimą.

Kadangi ginčas yra kilęs tarp prezidento ir jo partijos, turinčios seime daugumą, tai prezidento laimėjimas turi reikšti jo partijos pralaimėjimą. Bet opozicijai laimėjus rinkimus, aiškiai senasis prezidentas nebus perrinktas, o prezidentu bus išrinktas rinkimus laimėjusios partijos žmogus. Mes matome, kad Drezidento atžvilgiu šitoks naujų rinkimų rezultatas yra neteisingas. Būtų nuoseklu, kad prezidentas, gavęs savo nusistatymui tautos pritarimą, neturėtų būti perrenkamas. Negalima norėti, kad prezidentas turėtų savo atskirą nusistatymą ir jį išdrįstų ginti prieš seimą, jei nežiūrint, kaip tauta išspręs tokį ginčą, prezidentas vistiek kiekvienu atveju netenka savo vietos.

Lietuvos konstitucinėje praktikoje yra buvęs seimas paleistas, bet toks paleidimas buvo pačios daugumos partijos pageidaujamas, taigi įvyko ne tokiu atveju, kokiam šis seimo paleidimas turėtų tarnauti. Deja, šį dalyką sunku kitaip sutvarkyti, kol turime jau minėtą konstitucinės struktūros būtinybę: respublikos prezidentą renka seimas, vadinasi, kiekvienas naujas seimas turi rinkti naują prezidentą.

Reikia pripažinti, kad labai tiksliai šios konstitucijos yra sutvarkytas respublikos prezidento pavadavimas. Jį pavaduoja seimo pirmininkas (Ü 45), kuris yra tikrai pagal savo orumą sekantis po prezidento politinis pareigūnas, išėjęs iš tautos ir paties seimo rinkimų. Tačiau, prezidentui atsistatydinus, jį atstačius arba jam mirus yra renkamas kitas tam laikui, kuris liko senojo prezidento neatprezidentautas. Čia sutinkame tą nenugalimą prezidento kadencijos surišimą su seimo kadencija.

Atrodo, truputį nenuoseklu, jei tą pačią rinkiminę procedūrą tenka panaudoti rinkti prezidentui, kad jis atprezidentautų tik labai trumpą, pvz. mirusio prezidento likusią kelių mėnesių kadencijos dalį. Nesunku įsižiūrėti, kad šitoks nuostatas turi tendenciją tik silpninti respublikos prezidento konstitucinę padėtį. Čia nėra koks nors konstitucinis nenormalumas, bet vistiek tenka pripažinti, kad toks nuostatas gali tik neigiamai veikti jo padėtį, nes mažina prezidento rinkimų orumą.

Pagal Lietuvos 1922 m. konstituciją, respublikos prezidentas turi gana didelę ministerių kabineto kontrolę. Jis kviečia ministerį pirmininką, tvirtina sudarytą ministerių kabinetą ir priima jo atsistatydinimą (§ 47). Respublikos prezidentas turi teisę dalyvauti ministerių kabineto posėdžiuose, juose pirmininkauti ir reikalauti iš atskirų ministerių pranešimų raštu apie jų darbą (§ 54). Ministerial privalo turėti seimo pasitikėjimą. Juos atleidžia respublikos prezidentas (§ 57). Išeitų, kad prezidentas gali atleisti kiekvieną ministerį, nors jis ir turėtų seimo pasitikėjimą. Tačiau prezidentas negali tokiais atvejais sauvaliauti, nes jis turi gauti tokiems savo aktams ministerio pirmininko parašą, tad ir jo sutikimą. Visas ministerių kabinetas sali tik atsistatydinti, jis negali būti vieno prezidento valia paleidžiamas.

Be šių dalykų, respublikos prezidentas atlieka įprastas vaMvbės reprezentacijos funkcijas, turi valstybės valdininkų skyrimo bei atleidimo teisę ir bausmių dovanojimo arba amnestijos galią.

ROMAS VIESULAS LAIŠKAS

Kaip buvo minėta, prezidentą galėjo seimas atstatyti 2/3 visų seimo atstovų balsų dauguma (§ 44). Šį straipsnį tenka pastatyti šalia kito analogiško šios konstitucijos straipsnio (§ 63), kuris kalba apie baudžiamosios bylos iškėlimą respublikos prezidentui dėl jo tarnybos nusikaltimų. Nesuprantama, kodėl bylai iškelti užtenka tik absoliutinės visų atstovų balsų daugumos. Juk baudžiamosios bylos iškėlimas prezidentui yra nė kiek nemenkesnės, jei tik nedidesnės reikšmės dalykas, už prezidento atstatymą.

Reikalinga pažymėti, kad Lietuvos 1922 m. konstitucija turi ir vadinamąjį "diktatūros straipsnį", nors labai silpną. Konstitucijos § 32 sako, kad kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitokiems pavojingiems neramumams valstybėje, ministerių kabinetui pasiūlius, respublikos prezidentas gali įvesti valstybėje karo arba kitą kurią nepaprastą padėtį, laikinai sustabdyti konstitucines piliečių teisių garantijas ir imtis priemonių pavojui pašalinti, vartojant ir ginkluotą jėgą. Vienok paskutinis žodis ir šioje padėtyje paliktas seimui, nes prezidentas "tuo pat metu apie visa tai turi pranešti seimui, kuris tą vyriausybės žingsnį tvirtina arba atmeta".

Lietuvos 1928 m. konstitucijos provizoriumas
Lietuvos 1928 m. konstitucija yra tipiškas vad. "oktrojuotos", t. y. tautai primestos konstitucijos pavyzdys. Jos įžangoje tiesiog pasakyta: "Respublikos Prezidentas, pritariamas viso Ministerių Kabineto (kuris išvardintas) . .. susirinkusio iškilmingan posėdin kariuomenės šventės dieną, 1928 m. gegužės mėn. 15 d.. . . nusprendė paskelbti šitokią Lietuvos Valstybės Konstituciją". Tiesa, § 106 buvo numatęs šios konstitucijos patikrinimą ne vėliau kaip per dešimtį metų tautos atsiklausimo keliu, bet toks atsiklausimas niekados nebuvo įvykdytas.

Konstitucijos padalinimas skyriais yra tiksliai perimtas iš 1922 m. konstitucijos ir net skyrių antraštės paliktos tos pačios. Netgi abiejų konstitucijų straipsnių skaičius beveik toks pats, nes 1922 m. konstitucija turėjo 108 straipsnius, o 1928 m. konstitucija yra tik vienu straipsniu trumpesnė. Daugumas šių straipsnių yra pažodžiui nurašyta iš 1922 m. konstitucijos. Todėl gali kilti klausimas, kiek rimta kalbėti apie konstitucijos primetimą. Deja, tuoj mes prieisime prie tų nedaugelio, bet esminių pakeitimų, kurių užteko, kad po tariama demokratijos priedanga būtų Lietuvoje įvestas visai kitokio žanro režimas. Pačių pagrindinių pakeitimų kaip tik buvo padaryta III Seimo ir IV Vyriausybės skyriuose, iš esmės pakeitusių respublikos prezidento galias.

Pagal 1928 m. konstituciją seimas renkamas penkeriems metams (S 27), ką reikėtų laikyti tikslesniu sprendimu, negu 1922 m. konstitucijos trejų metų seimo kadenciją, nes atstovas, vos spėjęs išmokti įstatymdavystės darbo, jau turi galvoti apie naujus rinkimus, kuriuos pralaimėjus, jo visas mokslas gali likti nepanaudotas. Proporcinė rinkimų sistema Lietuvoje užtikrino didesnės dalies tų pačių, bent partijos svarbiausių asmenų perrinkimą. Jei norėtume įsivesti mažoritarinę rinkimų sistemą, toks atstovų atšaukimo ir keitimo pavojų per kiekvienus rinkimus padidėtų, nes šioje sistemoje partijos mažiau gali užtikrinti atskirų savo atstovų išrinkimą.

Sekantis konstitucijos straipsnis (§ 28) nustato, kad pasibaigus laikui, kuriam seimas buvo išrinktas arba jį paleidus, naujojo seimo rinkimai turi įvykti ne vėliau, kaip per šešis mėnesius. Svarbu atkreipti dėmesį į šį ilgą pusės metų be seimo valdymo laikotarpį. Pagal 1922 m. konstituciją (§ 52) seimą paleidus, naujojo seimo rinkimai turėjo įvykti ne vėliau, kaip po 60 dienų nuo seimo paleidimo dienos. Tačiau pats įdomiausias yra sekantis S 28 sakinys, kuris šitaip skamba: "Šis pusės metų laikotarpis netaikomas pirmajam Seimui rinkti". Taigi, šio vieno sakinio užteko paversti visą 1928 m. konstitucijos demokratiją į tikrą farsą, nes jis legalizavo valstybės valdymą visą dešimtį metų be jokio seimo. Mat, ne vėliau kaip per dešimtį metų ši konstitucija turėjo būti patikrinta tautos atsiklausimo keliu ir todėl toks konstitucinis be seimo valdymo laikas turėjo vienaip ar kitaip pasibaigti. Kaip žinome, seimas pagal šią konstituciją tebuvo išrinktas tik to dešimtmečio pabaigoje.

Pažymėtinas paskutinis šio straipsnio sakinys, apribojąs paprastosios seimo sesijos laiką iki trijų mėnesių, o kadangi seimas susirenka kasmet dviems paprastoms sesijoms, todėl ir seimui esant, jis normaliai tegali per metus posėdžiauti ne ilgiau kaip šešetą mėnesių.

Neturėtų būti nukrypimas nuo temos, stabtelėjant kiek ilgiau prie seimo galios, nes kaip pamatysime, kas buvo atimta iš seimo, tas atiduota respublikos prezidentui. Taigi, konstitucijos S 53 skaitome, kad "seimo nesant arba seimo sesijų tarpe, Respublikos Prezidentas gali leisti įstatymus, turinčius galios, ligi seimas juos pakeis". Vadinas, pagal šį nuostatą, respublikos prezidentas įgyja ne tik konkurencinę su seimu, bet pirmojo seimo atžvilgiu (iki jis bus išrinktas) ir ekskliuzyvinę įstatymų leidimo galią, nes tenka atkreipti dėmesį į paskutiniąją cituoto straipsnio frazę, kad prezidento išleisti įstatymai turi galios, "ligi seimas juos pakeis". Taigi, ir seimui susirinkus, jis neperžiūri respublikos prezidento išleistų įstatymų ir jie nereikalingi jokio seimo patvirtinimo, o juos seimas tik gali pakeisti bendra tvarka, kaip ir kiekvieną savo paties išleistą įstatymą.

Toliau seimo skyriuje randame, kad tariamasis diktatūros straipsnis iš 1922 m. konstitucijos yra pavirtęs į tikrą diktatūros paragrafą, nes pavojingų neramumų valstybėje atvejais respublikos prezidentas gali įvesti valstybėje karo padėti, sustabdyti konstitucines piliečių teisių garantijas bei naudoti ginkluotą pajėgą pavojui pašalinti, bet visos šitos priemonės jau buvo išimtos iš bet kokios seimo kontrolės.

Vyriausybės skyriaus S 43 nustato septynerių metų respublikos prezidento kadenciją. Jis renkamas ypatingų tautos atstovų, o rinkimų būdą ir tvarką nustato įstatymas. Nedaug ką galima būtų pasakyti dėl šios ilgos septynerių metų kadencijos, nebent tik tiek, kad tuomet ne kiekvienas daug nusipelnęs Lietuvos valstybės vyras turėtų progos patekti į respublikos prezidento kėdę. Tačiau prezidento rinkimų būdas turėtų būti pačios konstitucijos aiškiai nustatytas. Šioje 1928 m. konstitucijoje šis punktas sudaro jau perdaug didelę parodiją, nes prezidentas leidžia įstatymus, taigi jis gali išleisti ir prezidento rinkimu įstatymą, aiškus dalykas, tokį, kad jam nebeliktų daug rizikos rinkimus pralaimėti. Netenka aiškinti, kodėl pagal § 46 p. 2. "tas pats asmuo gali būti perrenkamas prezidentu" neribotą skaičių kartų. Respublikos prezidentą, negalintį eiti pareigų, pavaduoja ministeris pirmininkas.

Pagal 1928 m. konstituciją respublikos prezidentas ne kviečia, bet skiria ministerį pirmininką ir valstybės kontrolierių, ir paleidžia tiek visą ministerių kabinetą tiek atskirus jo narius (§ 49). Ministerių kabinetui paleisti nereikia kontrasignacijos, o užtenka tik vieno prezidento parašo, todėl kabineto likimas pavestas prezidento asmeniškai, jokių teisinių normų nevaržomai diskrecijai (§ 57). Kiek liečia seimo kontrolę ministerių kabinetui, tai šį kartą visas ministerių kabinetas ir kiekvienas ministeris skyrium privalo tik tuomet atsistatydinti, kai seimas išreiškia jiems nepasitikėjimą ne mažiau kaip trimis penktadaliais visų seimo narių dauguma (§ 60). Reikia pripažinti, kad šitoks nuostatas rodo teisingą tendenciją, siekiant padaryti tvirtesnę parlamentarinę vyriausybę, kad išvengus perdaug dažnų ir bereikalingų vyriausybės krizių. Bet tokios kvalifikuotos trijų penktadalių visų seimo narių daugumos reikalavimas gal kiek nedemokratiškas nuostatas.

Įdomu atkreipti dėmesį į gana nežymų § 50, kuris suteikia prezidentui šiaipjau įprastą galią skirti ir paleisti augštesniuosius respublikos valdininkus. Charakteringa, kad karininkų kadras paties konstitucijos teksto išskiriamas iš respublikos valdininkų sąvokos ir visų laispnių karininkų skyrimas ir atleidimas įsakmiai pavestas respublikos prezidentui, kas turėtų reikšti ne ką kita, o tik režimo ramsčio privilegijuotos padėties užfiksavimą pačioje konstitucijoje.

Visas užsienių reikalų tvarkymas yra pavestas prezidentui, nes § 48 nustato, kad prezidentas ratifikuoja visas su kitomis valstybėmis sudaromas sutartis.

Konstitucijos § 51 yra perėmęs iš 1922 m. konstitucijos prezidento suspensyvinę veto teisę. Prezidentas gali kiekvieną įstatymą grąžinti seimui persvarstyti, bet privalo jį paskelbti, jei seimas po antro svarstymo priima tą patį įstatymą ne mažiau kaip 2/3 visų seimo narių dauguma. Turint galvoje prezidento įstatymų leidimų galią, šis prezidento veto nugalėjimas pavirsta į problematišką teisę, nors būtų ginčytina, ar prezidentas galėtų tokį 2/3 balsų dauguma priimtą įstatymą vėliau pakeisti, nesant seimo, vykdydamas savo įstatymų leidimo galią.

Straipsnio 53 paskutinės dalies tekstas šitoks: "Seimo nesant arba negalint sušaukti nepaprastos sesijos, Respublikos Prezidentas vykdo Seimo teises, numatytas §§ 31, 32 ir 64". Pažvelgę į šiuos straipsnius matome, kad jais suteikiama prezidentui teisė tvirtinti valstybės biudžetą ir jo išpildymą (§ 31), ratifikuoti tarptautines sutartis, kurioms ratifikuoti būtų reikalinga seimo sutikimas (§ 32), ir iškelti ministeriui pirmininkui ar kitiems ministeriams baudžiamąją bylą dėl jų tarnybos nusikaltimų (§ 64). Pažymėtina, kad šitokią bylą ministeriams seimas galėjo iškelti tik trijų penktadalių visų seimo narių dauguma. Kyla klausimas, kokį tikslą turėtų pavedimas prezidentui teisės kelti ministeriams baudžiamąsias bylas be seimo nutarimo, reikalingo tokios kvalifikuotos daugumos. Reikia spėti, kad šitoks pavedimas turėjo dvejopą tikslą: 1) padidinti prezidento kontrolę iki visiškos priklausomybės esamiems ministerių kabineto nariams ir 2) suvesti senas sąskaitas su buvusių demokratinių seimų laikų ministeriais.

Pagaliau tenka atkreipti dėmesį į 1928 m. konstitucijos § 65, pagal kurį iškelti respublikos prezidentui bylą dėl jo tarnybos nusikaltimų ar dėl valstybės išdavimo gali seimas tik 3/4 visų seimo narių dauguma. Taigi, matome, kad šioje vietoje nuo 1922 m. konstitucijos reikalautos absoliutinės visų atstovų daugumos iki šios 3/4 daugumos vėl buvo padarytos didokas šuolis.

Lietuvos 1938 m. konstitucijos sistema
Paskutinė Lietuvos 1938 m. konstitucija savo išorine forma nedaug panaši į ankstybe-niąsias Lietuvos konstitucijas, nes yra visais šešiais skyriais ilgesnė ir turi apie pusantro karto tiek straipsnių, kiek jų buvo kiekvienoje anų konstitucijų.

Iš 1938 m. konstitucijos įžanginės dalies (preambulės) nematyti, kaip ši konstitucija yra atsiradus, kas ją tautai yra davęs. Paskutinis šios įžanginės dalies sakinys toks: "Lietuvių tautos patyrimu, kurį jai yra davę jos senovė ir valstybinė praeitis, jos atgimimas ir kovos dėl nepriklausomybės, prisikėlusios Lietuvos gyvenimas ir Tautinės valstybės kūrimas, nustatoma Lietuvai ši konstitucija". Atkreiptinas dėmesys į frazę, kad ši konstitucija "nustatoma Lietuvai" tautos patyrimu, kurį, be kitų veiksnių, jai yra davęs ir "Tautinės valstybės kūrimas".

Pirmasis konstitucijos straipsnis sako, kad "Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė. Jos suverenumas priklauso Tautai". Tačiau žodžiai: "demokratinė respublika" yra pradingę iš šio straipsnio, šiaip visose mūsų konstitucijose aptariančio valstybės pobūdį. Toliau skaitome, kad "Lietuvos Valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei". (Str. 3). Taigi, šiame straipsnyje žodis "demokratinė" irgi nepavartotas, todėl tenka daryti išvadą, kad šio žodžio pašalinimas iš konstitucijos teksto reiškė formalų atsisakymą nuo demokratinės valdžios formos.

Ketvirtas straipsnis įneša kitą naują dalyką, nustatydamas ne tris, bet keturias atskiras valdžios galias, nes jis sako, kad valstybės valdžią "vykdo Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas".

Lietuvos 1938 m. konstitucija pasižymi daugybe deklaratyvinių posakių, kurie nesudaro betarpiškai veikiančios teisės, bet turi tikslą nurodyti vedamąsias idėjas tvarkyti tą arba kitą valstybinio gyvenimo sritį. Tokiais deklaraciniais posakiais pasižymėjo vokiečių Weimaro konstitucijos skyrius apie piliečių teises ir pareigas. Pirmuose Lietuvos 1938 m. konstitucijos skyriuose mes randame šitokius gana skambius pareiškimus: "Piliečiui valstybė yra jo paties buvimo pagrindas" (str. 16). "Tvirta šeima yra Valstybės stiprumo pamatas" (str. 34). "Auklėjimo ir švietimo pamatiniai židiniai yra šeima ir mokykla" (str. 36). "Valstybę laiko nepaliaujamas darbas" (str. 44 p. 2). Po šių deklaracinių pareiškimų sekantys straipsniai jau daugiau išryškina ir konkretizuoja valstybės tikslus ir piliečių teises bei pareigas. Taip, pvz. VII skyriuje, pavadintame "Darbas" toliau skaitome, kad "Piliečio darbo galia yra kartu ir Valstybės turtas" (str. 44 p. 3). Po šitokios piliečio darbo galios aptarties pasidaro suprantama valstybės teisė rikiuoti darbą (str. 47). O toliau visai nuosekliai, tik šį kartą jau su visomis realiomis pasekmėmis, iškyla kitas šio skyriaus sakinys, kad "Vengiančius darbo Valstybė gali priversti dirbti" (str. 46 p. 21.

Padarę šias įžangines pastabas, pereikime prie konstitucijos X skyriaus, pavadinto "Respublikos Prezidentas". Šio skyriaus pats pirmasis straipsnis (str. 61) jau sudaro keblumą. Jis nustato, kad šalia išvardintų valstybės reprezentacinių pareigų, prezidentas "daro kita, kas Konstitucija ir įstatymais jam pavesta". Kyla neaiškumas, kokia prasme šiame sakinyje yra pavartotas žodis "įstatymais", nes jis pastatytas šalia žodžio "Konstitucija", kuriuos jungia žodis "ir", taigi abu žodžiai gali reikšti lygiavertes sąvokas. Žinoma, galima sakyti, kad žodis "įstatymais" reiškia ne ką kita, o tik einant šia konstitucija išleistus įstatymus, bet tuomet užteko pasakyti, kad prezidentas atlieka visa kita, kas jam pavesta konstitucijos, kuri yra visų įstatymų pagrindas. Šitoks neaiškumas negalėtų kilti sistemoje, turinčioje įstatymų konstitucingumo tikrinimą, ir tuomet šis aiškinimas nebūtų tikslus, bet mes Lietuvoje niekuomet nesame turėję šios institucijos, o 1938 m. konstitucijos sukurtoje sistemoje prezidentas pats leidžia įstatymus. Todėl jis gali paprastu įstatymu pavesti sau atlikti bet kokį dslyką, ir viskas bus konstituciniu atžvilgiu teisėta, nes prezidentas daro visa, kas jam įstatymais pavedama atlikti. Tiesa, straipsnis 106 nustato, kad "Įstatymai, kurie yra priešingi Konstitucijai, neturi galios", bet šitas straipsnis neturi praktiškos vertės, nes konstitucija nenumato jokios įstatymų tikrinimo procedūros, ir joks organas valstybėje neturėjo teisės tikrinti, ar įstatymas nėra priešingas konstitucijai.

Galimas dalykas, kad str. 61 tekstas yra tik atsitiktinis juridinis netikslumas, bet jis lygiai gali reikšti spragą, pro kurią prezidentas gali legalizuoti kiekvieną savo aktą. Paprastas įstatymas, pvz. gali pavesti prezidentui padaryti konstitucijos pakeitimą, nesilaikant nustatytos konstitucijai keisti tvarkos, ir einant tuo įstatymu atliktas prezidento aktas bus teisėtas.

Pagal str. 62 "Respublikos Prezidentas renkamas septyneriems metams. Jis gali būti perrenkamas". Toliau nustatoma (str. 64), kad prezidentą renka tautos atstovai. "Kas gali būti renkamas Tautos Atstovu, kaip Tautos Atstovai renkami ir kaip jie renka Respublikos Prezidentą, nustatoma įstatymu". Šią prezidento rinkimų instituciją 1938 m. konstitucija yra perėmus iš 1928 m. konstitucijos. Kaip buvo minėta, iš tokių rinkimų gauname tik parodiją, nes prezidentas pats gali išleisti įstatymą, pagal kurį būtų renkamas naujas prezidentas. Tad nereikia daug įrodinėti, kodėl prezidento rinkimų tvarka visados privalo būti pačios konstitucijos tiksliai nustatyta.

Charakteringą dalyką 1938 m. konstitucijoie sudaro nuostatai apie prezidento pavadavimą. Juos randame patalpintus str. 71 ir 72 kuriuos čia tenka pacituoti. Straipsnio 71 tekstas šitaip skamba: "Respublikos Prezidentui sergant arba esant užsienyje, jį pavaduoja Ministras Pirmininkas. Pavaduodamas Ministras Pirmininkas atlieka už Respublikos Prezidentą jo galios veiksmus". Straipsnio 72 tekstas toks: "Respublikos Prezidentui mirus arba atsistačius, ligi bus išrinktas Respublikos Prezidentas ir ligi jis perims Valstybės vadovavimą, Valstybei vadovauja Ministras Pirmininkas. Vadovaudamas Valstybei, Ministras Pirmininkas turi visą Respublikos Prezidento galią".

Iš paduotų citatų matyti, kad 1938 m. konstitucija daro skirtumą tarp prezidento "pavadavimo", i am sergant arba esant užsienyje, ir tarp "valstybei vadovavimo", prezidentui mirus arba atsistatydinus. Pats konstitucijos tekstas jau rodo, kad šios prezidento pavadavimo ir valstybei vadovavimo sąvokos yra aiškiai atskirtos, nes patalpintos į atskirus straipsnius. Apie šį išskyrimą nelieka jokių abejonių, pažvelgus i str. 102, kuris tą išskyrimą pakartoja. Šis straipsnis sako, kad "kai Ministras Pirmininkas pavaduoja Respublikos Prezidentą arba kai, Respublikos Prezidentui mirus arba atsistačius, vadovauja Valstybei, jis Ministro Pirmininko pareigų neina. Šitas pareigas tuo laiku eina Min'stro Pirmininko Pavaduotojas". Taigi, tik perėmęs valstybės vadovavimą ministeris pirmininkas turi visą prezidento galią, o jį pavaduodamas jis tik "atlieka už Respublikos Prezidentą jo galios veiksmus".

ROMAS VIESULAS
PONTIUS PILATUS

Sunku būtų išvesti liniją, kuri atidalintų tuos prezidento galios veiksmus, kuriuos ministeris pirmininkas gali atlikti, pavaduodamas prezidentą, nuo prezidento galios visumos, nes šių terminų konstitucijoje daugiau nesutinkame. Šioms sąvokoms išaiškinti tenka griebtis bendrosios juridinės interpretacijos.

Atrodo, kad pavaduodamas prezidentą ministeris pirmininkas veikia kaip prezidento įgaliotinis, nes pagal konstitucijos tekstą tik atlieka veiksmus "už" prezidentą, bet perėmęs valstybės vadovavimą jis pats atsistoja prezidento vietoje, nes senasis prezidentas nustoja egzistavęs. Veikdamas kaip įgaliotinis, ministeris pirmininkas turi tik prezidento mandatą, taigi jis tegali veikti tik tokio mandato ribose ir negali atlikti bent tų veiksmų, kurie paliestų paties mandato davėjo konstitucinę padėtį. Vadinasi, pavaduodamas susirgusį arba išvykusį į užsienį respublikos prezidentą, jis negali atlikti tokių veiksmų, kurių pasėkoje pats prezidentas netektų savo vietos, nes būdamas tik įgaliotinis, jis negali pakeisti savo mandato davėjo teisinės padėties.
Šitoks pavadavimo sutvarkymas nebuvo atsitiktinis dalykas, o neišvengiamas būtinumas, atsižvelgiant į neribotas prezidento galias, kad jį pavaduojąs ministeris pirmininkas, perėmęs į savo rankas tokią neribotą prezidento valdžią, negalėtų legaliomis priemonėmis pašalinti iš savo vietos tikrąjį šios valdžios savininką.

Pagaliau 1938 m. konstitucijos straipsnis 73 bus bene pats įdomiausias šio skyriaus ir berods pats lemtingiausias visos šios konstitucijos straipsnis, kalbąs apie prezidento atsakomybę. Straipsnio 73 tekstas šitoks: "Respublikos Prezidentas neatsako už savo galios veiksmus. Už kitus veiksmus Respublikos Prezidentas negali būti šaukiamas atsakyti, ligi vadovauja Valstybei". Apie pirmąjį šio straipsnio punktą nedaug ką galima pasakyti, nes jis tik įprasta tvarka perkelia atsakomybę už prezidento aktus nuo jo ant aktą kontrasignavusio ministerio, nors reikia nepamiršti, kad kai kuriems prezidento aktams nereikia kontrasignacijos, pvz. skirti ir atleisti ministeri pirmininką arba iškelti jam baudžiamąją bylą (str. 74). Tačiau antrasis punktas, kad prezidentas negali būti šaukiamas atsakyti, ligi vadovauja valstybei, slepia savyje jau perdaug toli siekiančias galimybes. Kaip matėme, konstitucija palieka prezidento galioje nustatyti savo paties rinkimų būdą ir tvarką, kitaip sakant, kiekvieną kartą užtikrinti savo paties perrinkimą, o ligi prezidentas vadovauja valstybei, jis negali būti šaukiamas atsakyti net už pati didžiausią kriminalinį nusikaltimą. Visiems turėtų būti aišku, kad šioje vietoje Lietuvos 1938 m. konstitucija sudaro sąlygas prezidentui pavirsti į žiaurų, žmonių teises mindžiojantį tironą, nes pašalina visas priemones, kurios galėtų sutrukdyti, kad toks prezidentas valstybės kolektyvinės jėgos nenaudotų prieš atskilą individą, vien tik sauvališkų, nuo jo kapryzų tepriklausančių ir savanaudiškų motyvų vedamas.

Pažvelgę į seimo galią, mes ją randame šioje konstitucijoje labai sunykusią, galima sakyti,; gyvuojančią tik iš respublikos prezidento malonės. Tiesa, seimas turi gana ilgą 5 metų kadenciją, bet prezidentas gali jį kiekvienu metu paleisti (Str. 81). Seimo metinis posėdžiavimo laikas apribotas iki pusšešto mėnesio, nes seimas turi kas metai po dvi paprastąsias sesijas: pavasario sesiją, prasidedančią vasario 15 dieną ir pasibaigiančią balandžio 15 dieną, ir rudens sesiją, prasidedančią rugsėjo 15 dieną ir pasibaigiančią gruodžio 31 dieną. Seimo sesiją šaukia respublikos prezidentas (Str. 87). Jis gali sušaukti seimą į nepaprastą sesiją, nustatydamas darbų eilę, bet pats seimas tokią iniciatyvą turi tik reikalaujant trims penktadaliams seimo narių ir pareiškime nurodant, kuriems dalykams svarstyti tokia nepaprasta sesija šaukiama. Tiek paprastąją, tiek nepaprastąją seimo sesiją respublikos prezidentas gali uždaryti, prieš išeinant sesijos laikui arba neišsvarsčius svarstomųjų dalykų (Str. 87, 88).

Iš seimo narių imuniteto šioje konstitucijoje beveik nieko nebeliko. Paprastai seimo nario asmuo yra neliečiamas per visą jo kadercijos laiką. Šios konstitucijos str. 94 tik suvaržo seimo nario suėmimą sesijos metu, taigi seimui nesant sesijoje, jo nariams nelieka jokio imuniteto. Str. 94 tik nustato, kad "Suimti Seimo Narį sesijos metu galima tik darant nusikaltimą arba padariusį tokį nusikaltimą, už kurį gresia ne mažesnė kaip sunkiųjų darbų kalėjimo bausmė". Seimo pirmininkas turi ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas po suėmimo gauti pranešimą apie tokį seimo nario suėmimą, bet šiuo pranešimu viskas ir pasibaigia, nes straipsnyje nerandame šiais atvejais įprasto nuostato, kad seimas gali suimtajam atstovui grąžinti laisvę.

Kaip minėta, ministerį pirmininką ir kitus ministerius skiria ir atleidžia respublikos prezidentas (Str. 97). Ministerių kabinetas tik vykdo "Respublikos Prezidento jiems patikėtą valdžią". Ministeriams nereikalingas joks seimo pasitikėjimas. Tačiau ministerių kabinetas vistik nėra visiškai atpalaiduotas nuo seimo kontrolės. Seimas tokią ministerių kontrolę gali vykdyti paklausimų ir interpeliacijų forma. Paklausimą duoda atskiras seimo narys, o interpeliaciją pateikia visas seimas, bent ketvirtdalio jo narių pasiūlytas (Str. 120 ir 121).

Tenka pripažinti, kad šis seimo ir ministerių kabineto santykių klausimas yra konstitucinės praktikos požiūriu gana įdomiai sutvarkytas. Kaip matėme, Lietuvos 1938 m. konstitucijos sukurtoje sistemoje tiek seimo, tiek vyriausybės veikla daug priklauso nuo prezidento malonės arba jo asmeniškos diskrecijos. Reikia manyti, kad konstitucinėje praktikoje turėtų normaliai iškilti tarp abiejų organų varžybos, jei re dėl faktinės jėgos, tai bent dėl įtakos prezidentui. Todėl visai tikslinga, kad prezidentas tokioje kovoje suvaidintų arbitro rolę. Dėl to str. 122 sako, kad seimas, išklausęs vyriausybės atsakymo j seimo interpeliaciją, gali bent 3/5 seimo narių dauguma nutarti, kad laiko atsakymą nepatenkinamu. Tuomet prezidentas arba atleidžia ministerį pirmininką arba paleidžia seimą. Jeigu naujai išrinktas seimas, vėl apsvarstęs tą pačią interpeliaciją, seimo narių dauguma nutaria atsakymą j interpeliaciją laikyti nepatenkinamu, tai prezidentas atleidžia ministerį pirmininką. Tikrumoje tautai čia duodamas paskutinis žodis konflikte tarp vyriausybės ir seimo, bet abiems organams esant priklausomiems nuo prezidento, toks "tautos valios" pademonstravimas nedaug tegali įnešti demokratijos į visą šią konstitucinę sistemą.

Įstatymų leidimą tvarką straipsniai sudėti į atskirą konstitucijos XIII skyrių, pavadintą "Įstatymai". Visai nuoseklu, kad straipsniai apie įstatymų leidimą išimti iš seimo skyriaus, nes pats seimas šios konstitucijos paverstas iš įstatymų leidimo į įstatymų ruošimo organą. Joks šios 1938 m. konstitucijos straipsnis nebevartoja ankstybesnių konstitucijų kalbos, kad "seimas leidžia įstatymus", o str. 107 tik sako, kad seimas svarsto ir priima "įstatymų projektus". "Seimo priimtas įstatymo projektas pristatomas Respublikos Prezidentui" (Str. 108). Taigi, ne įstatymas, o tik įstatymo projektas išeina iš seimo mašinos. Todėl tolimesnis str. 108 tekstas sako, kad prezidentas "tvirtina ir skelbia" tokį projektą įstatymu, arba grąžina jį seimui antrą kartą svarstyti. Vadinasi, ši konstitucija suteikia prezidentui, šalia įstatymų skelbimo, kitą atskirą įstatymų tvirtinimo galią. Tik prezidentui patvirtinus seimo nutarimą, mes turime įstatymą, o iki tokio patvirtinimo — tik įstatymo projektą.

Nesunku suprasti, kad šitaip sutvarkius įstatymų leidimą, negalima ilgiau kalbėti apie seimo ir prezidento konkurencinę arba paritetinę įstatymų leidimo galią, nes paties prezidento leidžiamiems įstatymams joks patvirtinimas nereikalingas, o seimo priimtus įstatymus turi patvirtinti respublikos prezidentas. Tokiu būdu seimo priimtiems įstatymams prezidentas duoda savo sankciją, kurios niekur nereikia demokratinių parlamentų priimtiems įstatymams.

Konstitucija numato tik vieną atvejį, kai prezidentas gali būti priverčiamas duoti savo tvirtinimą. "Jeigu Seimas, antrą kartą svarstydamas įstatymo projektą, bent trijų penktadalių Seimo Narių dauguma priima jį tą patį nepataisytą, tai Respublikos Prezidentas arba tvirtina tokį įstatymo projektą ir skelbia įstatymu, arba. paleidžia Seimą" (Str. 109 p. 1). Taigi, net antrą kartą 3/5 seimo narių daugumos priimtas įstatymas vistiek pasilieka tik tvirtinimo reikalingas projektas. Antroje str. 109 dalyje skaitome, kad "Jeigu naujai išrinktam Seimui jo pirmojoje sesijoje bent ketvirtadalis Seimo Narių pasiūlo svarstyti tą patį nepataisytą įstatymo projektą ir jeigu Seimas jį nepataisytą priima Seimo Narių dauguma, tai Respublikos Prezidentas skelbia jį įstatymu". Iš tikrųjų prezidentas šį kartą nusilenkia ne seimo, o tik tautos valiai, bet pats reikalavimas, kad įstatymas per visą šią ilgą trijų svarstymų procedūrą išliktų nepataisytas, paverčia visą šį reikalą į beveik neįmanomą dalyką. Praktikoje sunku įsivaizduoti tiek tobulą įstatymą, kad jis per tiek daug svarstymų galėtų išlikti be jokių pataisų.

Sakoma, kad konstitucijoje, žiūrint į ją iš filosofinės pusės, turi atspindėti visos tautos pasiektas kultūrinės vertybės. Žinoma, šis dėsnis tinka tik toms konstitucijoms, kurios yra laisvo tautų apsisprendimo rezultatas. Šito negalima pasakyti apie paskutiniąsias Lietuvos konstitucijas, primestas mums tik vienos politinės grupės pastangomis. Jei šių pastarųjų konstitucijų Lietuvoje sukurta politinė sistema sukelia mums nusistebėjimą, tai nieko ypatingo, kad ir šios sistemos kūrėjų veikla tremtyje mus dažnai nustebina.

Mintys į ateitį
Svarstantiems būsimos nepriklausomos Lietuvos konstitucinę sistemą, pirmiausia tektų atkreipti dėmesį į respublikos prezidento konstitucinę padėtį. Neturėtų būti abejonių, kad prezidento padėtį reiktų padaryti stipresnę už 1922 m. konstitucijos sukurtąją. Geriausia būtų suteikti prezidentui visos tautos mandatą, t. y. padaryti jį visos tautos, o ne seimo renkamą. Rinkimams tiktų netarpiškas, tiesioginis balsavimas. Visos tautos balsavimas kaštuoja daug laiko ir pinigų, bet prezidento kadenciją galima būtų nustatyta Jkokių 5 metų, kad rinkimų netektų
dažnai kartoti.

Antras svarbus klausimas liečia vyriausybės pobūdį. Mums tektų pasirinkti tarp parlamentinės ir prezidentinės vyriausybės. Atsiranda daug prezidentinio režimo šalininkų. Šioje sistemoje ministerių kabinetas nepriklauso nuo parlamento, o yra tik asmeniškas prezidento kabinetas. Puikų tokios sistemos pavyzdį mums duoda Jungtinių Amerikos Valstybių režimas. Vienok tektų abejoti apie šios sistemos tinkamumą būsimos Lietuvos sąlygoms, nes politinių tradicijų trūkumas lengvai galėtų sutrukdyti šios sistemos pasisekimą. Mums reikėtų stiprių garantijų, kad iš tautos rinkimų išėjęs prezidentas neužsikrėstų diktatorių užmačiomis. Sutrukdyti prezidentą nuo tokių užgaidų įmanoma, tik pastačius šalia jo parlamentinę vyriausybę. Jungtinių Valstybių prezidentą smarkiai suvaržo ir visą jo veiklą stipriai kontroliuoja Senatas. Turint vienerių rūmų parlamentą, sunku būtų įsivesti tokią efektyvią prezidento kontrolę.

Nemažiau svarbu, kad parlamentas turėtų gerą betarpišką paties ministerių kabineto ir atskirų jo narių kontrolę. Pačią geriausią vyriausybės darbų politinę kontrolę sudaro parlamento narių paklausimų ir interpeliacijų teisė. Jos negalima turėti prezidentinio režimo sistemoje, nes nebūdamas parlamentui politiškai atsakingas, ministeris negali būti verčiamas atvykti į seimo posėdį ir atsakinėti į seimo narių paklausimus. Už visą vyriausybės veiklą politinę atsakomybę neštų tik respublikos prezidentas, už kurio autoriteto toks klausinėjamas ministeris visuomet galėtų pasislėpti.

Tiesa, parlamentas gali kontroliuoti vyriausybės narius, šaukdamas juos klausinėti į komisijų posėdžius ir pavedant seimo komisijoms atskirų vyriausybės darbų ištyrimą. Tačiau šios rūšies kontrolė ne tiek reikšminga, nes beveik viskas vyksta užkulisiuose, šalia parlamento plenumo posėdžių ir šitoks būdas vargiai būtų rekomenduojamas jaunoms demokratijoms.

Pagaliau trečias svarbus dalykas būtų pasirinkti tinkamą seimo rinkimų būdą. Nemaža manančių, kad mažoritarinė rinkimų sistema turėtų atnešti mums išganymą, nes išgelbėtų mus nuo per didelio skaičiaus politinių partijų. Galimas dalykas, kad šitoks pasirinkimas būtų tikslus. Vienok nereikia pamiršti šios sistemos tamsiųjų pusių. Pirmiausia, mažoritarinėje sistemoje neišvengiama visokių kombinacijų, skirstant kraštą rinkiminėmis apygardomis, ir vistiek, nežiūrint visų pastangų, bendras rinkimų rezultatas gali išeiti neteisingas, nes tik mažumą balsų tesurinkus partija gali laimėti parlamento daugumą. Šitoks rezultatas yra buvęs per priešpaskutinius (1951 m.) Anglijos parlamento rinkimus.

Be to, opozicija gali išeiti iš mažoritarinių rinkimų kartais pernelyg menka, toli gražu neproporcinga už ją paduotiems balsams ir valstybės tvarkyme nepajėgianti atlikti savo rolės. Todėl dėl šių priežasčių pokarinės Vokietijos konstitucijos pasiliko daugumoje prie proporcinės rinkimų sistemos, ją kiek patobulinę, kad sumažinus partijų skaičių. Galima įrašyti į konstituciją nuostatą, kad rinkimų sąrašas, negavęs nė vienoje rinkimų apygardoje penkių arba dešimties procentų visų paduotų balsų, nepraveda i parlamentą nė vieno atstovo. Negalima sakyti šitokį nuostatą esant nedemokratišką, o jis užkirstų kelią, kad pvz. bent "Bepartyvių partija" neįstengtų pravesti į seimą savo atstovo.

Grįžtant prie įžanginės tezės, kad kiekvienos institucijos veikimas galutinoje išvadoje priklauso nuo pačių piliečių kokybės, vistiek tenka pripažinti, kad formalinių konstitucijos normų tobulumas daug gali nulemti vienokį ar kitokį krašto likimą. Šią tiesą mums ryškiai patvirtina Jungtinių Amerikos Valstybių pavyzdys. Atstatnnt nepriklausomą Lietuvą, mums kaip tik pirmoje eilėje teks pasiimti prieš istoriją atsakomybe už konstitucinį nusistatymą kiek galimi patvaresnės ir tobulesnės valstybės santvarkos, todėl nebūtų per anksti jau dabar skatinti platesnį šių problemų svarstymą.

Sukurta: Kretingos pranciškonai