Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Partijos suvažiavimai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vt. Vt.   
Kovo 3-5 Vilniuje vyko Lietuvos komunistų partijos XVI suvažiavimas, o kovo 31 - balandžio 9 Maskvoje — vyko Sovietų Sąjungos komunistų partijos XXIV suvažiavimas.

Kai Sovietų Sąjungos valstybinė struktūra turi šiek tiek, nors ir tik nominalinių, federacinių elementų, tai Sovietų Sąjungos komunistų partijos sąranga yra grynai monolitinė. Sovietų Sąjungos respublikinę komunistų partiją saisto besąlyginis aukštesniųjų organų "nutarimų privalomumas" (Partijos įstatų 19 str.). Respublikinės partijos centriniai organai turi "sistemingai informuoti aukštesnį partinį organą ir jam atsiskaityti" (42 str.). Tad respublikinė partija savo sąrangoje ir veikloje neturi absoliučiai jokios autonomijos. Todėl, pvz., ir pavadinimas Lietuvos komunistų partija yra grynai propagandinis, nes faktiškai nėra tokios Lietuvos komunistų partijos, yra tik Sovietų Sąjungos komunistų partijos respublikinis skyrius.

Kadangi sovietinėje sistemoje partijai priklauso valstybė, partija yra valstybės šeimininkas, tai faktiškai Sovietų Sąjungos valstybinės sąrangos federaciniai elementai visose administracijos pakopose yra priklausomi nuo monolitinės partijos. Todėl ir partijos suvažiavimai yra tarsi veidrodis, kuriame atsispindi tiek pačios Sovietų Sąjungos, tiek ir okupuotos Lietuvos padėtis ir tos padėties perspektyva.

Partijos sąjunginiam suvažiavimui atstovus parenka partijos respublikiniai suvažiavimai. Jie todėl visada turi įvykti dar prieš partijos sąjunginį suvažiavimą.

Partijos respublikinis XVI suvažiavimas okupuotoj Lietuvoj paryškino kelis dalykus.

II
Pirmiausia suvažiavimas paryškino gana didelį partijos augimą. Nuo 1966 partijos narių ir kandidatų okupuotoje Lietuvoje padaugėjo per 30 proc. 1966.1.1 buvo 93,967 (85,568 nariai ir 8,399 kandidatai), o 1971.1.1 — jau 122,469 (114,848 nariai ir 7,621 kandidatas). Todėl ir partijos respublikinio centro komiteto narių skaičius padidintas nuo 131 iki 145.

Sovietiniais duomenimis, lietuviai suvažiavime sudarę 73 proc. visų atstovų (1966 —70 proc); suvažiavimo prezidiume — 65 proc. (1966 — 64.6 proc); centro komitete — 73.1 proc (1966 — 73.3 proc).

Iš pirmininkavimo suvažiavimo posėdžiams eilės matyti, kad po Sniečkaus eina Charazovas, po jo
— A. Barkauskas, po šio — R. Songaila, o po Songailos — A. Ferencas.

III
Paryškėjo jaunesniosios kartos vaidmens augimas. XVI suvažiavimo atstovai iki 50 metų amžiaus sudarė net 83.6 procentus visų atstovų. Pačiame suvažiavime 44 procentai visų atstovų buvo naujokai, pirmą kartą tokioms pareigoms parinkti. Ir naujai sudarytame partijos respublikiniame centro komitete naujokai sudaro 46.2 procentus visų centro komiteto narių. Nors pačioje centro komiteto viršūnėje — centro komiteto biure — pasiliko visi buvusieji jo nariai, būtent, visi penki sekretoriai (A. Sniečkus, V. Charazovas, Ant. Barkauskas, R. Songaila ir Algirdas Ferencas), "premjeras" J. Maniu-šis, jo pirmasis pavaduotojas K. Kairys, "prezidentas" M. šumaus-kas ir kontrolės komisijos pirmininkas Alb. Barauskas, — tačiau, biuro narių skaičių padidinus nuo devynių iki vienuolikos, abu naujai parinktieji biuro nariai, Petras Griškevičius ir Kazys Mackevičius, priklauso jaunesniajai kartai. Griškevičius gimęs 1924, Mackevičius
— 1932.

Bet ypač ryškus jaunesniosios kartos vaidmens sustiprėjimas partijos respublikinio centro komiteto skyrių vedėjų sudėtyje. Partijos respublikinio centro komiteto skyriaus vedėjas partijos hierarchijoje atitinka ministro postą sovietinės administracijos hierarchijoje. Pvz., okupuotos Lietuvos komunistų partijos respublikinis centro komitetas turi ne tik organizacinį skyrių, bet ir pramonės - transporto, žemės ūkio, lengvosios ir maisto pramonės, statybos, švietimo, prekybos, administracijos, kultūros, propagandos. Po XVI suvažiavimo iš dvylikos skyrių valdytojų savo postuose tik du pasiliko: propagandos skyriaus valdytojas M. Mišu-tis (g. 1930) ir statybos skyriaus valdytojas Fiodor Jekateriničevas (g. 1909),'Lietuvoj atsiradęs po karo. Visiems kitiems postams parinkti nauji valdytojai ir vis iš jaunesniosios kartos: organizaciniam skyriui Vyt. Astrauskas, g. 1930, administraciniam A. česnavičius, g. 1930, prekybos J. Pacevičienė, g. 1928, bendrojo reikalų vedėjo postui Br. Aliukonis, g. 1931, pramonės transporto skyriui I. černikovas, g. 1927, žemės ūkiui J. Bernatavičius, švietimui A. Rimkus, lengva j ai pramonei I. Ramanauskas, kultūrai S. Šimkus. Tik bendrajam skyriui valdytoju parinktas A. Letūlis, g. 1908.

Dėmesio vertas faktas, kad partinės drausmės priežiūrai vadovauti parinktas A. Builo, g. 1928 Volkovičiuose, Gudijoje, o partijos finansams prižiūrėti paliktas buvęs revizijos komisijos pirmininkas, surusėjęs Lietuvos žydas K. Liaudis (toks jo speudonimas), g. 1901 Lietuvoje, bet nuo 1910 atsidūręs Ukrainoje, 1919-24 jis tarnavo raudonojoj armijoj, Stalino valymo laikais 1932-39 politrukas sovietų armijoje, po karo atsiradęs okup. Lietuvoj kaip partijos respublikinio centro komiteto sekretorius (1944-47), okup. Lietuvos ūkininkų prievartiniam sukolchozinimui 1947-50 padarytas žemės ūkio ministru, po Stalino 1953-59 okup. Lietuvos vidaus reikalų ministras ir saugumo komiteto pirmininkas. 1956 pakeltas į sovietinės policijos generolo majoro laipsnį. Jo sūnus Borisas, mokslus ėjęs Dneprodzeržinske, nuo 1962 Vilniuje politechnikos instituto mechaninės technologijos fakulteto dekanas, šiuo metu tai bene viena iš įtakingiausių šeimų okup. Lietuvoj.

IV
Okupuotos Lietuvos ūkio srityje partijos respublikinis XVI suvažiavimas paryškino pramonės augimą ir sunkumus. 1965-70 pradėjusios veikti naujos 29 Įmonės, ir 21 įmonė praplėsta naujais cechais. Pramonės gamyba kasmet paaugusi 11.7 procentų. Nacionalinės pajamos per praėjusius penkerius metus padidėjusios 55 procentais. Tad 1970 okup. Lietuvos nacionalinės pajamos turėjo pasiekti 4,337 milijonus rublių arba per capita 1,387 rublius. (Palyginimui primin-tina, kad 1969 JAV nacionalinės pajamos per kapita buvo apie $3,800). 1971-75 okupuotos Lietuvos nacionalinės pajamos numatytos padidinti 37 proce.

Antra vertus, "įmonėse dar daug pasenusios technikos", dar labai didelis "rankų darbo lyginamasis svoris", nes "pagrindinėje gamyboje dirbančių darbininkų darbas yra mechanizuotas maždaug 46 proc"; dar "kasmet apie 10 proc. įmonių neįvykdo produkcijos realizavimo plano"; dar gaminių "kokybės problema yra viena iš opiausių"; tebetrūksta "liaudies vartojimo prekių", nes betarpiškai Maskvos priklausomos įmonės nepanaudoja toms prekėms gaminti rezervų.
Atskirų vietovių ir įmonių atstovai skundėsi suvažiavimui kad ūkiniai planai daug kartų kaitaliojami, kad 1971 kovo mėnesį dar nežinomi ne tik naujojo penkmečio planai, bet nė 1971 darbo programa; kad tiekėjai nepatiekia reikalingos technikos ir žaliavos; kad Maskvos ministerijos užplanuoja nerealias gamybos kvotas, kurios tik demoralizuoja darbininkus; kad eksperimentinės įmonės tik 12 proc. savo darbų skiria eksperimentiniams uždaviniams, etc.

Žemės ūkyje kolchozų ir sovchozų gamyba per praėjusius penkerius metus pakilusi 57 proc, o javų derlius net 69 proc. ir pasiekęs vidutiniškai 24.5 cnt. iš 1 ha. Pastatyti modernūs tvartai 228,000 karvių ir 505,000 kiaulių. Paleistos į darbą penkios kombinuotų pašarų gamyklos. Bet vis dar tebetrūksta žmonėms maisto dalykų, ypač daržovių, gyvuliams pašarų. Daug karvių bergždauja. Trūksta "darbo resursų", nes ir 1970 kolchozininko vidutinis dienos uždarbis nesiekė nė dviejų rublių. (Pagal "Valstiečių laikraštį", 1966.IX.2, jei bendroji darbo dienos vertė bus 4.98 rb., tai už tos dienos kolchozininko dar'bą išeina 1.93 rb. O 1970 vidutinė bendroji darbo dienos vertė buvus tik 4.59 rb.). Todėl suprantamas A. Sniečkaus priminimas suvažiavimui, kad reikia "toliau skatinti gyventojų pagalbinio ūkio vystymą", atseit, kolchozinin-kų privačių sklypelių ūkio palaikymą.

Naujojo (1971-75) penkmečio planas numato pastatyti Mažeikiuose naftos perdirbimo gamyklos pirmąją eilę, Alytuje ir Utenoje skerdyklas, Marijampolėje pieno konser vų gamyklą, Ignalinoje drenažo vamzdžių gamyklą; padidinti Lentvario elektrinės pajėgumą iki 1800 kw, praplėsti Akmenės cemento gamyklą, Klaipėdos laivų remonto dirbtuves; užbaigti Šiauliuose televizijos aparatų gamyklą, Panevėžyje tiksliosios mechanikos gamyklą: Švenčionėlių - Utenos siaurojo geležinkelio ruožą perdirbti į platųjį; išmeksfaltuoti 1000 kilometrų kelių ir 2700 kilometrų kelių padengti kieta danga; įvesti dujas miestuose į 80 proc. butų; kolchozuose statyti parodomąsias gyvenvietes.

Suprantama, okupuotos Lietuvos ūkį planuoja, Lietuvą pramonina Kremlius savais išskaičiavimais, panašiai kaip Izraelis okupuotose arabų žemėse.

V.
Mažiau konkretus buvo suvažiavimas kultūros, religijos, sveikatos, švietimo srityse.
Paminėta, kad 1966-70 pastatytos 23 ligoninės ar jų priestatai 4100 ligonių. Bet naujajam 1971-75 penkmečiui apie konkrečius planus visai neminima. Paminėta, kad visų rajonų centrai turi vandentiekį. (Viso yra 44 kaiminiai ir 7 miestiniai rajonai). Paminėta, kad 1966-70 pastatytos patalpos 142 darželiam - lopšeliam 42,600 vietų. Bet apie naujojo penkmečio tos srities statybas nieko nepasakyta. Paminėta, kad 1966-70 pastatytos 49 mokyklos ar jų priestatai 123,000 mokinių, ir pažadėta, įvykdžius 1971-75 statybas, Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose likviduoti trečiąją mokymosi pamainą ir bent dalį antrosios mokymosi pamainos pamokų. Tai reiškia, kad dar iki 1975 bus mokyklų, kurių mokiniai trimis atskiromis dalimis lankys mokyklos pamokas: nuo 8 iki 1 vai. p. p., nuo 1 iki 6 vai. vak., ir nuo 6 iki 11-12 vai. nakties.

Pagal Sniečkų, okupuotoj Lietuvoj "įvyko gilūs poslinkiai darbo žmonių sąmonėje". "Partinė organizacija nuveikė didelį darbą, auklėdama gyventojus internacionalizmo dvasia (beje, "internationalis-tinių savybių formavimo negalima atskirti nuo tarybinio patriotizmo ugdymo"), stiprindama lietuvių ir kitų broliškųjų tarybinių tautų susitelkimą ... simpatijas ir pagarbą rusų tautai". Tam reikalui "svarbų vaidmenį atliko ir atlieka keitimasis kadrais, specialistais (atseit, lietuvius eksportuojant, o kolonistus importuojant),... radijo programomis, televizijos laidomis". Be to, nuolat "priimama visasąjunginio televizijos centro programa". Ogi "respublikos gyventojai turi apie 500,000 televizorių ir 1 mil. radijo imtuvų"; laikraščių ir žurnalų "kiekviena šeima prenumeruoja vidutiniškai po tris", o leidyklos "privalo atkakliai ir nuosekliai propaguoti komunistines idėjas".

Ir dailininkų pirmininkas J. Kuz-minskis tikino suvažiavimą, kad menininkai taip pat stengiasi ugdyti "socialistinį internacionalizmą bei tautų draugystę" ir rodyti, "kad tai, ką mes pasiekėme vijose gyvenimo srityse, pasiekta tarybinės santvarkos, tautų draugystės dėka".

Visa to nepaisant, "dalis jaunimo elgiasi antivisuomeniškai". Pasitaiko veikalų, kurie "sudaro įspūdi, kad autoriai užmiršo, kokioje visuomenėj gyvena". Pasitaiko bandymų "nukrypti nuo partinių pozicijų, vertinant praeitį, ir liaupsinti apolitiškurną bei objektyvizmą, ... idealizuoti smulkiaburžuazinį nacionalinį judėjimą ir jo veikėjus, pervertinti jų vaidmenį ir nuopelnus". Maža to. "Buržuazinė pasaulėžiūra bandoma prastumti... ir propaguojant abstraktųjį humanizmą ir grynąją demokratiją".

Dėmesio vertas reiškinys — suvažiavime nebuvo išpuolių prieš religiją ir bažnyčias. Centro komiteto pranešime Sniečkus pasitenkino vieninteliu sakiniu: "Reikia taip pat stiprinti ir ateistinį auklėjimą, gilinti jo turinį, kūrybiškai panaudoti pasiteisinusias formas ir metodus".
Netgi tokios propagandinės "žinijos" draugijos prieš religinė veikla pritildyta, šiuo metu jos pirmasis uždavinys yra naujojo penkmečio plano propagavimas. O jos pagrindinės temos — darbo našumas, darbo drausmė, gaminių kokybė ir pn.

Orakuliškai centro komitetas parkakę suvažiavimui dėl santykių su užsieniu. Pabrėžęs, kad "buržuazinė propaganda ideologinių diversijų smaigalį nukreipia visų pirma prieš tautų draugystę", Sniečkus aiškino suvažiavimui, kad "mes privalome ir toliau politinę propagandą užsieniui organizuoti, vadovaudamiesi bendrais ideologiniais uždaviniais tvirtai laikytis klasinių pozicijų, drąsiai, be jokių kompromisų demaskuoti reakcinius emigracijos sluoksnius, teisingai vertinti atskirus kultūrinio bendradarbiavimo mementus". Be aukštojo partinio mokslo tokią abrakadabrą sunku, anot Sniečkaus, demaskuoti. Galima tik nujausti, kad tariamoji tautų draugystė, "klasinės pozicijos", "ideologiniai uždaviniai", "reakciniai emigracijos sluoksniai", "kultūrinio bendradarbiavimo momentai" — tai vis tokie okupuotos Lietuvos gyvenimo ingredientai, kurie partijai sudaro daug galvosūkio. (Visos citatos yra iš "Tiesos" 1971. III.4, 5, 6, 19 d. d.)

VI
Dešimt, dienų trukęs partijos sąjunginis suvažiavimas, dalyvaujant 4919 atstovams (14 neatvyko) ir apie 100 užsieninių delegacijų, staigmenų neatskleidė. Prietaringieji aiškina, kad didelių įvykių gali būti tik tuose suvažiavimuose, kurių eilės skaičius dalomas iš penkių. Sako, X paskelbė vadinamą "nepa", XV pasmerkė Trockį, XX — Staliną. Tad tik XXV vėl gali kuo pasižymėti.

Iš sovietų spaudoj paskelbtų XXIV suvažiavimo aprašymų matyli, kad jis praėjo šabloniškai ir nuobodžiai. Visą pirmąjį dieną trukęs centro komiteto ataskaitinis pranešimas galima sutraukti į tokias pagrindines tezes:

Užsienio politikos srity partijos tikslas "užtikrinti palankias sąlygas socializmui ir komunizmui" bei "st;iprinti socialistinių šalių vienybę", kad po karo susidariusi "pasauliinė socializmo sistema būtų vieninga šeima, kurioje tautos drauge kuria ir gina naują visuomenę" ir kuri taptų pasaulinės tautų bendruomenės prototipu vietoj Jungtinių Tautų. Nieko sau prototipas!

Partija už "nacionalinio išsivadavimo judėjimą", jei jis vyksta prieš kapitalistus. Bet prieš jį, jei jis vyksta Čekoslovakijoj, Lietuvoj, Vengrijoj ... Tada reikalinga Sovietų Rusijos "internacionalinė pagalba" jam pasmaugti.

Partija už "socialistinių valstybių ekonomikos integravimą", nes tuo keliu sovietinių satelitų ūkiniai interesai pajungiami Sovietų Rusijos dominavimui. Bet prieš Kinijos nacionalinius interesus, nes partija negali "atsižadėti Tarybų valstybės nacionalinių interesų".

Partija už likvidavimą "likusių kolonijinių režimų" laisvajame pasaulyje. Bet taip pat už "tvirtas esamas sienas" Sovietų Sąjungai, tai yra už sovietinių kolonijų įteisinimą.

Ūkio srityje partija už "ministerijų ir žinybų vaidmens didinimą ir savarankiškumo plėtimą". Atseit, okup. Lietuvos ūkyje galima laukti Kremliaus biurokratų galios padidėjimo.

Antra vertus, partija prisipažino, kad "kelti darbo žmonių gerovę darosi vis įsakmesniu paties mūsų ūkio vystymo poreikiu". Kaip gi kitaip! Augant gamybai, reikalingas jos vartotojas. Tai išmėgintas kapitalizmo dėsnis.

Propagandos srity suvažiavimas paskelbė naują "praeities atgyvenų" sampratą. Tai "gobšavimas, kyšininkavimas, veltėdiškumas, šmeižtas, anoniminiai laiškai, girtavimas ir pan." Nė užuominos apie religiją, apie bažnyčią. Va, kodėl ir Vilniuje apie tai tylėta. Partijos propagandoje pirma vieta skiriama "socialistiniam internacionalizmui", "komunistinės pažiūros į darbą skiepijimui", "nesitaikstymui su nacionalizmo ir šovinizmo, nacionalinio ribotumo ir puikavimo-si apraiškomis". Bet čia pat pabrėžiama, kad Sovietų Sąjungoj "visų pirma didžioji rusų tauta". Tai ypač ryšku partijos viršūnėje. Sekretoriai — vieni rusai. Iš 15 politinio biuro narių 13 rusų ir du renegatai, latvis ir ukrainietis.

Labai pabrėžtas partijos ir "mūsų Tėvynės tautų monolitinės vienybės" dalykas. Tai tas pats carinės "edinoj i nedeelimoj" (vieningos ir nedalomos) imperijos dėsnis.

Sovietų Sąjungos — Kinijos santykių vaisius: iš 34 Azijos valstybių suvažiavime buvo delegacijos iš 18, o iš 42 Afrikos valstybių suvažiavime buvo delegacijos tik iš 9.

Iš Lietuvos komunistų Sniečkus buvo 75 narių suvažiavimo prezidiume ir balandžio 2 d. posėdy kalbėjo, paliaupsindamas partiją, kad tai "mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė", paliaupsindamas Brežnev kaip žemės ūkio gelbėtoją, paliaupsindamas "didžiosios rusų tautos pagalbą", pasmerkdamas "ardomuosius Kinijos KP CK lyderių veiksmus", nusiskųsdamas Maskvos ministerijų "siekimu spręsti savo šakos klausimus, neatsižvelgiant į tam tikro ekonominio rajono interesus". J. Maniušis buvo 43 narių mandatų komisijoj. Be to, revizijos komisijos pranešimas minėjo Lietuvą šalia Altajaus, Baškirijos ir Charkovo, kur daugiausia pametama partijos nario ar kandidato bilietų.

Nors suvažiavimui nebuvo pranešta partijos piniginė apyvarta, bet šiokį tokį jos vaizdą galima susidaryti iš revizijos komisijos pastabos, kad 1970 vien Gorkio srities komunistai nusukę 90,000 rublių nario mokesčio, nes nepriskaičia-vų premijų, honorarų ir kitų šalutinių savo uždarbių. Nario mokesčiai sudarą du trečdalius partijos biudžeto. Antras partijos lėšų šaltinis — leidyklos. Partija leidžia 274 laikraščius ir 226 žurnalus, kurių bendras tiražas per 130 mil. egzempliorių.

Partijos viršūnėje pasiliko visi buvę. Politinio biuro narių skaičių nuo 11 padidino iki 15, be 11 buvusių trys atėjo iš buvusių biuro kandidatų ir vienas iš sekretorių. Sekretorių skaičių nuo 11 sumažino iki 10, vienas buvęs sekretorius • Andropovas) paskirtas biuro kandidatu, Rudakovas iškritęs ir vienas (M. Solomencevas) naujai perrinktas. Naująjį politinį biurą sudaro Brežnevas, Grišinas, Kirilen-ko, Kosyginas, Kulakovas, Kunaje-vas, Mazurovas, Pelšė, Podgorny, Polanskis, Suslovas, ščerbickis, še-lepinas, šelestas ir Voronovas. Sekretoriatą: Brežnevas, Demičevas, Kapitonovas, Katuševas, Kirilenko, Kulakovas, Ponomariovas, Suslovas, Solomencavas ir Ustinovas. (Visos citatos iš "Sovetskaja Litva" 1971. 111.31, IV.l, 3, 4, 7 ir 10 d. d.).
Vt. Vt.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai