Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AUGŠTOJO MOKSLO RAIDA NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Erškėtingas kelias
Neįmanomai sunki buvo augštojo mokslo pradžia Lietuvoje. Neturėjome augštosios mokyklos nuo 1832 metų, kada atžagareivių rusų valdžia, keršydama už sukilimą prieš okupantus, užsmaugė seną Vilniaus universitetą. Tik atskiri pasiryžėliai studijavo Rusijos ar Vakarų Europos augštosiose mokyklose. Kiti, pasiekę augšto mokslo, likdavo dirbti svetur. Tik labai retas siekė akademinės karjeros.

Atgavus nepriklausomybę valdžia turėjo daug svarbių reikalų: teko ginti ir tvarkyti nualintą šalį. Ypatingai trūko išmokslintų žmonių. Augštosios mokyklos idėja kilo iš visuomenės: Vilniuje, vėliau Kaune ėmė veikti Augštojo Mokslo kursai, žiaurios jų darbo sąlygos buvo panašios į mūsų tremties stovyklas!

1922 metų Vasario 16 d., kai suėjo lygiai 4 metai nuo Nepriklausomybės deklaracijos, Kaune buvo įsteigtas Lietuvos Universitetas. Kukliose iškilmėse ministeris pirmininkas E. Galvanauskas paskelbė vyriausybės aktą, kuriuo skiriamas rektorium prof. J. Šimkus ir keliolika profesorių paskirti į fakultetų branduolius, žodis tapo kūnu: retas universitetas pasaulyje buvo pradėtas iš nieko, ir nedaugelis padarė tokią nuostabią pažangą!

Šeši fakultetai tilpo dviejų augštų rūmuose, kur seniau buvo komercijos mokykla, o karo metu ligoninė. Paskaitos buvo skaitomos vakarais, nes dieną visi tarnavo. Marga studentų minia veržėsi į keliolika auditorijų, kur nauji profesoriai skelbė augštąjį mokslą, kiekvienas kita terminologija, kiti net ne lietuvių kalba. Dėstytojais buvo pakviesti visi asmenys, kurie bent kiek tiko mokslo darbui. Eilė profesorių buvo pakviesta iš užsienio, atvyko keli Amerikos lietuviai. Trūko mokslo įstaigų, laboratorijų, bibliotekų, nebuvo vadovėlių, stigo patyrimo, tradicijų. Tačiau visi buvo pilni gero noro ir entuziazmo, visi kantriai dirbo ir džiaugėsi kiekvienu nauju laimėjimu. Net svetimieji profesoriai, su mažomis išimtimis, pagauti mūsų ūpo, stengėsi sklandžiai įsijungti į bendrąjį darbą.

Pažangos šuoliai
Reikia stebėtis, kaip greit augo mūsų universitetas. Praplėstos patalpos, pristeigta kabinetų, laboratorijų, muziejų. Biblioteka augo iš aukų ir palikimų: pavyko įgyti vertingą prof. Bezzenbergerio lituanistinį rinkinį. Imta planuoti universiteto miestelio statyba, kaip čia vadina "campus": pradėta prie radijo stoties, vėliau gautas sklypas Linksmakalnyje, virš Kauno senamiesčio. Suplanuota keliolika rūmų, pradėta Fizikos ir Chemijos Instituto statyba. Sutikta nemažai kliūčių, nes tada vyravo pažiūra, jog neverta rūmų statyti Kaune, jei tikimės atgauti Vilnių! Linksmakalnio rūmuose tilpo dar Technikos fakultetas, prisistatęs dirbtuvių. Daugiau statyti neleido aerodromas, tad Medicinos rūmai išdygo mieste, kiti fakultetai gavo valstybės spaustuvės rūmus, un-to klinikos pastatytos kitame miesto gale.

Universiteto personalą papildė jaunimas, kuris buvo nusiųstas į Vakarų Europą pasiruošti akademinei karjerai. Per keletą metų padaryta pažanga dėstyme, patobulinta mokslo terminologija, pradėta leisti vadovėlius, disertacijas, mokslo žurnalus. Nustatyti ryšiai su kitų šalių mokyklomis, imta dalyvauti tarptautiniuose kongresuose.

Išryškėjo ir akademinio jaunimo veidas, nors universitetas tiesiog jo auklėjimu nesirūpino. Daug reiškė studentų organizacijos, kurios jungė jaunimą įvairiais pagrindais: ideologiniu, politiniu, regioniniu, ekonominiu, tautybių, specialybių ir t.t. Prisižiūrint į nepaprastą visuomenės politinį susiskaldymą, studentų organizacijų prisisteigė tiek daug, kad un-to vadovybė buvo priversta kiek suvaržyti jų laisvę.

Vienos augštosios mokyklos Lietuvai neužteko: joje negalėjo tilpti tos specialybės, kurios pasirodė daugiau gyvybingos. 1924 metais įsteigta žemės ūkio Akademija Dotnuvoje, absorbuojant puikiai išvystytą Žemės Ūkio Technikumą. Vėliau buvo įkurta Veterinarijos Akademija, pakeitusi buvusį Medicinos fakulteto skyrių. Pradėjo veikti Prekybos Institutas Klaipėdoje, Pedagoginis Institutas Šiauliuose. Kauno Muzikos Mokykla buvo reorganizuota į Konservatoriją, ja sekė Klaipėdos Muzikos Mokykla. Meno Mokykla buvo plečiama į Taikomojo Meno Institutą.
 
Kariuomene bene nuo 1937 metų turėjo Vytauto Didžiojo Augštąją Karo Mokyklą su dviem skyriais — štabo ir intendantūros. Kai grįžo Vilnius, keli fakultetai buvo nukelti iš Kauno: tada turėjom Vytauto Didžiojo universitetą Kaune ir Vilniaus universitetą Vilniuje. Visoms mokykloms užteko klausytojų ir dėstytojų! 1941 metais Vilniuje pradėjo darbą Lietuvos Mokslų Akademija, vien mokslo įstaiga.

Niekas nėra pranašas savo tėvynėje
Vienoje iš lietuvių konferencijų Šveicarijoje buvo sielotasi, kad Lietuvoje nėra gydytojų, mokytojų, amatininkų, pagaliau apskritai stinga inteligentų: reikalingi bankai — nėra buhalterių, reikalinga pramonė — trūksta vertelgų (Pirmasis Nepriklauscmos Lietuvos dešimtmetis, 2 leid., p. 69). Kai universitetas išleido pirmąsias laidas, nebeteko skųstis išmokslintų žmonių stoka, atsirado ir inteligentų, ir buhalterių, ir "vertelgų". Iš mūsų un-to sienų išėjo nauja generacija mokytojų, gydytojų, inžinierių, filosofų, rašytojų ir mokslininkų.

Nuostabią mūsų augštojo mokslo pažangą daugiau vertino svetimi, negu savi. Būdavo piliečių, ypač daugiau pasiturinčių, kurie siuntė vaikus į užsienius, kartais į nepirmaeiles mokyklas, nepripažindami savo jauno universiteto. Vienas augštas valdininkas, Statistikos biuro direktorius, parašė ministrui pirmininkui oficialų memorandumą, siūlydamas uždaryti Technikos fakultetą, kad jis neprigamintų blogesnių inžinierių, kaip esamieji. Tas raštas pateko į Technikos fakultetą ir virto linksmu anekdotu.

Mokslo sekcijos posėdžio prezidiumas. Kalba prof. S. Kolupaila.

Man, tuomet Universiteto Senato sekretoriui, teko pareiga redaguoti pirmųjų penkerių metų veikimo apyskaitą (Lietuvos Universitetas 1922-1927, Kaunas 1928). Buvo pasistengta faktais ir skaičiais parodyti, kiek atlikta per trumpą pradinį periodą. Teko išgirsti daug komplimentų: nesitikėta tokių rezultatų šalyje, kuri per keliasdešimt metų neturėjo augštosics mokyklos. Tai tebuvo pradžia: toliau pažanga kilo pagal geometrinę progresiją!

Kitų šalių mokyklos pripažino mūsų universitetą, jo pažymius ir diplomus. Jos kviesdavo Lietuvos un-to delegatus į savo iškilmes ir traktavo lygiomis su senų ir garsių mckyklų atstovais. Mūsų un-tas buvo reprezentuotas Jeruzalės universiteto atidarymo šventėje: rektorius prof. P. Avižonis hebraiškai sveikino naują Izraelio židinį...


MOKSLO SEKCIJOS POSĖDŽIO DALYVIAI
Pirmoj eilėj iš kairės: kun. dr. A. Baltinis, Vliko pirm. J. Matulionis, vysk. V. Brizgys

Tiems, kurie dalyvavo Lietuvos augštųjų mokyklų steigime ir plėtime, nekuklu girtis savo darbais. Mūsų alumnai, patekę į užsienius, gavo progą palyginti savo išmokslinimą su geriausiomis mokyklomis: dabar jie įsitikino, koks buvo mūsų mokslo lygis. Mūsų išduoti diplomai visur pripažinti ir tinkamai vertinami. Būdinga smulkmena: Vokietijos augštosios mokyklos pakeitė repatriantams iš Lietuvos lietuviškus diplomus savais su augščiausiais pažymiai.

Iš kitos pusės kartais buvo skleidžiama žinių, esą, Lietuvos vyriausybė varžiusi universiteto autonomiją. Dabar žinome, kad laisviausioje ir demokratiškiausioje šalyje augštosios mokyklos nesinaudoja nė šešėliu mūsų turėtos autonomijos. Reikia pasakyti teisybę, kad, išskyrus keletą apgailėtinų atsitikimų, un-tas buvo globojamas ir palaikomas vyriausybės. Profesoriai praktiškai naudojosi beveik neribota laisve savo mokslo ir mokymo darbuose.

Sunkių bandymų laikai
Nežiūrint įvairiaspalvių organizacijų susiskaldymo, mūsų akademinis jaunimas rodė pasigėrėtiną vieningumą gyvybinių valstybės įvykių akivaizdoje. Kai buvo jaučiamos gresiančios Lietuvai nelaimės, didesnės studentų organizacijos rengė bendrus susirinkimus: pirmininkaudavo bešališkos studentų-skautų "Vyčio" korporacijos atstovas. Mūsų studentija susilaikydavo nuo politinių išsišokimų, nors kartais būdavo tamsių gaivalų provokuojama.

Neilgai mums buvo lemta džiaugtis nepriklausomu gyvenimu: pasipylė ultimatumai, grobimai, karai, okupacija... Mūsų mokslo tvirtovė pasirodė tiek stipri, kad rusų bolševikams nepavyko jos sugriau i per metus. Profesūra laikėsi vieningai ir mažai nukentėjo areštų ir deportacijų metu, nors jos tarpe neatsirado nei vieno komunisto! Daugiau slegiami buvo studentai, į kurių tarpą buvo įsprausta provokatorių. Studentų kolona demonstratyviai tylėjo per gegužės 1 d. paradą.

Jaunimas aktyviei dalyvavo 1941 m. sukilime. Kai kurie, kaip Statybos fakulteto adjunktas J. Milvydas, paaukojo savo gyvybę už tėvynės laisvę. Atėjo kita okupacija. Banditai vokiečių karių uniformoje apiplėšė un-to įstaigas. Studentai vengė vokiečių darbo batalionų, profesoriai slapstėsi nuo areštų, kiti pateko į koncentracijos stovyklas.

1943 m. kovo 17 d. okupantai staiga uždarė visas augštąsias mokyklas ir sunaikino kai kurių įstaigų įrengimus. Mokymas nesustojo, tik pasitraukė į pogrindį. Su nuolatiniu pavojum rinkosi jaunimas į paskaitas konspiratyviose patalpose. Tokiomis sąlygomis nemažai jaunimo baigė studijas ir gynė diplominius projektus bei disertacijas beveik viešai. Vokiečių gestapas veltui vertė šnipinėti kai kuriuos personalo narius: mūsų moralės palaužti nepavyko!

Priminsiu vieną faktą, kaip puikiai laikėsi akademinis jaunimas po sunkia okupacijos letena. Universiteto vadovybė pašaukė studentus į talką — paruošti žiemai kuro įstaigoms šildyti. Miško kirtimas Skardupio girioje virto grandioziška jaunimo stovykla po trispalve vėliava, su tradicinėmis skautų apeigomis ir turiningais laužais! Stovyklos dalyviai, kaip ir jos komendantas, niekad neužmirš darnios nuotaikos tuo pavojingu metu ...

Be tėvynės
Antroji bolševikų okupacija išblaškė iš Lietuvos apie pusę augštųjų mokyklų personalo ir studentų. Mokslo žiburys atgijo tremtyje, lietuvių stovyklose. Niūrioms nuotaikoms praskaidrinti buvo steig'ami įvairūs kursai, skaitomi viešų paskaitų ciklai, organizuojami chorai, teatrai, opera ir baletas. Veikė Fa-baltijo universitetas Hamburge-Pinneberge, UNRRA —i universitetas Miunchene, Meno mokykla Freiburge, Augštieji Technikos kursai Kemptene. Mūsų jaunimas studijuoja, dirba mokslinį darbą, siekia doktoratų. Leidžiami laikraščiai, knygos, vadovėliai. Visa tai mūsų gražiai įsiliepsnojusio mokslo darbo tėvynėje žiežirbos!

Lietuva paliko už geležinės uždangos. Mus priglaudė laimingesnės šalys. Įsikūrėm, vėl pasidarėm žmonės, ne benamiai. Deja, nedaugelis mūsiškių tęsia mokslo darbą. Vieni negalėjo patekti į augštąsias mokyklas dėl amžiaus, kiti dėl kalbos; kitus patraukė pelningesnis darbas pramonėje. Užtat jaunimas, tik pajutęs pagrindą po kojomis, energingai studijuoja, siekia mokslo laipsnių, nebojant visų sunkumų.

Norėčiau raginti mūsų akademinį jaunimą imtis dėstymo universitetuose, nors tai ir būtų nuostolinga materialiniu atžvilgiu. Profesorių darbas č'a daug sunkesnis, negu buvo Lietuvoje, ir menkiau apmokamas. Tektų aukotis kilnesnių idealų vardan.

Yra galimybių dirbti naudingą mokslinį darbą ir šalia universitetų. Turime autoritetingą mokslo įstaigą — Lituanistikos Institutą, kurio veiklą varžo lėšų stoka. Turime ir kitą ryškų pavyzdį — Lietuvių Enciklopediją, kurios ruošimą ir leidimą palaiko vien prenumeratoriai. Reikalingi paramos ir kiti tutini organai, kaip Bibliografijos biuras su jo buleteniu "Knygų Lentyna".

Neleiskime užgesti mokslo šviesos liepsnai, kurią išsinešėme iš tėvynės. Mūsų kolegos, likę Lietuvoje po žiauria okupanto priespauda, veikia ir padaro daug pozityvaus. Istorija įpare'goja ir mus neatsilikti!
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai