Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BŪDAI IR PRIEMONĖS LITUANISTINIAM ŠVIETIMUI SUSTIPRINTI PDF Spausdinti El. paštas
Organizacinis požiūris
šio posėdžio rengėjų man duotoji tema gali būti nagrinėjama dviem požiūriais — metodiniu ir organizaciniu. Klausimą svarstant, taip pat yra būtina gerai žinoti dabartinę to reikalo situaciją. Ignas Malėnas ir pavaizduos dabartinę padėtį, todėl to klausimo neliesiu. Antanas Rinkūnas šiame posėdyje, kaip suprantu, daugiau lies metodinius klausimus, kurie jam yra artimi, kuriems jis yra skyręs didžiąją dalį nuo dabartinės kasdienybės atliekamo laiko. Suprantu, kad švietimo sekcijos posėdžio rengėjų, lygiai kaip ir mano, yra toks pat noras — šiame referate kiek paliesti mums opius švietimo klausimus organizaciniu atžvilgiu. Taip pat noriu daugiau apsiriboti grynai mokykliniu švietimu ir kalbėti apie mokyklinio amžiaus lietuvių vaikų bei jaunuolių švietimą bei auklėjimą.

Nėra abejonės, kad tas mokyklinis prieauglis bręsta ir mokosi labai įvairiose, daugeliu atžvilgiu labai skirtingose aplinkybėse, kurias sąlygoja gyvenamojo krašto aplinka ir kiti dalykai. Kalbėdami apie lietuviškąjį prieauglį, mes, naujosios imigracijos žmonės, dažnai vienašališkai nukrypstame į tą negausų naujosios imigracijos prieauglį ir primirštame tą gausų lietuviškąjį prieauglį, kuris yra išaugęs šio krašto aplinkybėse iš vyresnės imigrantų kartos ir kurio vaidmens bei svarbos neturime išleisti iš akių. Suprantama, kad kiek skirtingi gali ir turi būti metodai bei siekimai, siekiant lituanistinio švietimo platesnės organizacijos. Naujieji imigrantai daugumoj dar natūraliai savo tarpe kalba lietuviškai ir savo vaikus iš mažens išmoko tos kalbos bei stengiasi perduoti jiems iš gimtosios žemės išsivežtą gyvosios lietuvybės ne tik supratimą, bet ir pajutimą. Neneigsime fakto, kad po dešimties su viršum metų auga skaičius tokių, kurie pratinasi prie tautinio atšalimo ir nerodo minimalios tautinės gyvybės. Dažnai organizacinis budrumas ir deramas prie klausimo priėjimas padeda tokį atšalimą panaikinti ir grąžinti naujosios imigracijos žmones į gyvą lietuvišką bendruomenę. Taigi, pagrindiniu ir svarbiausiu organizaciniu uždaviniu naujosios imigracijos atžvilgiu ir turime laikyti deramo  tautinio budrumo palaikymą Tautiškas ir kantrus prie reikalo priėjimas dažnai duoda geresnius rezultatus, kaip perdėtas moralizavimas ar mėginimas gąsdinti. Turime skaitytis su faktu, kad ir naujosios imigracijos dalies atžvilgiu jau yra reikalas imtis tautinio apaštalavimo. Tai ir būtų bendruomenės vienas konkrečiausių uždavinių, prie kurių, deja, kiek tą reikalą pažįstu, dar beveik nėra prieita. Naujosios imigracijos lituanistinis švietimas ligi šiol beveik visiškai remiasi vien tėvų ir negausių dvasiniu požiūriu gyvais išlikusių lietuvių mokytojų pasiaukojimu bei senosios imigracijos šviesimo darbuotojų nuoširdžia parama. Jeigu šis kongresas būtų akstinas išeiti bendruomenei iš pradedamojo taško ir konkrečiai imtis opių švietimo klausimų organizavimo bei platesnio visuomenės įjungimo į gyvybinius tautinio išsilaikymo darbus, rengėjų triūsas tokį kongresą suorganizuoti neliktų vien gražiomis pastangomis, bet duotų konkrečių, seniai laukiamų vaisių. Negalime išleisti iš akių vis didėjančio ibejingumo ir tuo pačiu augančių sunkumų klausimui išjudinti.

Žymiai skirtingas yra lituanistinio švietimo reikalas tarp tų gausių lietuviukų, kurių seneliai atvyko iš Lietuvos, kurių tėvai išaugo šiame krašte ir vartoja kasdieniame gyvenime ne lietuvių kalbą. Tokie vaikai ateina į mokyklą, visai nemokėdami lietuvių kalbos ir mažai žinodami apie lietuviškus reikalus. Jeigu naujosios imigracijos prieauglis dar gali ir turi duoti jėgų grynai lietuviškojo gyvenimo pratęsimui, tai čia augusio prieauglio atžvilgiu yra neišvengiami didesni kompromisai. Vargu ar galime pasiekti, kad daugumas jų išmoktų stipriau vartoti lietuvių kalbą. Yra galimos gražios išimtys, bet prie daugumos tenka eiti jau su naujame krašte įsivyravusios kalbos pagalba ir žadinti juose Lietuvos interesą, teikti lituanistinių žinių. Pastangos tokius pramokyti lietuviškai jau kelia reikalą pasirengti dėstyti tą kalbą skirtingu metodu, daugiau naudojamu mokant iš mažens nežinomas kalbas. Mūsų pasirengimas toje srityje nedidelis ir patyrimas nedidesnis. Gal daugiausia patyrimo turi amerikiečių lietuvių vienuolynai, kurie yra išmokę ir išmoko lietuviškai eilę į juos atėjusių jaunų žmonių, nemokėjusių ar silpnai mokėjusių tą kalbą namuose. Lengviau yra kalbėti apie priėjimą prie tokio prieauglio ten, kur veikia iš seno organizuotos lietuviškųjų parapijų mokyklos, žymiai sunkiau yra pasiekti daugybę lietuviško kraujo prieauglio, kuris yra įsimaišęs į kitas mokyklas, ir tąja prasme klausimo berods visai nesame nagrinėję. Ką nors konkretesnio pasiekti nelengva, nes tokio prieauglio tėvai dažnai turi tik tolimesnių sentimentų lietuviškumui ir nėra pasirengę aktyviau imtis lietuviško darbo. Numoti ranka į tą dalyką negalime, jei norime plačiau spręsti lietuvybės išlaikymo klausimą.

Mokyklos tipo klausimas
Vokietijoje likusios negausios lietuviškos mokyklos ir vienintelė lietuviška gimnazija tebetęsia Nepriklausomos Lietuvos mokyklų tradiciją ir linkėkime joms ištverti tame kelyje ligi grįžimo tėvynėn. Panašiai berods elgiamasi Italijoje, kur lietuviai saleziečiai turi sukūrę lietuviškojo auklėjimo židinį. Plačioji imigracija kituose kraštuose turi spręsti klausimus pagal vietos aplinkybes. Anglijoje, Australijoje, Kanadoje ir eilėj Lotynų Amerikos kraštų veikia ir gali veikti tik šeštadieninės ar sekmadieninės lietuviškos mokyklos. Brazilijoj ir Argentinoj būta ir tebėra bandymų išlaikyti platesnes lietuviškas mokyklas, daugiausia taip pat su parapijų pagalba. Berods, kad ten tautinio išsilaikymo reikalas ne lengvesnis, kaip anglosaksų kraštuose. Mažiau gausios kolonijos Australijoje ir N. Zelandijoje, kur esama gražios tautinės gyvybės, ir toliau turės, atrodo, tenkintis savaitgalių mokyklomis. Galima manyti, kad Kanadoje, kur susikūrė vienas kitas gausesnis lietuvių centras, besiremiąs naujosios imigracijos dauguma, pasiseks įsteigti nors nedidelį kiekį lietuviškų mokyklų prie parapijų.

Jungtinėse Amerikos Valstybėse dalykas yra ypač painus, čia gyvena absoliuti ir naujosios ir senosios imigracijos dauguma ir pats tas daugumas bei išsibarstymas komplikuoja reikalą. Iš seno turime keliasdešimt lietuvių išlaikomų mokyklų prie parapijų, kuriose daugumoje dirba amerikietės lietuvaitės vienuolės ir vienuolišku pasišventimu atlieka darbą. Jų lituanistinis pasirengimas dažniausiai remiasi iš tėvų įgytomis negausiomis žiniomis ir vienuolyno rėmuose įgytu patyrimu. Praktinio pedagoginio parengimo atžvilgiu jos yra JAV mokyklinės sistemos dalis, ir kitaip sunku norėti. Lietuviškasis gyvenimas tuose vienuolynuose reikalingas didesnio dėmesio, atsargesnio priėjimo ir būtino lietuviško nuoširdumo. Pačios seselės yra išaugusios toli nuo Lietuvos. Neabejojame, kad didelė jų dalis įsijungs į būsimos Nepriklausomos Lietuvos švietimo ir dvasinio atgaivinimo darbą, bet dabarties kasdienybė stipriai riboja seselių lietuviško darbo galimybes, šita prasme jų bendravimas su gyvomis naujosios imigracijos lietuviškomis institucijomis ir lietuviais mokytojais yra ir turi būti didelis veiksnys. Susidaręs lietuvaičių seserų institutas yra graži tolimesnių pastangų pradžia. Daugumoj parapijų mokyklų yra lietuviški pusvalandžiai kasdien ar vieną kitą kartą per savaitę. Tų mokyklų chorai gieda ir dainuoja lietuviškai, dažnai dar ir vaidinimus atlieka lietuvių kalba.

Buvo ir tebėra didelė problema, kaip suderinti naujosios imigracijos lituanistinio švietimo pastangas su esama tikrove, šita prasme netrūksta diskusijų. Tos diskusijos gali ir turi būti atsargios, vengiančios priekaištavimo ir vedančios į realią pažangą. Iš kitos pusės naujosios imigracijos atstovai negali ir neturi eiti į nereikalingus kompromisus. Vaikų katechizacija lietuviškai ir reikiamos lituanistinės programos išėjimas yra mūsų tikslas, nuo kurio negalime trauktis ir nesitrauksime. Katechizacija yra kunigų ir vienuolių tiesioginė prievolė. Kitas lituanistinis švietimas yra bendras visų mūsų reikalas ir bendrai turim spręsti. Ligšiolinė patirtis jau gali būti kelrodžiu artimiausiai ateičiai.

Kadangi naujoji imigracija didele dalimi įsikūrė didžiausiuose lietuvių centruose, kuriuose iš seno veikia lietuvių parapijų mokyklos, todėl buvo natūralu jieškoti būdų, kaip normalioje pamokų lentelėje būtų galima įvesti lietuviškas pamokas naujų imigrantų vaikams ir tas pamokas pavesti dėstyti prityrusiems lituanistams mokytojams. Eilėje vietų taip ir buvo padaryta. Pats Čikagos miestas, kuriame Įsikūrė berods apie pusė naujosios imigracijos žmonių, yra išbandęs jau per kelerius metus tokį kelią. Neturėjau progos arčiau susipažinti su tais bandymais, bet kiek girdėti iš kolegų atsiliepimų, rodos, jau yra abejonių, ar ne šeštadieninė mokykla pasiekia daugiau, nekaip tos pridėtinės pamokos, kurios ir lieka pridėtinėmis, šis konstatavimas neturi reikšti pasiūlymo pereiti į šeštadienines mokyklas, bet tai reiškia, kad vis iš naujo turime jieškoti būdų neužleisti pagrindinio siekimo — būtinai išeiti kasmet nustatytą lituanistinio švietimo programą taip, kad mokinys, baigęs aštuonis skyrius, jau būtų pajėgus neblogai rašyti lietuviškai, o baigęs augštesniąją mokyklą, jau būtų išėjęs ir lietuvių literatūros bei Lietuvos istorijos kursą. Praktiškąjį to tikslo įvykdymą tenka spręsti pagal vietos aplinkybes, bet jokiu atveju negalima trauktis nuo paties tikslo įvykdymo. Manau, kad šeštadieninė mokykla daugelyje vietų ilgesnį laiką liks tegul ir vargo, bet vis dėlto grynai lietuviška mokykla, kurioje galėsime atlikti lietuvišką mokymą. Be abejo, tai nėra normali mokykla, bet su šeimos pagalba ji kol kas padeda išspręsti bent minimaliai mūsų uždavinį. Lituanistinės klasės prie normalių mokyklų yra normalesnis dalykas už šeštadieninę mokyklą, bet tik tokiu atveju, jeigu tos klasės nėra nustelbiamos ir jeigu tose klasėse dirbą mokytojai yra pajėgūs atlikti savo darbą.


Švietimo sekcijos posėdžio dalyviai

Centrinė institucija, programos, vadovėliai
Jungtinės Amerikos Valstybės nėra perdaug linkusios į centralizaciją. Švietimas čia didele dalimi decentralizuotas, nors praktiškai visur panašus. Ir mūsų švietimo įstaigos neturėjo ir neturi aiškesnio centro. Praktika rodo, kad ir kitų organizacijų centrai čia nedaug reiškia, daug daugiau reiškia atskirų miestų vietinės institucijos, betgi tam tikras ryšys yra reikalingas.

Kai stengiamės iškelti bendruomenės organizacijos reikšmę mūsų gyvenime, dažniausiai pirmoj eilėj traukiame švietimo organizacijos motyvą, bet kai pasižvalgome, praktikoj tą pirmumą sunkiai pastebime. Linkėtume Bendruomenės centro valdybai toliau eiti pradėtu keliu, kuris iš esmės yra teisingas — sukurti lituanistinio švietimo centrą, į kurį įeitų seserų instituto atstovės ir pasauliečiai lituanistai, švietimo darbuotojai. Būtina parinkti tokius žmones, kurie mokėtų dirbti ir norėtų dirbti organizacinį darbą ir gražiai derinti neišvengiamus nelygumus. Tas centras, pasiremdamas patyrimu, netrukus galėtų sudaryti pastovesnes ir ilgesniam laikui tinkančias lituanistinio švietimo programas. Vienokios programos turės būti tiems, kurie ateina į mokyklą mokėdami lietuviškai, kitokios tiems, kurie lietuviškai iš namų nemoka.

Žinoma, lengviau bus sudaryti programas, kaip jas įvykdyti. Betgi tai būtina. Lietuvaičių seserų institutas padarys didelį žingsnį į priekį, jeigu ras būdų kontroliuoti tokių programų išėjimą. Jeigu, pavyzdžiui, kiekvienas vienuolynas turės lituanistinių dalykų inspektores, parinktas iš pačių seselių tarpo, ir patvirtintas vienuolyno vadovybės, tada lituanistiniai dalykai įgys mokykloje daugiau formalias teises, kaip dabar yra, kai praktiškai visa remiasi daugiau atsitiktinumu. Ne seselių vedamos mokyklos taip pat reikalingos ryšio ir koordinacijos. Joms taip pat būtinos aiškesnės ir gyvenimiškesnės programos.

Čia susiduriame su klausimu, kaip toliau žiūrėti į augštesniosios mokyklos kurso išėjimą. Manau, kad dėl to neturėtų būti dviejų nuomonių. Kur tik galima — tokios mokyklos būtinos. Čikagoj augštesnioji mokykla, veikianti savaitgaliais, yra didžiausia tokio tipo mokykla. Manau, kad reikia jieškoti naujų būdų pagausinti jos mokinių ir mokytojų skaičių, nes proporcijos atžvilgiu kyla neaiškumų, kai Bostone su nepilnu tūkstančiu naujų ateivių išleidžiama trylika abiturientų, o Čikagoj su daugybe tūkstančių vos dvigubai daugiau.

Turime ir seselių vedamas augštesniąsias mokyklas. Neturėjau progos jų arčiau pažinti, bet kiek iš toliau girdėti—jose yra reikalas kelti lituanistinio švietimo ir auklėjimo lygį. Kadangi žinau, kad vienuolynų vadovybės šiuo atžvilgiu turi gražių norų, manau, kad pažanga tikrai bus.

Labai aktualus buvo ir tebėra vadovėlių klausimas. Vienoje kitoje vietoje perspausdinome seną vadovėlį ar išleidome naują. Pradžia padaryta, bet reikia, kad kas planuotų abiejų tipų mokykloms vadovėlius, juos rengtų ir leistų. Lietuviškai iš mažens mokantiems mokiniams vadovėlių vienintelis autorius emigracijoje yra Antanas Rinkūnas. Jo vadovėliai jau plačiai pasklido ir leidžiami antra laida. Turime kiek gramatikos, sintaksės vadovėlių, ne visai pritaikytų dabarčiai. Mažiausiai gal turime lietuvių kalbos vadovėlių, skirtų lietuviškai nemokantiems mokiniams. Jeigu buvo galima konkurso būdu surasti lietuvaitę seselę, laimėjusią lietuviškos kompozicijos pirmenybę, neabejoju, kad jų tarpe yra daug būsimų gerų vadovėlių autorių, rengiančių tuos vadovėlius tiems, kurie ateina į mokyklą lietuviškai nemokėdami.

Mokytojų organizacijos ir prieauglio klausimas
Seselių mokytojų prieauglis atsiranda vienuoliško pašaukimo keliu. Per dešimtmečius turime šimtus tokių seselių ir iš šio krašto lietuvaičių jų vis naujų atsiranda. Daug mažesnį, net ir procentais imant, seselių prieauglį duoda naujoji imigracija. Didesne dalimi naująja imigracija besiremianti Nekalto Prasidėjimo lietuvaičių vienuolija Putname taip pat jungtųsi į mokyklinį darbą, jeigu į ją daugiau lietuvaičių stotų narėmis ir sustiprintų jį skaičiumi. Ten vedamos stovyklos yra garsios savo tautiniu atspalviu.

Didelę atsakomybę turi iš Lietuvos emigravęs lietuvis mokytojas. Būkime atviri dėl to mokytojo. Dažniausiai tas mokytojas ar mokytoja šiandien yra sunkaus fizinio darbo darbininkas ar darbininkė. Nemaža dalis jau ir amžiaus atžvilgiu nebėra pirmos jaunystės. Nuo 1944 m. nebeturime jokio mokytojų prieauglio. Iš galinčiųjų dirbti gyvenimas daug reikalauja. Mokinius daug sunkiau suinteresuoti lituanistiniais dalykais svetur, kaip savame krašte. Neįmanoma dirbti įprastu būdu, kai kasdien vaikai yra mokomi skirtingais metodais. Visa tai prieš mus, mokytojus, atsistoja visoje realybėje. Pragyventi iš savo profesijos, dirbant lituanistinį darbą, neįmanoma, o nedirbti jo taip pat negalima. Yra tokių, kurie labai sėkmingai įsitraukia į darbą ir pasiekia pasigėrėtinų vaisių.

Per eilę metų mokyklos vedėjo akimis turėjau progos stebėti kai kurių kolegų nuostabų ištvermingumą, žinau gerai, kad mokytojas iš šeštadienio pamokų pareina labiau nuvargęs, kaip iš fabriko darbo. Taip pat žinau, kad ne visiems vienodai sekasi prisitaikyti prie dabarties situacijų. Sunkiausia yra tai, kad nemažas procentas mokytojų baigia užmiršti savo profesiją, traukiasi nuo šiandien misijiniu tapusio savo darbo. Neseniai dar kalbinau kolegą, kuris nei fiziškai nėra silpnas, nei pasirengimu negali skųstis, o stovyklinio gyvenimo metais dar buvo progimnazijos direktoriumi. Jis sakė, kad jau baigiąs užmiršti, jog kadaise buvęs mokytoju, kad nemanąs kada vėl tokiu būti, kad su juo esą baigta ir, žinoma, nesidavė prikalbinamas dabar imtis mokytojo darbo.

Kai tokio pasiaukojimo pristigs, pats švietimas šlubuos. Užtat yra labai aktualus dalykas organizacijos pagalba stiprinti mokytojų dvasinę gyvybę, padėti nukrapštyti kerpes, kurios ima augti ant palyginti dar neblogai išsilaikiusių eilės kolegų.

Bet tai nepadeda išspręsti klausimo ilgesniam laikui. Vistiek yra reikalingas mokytojų prieauglis. Reikia, kad jų duotų jaunieji akademikai. Sykiu su jaunųjų akademikų organizacijomis turime rasti būdų įtraukti reikiamą skaičių naujų akademikų į lituanistinį švietimą. Tam gal netrukus reikės imtis organizuoti kokius vasaros kursus ar ką panašaus. Be mokytojų prieauglio ištversime neilgai. Be pajėgesnių mokytojų kentės mokyklos prestižas ir tuo pačiu mažės joms dėmesys. Prie to neturime prieiti.

Pačią lietuvių mokytojų organizaciją darykime gyvą ir plėskime. Praktiškai toje organizacijoje reiškiasi daugiau naujosios imigracijos žmonės. Mūsų praktikoje Naujosios Anglijos ribose jau per eilę metų esame priėję prie bendros organizacijos su seselėmis lietuvaitėmis mokytojomis.

 Susirinkimus darome sykį per metus. Suvažiuojame iš visos Naujosios Anglijos. Būna pagrindinis referatas kokia pedagogine tema ir diskusijos dėl jo, o paskui pranešimai iš atskirų vietovių, kuriuos daro ir pasauliečiai, ir seselės. Dėl tų pranešimų taip pat būna diskusijos. Manau, kad visa tai padėjo mums pasiekti tam tikro susipratimo. Noriu pabrėžti, kad vienuolynų vadovybės rodo susirinkimams dėmesio. Daugiausia N. Anglijoj yra paplitusios Nukryžiuotojo Jėzaus seserys. Jų vadovybė ir eilė narių rodo labai didelio susidomėjimo lietuviškais reikalais. Vieną tokią konferenciją esame atlikę to vienuolyno patalpose. Poroj vietų yra šv. Kazimiero seserys, o vienoje šv. Pranciškaus, žinau, kad tų vienuolynų vadovybės ir narės rodo dėmesio panašioms pastangoms sukurti bendrinę mokytojų organizaciją. Numatome, kad ateinantį rudenį būsiančioj konferencijoje vienas iš pasauliečių pedagogų nagrinės temą, kaip pagyvinti lietuviškas pamokas. Tai bus metodologinio pobūdžio nagrinėjimas ir koreferentu tam nagrinėjimui kviečiame vieną iš seselių Amerikos lietuvaičių. Siūlyčiau ir kitų vietovių kolegoms, kur įmanoma, tokį bendradarbiavimą pradėti. Jis tikrai duoda vilčių ir pragiedrina atmosferą.

Nėra abejonės, kad kelyje tenka sutikti kliūčių ir sunkumų dažnai ten, kur mažiausiai jų galima laukti. Bet visa tai turi nubėgti kaip tyras vanduo, palikdamas mus su giedriu pasiryžimu tvirtinti lietuvybės pagrindus, likti ištikimais savo kilniam lietuvio mokytojo pašaukimui.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai