Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POLITIKA IR REZISTENCIJA PDF Spausdinti El. paštas
Politikos ir rezistencijos aptarimas. — Politikos ir rezistencijos santykis. — Rezistencija Lietuvoje. — "Rezistencija" tremtyje.

Mūsų aplinkybėse kalbėti apie krašto rezistenciją yra tas pats, ką kalbėti apie didvyriškumą, augščiausią savęs išsižadėjimą, kilniausią patriotiškumą, kartu neapsakomą vargą, didžiausią auką. Yra tai tas pat, ką sklaidyti garbingiausius istorijos lapus. Nesijaučiame turį moralinės teisės bei duomenų dabar vertinti mūsų rezistenciją krašte, bet norime pabandyti labiau teoretiškai spręsti politikos ir rezistencijos santykį. Šito klausimo nekeltume, jei nemanytume, kad jo vienoks ar kitoks išsprendimas esamose sąlygose duotų daugiau aiškumo mūsų laisvinimo kovos ir vadovaujančių veiksnių organizacijai.

Iš paviršiaus gal kam nors atrodo, kad politika ir rezistencija yra tas pat. Bet kai kurie mūsų rezistentai, priekaištaudami Vlikui, reikalauja, "kad būtų atstatytas aiškus ir neabejotinas rezistencinis charakteris", ir prikiša, kad jis supolitiškėjęs; o tą organą ginantieji tvirtina, kad mes visi esame rezistentai, ir aną priekaištą tuo būdu atmeta. Neabejojame, kad jie tuos du dalykus skiria. Skiriame ir mes, bet kai vieni tai sako priekaištaudami, o kiti gindamiesi, tai susidaro įspūdis, lyg rezistencija yra augštesnė, svarbesnė už politiką, lyg politiškumas yra nepageidaujamas ir neigiama žymė Vliko charakteriui.

Žodis "politika" turi daugialypę prasmę. Ji įvairiai aptariama ir labai įvairiai vartojama. Sakoma: didžioji, augštoji, mažoji, politika. Kitiems politika yra viskas, kas turi kurių nors tolimesnių tikslų, o yra ir tokių, kurie ją nusako kaip meną kuo daugiausia gauti, kuo mažiausia duoti ir niekuomet nepasakyti savo tikrųjų užmačių. Dar kitiems tai yra tik formalinis dalykas. Bet ne tai mums rūpi. Čia norime aptarti tik du politikos aspektus: jos kompetenciją ir rangą santykyje su rezistencija.

Pagal J. Maritainio "instrumentalistinę" valstybės teoriją, kuri kai kuo skiriasi nuo senesniųjų "substancialistinės" ar "absoliutistinės", tauta, politinė bendruomenė, kurią sudaro piliečių visuma, ir valstybė yra trys atskiri dalykai. Kai tautinės bendruomenės sąmonėj iškyla valstybingumo idėja (ne visos tautos siekia sukurti savo valstybę), tam tikroje teritorijoje susiformuoja vadinamoji politinė bendruomenė, kurios galutinis tikslas, Maritain'o žodžiais tariant, yra "tikras, tačiau, be abejonės, netobulas Evangelijos principų realizavimas žemiškoj egzistencijoj",1) o tiesioginis tikslas — bendrasis gėris, t. y. viešoji gerovė ir bendroji tvarka, paremta įstatymu.

Valstybė yra tik politinės bendruomenės instrumentas, agentūra, "tai nėra asmuo ar žmonių bendruomenė, bet institucijų komplektas, sukonstruotas į vieną svarbiausią mašiną".2) O Harold Laski valstybę aptaria kaip viešųjų patarnavimų korporaciją.3) J. Maritain teisingai sako, kad asmuo yra politinei bendruomenei ir politinė bendruomenė asmeniui, bet jokiu atveju asmuo nėra valstybei, bet valstybė yra asmeniui.4) Politinė bendruomenė yra visuma, o valstybė yra svarbiausia tos visumos dalis."5) "Nuosekliai tad, politinė bendruomenė, prigimties ir tikslingumo reikalaujama, yra tobuliausia iš visų laikinųjų bendruomenių".6)

Politika kaip tokia yra politinės bendruomenės veikimo ir aspiracijų išraiška, kuri tvarko valstybę ir organizuoja viešąjį gyvenimą, o tai suponuoja politikos kompetenciją visuose žemiškuose reikaluose tiek pačioje bendruomenėje, tiek santykiuose su kitomis tos rūšies bendruomenėmis. Ji yra laisva pasirinkti ir priemones, žinoma, kol jos yra moralios ir etiškos, savo tikslams siekti.

Sąmoningai čia priminėm valstybės ir politinės bendruomenės sąvokų išskyrimą, norėdami pabrėžti, kad politika, nežiūrint ar valstybė egzistuoja ar yra priešo sugriauta, vistiek tebėra vyriausia tvarkdarė, o santykiuose su kitais — vyriausia sprendėja. Okupuotos valstybės pripažinimas de f acto, o dažniausiai — de jure, iš tikrųjų yra tik politinės bendruomenės ir jos valstybės atstatymo siekimų pripažinimas. Šiandien lietuviškoji politinė bendruomenė tebėra gyva, Lietuva de jure tebeegzistuoja, todėl politikos, kaip vyriausios sprendėjos ir tvarkdarės atsisakymas, reikštų politinės bendruomenės mirties pripažinimą ir valstybės atstatymo vilčių palaidojimą, nes nėra politinės bendruomenės be politikos.

Moderni demokratiška bendruomenė politinę savo valią reiškia tik per partijas. Jos nėra priemonių kategorijoj, siekiant kokio bendruomenės tikslo, bet yra tik kanalai ar laidininkai viešajai nuomonei reikšti ir daugumos valiai vykdyti tikslą atitinkančiomis priemonėmis.

Pagaliau, popiežiaus Pijaus XII žodžiais tariant, "demokratinė valstybė, monarchija ar respublika, kaip ir kiekviena kita valdymosi forma, turi turėti tikrą ir veiksmingą autoritetą".7) O kokio jis pobūdžio? — tik politinio. Pagaliau politika apima visą valstybinį gyvenimą; politinės partijos per valstybines institucijas, o kartais per jų pakaitalus, reprezentuoja piliečių valią, (rezistencinės organizacijos tos funkcijos neturi), palaiko santykius ir sudarinėja sutartis su kitomis valstybėmis, kai reikia kariauti — vadovauja kraštui kovoj su priešu, o eventualiai, jau valstybę okupavus, politinėms institucijoms tenka vadovauti kovai už jos atstatymą.

*

Rezistencija, žodiškai į lietuvių kalbą išvertus, reiškia pasipriešinimą. Tačiau jis, ypač paskutiniojo karo metu, tapo ir politiniu terminu. Spauda nuolat mirga antraštėmis ir išsireiškimais kaip: "Rezistencija tremties dvasiai", "Rezistencija svetimoms įtakoms", "Rezistencija nutautėjimui" ir 1.1. Toks šio žodžio vartojimas suponuoja lyg kažką daugiau, negu tos pačios prasmės lietuviškasis "pasipriešinimas". Jis kartu ir klaidina, sudarydamas įspūdį, kad čia kažkas rišasi su vad. rezistencinėmis organizacijomis ar kuo kitu. Tačiau "rezistenciją" kaip politinį terminą gal ir tektų priimti, kaip esame priėmę daugelį iš svetimų kalbų kilusių terminų.

Vartydami visas didžiąsias šio krašto enciklopedijas, tokio žodžio mūsų jieškoma politine termino prasme visai nerandame. Politiniai leksikonai tik kai kurie jį turi, pvz. White's "Political Dictionary". Atsivertus "rezistenciją", sakoma — "see underground", o suradus "pogrindį", iš pradžių skaitome apie pogrindines partijas, kaip komunistų partija, kuri daugelyje kraštų prieš karą buvo uždrausta. Paskui skaitome apie paskutiniojo karo vokiečių okupacijoj pogrindį, apie prancūzus, kad jie palaikė nuolatinį ryšį su De Gaulle komitetu, arba, kaip jie po invazijos, pavadinti FFI, kovojo kartu su britų ir amerikiečių daliniais, griežtai klausydami įsakymų iš vyriausios aliantų būstinės ir t.t. O paskutinis sakinys sako: "Pogrindžio opozicija karo metu taip pat vadinama "rezistencija".H) Vadinasi, rezistencija neatsiejama nuo pogrindžio. Tai suponuoja tiesioginį jos sąlytį su okupantu, pasyvų jam pasipriešinimą ir aktyvią partizaninę kovą ginklu, propaganda, sabotažu ir t.t. Tas terminas anaiptol nereiškia pasipriešinimo visur, visokiomis priemonėmis ir viskam, kas tik yra nenaudinga tautai ir valstybei. Tada visiškai nebesusigaudytume, kas yra rezistencinė veikla, kas politinė, diplomatinė, tautinė-kultūrinė kova ir t.t. Juo labiau į pirmąją netelpa pastarosios ir nėra jos įrankis.

Aktyvioji rezistencija yra fizinė jėga, kaip kad buvo prancūzų "Maquis" (tuo vardu populiariai vadinama visos prancūzų rezist. organizacijos), lenkų — požeminė armija (armija po-dziemna), Michailovičiaus četnikai ar Tito partizanai ir kt. Visur yra keli jai bendri bruožai: dvasinis atsparumas, savanoriškumas ir karinis charakteris.

Ne kitaip, pavyzdžiui, tuos dalykus suprato ir prancūzai. Gen. Charles De Gaulle, buvęs laisvosios Prancūzijos paskutinio Reynaud kabineto karo viceministeris, Londone paskelbė "Prancūzų Tautinį Komitetą", kurio niekas nevadino rezistenciniu. Iš pabėgėlių ir kolonijinių kontingentų sudaryti kariniai daliniai kovai su okupantu iš pradžių buvo vadinami "Kovojanti Prancūzija". Jų niekas taip pat nevadino rezistencija. Rezistencija buvo vadinamos tik pogrindžio jėgos, populiariai žinomos "Maquis" vardu. Ten sutilpo įvairių pažiūrų žmonės. Katalikas kovojo kartu su socialistu prieš tą patį priešą, nors jų pasaulėžiūra ir politinės aspiracijos buvo diametraliai priešingos.

*

Tęsiant tą pavyzdį toliau, iškyla klausimas, kaip visi tie trys veiksniai, būtent: politinis organas — "Prancūzų Tautinis Komitetas", karinė formacija — "Kovojanti Prancūzija" ir rezistencinė organizacija — "Maquis" tarp savęs santykiavo? Pirmasis vadovavo ir derino antrųjų veiklą, reprezentavo Prancūziją ir palaikė santykius su kitomis valstybėmis, nors ne visų sąjungininkų buvo oficialiai pripažintas, pvz. Amerikos. Nežiūrint to, gen. De Gaulle, kaip prancūzų tautinio komiteto pirmininkas, dalyvavo 1943 m. sausio mėn. Casablancos konferencijoj su Churchiliu ir Rooseveltu.

Pačia savo prigimtim rezistencija yra nepolitiška partine prasme. Ji yra politiška ti patriotine prasme ir neturi tų funkcijų, kurias turi politinės partijos, bet yra rankos politiniams tikslams siekti. Rezistencinės organizacijos, kaip teisingai prof. J. Brazaitis palygino su Šaulių Sąjunga,9) iš dalies yra daugiau karinio charakterio. Panašių organizacijų turi ir kiti demokratiniai kraštai, pvz., USA—National Guard. Ne be reikalo sąjungininkams išlipus į Prancūziją, gen. D. Eisenhoweris rezistencijai, vadinamai "Maquis", davė karinį statusą ir pavadino "French Forces of Interior", sutrumpintai FFI.


BRONIUS MILAKNIS  KRISTAUS GALVA

Rezistencinės organizacijos neturėtų imtis politinių partijų uždavinių ir funkcijų, o jei jų imasi, tai įklimpsta į rivalizaciją ir sunkiai išbrendamas painiavas. Politiškumas (išskyrus patriotine prasme) yra priemaiša, balastas joms. Jei rezistencija tvarkosi kariniais pagrindais, tai kaip kariuomenėje sunku įsivaizduoti pvz. Telšių įguloj liaudininkų, socialdemokratų ar krikščionių demokratų atskiras kuopas, taip ir pvz. Laukuvos valsčiuje panašiais pagrindais susiskirsčiusius partizanų dalinėlius. Turbūt, niekas nesiginčys, kad prezidentas, ministeris pirmininkas ir krašto apsaugos ministeris yra augštesnis už kariuomenės vadą, nes pastarasis klauso jų įsakymų, nors yra laisvas karo vedimo mene. Tokios organizacijos, kaip Šaulių Sąjunga ar National Guard, yra taip pat vyriausybės kontrolėj. Rezistencinės organizacijos, kaip ir rezistencija apskritai, yra laikino pobūdžio,—tol, kol okupantas tebeterioja kraštą; tuo pačiu ji yra žemesnio rango kaip politika, nes kol dar yra valstybingumas, tol bus ir politinė veikla.

Kai kariuomenės vado poaugštis pasidaro vyriausiu valstybės autoritetu, tada apie demokratiją nebėra kalbos. Kai partizanai ar kariuomenė pradės organizuoti diplomatinę-politinę kovą, tai jie pereis į kitą sritį, kuri yra politinė. Kariai pasirašo paliaubų sutartį, o politikai — taikos, kuri yra galutinė. Jei gintume rezistencijos pranašumą, lyginant ją su politika, tai būtų tas pat, jei kareivis sakytų, kad kariuomenės štabas yra augštesnis už vyriausybę. Pagal demokratinę santvarką ne politika kaip tokia yra rezistencijos priemonė, bet rezistencija suprasta dalinai, kaip fizinė jėga, yra politikos įrankis.

Nuosekliai tad, politinės partijos bendradarbiavimas su karinio pobūdžio organizacijomis principe yra saistomas tam tikrų faktorių. Labai dažnai tie patys žmonės dalyvauja vienose ir kitose, tačiau jos dėl savo skirtingos prigimties negali būti jungiamos. Pvz. National Guard, kuri yra panašaus pobūdžio kaip mūsų Šaulių Sąjunga, negali būti jungiama, sakysim, su respublikonų partija, nors ten būtų vien tik respublikonai.

Negalime praeiti pro rezistentą, kaip asmenį. Veikdamas pogrindyje, t. y. pagal okupantų įstatymą nelegaliai, jis yra nuolatinėje didžiausioje grėsmėje ne tik sau pačiam, bet ir savo artimiesiems ir kaimynams. Tokiems jokio teisinio statuso (kaip pvz. karo belaisviams) nėra, yra tik tortūros arba kulka. Kariuomenė sudaryta prievartos principu,— čia paskiras asmuo, nors ir nenorėtų aukotis tautai, bet turi. Rezistentas tai daro laisva valia su didesne rizika, iš susipratimo ir pasiaukojimo, todėl jis kaip asmuo tautiniu požiūriu stovi visų augščiausiai, nusipelno didžiausios garbės.

Be abejo, savanoriškas principas ir tokiam metui charakteringas veiksmingos valdžios nebuvimas, kai viskas paremta tik gera valia, sudaro galimybių visokioms painiavoms ir kompetencijų sumaišymui. Nevisada atsiranda savanorių kariauti ar kitą rizikingą darbą dirbti, bet savanorių politikuoti niekada netrūksta. Taip ir prancūzų Tautinis Pasipriešinimo Komitetas, tik po 1943 metų apjungęs visas žymesnes pasipriešinimo jėgas, deklaravo savo pažiūras į ateities Prancūziją. Deja, dėl didelio politinio savo sudėtyje margumo, jis turėjo pasitenkinti tik tokiais dalykais, kurie buvo visiems bendri, kaip žmogaus teisės, gana radikalūs socialiniai ir ekonominiai metmenys ir kita. Tie dalykai jiems daug energijos išeikvojo, truko dveji metai, kol visos jėgos, pačios realybės spaudžiamos, buvo apjungtos. Nors politinis momentas iki tam tikro laipsnio neišvengiamai reiškėsi, tačiau prancūzų "Maquis" karinis charakteris buvo išlaikytas. Čia naudojomės prancūzų pavyzdžiu, bet, išnagrinėję daugelio kitų kraštų pogrindžius, turėtume tą patį vaizdą, būtent: lenkų egzilinė Sikorskio vyriausybė ir Bor-Komarowskio "Armija podziemna", jugoslavų karalius Petras ir Michailovičiaus četnikai vienoj pusė, Stalinas ir visi jo partizanai kartu su Tito antroj pusėj.

Šį skirsnį susumuodami, turėtume padaryti išvadą, kad rezistencija, kaip ir karas, yra politikos pobūdis, o švelnesnėmis aplinkybėmis kartais aspektas, tačiau nesti atvirkščiai. Be abejo, priespaudos metais politinės vadovybės nebuvimas, kai veikia tik viena fizinė jėga, niekada neduos norimų rezultatų. Tai yra akivaizdžiai įrodžiusi carų Rusijos istorija.

Mūsų Lietuvių Aktyvistų Frontą pirmos bolševikų okupacijos metu reiktų laikyti beveik idealia rezistencine organizacija. Ji, bent apačiose, buvo organiškai vieninga, vienas kito nerūšiavo pagal politinius įsitikinimus, patriotiškumas buvo pagrindinė jungtis, o karinis charakteris pademonstravo stiprų kumštį. Reikia labai apgailėti, kad tas frontas suiro, susiskaldydamas pagal politines sroves, per greit kai kuriems vadams parodžius skirtingas tos rūšies užmačias. Tai buvo persipolitikavimo žymė. Tai atsitiko dėl to, kad politinės partijos ir jų vadai paleido iniciatyvą, nesukūrė politinio organo, kuris būtų vadovavęs visų rūšių kovai. Rezistencinės jėgos pačios turėjo eiti rankų ir galvos pareigas. Tačiau gilioji to priežastis, tai buvęs autoritetinis režimas, kuris likvidavo partijas, o likučiai turėjo sulįsti į pogrindį. Tai išardė jų vidinę organizaciją, neleido papildyti naujais, jaunesniais žmonėmis. Šie gal būtų parodę daugiau ryžtingumo ir mažiau bijoję asmeniškos rizikos, kurią jie rodė rezistencinėj veikloj LAF-te.

Antrame etape, tai yra vokiečių okupacijos metu, supolitintos rezistencijos konsolidavimo darbas sunkokai sekėsi. Kuriant Vliką, politinis ir rezistencinis momentas buvo suplakti viename organe. Šitokia padėtis buvo galima tik pasyvios rezistencijos metu, kada reikėjo daryti daugiau politinio pobūdžio sprendimus ir patarinėti tautai, kaip vienu ar kitu atveju elgtis. Susiskirstymas į grupes tebuvo efektyvus tik centre, o apačios vistiek liko vienalytė patriotinė masė. Tuo pat metu visi nacių okupuoti kraštai, išskyrus Pabaltijį, laisvose Vakarų demokratijose turėjo politinius organus, kaip egzilines vyriausybes ar komitetus, ir rezistencinius centrus pogrindyje. Deja, mums teko tenkintis tik vienu centru pogrindyje.

VLIKui einant dvejas pareigas, mūsų rezistencijos reiškimasis, lyginant su LAF, įgavo naują formą, tai yra, vietoj organiškai vienos, universalios organizacijos, įvedus politinį momentą,  rezistencinės organizacijos susirišo su politinėmis srovėmis ir tapo tų srovių kovos organizacijomis.

Apie trečią rezistencijos etapą mums jau sunkiau kalbėti, nes stokojame davinių ir dar dabar neturime moralinės teisės ją vertinti. Tačiau iš nuotrupų norime spręsti, ar mūsų padėti pagrindai buvo teisingi, kad turėtume progos įvertinti, ar tiksliai grindžiame dabartinę išlaisvinimo kovą tremtyje. Šia proga norime ilgiau sustoti pire Žemaičių Kęstučio Apygardos vado Visvydo ypatingo dėmesio vertos kalbos, pasakytos Vilniuje, Lietuvos pogrindžio organizacijos apjungimo reikalu suvažiavimo proga.10)

Iš jos išryškėja:

Pirma, mūsų paliktoji vlikinė pogrindžio organizacinė struktūra, kaip neatitinkanti laiko ir padėties reikalavimų, sugriuvo tuojau pat.

Antra, partizaninė veikla yra labai stipriai supolitinta partine prasme. Visvydas aiškiai reiškia politines užmačias ateičiai, siūlydamas "sudaryti vieningą bendrą dabartiniam laisvės kovos sąjūdžiui priimtiną programą". Primena, kad "mes reiškiame kuklių vilčių turėti tiesioginės įtakos tolimesniam mūsų krašto tvarky-muisi". Arba kitoj vietoj — "BDPS pasiūlytoji susivienijimo forma, įvelkanti mus į grynai karinį drabužį, neapima visų tų aspiracijų, į kurias mes turime teisę ir, pasakyčiau, pareigą..." Jam atrodo, kad toks pasiūlymas yra "daugiau akademinių samprotavimų išdava" (m. p.).

Trečia, yra pasiekta labai didelės politinės pulverizacijos. Jis paliudijo, kad nepriklausomos Lietuvos partijos dar tebeveikia ir šiandien (o jų, rodos, buvo nemažai) ir sumini dar rezistencines organizacijas kaip "LLA, LLK, LLG, LF, LP ir t.t." Mes dar nežinome, kiek jų dar slepiasi už to "ir t.t.". Jos visos su programomis, nors Visvydas teigia, kad "esminių ideologinių skirtumų beveik nėr a,tik gal jose daugiau pasireiškia jų pačių autorių vieno ar kito socialinio ar kultūrinio reikalo išsprendimas".

Ketvirta, konstatuoja, kad "ši kova esmėje yra tęsinys pasipriešinimo rudajai okupacijai" (m. p.), o grynai "karinis drabužis", esą, "jau nebeatitinkąs organiškai išaugusios padėties". Žemaičių Kęstučio apygardos vadas Visvydas paliečia ir tą laikotarpį, kol mes buvom Lietuvoj ir gal dažnu atveju kai kas nulėmėm rezistencinės organizacijos struktūrą ateičiai, kuri jam ir kitiems antrame bolševikmetyje tapo dabartim. Jis sako: "Aš manau, kad šiandien dar nedera spręsti arba teisti ano meto pogrindžio veikimo, organizuotumo, pogrindinės spaudos . . ." (o sekantieji žodžiai jau skamba kaip skaudus mums kaltinimas) ". . . tik mums prisimintina tai, kad kovai dėl laisvės ir nepriklausomybės buvo padėti netinkami pagrindai, kurie iki šiai dienai dar buvo basliu laisvės kovos vežimo ratuose" (m. p.).

Šiandien dar sunku spręsti, kaip atrodys politinis naujosios Lietuvos valstybės susitvarkymas, tačiau aksioma, kad jie ten Lietuvoj bus lemiantis veiksnys: jie spręs. Mūsų iš emigracijos atvežtos idėjos tik tiek teprigis, kiek mes pajėgsime juos įtikinti. Dabar jau aišku, kad krašto politinis veidas daugiau ar mažiau pasikeis. Rezistencijoj dirbę asmenys išeis į politinę areną ir pasakys savo žodį.

Tačiau klausimas: kokiu būdu ir formomis? Tėra du keliai — demokratinis ir totalistinis. Neabejojame, kad tuos klausimus, Visvydo žodžiais tariant, "spręs pati tauta, tvarkydama savo reikalus tikrais demokratiniais pagrindais". Išeinant iš valstybės teorijos sektų, kad rezistencinės kovos organizacijos, kaip tokios, jokio politinio žodžio nepasakys, kaip nepasakė prancūzų "Maquis". Rezistencijos žmonės teiksis į partijas ir per jas dalyvaus politiniame gyvenime. Neabejojame, kad bus naujumų, būtent: gal nauji partijų vardai, kartais senąjį pailginant ar sutrumpinant, gal pasikeis jų skaičius, ir, esame tikri, jų stiprumas. Taip atsitiko Belgijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Danijoje ir Prancūzijoje. Juk ir Bidault, būdamas kariuomenėje, paskui vokiečių nelaisvėje ar vėliau dirbdamas rezistencijoje, turėjo politinius planus ateičiai, kuriuos siekė realizuoti per naują partiją, kuri karo metu sustiprėjo, tapdama viena iš trijų didžiausių.

Antras kelias, tai Tito kelias. Jis savo rezistencinės organizacijos po karo neišformavo, ja remdamasis paėmė valdžią ir šiandien ja laikosi. Tai totalistinis kelias, kuriuo Lietuva, tikime, nenueis.

*

Į pabaigą norėtume pakalbėti apie rezistenciją tremtyje. Jei rezistencija yra neatsiejama nuo pogrindžio, tai mes čia, laisvame pasaulyje, kovodami dėl nepriklausomybės, vedame ne rezistencinę, o politinę kovą įvairiomis priemonėmis, kaip diplomatinėmis, propagandinėmis ir t.t. Organizuojame visokiais būdais įvairias pasaulio politines jėgas Lietuvos atstatymui pagelbėti. Nėra ir rezistencinės kultūrinės-tautinės veiklos. Nepriklausomybės metais čia Amerikoje ir kitur užsienyje buvo kultūrinė-tautinė veikla, buvo kova už lietuvio išlaikymą. Nejaugi dabar, atsiradus naujiems žmonėms ir naujoms sąlygoms tėvynėje, tos veiklos pobūdis pasikeitė, nejaugi dėl to iš kultūrinės-tautinės veiklos ji pavirto į rezistencinę tose srityse veiklą?
 
Anaiptol, ji tebėra universali kultūrinė-tautinė kova, kaip buvus. Jei atskiri asmenys, priklausą rezistencinėms organizacijoms, daug dirba kultūriniam bare, nuo to šios rūšies veikla netampa rezistencinė, lygiai kaip tą patį darbą dirbant asmenims, kurie priklauso kuriai nors partijai, ji netampa partine. Vadinasi, nėra pogrindžio—nėra ir rezistencijos.

Aplamai, į Lietuvoje buvusias organizacijas ir tremtyje atsikūrusias reiktų pažiūrėti naujoj tremties sąlygų šviesoj. Vienos jų turi savo atramą ir pagrindą, pvz. kultūrinės, pasaulėžiūrinės organizacijos ir tam tikra prasme politinės partijos, o kitos įgavo kitokį charakterį, negu buvo Lietuvoje, kaip Šaulių Sąjunga, rezistencinės organizacijos ir kt. Pastarųjų turime dvi rūšis, būtent: "atsivežtas" iš nacių okupuotos Lietuvos ir naujas, įsikūrusias emigracijoje. Prie pastarųjų vis labai tinka žodelis "buvusių". Gana taikliai buvę Lietuvių Fronto nariai pasivadino "Lietuvių Fronto Bičiuliais", tuo netapatindami savęs su LF, kuris yra savo vietoje, t. y. tėvynėje. Antrosios, t. y. rezist. organizacijos, kurios susiorganizavo tremtyje (pagal paskutinės okupacijos metu Lietuvoje atsiradusias) neturi absoliučiai jokio pateisinimo, kaip rezistencinės. Juk patys jų veikėjai krašto rezistencijoj tuo pačiu vardu vadinamų organizacijų rėmuose visai nėra dirbę. Šių organizacijų vardu eidami, jie negali prisidėti ir to žodelio "buvę". Pastarosios atsirado ne rezistenciniais, bet politiniais motyvais. Kartais kai kurios iš jų kelia egzistencijos teisės joms pripažinimą. Žinoma, jos visos yra, ar kas nori ar nenori, tačiau, išeinant iš faktinės padėties, pirmąsias tegalima laikyti tik buvusių rezistentų organizacijomis, kartu — naujomis politinėmis grupėmis. Bet reikalauti, kad visuomenė jas pripažintų rezistencinėmis organizacijomis tikra to žodžio prasme, būtų tas pat, jei vilkas reikalautų laikyti jį liūtu.

Pabaigai kyla klausimas: ar VLIKas yra politinis ar rezistencinis organas? Jei norime sakyti, kad jis yra tautos politinės valios reiškėjas, dalyvaujant jame visoms partijoms, jei teigiame, kad jis yra suverenumo vykdytojas už valstybės sienų,12) tai jis yra politinis, o ne rezistencinis organas. Nesistenkime jį pavaizduoti panašų į partizanų ar kariuomenės štabą, o artėkime į egzilinę vyriausybę, nes politika ir rezistencija tarp savęs santykiauja kaip visuma su dalim. Neliesdami dabartinės VLIKo struktūros klausimo ir rezist. organizacijų vaidmens jame, norime pastebėti, kad be reikalo supoliti-nę rezistenciją, bent "nesurezistencinkim" VLIKo ir juo labiau nepirškim jo tokioj šviesoj svetimiesiems, kurie turi aiškų politikos ir rezistencijos suvokimą. VLIKas tik savo kilme yra rezistencinis, nes atsiradęs rezistencinėse sąlygose, bet savo pobūdžiu, darbo lauku ir pareigomis yra politinis, o tai ir yra svarbiausia. Labai gaila, kad garbingoji rezistencija šiandien tapo visokioms santarvėms ir kitokiems politikieriams spekuliacijos objektu.

*

1)    J. Maritain, The State and the Man, 55 psl.

2)    Ibd. 12 psl.

3)    A Grammar of Politics  (London, Allen & Unwin, 1935)  69 psl.

4)    J. Maritain, op. cit., 13 p.

5)    Teisininkai dažniausiai valstybes ir pol. bendruomenes neišskiria, pvz., J. Story sako, kad "piliečiai (pol. bendruomenė) ir valstybė yra lygus išsireiškimas". J. Story: Commentaries on the Constitution of the United States I, 142 p.

6)    J. Maritain, op. cit., 10 p.

7)    J. š. Pijaus XII kalba 1944 m. Kalėdoms.

8) White's Political Dictionary, 1947 m. 298 p.

9) "Lietuvių Dienos", 1953 m. gruodis.

10)    J. Daumantas, Partizanai už Geležines Uždangos, 234-241 p.

11)    The New Funk & Wagnalls Encycl. 1312 p.

12)    Plačiau tuo klausimu žiūrėk P. V. Raulinaičio str.: "Tautos Suverenumas", Lietuva.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai