Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RUBINO ŠIRDIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė SONĖ TOMARIENĖ   
Kitą kartą, dar baudžiavos laikais, gyveno labai turtingas ponas. Turėjo jis dešimtis dvarų, šimtus tarnų, tūkstančius baudžiauninkų. Bet vis dar jam negana! Važiuoja kartą ponas iš pokylio keturiais namo ir žiūri: ant griovio kranto sėdi baudžiauninkė ir ganosi ožkelę pagrioviais.
—    Kaip drįsti mano pievoje savo ožką ganyti? — sušuko jis.
—    Tik pagriovėliais, ponuli, tik pagriovėliais,— teisinosi žmona.
—    Veskit ožką į dvarą, — paliepė jis tarnams.
—    Pasigailėk, ponuli, neatimk ožkelės, — meldė moteriškė.
Veltui buvo jos ašaros: atėmė jai ožkelę ir dar įsakė atimti ožkas visų, pagrioviais ganančių.
Pareina namo baudžiauninkė verkdama. Turėjo ji sūnų Rimą Rimutį. Ir klausia Rimutis:
—    Ko taip verki, mamyte?
—    Kaip neverkti, kad ponas paskutinę ožkelę atėmė? Kaip dabar gyvensime, ką valgysime, be pieno lašelio, be jokio uždaro?
—    Neverk, mamyte, aš nubėgsiu miškan ir pririnksiu uogelių.
Grįždamas su uogomis Rimutis sutiko pamiškėje bejodinėjantį poną.
—    Ką čia nešies? — užklausė ponas.
—    Uogeles savo mamytei.

—    Kaip drįsti mano miške uogauti? — sušuko ponas, atėmė uogas ir pastatė sargus miške, kad baudžiauninkų vaikams uogauti neleistų. Parėjo Rimutis verkdamas be uogų. Sugrįžo vėlai vakare tėvas iš lažo ir pasitiko jį žmona:
—    Oi, Jonai, Jonai, atėmė ponas ožkelę, vaikams uogauti girioje nebeleidžia, o čia nei grūdelio, nei miltų dulkelės. Ką valgysime?
—    Patvoryje auga dilgėlių, parauk, nušutink, tas ir valgysime, — tarė Jonas.
Valgo baudžiauninkai vieną dieną tas dilgėles, valgo kitą, o taip jau nusilpo, kad vos kojas bepavelka. Išsiuntė ponas visus rug'ų pjauti. Karšta, tvanku, o valgyti norisi, širdis alpsta. Neiškentė Jonas: dalgį bepustydamas, nusitraukė varpą ir pradėjo aižyti grūdus.
—    Kaip drįsti mano grūdus vogti? — sušuko ponas ir pradėjo mušti savo lazda Joną. O buvo ta lazda ąžuolinė, gumbuota, kieta lyg geležis. Mušė, mušė Joną, kol jis kraujais apsipylė ir pusgyvis nuvirto. Vakare atsigaivelėjęs šiaip taip paršliaužė namo. Žmona ir sūnus, pamatę jį leisgyvį, pradėjo nesavu balsu klykti, Dievo vardo šauktis.

Ejo pro šalį senelis pavargėliais. Išgirdęs tą klyksmą, įėjo vidun ir paklausė, kas atsitiko.
Papasakojo jie seneliui visas skriaudas, pono daromas žmonėms. Pasiklausė senelis, ant lazdelės pasirėmęs, pasiklausė, palingavo žilą galvą ir tarė:
—    Niekas neperspėja pono, kad taip žmonių nekankintų. Eisiu aš jį pagraudensiu.
—    Neik, neik, seneli, — supuolė jį visi pertarti. — Pono nesugraudinsi, nes žmonių vargams jo širdis ir už akmenį kietesnė. Tik pats žūsi.
—    Eisiu ir tiek, — atsakė šis. — Mirti nebijau, nes jau ir taip labai senas esu. O gal mano žodis ir paveiks jo širdį.
Ir išėjo.
Nukrūpštinęs dvaran, senelis rado poną be-vakarieniaujantį. Tarnai lakstė, bėgiojo susirūpinę, kad kokio daiktelio ant stalo netrūktų, nes už mažiausią niekelį ponas juos skaudžiai plakdavo. Todėl jie nė nepastebėjo senelio, ir jis, niekeno netrukdomas, įėjo į rūmus ir į pono valgomąjį. Įėjęs prisiartino prie stalo ir pradėjo kalbėti:
—    Valgai, pone, viščiukus ir paršiukus, o baudžiauninkams ir grūdo pavydi. Geri sau brangiausius vynus, o baudžiauninkų vaikams paskutinį pieno lašelį atimi. Užmiršai, kad ateis ir tau mirties valanda, reiks stoti į Dievo teismą, duoti apyskaitą iš savo darbų. Sunkiai tada tau svers tie grūdai ir pieno lašai ... O dar sunkiau žmonių ašaros ir kraujas, kuriuos be gailesčio lieji.
—    Šimtą rykščių vartininkui, kad senį įleido!—sušuko ponas.— Tarnai, griebkit senį ir nuplakę išmeskit šunims sudraskyti!
Prišoko tarnai, bet senelio nė iš vietos pajudinti negali — rodos, žemėn būtų įaugęs. Atšoko tarnai išsigandę, o senutis ramiai tęsia:
—    Sustabdyk savo ranką, pone, nustok kankinęs žmones. Jie tau nuo ryto iki vakaro sunkiai dirba, turtus krauna, o tu juos badu marini, mirtinai muši.
—    Pilni pašaliai baudžiauninkų vaikų — užteks mano amžiui, — piktai susijuokė ponas.
—    Nesijuok, pone, iš baudžiauninkų vaikų, — rūsčiai atsakė senelis. — Tavo giminė lyg dūmai išnyks, o baudžiauninkų vaikai tavo dverus valdys!
—    Laukan, kvaily, niekų neplepėk! — baisiai perpyko ponas ir, pašokęs iš užstalės, užsimojo savo gumbuotąja lazda ant senelio. Senelis pažvelgė į jį, ir pono ranka ore sustingo, lazda barškėdama grindimis nusirito.
—    Paskutinį kartą perspėju tave:  nustok skriaudęs žmones! Mirties angelas jau stovi prie vartų ir laukia Amžinojo žodžio!
Tai pasakęs, senelis apsisuko ir išėjo. Atsipeikėjęs ponas išbėgo paskui ir užpjudė jį šunimis. Šunys lojo, po dvarą bėgiojo, bet senelio nė pėdsakų nerado. Sugrįžo ponas piktas, liepdamas nuplakti vartininką ir visus tarnus, o pats susimąstė. Nepasiekė jo širdies senelio graudenimai, nesuminkštino pykčio grasinimai mirties angelu, tik pranašystė apie baudžiauninkų vaikus lyg koks dyglys širdin įsmigo. Atsiminė besąs viengungis, be šeimos, be vaikų: iš tiesų svetimi jo turtus valdys!
—    Ne, to nebus! Ne kieno kito, tik mano sūnūs tuose dvaruose sėdės!

Kitą dieną išvažiavo ponas piršliais. Važinėjo po visus dvarus, arti ir toli, ir turtingų ponų ir menkų bajorų dukterims piršosi, bet nė viena už jo nenorėjo eiti: bijojo pono piktumo, kurio garsas buvo pasklidęs po visą kraštą.

Išsirengė tada ponas didelėn kelionėn už kalnų, upių, už ežerų, septinton karalystėn, kur niekas nepažino jo, kur niekas nė jo vardo nebuvo girdėjęs. Ir parsivežė ponas iš svetimos šalies sau jauną gražią ponią, iškėlė didžiausias vestuves, sukvietė visus ponus ir bajorus. Tris savaites visi šoko, gėrė, ūžė. Ketvirtąją išvažinėjo namo, liko tik ponas su ponia. Sumigo ponai. Tik baudžiauninkai priplakti, primušti nemiega, verkia. Atsibudo ponia ir sako:
—    Negaliu miegoti, pone. Verkia ir verkia žmonės už langų. Ko jie verkia?
—    Supaisysi žmonių, — atsakė ponas. — Gal kumelė kam pastipo, tai ir verkia.
Paliepė ponas tarnams uždarinėti rūmų langus, kad mužikai savo raudomis poniai miego netrukdytų.
Kitą naktį pabudo vėl ponia ir sako:
—    Negaliu miegoti, pone. Smirdi ir smirdi visur krauju.
—    Tai mužikai paršiukus skerdžia, — atsakė ponas ir liepė tarnams aptverti visą dvarą mūro tvora, kad vėjas kraujo kvapo neatneštų iš baudžiauninkų trobų, iš laukų, kur jie pono sumušti gulėjo.
Pabudo trečią naktį ponia ir vėl skundžiasi:
—    Langai uždarinėti, trošku man gulėti. Mūrai aptverti, negirdžiu miškų šlamant, nė paukštelių čiulbant. Negaliu miegoti.
Atsikėlė ponia ir vaikščioja po kambarius. Vaikščioja dieną, vaikščioja naktį ir vis dūsauja, vis gedauja miškų šlamėjimo, paukštelių čiulbėjimo. Susirūpino ponas: išbalo, sunyko ponia — dar ko gero numirs taip sunkiai surastoji — o čia įpėdinio nėra. Įsakė ponas suvaryti baudžiauninkus į didžiausiąjį savo mišką, liepė jiems iškirsti miško vidury aikštę, o joje pastatyti rūmus, kad ponia girdėtų miško šlamesį ir paukštelių balsus, bet negirdėtų žmonių verksmo. Išstatė baudžiauninkai rūmus, ir parvežė ponas juosna ponią. Pačią pirmąją naktį atsibudo ponia, pasiklausė ir sako:
—    Girdžiu, žmonės rauda, pone, negaliu miegoti.
—    Tai ne žmonės rauda, tai tik vilkai girioje staugia. Miegok, ponia.
Kitą naktį atsibudo ponia ir sako:
—    Girdžiu, maži vaikai klykia, negaliu miegoti, pone.
—    Tai ne vaikai klykia, tai tik paukščiai lizduose cypia. Miegok, ponia.
Trečią naktį vėl atsibudo ponia ir sako:
—    Žmonių krauju dvokia, negaliu miegoti, pone.
—    Tai ne žmonių kraujas, tai tik vanagas balandį sudraskė. Miegok, ponia.
Daugiau jau ponia miegojo ramiai. Po kiek laiko gimė ponams dukrelė: skaisti, graži kaip saulutė. O ponas nė pažiūrėti jos neatėjo. Suvažiavo į krikštynas kaimynai, sveikina tėvą, o jis piktai sako:
—    Ne dukters laukiau, bet sūnaus. Nėra sūnaus, svetimi mano turtus valdys.
Ir pažiūrėjo piktai į kūdikį ir motiną. Nubalo jaunoji ponia: suprato, kad nei ji, nei duktė ponui nemielos, kad jam tik dvarai rūpi, kad tik jų paveldėjimui įpėdinio geidžia. Nebuvo linksma ponia iki šiol, o dabar dar labiau nuliūdo. Supa, būdavo, dukrelę ir dainuoja:
Tankios girios, giružės,
Juodi debesėliai —
Nematyti saulužės,
Nė mano šalelės.

Praėjo taip keletas metų. Dukrelė užaugo į dailią mergelę, bet tėvas jos nemylėjo, vis sūnaus geidavo. Ponia visados vaikščiojo liūdna, baltas rankas grąžydama, pietų šalin žiūrėjo. Ir tarė sau ponas:
—    Apsodinsiu dvarą pietų krašto medžiais, pridiegsiu daržus pietų krašto gėlių, kad pralinksmėtų mano ponia, kad sulaukčiau sūnaus.

Žaliuoja pietų krašto medžiai, žydi pietų krašto gėlės, o ponia vaikštinėja vis liūdna ir dainuoja, pietų šalin žiūrėdama, baltas rankas grąžydama:
Tankios girios giružės,
Juodi debesėliai —
Nematyti saulužės,
Nė mano šalelės.

—    Prileisiu medžius pietų krašto paukčių, tegu jie čiulba, tegu gieda, kad pralinksmėtų ponia, kad sulaukčiau sūnaus.
Žaliuoja medžiai, žydi gėlynai, nematyti paukšteliai gieda, lakioja, o ponia nė žiūrėte į juos nežiūri, tik vaikštinėja liūdna ir dainuoja:
Tankios girios giružės, Juodi debesėliai — Nematyti saulužės, Nė mano šalelės.

—    Geriau mirsiu, bet nekalto paukštelio nežudysiu.
Vos ištarė tuos žodžius, sukliko ežere juodoji gulbė ir pabalo jos plunksnos ant kaklo.
Ir atsitiko, kad tą naktį kilo kaime gaisras. Užsidegė trobelė galinio baudžiauninko, kuris turėjo šešetą vaikų. Kol žmonės subėgo, jau visas namelis liepsnojo. Motina su tėvu klykdami bėgiojo aplink: išgelbėjo tris vaikus, bet kitų trijų, pačių mažiausiųjų, nepaspėjo išnešti. Norėjo motina pulti į ugnį, bet kaimynai sulaikė: stogu jau slinko liepsnos, ir kas sekundė jis galėjo įgriūti. Staiga sušlamėjo sparnai: atlėkė baltoji gulbė. Nusileido ji į liepsną ir išnešė vaiką iš ugnies. Ir antrą kartą nugrimzdo ugnies jūron ir antrą vaiką išnešė. Ir trečią kartą, jau labai apdegusi, su trečiuoju atskrido. Stebėjosi visi, kodėl ji ir ketvirtą kartą į liepsnas pasinėrė. Tada stogas užgriuvo, ir gulbė daugiau nebeiškilo. Tik pasigirdo širdį veriąs kliksmas nuo ežero. Motina, glausdama išgelbėtuosius vaikus, pravirko:
—    Tai motina ten klykia, taip tik motina šaukia, matydama vaiką mirties glėby . . .

Kitą dieną Rimutis, aplink degėsius bevaikščiodamas, pamatė pelenuose kažinką žibant. Buvo tai širdies pavidalo akmenėlis, raudonas rubinas, skaisčiai žibąs, lyg ugnimi nuplautas. Parsinešė jis rubiną namo ir parodė tėvui.
—    Čia tos vargšės gulbės širdis, ugnyje suakmenėjusi, — tarė tėvas ir pabučiavo akmenėlį. Su tuo pabučiavimu, rodos, vėjas per visą kūną pūstelėjo — žaizda krūtinėje užgijo, ir jis atsikėlė sveikas ir stiprus.

—    Tai todėl gulbė ketvirtą kartą į ugnį lėkė, kad galėtų savo širdį atiduoti ir tau, tėveli, gyvybę išgelbėti! Ačiū, gulbele, ačiū, baltoji! — pabučiavo Rimutis rubino širdį — rodos, vėjas per visą kūną pūstelėjo . . .— Ta širdis man už viską meilesnė, visados ją su savim nešiosiu . . .
—    Bet juodajai gulbei ji dar meilesnė, — tarė motina.
Nuliūdo vaikinas, bet paklausė motinos: nuėjo paežerėn ir numetė rubiną gulbei, kuri akmenėlį snapu sugriebė. Rimučiui nuėjus, ji išplaukė krantan, išrausė snapu duobelę smėly ir užkasė ten širdį. Pati nuplaukė raudodama, o jos galva ir kaklas buvo visai pabalę.

Kitą rytą Rimutis išėjo paežerėn ir pamatė ant kranto išdygusį nematytą medį: augštą ir tiesų, baltu liemeniu, baltom šakom ir baltais lapais. Stovėjo jis pakrantėje mirgėdamas tais baltaisiais lapeliais, tartum gulbė vėduodama sparnais, tartum gulbė šnarėdama plunksnomis...


ALEKSANDRA KAŠUBIENĖ ANGELAS (glazūrine tapyba)
Syracuso (N. Y.) meno muzejaus vicedirektoriaus W. nuosavybė
 
Vieną naktį užėjo šalna: iššalo medžiai, gėlės nuvyto. Išėjo ponia iš ryto pasivaikščioti — pilni takai negyvų paukščių, lyg lapų rudeninių. Apsiverkė jinai ir užsidarė savo kambariuose. Mato ponas, kad blogai, ir sugalvojo surengti didelę puotą, sukviesti linksmiausius bajorus, smarkiausius muzikantus, kad griežtų, šoktų, kad pralinksmėtų ponia, kad susilauktų sūnaus.

Privažiavo, prijojo ponų daugybė, muzikantų galybė. Tarnai valgiais stalus nukrovė. Pasižiūrėjo ponia šokančiųjų, pasiklausė griežiančių-jų, neparagavo nė jokio valgio, tik paėmė dukrelę už rankos ir pasisuko į savo kambarius. Pastojo ponas jai kelią ir tarė:
—    Pasakyk, ko trokšta tivo širdis. Viską išpildysiu, tik pralinksmėk.
Liūdnai nusišypsojo ponia:
—    Neįsakysi džiaugtis širdžiai be meilės, neįsakysi žaliuoti nuvvtusiems medžiams, nė giedoti sušalusiems paukščiams.
—    Įsakysiu, ir giedos! — sušuko ponas. Išėjęs liepė baudžiauninkui Jonui įsilipti į medį po rūmų langais ir kukuoti gegute. Ir tarė poniai:
—    Ar girdi, gegutė ir vėl kukuoja.
—    Tai ne gegutė, tai tik žmogus, — atsidariusi langą tarė ponia.
Supyko ponas, kad negalėjo jos apgauti, pagriebė šautuvą ir nušovė žmogų, gegute kukavusį. Iškrito Jonas iš medžio ir skaudžiai sudejavo.
—    Ką padarei, pone? — sušuko ponia. — Nekaltą žmogų užmušei!. . . Melavai man dabar, melavai ir pirma. Tai ne vilkai staugė — tai žmonės raudojo, tai ne paukščiai cypė, tai vaikai klykė, tai ne vanagai balandžius draskė — tai tu pats mirtinai žmones plakei! Prakeiktas būk tu ir tavo giminė, kad mane iš gimtų namų išviliojai!

Prisiglaudė prie motinos jauna dukrelė drebėdama. Pamatė ponia savo tikrąją dukterį iš širdgėlos prakeikusi, ir sukrito žemėn raudodama.
Prasivėrė menės didžiosios durys ir įėjo vidun senasis pavargėlis. Pakėlė jis ranką, ir visi nutilo, o jis rūsčiu balsu prabilo:
—    Atėjo tavo paskutinė valanda, piktasis pone. Prisipildė nedorybių indas žmonių krauju ir ašaromis. Gana!
Pašoko jaunoji ponia ir sušuko:
—    Kaltuosius bausk! Bet neliesk nekaltųjų!
—    Ir tu, ponia, kalta, — tarė senis. — Tolimosios tėvynės gedėjai, o artimųjų verksmo negirdėjai. Sau meilės geidei, o kenčiantiems jos neparodei.
Nuleido ponia akis žemyn ir sušnibždėjo:
—    Langus uždarinėjo, mūrus užmūrijo, rūmus miškuose išstatė . . . Bet kalta esu, didžiai kalta, kam nuraminti leidausi, kam žmonių neužtariau . . . Bausk mane, seneli, tik pasigailėk mano nekaltos dukrelės: ji niekam blogo nėra padariusi.
Pribėgo mergaitė prie senelio ir susiėmusi rankas maldavo:
—    Nebausk, seneli, mano tėvelio, nebausk mano mamytės . . .
Pažiūrėjo senelis į poną, kuris piktas, išdidus įsiręžęs vidury kambario, ir atsiduso:
—    Niekas neišvaduos to, kuris patsai savo darbų nesigaili... — O mergaitei tarė: — Jeigu nori, gali išpirkti savo motinos kaltes. Tik sunkus ir ilgas išpirkimo kelias. Ar nori skausmo keliu eiti?
—    Noriu, seneli, nebijau nieko! — sušuko ji.
—    Kvaili esate, kad senio plepalams tikite! — suriko ponas. — Bailiai esate, kad jo grasinimų pabūgote!
Ir, kaip turėjo rankoje šautuvą, kuriuo žmogų nušovė, taip tuo pačiu 'r nutaikė į senelį. Senelis ranką ištiesė — ir visi pamatė, kad tai ne lazda, bet ugnies kardas, kad tai ne senelis, bet spindintis angelas! Sužaibavo žaibai, sugriaudė perkūnai, sušniokštė vėjai, suūžė vandenys! Akies mirksniu nugrimzdo dvaras žemėn, o jo vietoje suliūliavo, sutviskėjo gilus ežeras.

Ryto metą atsikėlė baudžiauninkai žiūri nei dvaro, nei rūmų, tik ežeras tyvuliuoja, mėlyni vandenys prieš saulę tviska, o paežerėje ant kranto žmonės guli. Tai buvo dvaro tarnai, tarnaites ir kiti nekalti žmonės, bangų krantan išplauti. Jie atsikėlė, nusipurtė vandenį ir nuėjo namo, lyg niekur nieko. Tik Rimutis su motina verkė, vaikštinėdami pakrantėmis, niekur negalėdami rasti tėvelio. Pažiūrėjo Rimutis ežeran ir sušuko:
—    Žiūrėk, mamyte! Atplaukia ežeru dvi gul-bi: viena balta kaip sniegas, antra juoda kaip anglis!
Priplaukė gulbės prie kranto, baltoji sukrykštė ir pradėjo plaukinėti aplink švendrus.
—    Kas nors švendruose, — tarė Rimutis. Praskleidė švendrus: guli tėvelis švendruose — akys užmerktos, šone žaizda. Parneštas namo, jis atsigavo ir sako:
—    Sapnavau, kad neišgysiu, kol nesuvalgy-siu baltos gulbės širdies.
—    Baltoji gulbė tave išgelbėjo, — tarė mitina. — Kaip dabar jai blogu už gera atsimokėti?
—    Teisybė, — atsiduso tėvas ir užmerkė
akis.

Slaugė jį žmona ir sūnus, kaip įmanydami, bet ligonis juo tolyn, iuo prastyn. Mato Rimutis. kad tėvas jau mirs, ir išėjo verkdamas i ežerą: gulbės gaila, bet tėvelio dar gailiau. Radęs gulbes pakrantėje beplaukinėjant, susigavo baltąią ir nešasi. Tik kad suplasnos juodoji sparnais, kad sukliks graudžia1'! Rimučiui sugrudo š'rdi ir paleido jis gulbe. Vos ją pale'do, ir pab lt juodosios gulbės plunksnos ant galvos. Baltoji ežeran nebesugrįžo, paskui Rimutį parsekė. Pasipasakojo jis verkdamas, kad juodoji gulbė klykusi ir jis negalėjęs baltosios žudyti. Atmerkė tėvas akis, pažiūrėjo į paukštį ir tarė:
Atsisėdo Rimutis po medžiu. Pakilo vejas, susiūbavo ežeras, sušlamėjo baltieji lapeliai:
Oi Rimai Rimuti, kirski šakeles,
nugenėk šakeles, nuskabyk lapelius...

Klausėsi, klausėsi vaikinas . . . Atsinešė kirvuką, nukirto šaką, nugenėjo, lapelius nuskabė: šaka lygi, švelni, balta, lyg mergaitės rankelė . . . Sėdėjo, sėdėjo, galvojo, galvojo Rimutis ir išskaptavo iš šakos tris šaukštus, mamytei, tėveliui ir sau. Vakare valgo visi tais šaukštais dilgėlinę sriubą — o gardu, o skanu neapsakomai! Visą vasarą Rimutis skaptavo šaukštus ir dalijo juos žmonėms. Visi jais džiaugėsi: ir vanduo iš balos tokiu šaukštu semtas turėjo geriausio midaus skonį.

Žiemai atėjus, medelio liko tik liemuo: šakas visitelaites Rimas buvo nugenėjęs. Bet išaušo pavasaris, sužaliavo visi medžiai, ir baltasis medis sukrovė pumpurus, išskleidė baltus lapelius ir vėl užaugino šakas, dar storesnes kaip pirma.
Atsisėdo kartą Rimas po medžiu. Pakilo vėjas, susiūbavo ežeras, sumirgėjo, sušlamėjo baltieji lapeliai:
Oi Rimai Rimuti, kirski šakeles,
nugenėk šakeles, nuskabyk lapelius . . .

Rimutis nukirto šaką, nugenėjo, lapelius nuskabė: šaka lygi, švelni, balta, lyg mergelės kojelė .. . Pagalvojo Rimutis, išskobė iš šakos klumpaites ir atidavė motinai. Įsimovė ji klumpaites: šiltos, lyg pūkais klotos, lengvos — vaikščiok visą dienelę, nuovargio nėjusi. Ir pradėjo Rimas klumpes dirbti. Niekas daugiau kojų nebešalo: klumpaitės šiltos, nors po žiemos vartais sėdėk. Taip Rimutis vėl visas šakas nukapojo, liko tik baltas liemenėlis. Bet atėjo pavasaris, užlijo lietus — vėl medis sukrovė pumpurus, išskleidė lapelius ir užaugino šakas, dar storesnes kaip pirma. Atsisėdo Rimas po medžiu. Pakilo vėias, susiūbavo ežeras, sumirgėjo, sušlamėjo baltieji lapeliai:
Oi Rimai Rimuti, kirski šakeles,
nugenėk šakeles, nuskabyk lapelius . . .

Nukirto Rimas šaką ir susimąstė. Atsiminė, kad jų troba dūminė, tamsi, nes langeliai tokie mažučiai, kad gera širšė lėkdama sparnus laužosi.
—    Padarysiu langams rėmus iš baltosios šakos. Iškirsiu langus, įdėsiu rėmus, kad saulutė įtekėtų, mėnesėlis įšviestų.
Iškirto langus, įdėjo rėmus — liko šviesi šviesi trobelė. Įėjo motina ir tarė:
—    Kol buvo tamsu, dulkių nemačiau, suodžių neįžiūrėjau . . .— ir pradėjo motina šveisti, valyti. ..
Parėio tėvas ir tarė:
—    Viduje gražu, bet iš lauko nedailu: stogas kiauras, pamatai žemėn sulindę . . .
Pakėlė tėvas trobą, stogą naują užstiegė . . . Atėjo kaimynai:
—    Kokia graži ir šviesi jūsų trobelė!
—    Padarė Rimutis langus iš baltojo medžior ir liko pas mus šviesu,— tarė motina.
—    Padaryk ir mums, Rimuti, — prašė kaimynai. — Ir mes norime šviesos.
Padarė rėmus Rimutis visiems kaimynams. Pradėjo ir iš tolimų vietų žmonės važiuoti, šviesos savo namams j ieškoti. Visiems dirbo Rimutis, daug namų apšviesino. Vieną dieną nuėjo paežerėn ir pamatė, kad jau paskutinę šakele nupjovęs.
—- Tai nieko, — tarė sau. — Ateis pavasaris, vėl išaugs šakelės.
Atėjo pavasaris, visi medžiai sužaliavo, tik baltasis medelis stovi sausas. Lietus lyja — o jis vis pumpurų nekrauna, vėjai pučia — o jis vis ūgių neleidžia, šakelių neaugina. Rymo Rimutis po medžiu vieną dieną, rymo kitą: niekas medyje nešlama, niekas nemirguliuoja . . . Trečią dieną pakilo vėjas, susiūbavo ežeras ir atplaukė balta gulbė juodais sparnais. Suplasnojo ji sparnais ir suriko skardžiu balsu:
Oi Rimai Rimuti, kirsk liemenėlį,
kirsk liemenėlį iš pašaknėlių!

Nukirto jis medį, parsinešė namo ir pasistatė po langu, kad dirbdamas matytų ežerą, kad regėtų žalias bangas ridinėjant, juodsparnę gulbę plaukinėj ant. Rymo Rimutis palangėje ir nesugalvoja, ką dirbti iš baltojo medelio. Pažiūrėjo motina ir sako:
—    Būtų dailus skobnis iš to balto medelio. Būtų gera sėdėti, svečius vaišinti, kaimynus mylėti . . .
Atėjo tėvas ir sako:
—    Būtų dailus laivelis iš to balto medelio. Būtų smagu plaukioti, žalias bangas skrosti, tinklus kilnoti. . .
Papurtė Rimutis geltonus garbinius: nemieli jam tėvo močiutės žodžiai. Pasiėmė jis skaptuką ir pradėjo skobti — skaptukas, rodos, pats jo ranką vadžioja ... Ir padirbo ir išskobė R'mu-tis daiFą mergelę iš medžio liemenėlio. Stovi mergelė balta kaip gulbė ir žiūri ežeran šypsodamosi lyg gyva: rankos moja, plaukai vėjuje plakasi, lyg gulbės sparnai plasnoja, tartum norėtų pro langą ežeran lėkti, žaliose bangose plaukinėti, baltose putose taškytis ... O Rimas akiu nuo jos atitraukti negali; darbas poilsis nemielas, tik žiūri į medžio mergelę, lyg būtų užžavėtas, lyg burtais pakerėtas. Žiūri, žiūri ir dūsauja:
—    Mano mergele, baltoii gulbele, kodėl tyli, nekalbi, žodelio neoasakai? Kad prakalbėtum, žodeli tartum, man širdį nuramintum . ..
Išgirdo motina sūnų dūsaujant ir atsiliepė:
—    Nei prašyk, nei geidauk, sūneli. Negali ii kalbėti, negali tavęs paguosti, nes širdies neturi.
 
Nusiminė Rimutis. Pamilo medžio mergelę, kuri jo mylėti negali, nes širdies neturi. O kad galėtų, savo paties širdį jai įdėtų!
Nuėjo Rimas paežerėn, atsisėdo ant baltojo kelmo ir kalba:
—    Oi gulbe, gulbe, juodasparne gulbe,
atiduok, atiduok rubino širdį.

Atsakė juodasparnė gulbė:
—    Eik, Rimai, namo, Rimuti, namo,
negaliu atiduoti rubino širdies.

Nuėjo Rimas namo verkdamas. Pasigailo jo tėvas, nuėjo paežerėn ir sušuko:
—    Oi gulbe, gulbe, juodasparne gulbe,
atiduok, atiduok rubino širdį.

Suplasnojo gulbė juodaisiais sparnais ir suriko:
—    Eik, tėvai, namo, tėvuži, namo,
negaliu atiduoti rubino širdies.

Parėjo tėvas nuliūdęs. Pasigailo motina verkiančio sūnaus, nuėjo paežerėn ir rauda:
—    Oi gulbe, gulbe, juodasparne gulbe,
pagailėk, pagailėk mano sūnelio,
atiduok, atiduok rubino širdį.

Gailiai sudejavo juodasparnė gulbe ir atsakė:
—    Eik, motin, namo, močiute, namo,
atiduosiu, atiduosiu rubino širdį.

Parėjo motina džiaugdamosi namo. Vos tik parėjo, pakilo iš ežero juodas debesis ir užėjo didelė audra. Vėjai pūtė, bangos kilo, ežeras ištvino — medžius laužė, smiltis graužė, akmenis paplovė. Kai nurimo audra ir nuslūgo ežeras, nuėjo Rimas pakrantėn ir pamatė, kad vėjai baltąjį kelmą išrovė, kad bangos smiltis iš po kelmo išplovė. Ir pamatė jis žemėje kažinką žiburiuojant, smiltyse raudonuojant. Tai buvo rubino širdis, trejus metus po medžio šaknimis išgulėjusi, audros smiltin išplauta. Pasiėmė jis rubino širdį: štai, jau laimė atrasta, dabar bus baltoji mergelė gyva!

Kai pasisuko namo, pamatė paežere būrį kareivių atjojant. Jojo būrys kareivių, o paskui juos ponai ir kunigaikščiai, daktarai ir mokyti žmonės. Sustabdė kareiviai Rimą, nulipo nuo žirgo senas senelis, visų daktarų seniausias, visų mokytųjų mokyčiausias, ir tarė:
—    Klausyk, berneli, ką aš tau sakysiu. Susirgo sunkiai karalius, šios šalies valdovas. Suėjo visos šalies daktarai, patys mokyčiausi, apžiūrėjo karalių ir atrado: jis serga todėl, kad širdies neturi. Tris dienas mokytieji žmonės skaitė knygas, tris naktis žiūrėjo į žvaigždes. Ir išskaitė knygose ir pamatė žvaigždėse, kad prie Juodosios Gulbės ežero gyvena jaunas vaikinas Rimas Rimutis, kuris turi rubino širdį, kuri tik viena gali išgydyti karalių. Ar žinai, kur gyvena Rimas Rimutis?

—    Aš pats esu Rimas Rimutis, bet niekam neduosiu rubino širdies, nes reikia man jos atgaivinti baltajai mergelei, kurią myliu.
Pašoko kareiviai ir kareivių vadai, ištraukė aštrius kardus iš makščių ir piktai suriko:
—    Atiduok rubino širdį! Jei neduosi, tave kardais užkaposim, žirgais sumindžiosim!
—    Mindžiokit, kapokit — neduosiu rubino širdies! Nebrangi man gyvybė, jei mano mergelė negyva!
—    Pasitraukit, kareiviai, su savo kardais,— atsiliepė senelis. — Varu atimtoji širdis karaliui sveikatos negrąžins.
—    Klausyk, Rimai Rimuti, paklausyk mūsų, bernuži, — nušoko nuo žirgų ponai ir kunigaikščiai. — Atiduok rubino širdį, o mes tave turtais apipilsim.
Pamojo jie tarnams, ir tie atnešė šimtą aukso skrynių, atrakino jas deimanto raktais ir padėjo Rimui po kojomis. Atvožė ponai skrynių dangčius: sužibėjo perlai, deimantai, brangenybės, net visi veidus rankomis užsidengė, kad neapaktų.
Tik R'mutis, nė žiūrėte nepažiūrėjęs, atsakė:
—    Neduosiu rubino širdies, kad ir viso pasaulio turtus paklotumėt. Jei ir saulę su mėnesiu nuo dangaus nukeltumėt, jei ir visas šviesiąsias žvaigždes surinktumėt — neduosiu rubino širdies, nes ji man už visą pasaulį brangesnė.
—    Neviliokit, kunigaikščiai, savo aukso skryniomis, — vėl prabilo senelis. — Pirkte nupirktoji š'rdis nesugrąžins karaliui sveikatos.
Nušoko tada nuo žirgų daktarai ir mokytieji žmonės ir ėmė klausinėti:
—    Pasakyk, ko tavo širdis trokšta, Rimai? Gal norėtum būti karaliaus sūnumi? Gal norėtum karalaitės žmonos? O gal pats karaliumi norėtum būti? Nieko nepagailės karalius, net ir karališko vainiko, tik atiduok rubino širdį!
—- Kas man karališkas vainikas, kas man karalaitė žmona, jei neturėsiu baltosios mergelės, be kurios gyventi negaliu?
Susimąstė daktarai ir mokytieji žmonės, nutilo kunigaikščiai ir kareiviai, nuleido galvą ir išmintingasis senelis. Tik papūtė vėjas, suliūliavo ežeras ir iš tolo pasigirdo gulbės balsas:
—    Rimai Rimuti, pažiūrėk į širdį,
pažiūrėk, Rimuti, į rubino širdį.

Pasižiūrėjo Rimutis: raudonasis rubinas, visados tyras ir permatomas, buvo susidrumstęs; kryžiavosi ir vingiavosi jame tamsūs ruožai, tie kryžiai ir v'ngiai pynėsi į paveikslus. Įsižiūrėjo jis geriau ir pamatė vaikus alkstančius, žmones badaujančius, sunkiai dirbančius, mušamus, kraujuose plūstančius, pamatė ir savo tėvą, iš medžio peršautą krintantį. . .
Apsiverkė Rimutis ir sušuko:
—    Kodėl karalius nepasigaili kankinamų žmonių? Kodėl jis nesudraudžia piktųjų ponų? Ar jam negaila žmonių ašarų ir kraujo? Ar jis neturi širdies?
—    Taip, jis neturi širdies, — atsakė senelis.
—    Jei širdį turėtų — žmonių vargus suprastų. Jei jis šią rubino širdį turėtų ir joje baudžiavos sunkumą, žmones iki žemės slegiantį, pamatytų
—    sudraustų jis nedoruosius, suteiktų laisvę prispaustiesiems . . .
—    Imk, imk, seneli, rubino širdį, — sušuko Rimutis. — Imk ir atiduok karaliui, kad pamatytų žmonių vargus, kad pasigailėtų jų kančių, kad grąžintų jiems laisvę!

Nulenkė galvą senelis dėkodamas. Užšoko ant žirgų kareiviai, ponai ir kunigaikščiai, daktarai ir mokytieji vyrai ir nujojo pas karalių.
Sukniubo Rimutis į geltoną smėlį, uždengė rankomis akis ir gailiai pravirko. Sužibs laimužė lyg šviesi saulutė visiems, bet tik ne jo širdžiai: niekados, niekados jis nebeatgaivins baltosios mergelės, be kurios gyventi negali. . .
Ir išgirdo jis tylų žingsnių čežėjimą, lyg gulbės sparnų šnerėjimą, ir išgirdo švelnų balsą, lyg bangelės, glostančios gulbės plunksnas, teškenimą:
—    Neverk, R;ma: Rimuti, neverk, mano berneli. Širdies atsižadėdamas, jos nepraradai. Atiduodamas rubino širdį už žmonių laisvę, mano sielą iš mirties angelo išvadavai.

Pašoko Rimutis — stovi prieš jį baltoji mergelė: balta, šviesi, tik jau ne medžio, bet gyvo kūno ir krauju skaistumu . . . Priglaudė jis mergelę prie krūtinės ir pajuto, kaip plaka jos širdis, gyva širdis . . .

Suliūliavo ežeras, nusisklaidė debesys, sušvito saulė, ir pakilo iš žaliųjų bangų, iš baltųjų putų balta gulbė. Buvo ji baltesnė už putas bangos keteroje, skaidresnė už debesis, pr'eš saulę stovinčius. Kilo gulbė augštyn ir kildama giedojo. Giedojo ji apie jauną mergelę, už nemylimo išduotą, svetimoje šalyje tėviškės besiil^inč'ą, apie motiną, kančiai ir mirčiai kūdikį atidavusį . . . Giedojo apie kančią pakeliančiąją, valančiąja, gydančiąją, apie kančią kuriančiąją, išva-duoiančiąją . . . Giedodama kilo vis augštyn, ko1, jos baltosios plunksnos sutvisko šviesa ir susiliejo su saule.

Ir daugiau niekas baltosios gulbės nebematė, jau daugiau ji žemėn nebegrįžo, po ežerą ne-beplaukiojo. Ir to ežero žmonės Juodosios Gulbės ežeru nebevadino, o praminė ii Laisvės ežeru, nes iš jo laisvė žmonėms atėjo. Karalius, gavęs rubino širdį ir supratęs vergijos baisybes. pask?lbė visiems laisvę, o ponų žemes atidavė buvusiems vergams dirbti ir valdyti. Ir žiauriojo pono žemes baudžiauninkai pasidalijo.

Rimas Rimutis vedė atgijusią mergelę ir gyveno laimingai prie to Laisvės ežero. O jų vaikų vaikai ir dabar ten tebegyvena.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai