Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BUDĖJIMAS NAKTYJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Brazaitis   

1.    Veikimo prasmė
2.    Veikimo linkmes
3.    Pasiruošimas ateities Lietuvai

Vasario Šešioliktoji — ji vienas mintis pažadindavo laisvės laikais, kitas sukelia vergijos ir tremties metais. Gero gyvenimo dienomis žmogus nemėgsta minties kreipti į ateitį. Sunkiai prileidžia, kad ateitis būtų kitokia nei ši diena. Geras gyvenimas maža ką skatina pasiruošti, kad sutiktum ateitį dar giedresnę, o juo labiau niūresnę. Tai pajutom savu likimu. Kitaip esti varge ir nužeminime. Tada mintis nerimsta ir nesutelpa šioj dienoj. Bėga į praeitį, gundydama viltį, kad artimoj ateityje grįš gerosios praeities dienos. Taip buvo romantikų aušrininkų laikais. Panašioj būsenoj ir mūsų mintys graibstos atgal ir pirmyn.

1.
Atgal dairydamies, stengiamės įžiūrėti tam tikrus istorijos dėsnius, kuriais reiškėsi mūsų valstybės likimas, kuriais ir dabar jis galėtų kilti į ateitį. Atrodo, kad St. Šalkauskio tezė, jog Lietuva yra dviejų pasaulių riboje, šiandien savaip prasminga. Ima mums rodytis, kad Lietuvos likimas visada priklausė nuo pajėgumo ir santykiavimo tų dvejopų pasaulių, kurių riboje yra Lietuva — nuo germanų tekėjimo į rytus ir slavų tekėjimo į vakarus.

Kol Lietuva turėjo prieš save vieną stiprų, ji galėjo spirtis, bet išaugus abiem jėgom, ji nestengė dviejų frontų laikyti ir buvo padalyta. Tačiau ir pasidalinus, abiejų pasaulių veržlumas priešingom kryptim nebuvo pasotintas. Lietuvai galėjo kaip tik dėl to būti vilties, kad ji atsikels tada, kai tiedu pasauliai vienas kitą nusilpnins. Tokį laiką atnešė Lietuvai pirmasis pasaulinis karas, kuriame abudu pasauliai tarpusavio konflikte vienas antrą pargriovė. Tada lietuvių tauta, kuri ilgų metų pastangomis buvo atgavusi tautinę sąmonę ir jaunatvišką drąsą bei ryžtingumą, galėjo tarp sugriuvusių atsistoti ir tarti: esu.

Nepriklausoma Lietuva nebuvo stipri tarp tų dviejų vėl stiprėjančių kaimynų. Ji laikėsi ne tiek savo jėga, kiek pusiausvyra tarp tų dviejų pasaulių. Buvo viltis, kad ir naujame jų konflikte, antrame pasauliniame kare, Lietuva bus nuniokota, tačiau atsikels, nes abudu konkurentai vėl bus nusilpę. Betgi išėjo kitaip. Sugriuvo tik vienas "pasaulis". Rytinis išaugo iki neregėto dydžio. Pusiausvyra pradingo. Net daugiau: Lietuva nustojo buvus dviejų pasaulių riboje. Toji riba pasistūmėjo toli į vakarus — iki Elbės. Lietuva nustojo buvus net rungtynių objektu.

Tačiau už naujosios ribos prasideda naujas pasaulis, laisvasis Vakarų pasaulis, kuris taip pat ilgainiui ėmė rungtis su Rytais. Rytais suprantamas nebe slaviškasis pasaulis, bet komunistinis slaviškas. Vakarai—nebe germaniškas ir romaniškas, bet apskritai krikščionišką kultūrą išpažįstantis. Taigi, rungtynės jau nebe tarp dviejų valstybių ir nebe tarp dviejų kontinentų, bet hemisferinės, padalijusios pasaulį pusiau. Tokio masto rungtynėse Lietuvos reikalas virto tik smulkiu objektu tarp tų, dėl kurių Rytai ir Vakarai rungiasi. Tais dviem atžvilgiais Lietuvos padėtis yra blogesnė nei po pirmojo pasaulinio karo, kuris atnešė Lietuvai politinę laisvę.

Kitais dviem atžvilgiais ji geresnė. Lietuvos likimas yra vis dėlto virtęs tos hemisferinės kovos, nors ir nedidele, bet organiška dalimi. Jeigu ji nebūtų susijusi su visos Europos ir visos žemės kamuolio likimu, seniai ji būtų ir de f acto ir de jure nurašyta. Tačiau Lietuva yra per smulkus objektas, kad juo galėtų Vakarai pasotinti Rytų apetitą.

Antra vertus, Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis, krašto laisvės kovotojų herojizmas ir tremties veikimas laisvajame pasauly tiek padarė Lietuvos vardą žinomą, kad jį trindami iš žemėlapio, Vakarai susilpnintų savo moralinę atramą, tokią reikalingą šios dienos propagandiniame psichologiniame Rytų-Vakarų kare. Mūsų paaukojimu Vakarai nieko nelaimėtų, tad nebūtų prasmės nė rankų jiems teptis.

Mūsų padėtis dar dėl to stiprėja, kad tokių kaip mes yra ir daugiau. Visų bendras balsas, kuris de facto egzistuoja, yra juo stipresnis ir efektyvesnis, ir nors nemielai, jis bent klausomas, jei ir neišklausomas.

Kai griuvo caristinė Rusija, Lietuvai nepriklausomybės principinę teisę reikėjo dar de facto išsikovoti patiems lietuviams savo drąsa, rizika ir krauju. Kai grius komunistinė Rusija, kovoti dėl tokio teisės pripažinimo netektų. Nors gali būti dar nemaža appeasmento reiškinių ir patirta daug nusivylimo apskaičiuojant laiką, bet Rytų-Vakarų konflikto artėjimu tikim ir tam pagrindo turim.

Šiokioje perspektyvoje turi prasmės mūsų tikėjimas ateitimi ir mūsų intensyvus veikimas, nesitenkinant pliku laukimu ir širdį silpninančiu dūsavimu. Veikimas, kad nenustotų buvus jautri demokratinio pasaulio moralinė sąmonė ir nesiliautų jai kalbėjęs sąžinės balsas apie Vakarų prisiimtą atsakingumą už netolimą praeitį ir artimą ateitį.

2.
Tačiau biologiniu ir psiche loginiu atžvilgiu lietuvių tauta yra daug blogesnėje padėtyje dabar nei pirmojo pasaulinio karo metu, nes gyventojai, tautos gyvoji jėga, naikinama masiškai, nutautinama intensyviai ir sistemingai. Kiekvieni užsitęsę vergijos metai neša didžius nuostolius. Ilgiau tokį laiką gali atlaikyti didelės tautos. Mums ilgesnis užtrukimas gali virsti mirtina žaizda. Užtat didžios prasmės galėtų turėti buvimas tremtyje. Daug didesnės nei pirmojo karo metu buvimas Rusijoje. Tremtis galėtų išlaikyti daug lietuviško kraujo ir dvasios, kurie galėtų būti perpilti mirštamai nukraujavusiai tautai, kada ji faktiškai bus įgalinta laisvai gyvent'.

Apie tai dažnai ir iškilmingai pakalbam. Tokie pokalbiai virsta ne kartą banaliu ir pretenzingu savęs pateisinimu ar net pagarbinimu. Prasmingi jie galėtų būti tada, jei nesitenkintume bendromis frazėmis, kurios mus užliūliuoja, o visai konkrečiai svarstytume, kas gi iš mūsų ir kokiu atveju gali būti naudingas ten, laisvai Lietuvai.

Vyresniajai kartai tektų prisipažinti, kad ateities Lietuvoje jos reikšmė gali būti tik labai menka. . . Metų kupetą ir kaulus parnešti — graudžiai mielas pačiam sentimentas. Apie tokį apysakos rašoma. Bet kitas reikalas, kiek iš to bus naudos Lietuvai. Vyresniajai kartai ir pavojaus tremtyje mažiau: nei ji nulietuvės, nei su-amerikonės — nors kartais ir labai to norėtų. Jos gerą procentą nebent nubarstys pati nekviestoji viešnia iš anapus. Kas kita su ta karta, kuri dabar eina mokslus čia tremtyje. Ties ja susitelkia visi nutautimo pavojai. Iš antros pusės ji gali būti geriausia duoklė laukiančiai Lietuvai, nes bus pajėgi fiziškai ir pasisavinusi naujo pasaulio laimėjimus. Ji tegali būti ta pagrindinė tautinio potencialo jėga, kurią sveiką ir paruoštą reiktų perduoti tėvynei.

Jei tokis galvojimas būtų rastas teisingas, tada ar neverta būtų kritiškai peržiūrėti, kam tremtyje mūsų gerų norų ir didžios energijos daugiausia išleidžiama — tenkinti vyresniajai kartai ir jos interesams, ar jaunesniajai, priaugančiajai? Ar mūsų dvasinės gyvybės šaltiniai — laikraščiai, žurnalai, knygos, minėjimai, pramogos, jubiliejai. . . daugiau skiriami vyresniesiems, Lietuvoje susikrovusiems visą savo mentalitetą, ar jie lygiai tinka ir antriesiems? ... Ar mūsų akademinis jaunimas turi iš ko pažinti Lietuvą ir jos kūrėjus sutrauktu, kondensuotu būdu, kokis teįmanomas jam šalia jo specialybės studijų? ... Ar mūsų patys mažieji, kuriems lietuviškai augti ir bręsti nėra lietuviškos aplinkos, stinga lietuviškos mokyklinės bendruomenės, o yra tik namai, ir tai tik vakarais po darbų, tik lietuviška šeštadieninė mokykla, — ar šitas atžalynas turi bent tiek lietuviškų jam tinkamų knygelių, kiek jų duodama vyresniajai kartai? ... Ar tos knygelės gali bent iš dalies atsverti jo pomėgiuose angliškas tos rūšies knygeles? Ačiū iamr'mo knygelių rašytojams ir laikraštėliams. Bet ar to jau užtenka ir patenkina jaunoio skaitytojo reikalavimus? Ar mūsų kartais partizaniškai pasireiškęs susirūpinimas jaunimu nesikėsina jaunimo žaloti — kaip tas sumanymas leisti vaikų laikraštėlį dviem kalbom?

Tais retoriniais klausimais niekam nepriekaištaujama, o tik atkreipiamas dėmesys, kad mūsų rūpesčių, energijos, pinigų žymi dalis turėtų būti labiau nukreipta į jaunimo gelbėiima. arba sakant gražiau, jaunimo ruošimą Lietuvai. Geriau nutraukti nuo vyresniųjų intereso, o jauniesiems atiduoti. Ynač turint prieš akis ilgos distancijos kovą dėl Lietuvos ir lietuvio.

Šitaip galvoiant prasmingas būtų kai kurių kultūrininkų šauksmas apsigalvoti, ar tiksUngai paskirstom savo turimą energiją ir materialinius išteklius atskiroms tremties gyvenimo sritims. Jau prariedama pastebėti, kad perdaug jos skiriame politinei veiklai ir per mažai kultūrinei... Mūsų stiprybė buvo, kad politinėje srityje lietuviai reiškėsi principingai, liniją gražiai laikė okupacijų metais. Ir tremtyje jie daugiau nuveikė politinėje propagandoje. Tylomis sau pasididžiuo-davom, lyg mes vadovautume visų trijų Baltijos tautų politinėje kovoje dėl išlaisvinimo, lyg tai vaisius to, kad mes paveldėjom savo seno valstybingumo tradicijas. Tačiau nemėgdavom pastebėti, kad kultūrinėje ir ūkinėje srityje mūsų pastangos proporcingai mažesnės už mūsų kaimynus.

Čia ir verta susimąstyti . . . Ar įsibėgėję į politinę sritį, lyg pratęsdami mūsų istorinių kunigaikščių valstybinę ekspansiją, nesam vienašališkai apleidę kultūrinės srities — vėl lygiai kaip ir anie kunigaikščiai ... Ar svajodami ir nuoširdžiai rūpindamiesi ribų išplėtimu ir žemės atgavimu, nepražiūrėjom pro gyvąjį žmogų, kuris pamiršta lietuviškai kalbėjęs, o galėtų nepamiršti, jei jis mūsų nebūtų pamirštas? Ar, geruoju atveju, eidami į jaunesniosios kartos žmones, nesam sustingę prie tų idealų, tų interesų ir tų formų, kurios byloja Lietuvoje subrendusiems, bet kurie mažiau gali byloti jaunesniajam, Lietuvą teprisimenančiam pro miglas? . . .
Kritiškai savo veiklos kryptis persvarstyti diktuoja pareiga budėti šioje vidurnakčio valandoje, kuri taip gundo kiekvieną sustingti ir su-snūsti rutinos kelyje.

3.
Reikia tikėti, kad dabar tęsiasi tik sapnas, ilgas, košmariškas. Reikia taip pat tikėti, kad sykį jis pasibaigs, ir atsidursime paliktoje žemėje, ne vienam dar nematytoje Lietuvoje. Bus tada pirmas džiaugsmo apsvaigimas; bus tada išbučiuota pirmoji žemės pėda. O paskui prasidės gyvenimas, ir jis atneš ne vieną staigmeną.

Gali būti staigmena, kad pasijusim tada vienas kito nebesupranta — tas nedaugelis žmonių tame nedideliame Lietuvos plote. Jame susitelks, neabejotinai, lietuviškos širdys, bet nebe viena širdis. Vienos jų bus grūdintos kietos sovietinio gyvenimo tikrovės. Tokių bus daugiausia. Mažiau bus, — bet bus — kurie bus išėję iš Sibiro vergijos ir vis dėlto gyvi susiradę tėvynėje. Ir gal mažiausias skaičius bus grįžusių iš laisvų Vakarų.

Galim tada buti liudininkais, kad pačioje Lietuvoje išlikę nebus vienodi. Dalis bus įvairiais keliais gelbėjęsi, kad išliktų legaliame gyvenime. Ne vienas jų bus nuėjęs prisitaikymo keliu. Kita dalis bus išlikę miškuose — laisvės kovotojų 1 kučiai. Ar pastarieji, sunkiausią vargą patyrę, galės suprasti ir pateisinti tuos, kurie legaliame gyvenime išliko? Ar jų dvasioje susiklostęs skausmas nešvies prisimetėlių, pataikūnų priekaišto? Ar pradėjus gyvenimui normelš-ti pirmieji nepatirs naujo nusivylimo iš karčios gyvenimo tikrovės: jie bus daugumai nereikalingi ir nepatogūs ir nustumti į šoną naujoje gyvenimo eigoje. O juk jie, aukojęsi kovai už laisvę, buvo svajoję galėsią tarti gal net lemiamą žodį laisvos valstybes tvarkyme. Daumanto "Partizanai už geležines uždangos" tokius svajojimus aiškiai paryškina. Laisves kovotojų suvažiavime Visvydas, vienas iš vadų, pasisakė prieš jų organizacijai iš šalies pasiūlytas formas, kuriomis norima leisti jiems kovoti ir žūti, bet norima išimti iš jų kompetencijos politinius siekimus. Visvydas kalbėjo: "... lyg norima iš šiandieninio mūsų tautoje laisves kovos sąjūdžio atimti pirmaujančią visos tautos laisves kovoje vietą ir nežymiai atimti visa tai, ką sąjūdžio dalyviai pirko krauju, nepalaužiama drąsa ir pasišventimu; norima sumažinti tą pasitikėjimą ir meilę, kurią mes prakaitu ir krauju esame visoje tautoje įgiję, pagaliau pigiais dalykais būtų norima nupirkti mūsų teisingas aspiracijas į mūsų tėvynės ateitį. . . Mes reiškiame kuklių vilčių turėti tiesiogines įtakos tolimesniam mūsų krašto tvarkymuisi" (239 p.).

Tie žodžiai rodo, kokie nerealūs yra samprotavimai, kad rezistencija neturi politinių siekimų ir nesvajoja tarti žodžio dėl savo šalies politinės ateities . . . Kai valstybe yra nelaisva, niekas to žodžio jiems neneigia. Kas kita bus, kai bus atgauta laisve ir dings pavojus reikštis valstybės reikaluos*. Tada atsiras daug sugebančių ir norinčių, ypačiai iš tų, kurie dengėsi lojalumu buvusiam režimui ne tik išlikimo déliai, bet kartais ir karjeros déliai. Taigi ar tada išlikę gyvi partizanai nepergyvens tos "atliekamo žmogaus" tragedijos?
Gali mus ten sutikti ir kita staigmena ... Iš Vakarų grįžęs neras paskutinį kartą matytų ežių, kurios skyrė lauką nuo lauko; neras vyšnių sodų; neras pro juos šviečiančių langų. Gyvenimo veidas bus kitas. Bet ir žmonių dvasia gali būti kita. Bus išaugusi nauja karta naujose sąlygose...

Teko sykį įsiklausyti į vieno gudų patrioto veikėjo kalbą, kuria jis gynė savo patriotinius interesus. Staiga pajutau jo žodžių parinkime, intonacijoje, žodžių kartojime, minčių grindime, visoje logikoje . . . sovietinį agitatorių. Nusistatymas gudiškas, bet jis reiškiamas sovietines mokyklos įdiegtomis formomis. Jų negales išvengti ir tie, kurie dabar yra Lietuvos mokyklose. Komunistų partija skundžiasi ir barasi, kad Lietuvos mokyklose vis dar perdaug reakcijos, nacionalizmo, buržuazijos, supuvusių Vakarų dvasios. Tas skundas reiškia, kad komunistai ypatingai stipriai suinteresuoti išrauti tą dvasią ir įsodinti kitą — rusišką ir marksistinę galvoseną ir jauseną. Bus jaunimo, kuris reakcijos keliu pasipriešins visam tam komunizmo malūnui. Tačiau bus daug ir tokių, kuriuos mokykla paveiks. Mokyklos ir ano gyvenimo įtakoje gal bus susidaręs uždaresnis tipas; gaus tam tikrą kaukę, kuri paslėps jo vidų. Savo pasireiškimo formomis jis gal bus aštresnis, kategoriškesnis, statesnis. Tai darys net savarankiškesnio žmogaus įspūdį. Idėjiškai jis bus tikriausiai bolševizmo priešas, bet ilgai jis negales išsivaduoti iš sovietinio argumentavimo, dialektinio metodo. Religinis gyvenimas nebus išnykęs, bet jis negalės būti kultyvuotas jau vien dėl to, kad tam nėra jokių priemonių. Jis bus palenktas domėtis daugiausia empyri-niais reikalais, o visas filosofinis žvilgis bus nustelbtas. Mokykloje ir gyvenime išmoktos kalbos ir knygų dėka jis bus priverstas graviruoti į rusišką kultūrą . . .

Tai, žinoma, apriorinis spėjimas, bet jis paremtas literatūra ir stebėjimu retų egzempliorių žmonių, išaugusių sovietinėje aplinkoje.
Grįžusieji iš Vakarų laisvės turės pajusti, kad ten išaugęs naujas lietuvis ima gyvenimą tvarkyti į savo rankas. Netrukus gal pajus ir jo nedraugingumą grįžusiems. Panašiai kaip Amerikoje prasiveržė nepalankūs senųjų balsai naujųjų ateivių atžvilgiu. Dabar juokais pratariamas "screeningas prie Kybartų" ar kitur yra tik išraiška to kritiško ten likusių ir užaugusių nusistatymo į tuos, kurie pasitraukė į Vakarus. Dabar gal jų daugumas mielai taip pat būtų vakaruose. Bet paskui plūstels naujas pergyvenimas, jei tik sugrįžėliai ims rodyti neatsargios iniciatyvos reikštis su savo planais ūkiniame, politiniame, kultūriniame gyvenime.

Taigi galime būti liudininkai ir sykiu dalyviai tarpusavio nesusipratimų, konfliktų, nusivylimo. Miniatūroje panašaus jausmo buvo ne vienam klaipėdiečiui ar vilniečiui, įsijungus į Lietuvos valstybės gyvenimą. O jie turi ir gali būti išvengiami ar sušvelninami, jei bus tinkamai tam pasiruošta.

Tiksliųjų mokslų specialistai ruošiasi ateičiai, kurdami ūkinio atstatymo planus. Nemažiau svarbu pasiruošti psichologiškai išugdyti savo dvasioje nusiteikimus, kurie padėtų susilydin-ti įvairių įtakų grūdintoms psichikoms bendrame gyvenime ir veikime.

Tai daug sunkesnis uždavinys nei paruošti ūkinius ir valstybinius planus, nes čia reikia perdirbti save. Sunkesnis ir dėl to, kad jo negali paruošti ir padėti ant lentynos. Jis yra nuolatinis tekėjimas ir nuolatinės pastangos. Tačiau kodėl nepamėginti pasvarstyti tų nusiteikimų, kurie pergalvoti, vėl ir vėl prisiminti ilgainiui gali gulti į žmogaus pasąmonę ir formuoti mūsų praktinio gyvenimo veiksmus.

Tarp tokių nusiteikimų ar nebūtų konkre-čiausi šie:
Susigyventi pirmiausia su mintimi grįžti į savo kraštą, kai tik bus galima; grįžti kurtis iš naujo, kaip teko čia iš naujo kurtis, bet nesvajoti apie savo turėtas Lietuvoje tarnybas ir pareigas;

Susigyventi su mintimi, kad laisvos Lietuvos likimas toliau priklauso daugiausia tiems, kurie ten liko ir išaugo. Tremtinių vaidmuo bus didelis, bet pagelbinis; iki jie susilies su ten išaugusiais ir likusiais — jie bus talkininkai, kurie gali daug padėti savo nauja patirtimi;
Susiprasti su mintimi, kad to gyvenimo, ku-r. tremtinys paliko 1944 ar anksčiau, nebėra ir nebus. Lietuva su tuo momentu, kada iš jos pasitraukta, nesustingo ir nemirė, ir nors žalojama, bet gyva, tik pasikeitusi. Iš negausios medžiagos, kurią turim apie dabartinę Lietuvą, reikia mėginti ją atspėti, suprasti, įsivaizduoti;

Turima laiko susigyventi su tomis demokratinės dvasios dorybėmis, kurios palengvina visuomeninį sugyvenimą — reikalavimu taikyti pareigas ir teises kitam tas pačias kaip ir sau; suvokimu, kad žmonių tarpusavio sugyvenimą daugiausia lemia "nerašyta konstitucija", kuri yra žmogaus elgesyje ir darbuose, o ne susitarimų ir įstatymų kodeksuose .. .

Šitokis psichologinis pasiruošimas padėtų išvengti staigmenų ir nusivylimo, padėtų įeiti harmoningai į naują gyvenimą, kuris galėtų suklestėti labai kūrybingai kaip tik dėl to gausumo žmonių su įvairia patirtimi.

Gali atsitikti, kad tie planai, kuriuos paruoš ūkiškai atsistatyti Lietuvai, negalės būti pritaikyti naujoms Lietuvos sąlygoms. Tačiau tie, kurie juos dabar kuria, blogiausiu atveiu bent viena būtų laimėję — aname intelektualiniame darbe treniravę ir palaikę gyvas savo kūrybines galias. Gal ir psichologinis to ar kito pasiruošimas negalės būt sunaudotas Lietuvai, bet jis bus tada naudingas pačiam asmeniui išlikti visa dvasia aukščiau gyvenimo lygmens tarp tų, su kuriais jis bus.

Nuolatinis dvasinis budėjimas, kuris verčia persvarstyti ir nuolat kurti, šioje pratįsusioje tremties naktyje sali būti tos vertės kaip anas giliaprasmis budėjimas Evangelijos aprašytų merginų, kurios budėjo susidegusios žibintus ir laukdamos jaunikio.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai