Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Lietuvos aušrine istoriografija pagal Maironį ir Pietarį PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS JAKŠTAS   
2.
, Apie mūsų tautinį atgimimą, prasidėjusį su "Aušros" pasirodymu (1883), nemaža rašoma istorijos veikaluose, kur jis vaizduojamas daugiau politiniu sąjūdžiu. Jam skiriama nemaža vietos ir literatūros istorijose, nes jis laikomas ir tam tikra literatūrine srove. Literatūros veikaluose randa vietos pirmoje eilėje Maironio ir Pietario kūryba. Jų kūriniai nagrinėjami beveik išskirtinai literatūriniu požiūriu. Tiesa, prabėgomis užsimenama, kad jų kūriniuose kalbama apie Lietuvos praeitį ir kartais pateikiami skaitytojams praeities užuominų turiniai. Tačiau užmirštama pažymėti, kad Maironio, Pietario ir kitų aušrininkų kūryba buvo iš esmės istoriška, atseit, bylojanti apie Lietuvos praeitį. Juk Lietuvos istorija buvo aušrininkams priemonė diegti lietuvių tautinį susipratimą, budinti tautinę sąmonę. Tam reikalui derėjo supažindinimas su tautos garbinga praeitimi, jos istorija. Tat literatūriniai aušrininkų veikalai buvo vis pramiešti istorinio turinio. Jų veikalai gali būti laikomi ir Lietuvos aušrinės istoriografijos pavyzdžiais. Ypač būdingi yra Maironis ir Pietaris aušrinei istoriografijai.

2. Maironis
Maironis, mūsų didysis atgimimo dainius, tautos laisvės šauklys, galėtų būti plačiu mastu pavaizduotas aušrinės istoriografijos požiūriu. Juk visoje jo grožinėje kūryboje istorinė tematika turi pirmaujančią vietą. O kai kurie kūriniai, kaip "Jaunoji Lietuva", vien apie praeitį byloja. Bet čia apsiribosime tik Maironiu istoriku, autoriumi trumpos Lietuvos istorijos Apsakymai apie Lietuvos praeigą". Ji ir chronologiškai priklauso aušrinei istoriografijai, nes baigta rašyti 1886 (tik išspausdinta 1891).

Maironio Lietuvos istorija visuotinai žinoma ir jo biografijose vis paminima. Ją, pvz., užsimena Tumas - Vaižgantas lengvai, epiškai parašytoje monografijoje. "Mačiulis iš pat pradžių kimba į lietuvių romantikus, istorikus ir poezi-ninkus pirmosios pusės XIX a. Studijuoja juos, persiima jų ideologija, kaip ir jie, viską lietuvišką ima apoteozuoti; pagaliau, imasi rašyti lietuviams pirmąjį jų istorijos vadovėlį. . . Dirba ir per metus baigia darbą 1884-1886".1 Kitoje vietoje2 vėl trumpai užsimena apie Maironį istoriką romantiką ir sekusį romantikais. L E straipsnyje apie Maironį jo istorija vos vienu sakiniu užsiminta. Bene pirmasis kiek plačiau apibūdina istoriką Maironį neseniai miręs Pr. Pauliukonis, davęs straipsnį "Maironis istorikas"' bendriniam leidiny "Maironis. Jo gimimo šimtmečiui paminėti" (1963). Jis ypač ryškino Maironio krikščionišką patriotišką ideologiją, analizuodamas jo prakalbą istorijos veikalėlyje.

Plačiausiai ir, reikia pripažinti, režimo leidžiamuose rėmuose gan taikliai Maironį istoriką apibūdino dabartinė Lietuvos literatūros mokslininkė Vanda Zaborskaitė monografijoje (disertacijoje) apie Maironį.3 Atitinkamame skyriuje ji gražiai parodo, kaip jaunas klierikas, įstojęs į kunigų seminariją po to, kai mete istorijos studijas Kijevo universitete, tuojau ėmė domėtis Lietuvos praeitimi. Visai galima pritarti Zaborskaitei, kad dėmesį Lietuvos istorijai jame pažadino ir Kijevo istorikai. Antras poveikis jam buvo lenkiškai rašę Lietuvos istorikai, kaip M. Stryjkovskis, J. Ig. Kraševskis, T. Narbutas. Nors tie autoriai ir gražiai vaizdavo Lietuvos praeitį, tačiau jie negalėjo patenkinti jauno klieriko aušrininko. Ten vaizduota graži praeitis lietė daugiau senus, pagoniškus laikus. Po susijungimo su Lenkija savaiminga Lietuvos istorija tiems autoriams nyko ir pagaliau ji liko Lenkijos paglemžta. Toks Lietuvą mylėjęs T. Narbutas su liūdesiu pripažino tą istorijos vyksmą ir jam nusilenkė dramatišku mostu, kai laužė plunksną (žinoma, simboliškai) ant Žygimanto Augusto karsto.

Maironiui, kaip ir visiems aušrininkams istorikams, Lietuvos istorija nebuvo baigta. Jis matė jos ryšį su dabartimi ir tuo skyrėsi nuo S. Daukanto, nors šis jam ir buvo įkvėpimo šaltiniu. Daukantas kalbėjo apie laisvų lietuvių laimingą praeitį ir rodė jai priešingą liūdną jų. baudžiavos jungo spaudžiamų, dabartį. Jis ne-pramatė Lietuvos ateities. Kitokių koncepcijų turėjo Maironis. Jam Lietuvos istorija tęsiasi nepertraukiamai nuo seniausių laikų iki dabarties ir todėl jis nori "parodyti lietuviams, jog jų istorija verta pažinimo".

Maža, vos 180 psl. oktavinio formato knygutė gali būti laikoma pirmu Lietuvos istorijos vadovėliu lietuviškai parašytu. Pradedama nuo seniausių laikų ir vedama iki padalijimų (1795). Užbaigiant kiek paliečiamas ir XIX a. trumpa kultūrine apžvalgėle.

Maironis rašė istoriją, susipažinęs su Daukanto trumpos istorijos "Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje" rankraščiu, buvusiu kunigų seminarijoje. Bet jam ta daukan-:iška istorija rodėsi parašyta "nepragmatiškai". Ką jis suprato žodžiu "nepragmatiškai", paaiškino pridurtu sakinėliu: "Tikriaus medžiaga istorijai". Šia trumpa pastabėle jaunas klierikas pasisakė esąs pasiryžęs rašyti pragmatišką Lietuvos istoriją, kur nesitenkins vien medžiagos kaupimu bei faktų rinkimu. Pagal pragmatišką istorijos sampratą, faktus turi lydėti jų svarstymai, teigiami ar neigiami vertinimai, nurodant kartu jų reikšmę ateičiai. Aiški Daukanto įtaka Maironiui, kai jis ir pabrėžtinai linksniavo "liuosybės" žodį, kai kalbėjo apie tautos praeitį.

Maironio pragmatizmo pavyzdžiu dera jo išvada iš aprašytos nesisekusios Gedimino krikšto akcijos. "Taip ant nieko nuėjo Gedimino noras priimti krikščionišką katalikų tikėjimą per kryžiokų aklybę, kursai, jei būtų įvykęs, būtų atnešęs lietuviams nesuskaitomas laimes ir kitaip gal būtų virtusi lietuvių tautos ateitis" (p. 164). Panašių svarstymų apie praeitį - dabartį pilna jo knygutėje. Dažni svarstymai pinami apie žymesnius istorinius asmenis: Gediminą, Kęstutį, Vytautą. Šis paskutinis, niekuomet neužmirštas Lietuvos valdovas, Maironio asmenyje gavo istoriką, suteikusį jam deramą pagarbą. Iš įžanginių puslapių apie Vytauto viešpatavimą (p. 99-103) trykšta autoriaus didelė pagarba tam Lietuvos didvyriui. Jis matė jame lyg naujausių laikų Lietuvos patriotą, kai apie jį kalbėjo: "Norint gerai suprasti Vytauto darbus reikia atminti, jog Vytautas nebuvo nei gudas, nei lenkas, nei vokietis, bet tikras lietuvis. Gimęs Trakuose, užaugęs tarp Žemaičių . . . Sūnus Birutės vaidilutės ir tėvo Kęstučio, tikro žemaičio. Vytautas visuose savo veikaluose ieško gero, ypač savo mylimai lietuvių tautai" (p. 101). Maironis pirmas pridūrė prie Vytauto vardo epitetą "didysis", kurį mes vos nuo 1930 m. įsivedėme. O prašalaičiams autoriams jis paliko iki šiol svetimas.

Pragmatizmas persunkia visą jo istoriją ir daro ją būdingą "Aušros" laikams. Pragmatiniu sakiniu baigė Maironis ir savo istoriją: "Jei kada, tai jau dabar galima neabejoti, jog lietuviai su Dievo pagalba kaipo tauta vėl atgys ir išdirbs savo kultūrą, o tie spaudos užgynimai (Rusijos pusėje) ir visokie nežmoniški kliudinimai niekados neatneša paskirto vaisiaus, tiktai priduoda daugiau ugnies persekiojamiems, prikeldami iš miego atšalusius ir užmigusius".

Maironis, netrukus iškilęs didžiuoju dainiumi, pasirodė toks jau savo istorijoje. Jis rašė ją ne tik supažindinti tautiečius su Lietuvos praeitimi, bet dar juos įtaigoti, kad pamiltų ją, pažadinti dėmesį jai ir per ją įsisąmoninti tautinę savigarbą. Maironio istorijos vadovėlis turėjo patraukti skaitytoją ne tik turiniu, bet ir forma; jis parašytas lengva, sklandžia ir labai taisyklinga (žinoma, anų laikų mūsų kalbos mokslo lygiu matuojant) kalba. Tuo būdu jis palieka išskirtinis "Aušros" laikų istoriografinis ir kartu literatūrinis kūrinys.

3. V. Pietaris
Palinkimas į istoriją buvo būdingas visiems aušrininkams, ne vien tik rašiusiems kokias istorijas. Lietuvos praeitis traukė juos visus. Aušrininkų publicistiniuose straipsniuose vis ji kliudyta. Jų lietuvybės gaivinimo pastangos grįstos istorijos mokslo priemonėmis. Vienas aušrininkas, kurį dr. J. Basanavičius pavadino "vienu iš gabiausių mūsų beletristų",4 pasišovė pavaizduoti Lietuvos praeitį ir romano formos veikalu, sukurdamas žinomą "Algimantą".

"Algimanto" autorius Vincas Pietaris buvo artimas Basanavičiaus draugas. Abu kartu studijavo mediciną Maskvoje ir tais pačiais metais (1879) baigė. Bendraudami vis dalijosi mintimis lietuvybės klausimais. Basanavičius jau tada jam įkalbinėjęs, jog "atgaivinimą mūsų tautos, jos apšvietimą ant istoriškų pamatų mūsų tautos remti reikėsią".5 Nors Pietaris ir ne visai pritarė Basanavičiui, tačiau jo peršama istorija ir jam artima pasidarė. Jis domėjosi ja, būdamas gydytoju Rusijos gilumoje, ir skaitė istorinius raštus, ypač Daukanto. Be to, skaitė ir slaviškas (gudiškas) lietuviškas kronikas. Iš jų ir iš tų istorinių veikalų kūrėsi sau Lietuvos istorijos vaizdą. Ypač paveiki Pietariui buvo Bychovco kronika, pagal kurią jis kūrė ne vieną praeities nuotykį. Paskatintas į jo gyvenamą miestelį Ustiužną (Naugardo gub.) ati-tremto kun. A. Dambrausko (1889), Pietaris pradėjo rašinėti istorinius straipsnius į įvairius lietuviškus laikraščius. Tur būt, kun, A. Dambrausko paveiktas ėmėsi rašyti ir tą apysaką "Algimantą".

Apie šią apysaką mūsų žinomas literatūros istorikas J. Brazaitis taip kalba: "Labai aiški jame paties Pietario, aušrininko, epochos dvasia, tas karštas bundančios tautos patriotizmas, pasireiškęs, kaip paprastai tokiais momentais, naiviomis, bet nuoširdžiomis formomis, būtent, su egzaltuotu, įkvėptu aukštinimu viso to, kas sava, lietuviška, ir su įtarimu tam, kas svetima, iš ko lietuvybei galima laukti klastos".6
Toks yra literatūrinis apysakos vertinimas. Istoriografiniu požiūriu joje yrač dėmesio verta vedama pagrindinė mintis: lietuvių tautos pabudimas XIII a. savaimingam gyvenimui. Ji kėlėsi, kovodama su lenkais (mozūrais) ir rusais (gudais). Didesni priešai nei lenkai vaizduojami gudai, ir tai todėl, kad susidėję su lietuviais išgamomis ir remia juos kovoje su patriotais. Gal būt, įsiskaitęs į slaviškus Lietuvos metraščius, ypač į Bychovco kroniką, kur kalbama apie valdovų giminių tarpusavio kovas, Pietaris ir vaizdavo savitarpines valdovų kovas. Lietuvių patriotų, kovojančių dėl vieningos Lietuvos, vadas Algimantas yra ideališko valdovo paveikslas. Jis tik gero visiems linki, net ir savo priešams. O jo priešybė — Aršusis, jo dėdė, tik sau naudos ieško, savuosius žudo, su svetimaisiais gudais susidėjęs. Jam ir skyrė Pietaris liūdną likimą: jis žūsta dvikovoje su Algimantu.

Ta vedamoji mintis apysakoje labai vingiuotai dėstoma. Daugybė vaizdų, veikėjų, kurių ne visi sukoncentruoti aplink pagrindinę temą. Kai kurie jų nutrūksta apysakoje ir atrodo buvę nereikalingi. Tais gausiais vaizdais, asmenimis ir jų dialogais autoriaus stengtasi vaizduoti XIII a. Lietuvos buitis. Tačiau jam, kaip ir aplamai idealizavusiems praeitį romantikams, trūko realios istorinės perspektyvos. Pietaris maišė praeitį su dabartimi, ir jo parodytas XIII a. panašėjo į XIX a. Visoje apysakoje jaučiama autorių buvus liaudies žmogų. Jis lenkė skaitytojo dėmesį į liaudį, į prastus žmones, mylinčius kasdieninius ūkio darbus, taikų gyvenimą. Šiuo atveju Pietaris ir pasirodo romantikas.

Praeitis ir dabartis pinasi įspūdinguose apysakos baigiamuose žodžiuose: "Lietuva miegojo dar. Bet ir ji rengėsi busti stipriose Algimanto, Erdvilo, Skirmanto rankose. Rengėsi busti stipri, galinga . . . Patys priešai ją pakėlė. Tačiau budo ji ne iš sykio... iš lengvo ji budo".7

1. Maronis-Mačiulis, Kaunas 1924, p. 36.
2. T.p., p. 74.
3. Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius 1968.
4. J. Basanavičius, Rinktiniai raštai, Vilnius 1970, p. 632.
5. T.p., p. 634.
6. Pirmoji lietuvių apysaka. Priedėlis prie: Algimantas. 1948, II, p. 301.
7. T.p., p. 298.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai