Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠEŠTADIENINĖS MOKYKLOS RŪPESČIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS ALAUŠIUS   

1. Visuomenė ir šeštadienine mokykla
Vienas mūsų giliųjų rūpesčių — lietuviškasis mūsų vaikų auklėjimas. Kada skirstėmės iš stovyklų Vokietijoje ir vykome kurtis (sakydami, laikinai) į kitus kraštus, buvom kupini vilties: jei ir nežinia, kas bus su mūsų anūkais, tai bent už savo pačių vaikus galime atsakyti, kad jie bus išauklėti lietuviais. Šiandien anų dienų viltis jau virtusi rimtu rūpesčiu, kad ir mūsų pačių vaikų išauklėjimas apsisprendusiais lietuviais susiduria su baimę keliančia tikrove.

Visų pirma, tie, kurie vykome į šį kraštą, gavome nusivilti, kai teko praregėti, kad šiame krašte lietuviškų mokyklų teradome iš vardo. Naiviai buvome įsivaizdavę, kad lietuviškąja pavadinta mokykla tokia ir turi būti tikrumoje. Tai pirmajai iliuzijai sudužus, tuojau pat grie-bėmės sukurti bent šeštadieninių mokyklų tinklą. Didelių pastangų reikėjo šiai minčiai realizuoti, teko nuveikti visokių kliūčių kliūtelių. Betgi pavyko beveik visose, bent didesnėse, lietuvių kolonijose šeštadienines mokyklas suorganizuoti. Tenka tai laikyti dideliu atliktu darbu, nemažesniu, nors ir mažiau triukšmo kėlusiu, negu visoki politiniai ginčai. Tiesa, tai vienur, tai kitur vėl iš naujo atsiranda naujų kliūčių šeštadieninei mokyklai. Anksčiau tokiomis kliūtimis ypačiai garsėjo Clevelande. Pernai metais ta pačia prasme liūdnai spaudoje pasižymėjo Brocktonas. Betgi, šiaip ar taip, nežiūrint visų nuolat sutinkamų kliūčių, šeštadieninės mokyklos sukurtos. Be vienos kitos išimties, nebėra problemos sukurti šeštadieninę mokyklą.

Tačiau lietuviškojo mūsų vaikų auklėjimo problema nėra išspręsta pačiu šeštadieninės mokyklos sukūrimo faktu. Reikia atvirai pripažinti: lietuviškasis mūsų vaikų auklėjimas ne lengvėja, o sunkėja su kiekvienais metais. Ir todėl nebūtų nieko pragaištingesnio, kaip manyti jau išsprendus šį klausimą šeštadieninių mokyklų tinklo suorganizavimu. Dar per anksti — ir visada liks "per anksti" — šį klausimą išimti iš "darbotvarkės", atseit laikyti jau išspręstu. Gyvenimo klausimai niekada nėra galutinai išsprendžiami. Kol gyvenama, tol prieš juos ir stovima. Visada liks aktualus ir lietuviškasis auklėjimas, kol nebūsime galutinai tautiškai žlugę.

Tai akivaizdu — tūlas gali man pasakyti. Be abejo, tai akivaizdu. Bet nieko ir nėra lengviau, kaip akivaizdybėse užsimiršti. Taip kitais atvejais, taip mūsų atveju. Kada ėmėmės kurti šeštadienines mokyklas, jos buvo visos visuomenės rūpesčiu. Visuomenė kūrė komitetus joms organizuoti, spauda rašė apie jas, ragino, džiaugėsi. Bet kai jau šeštadieninės mokyklos buvo suorganizuotos, klausimas iš viešumos beveik dingo. Visuomenė pasijuto savo pareigą tarsi jau galutinai atlikusi. Visa našta užgriuvo pačius mokytojus. Imkime, pavyzdžiui, savo Bostoną. Anksčiau buvo susikūrusi speciali organizacija (pavadinta kultūros rėmėjais) šeštadieninei mokyklai remti. Šiandien apie ją nieko nebegirdėti. Tenka pačiai mokyklai kovoti už savo egzistenciją. Skaudu buvo pernai matyti, kai mokyklos vedėjo pastangomis suorganizuotas meno koncertas šeštadieninės mokyklos naudai nesutraukė pakankamai publikos, o ir toje pačioje buvo begėdžių, kurie jautėsi "geradariais" už turtingos programos koncertą "paaukoję" 25 centus. Panašiai daug kur ir kitur. Yra netgi mokyklų, kur šeštadieninės mokyklos mokytojai už savo darbą nebuvo visiškai atlyginami (taip buvo Brocktone). Ar viso to akivaizdoje yra teisės jau laikyti šeštadieninės mokyklos klausimą nebeaktualų ir nebevertą spaudos skilčių?

Tai būtų dar tik pusė bėdos, jei klausimas teliestų šeštadieninių mokyklų išlaikymą. Ne šiam klausimui užimame mūsų žurnalo skiltis šiuo tarpu. Visų pirma mums kelia rūpesčio, kad ir pačiai šeštadieninei mokyklai sunku pateisinti tas viltis, kurios į ją dėtos. Dieve saugok, nenoriu suabejoti šeštadieninių mokyklų reikalingumu. Jos yra ir liks reikšminga priemonė mūsų vaikų lietuviškajam ugdymui. Klausimas yra betgi, kokiomis sąlygomis šeštadieninė mokykla gali sėkmingai atlikti jai skirtąjį uždavinį. Kiekviena, tegu ir pati pagrindinė priemonė, visada turi būti vis iš naujo peržvelgiama jos pagrindinio tikslo atžvilgiu. Kodėl mūsų vaikų nutautėjimas vyksta tokiu baisiu tempu, nors ir turime šeštadienines mokyklas? Kuo turime ate:-ti talkon šeštad'eninei mokyklai, kad ji sėkmingiau pajėgtų mūsų vaikus išugdyti apsisprendusiais lietuviais?

Nejučiomis ir labai atsargiai susirūpinimas keliamuoju klausimu kartą kitą prasiveržė net spaudon, nors ši dėl tam tikrų priežasčių vis dar tebesilaiko nusistatymo neimti tikrovės tokios, kokia ji yra. Bet šis prasiveržimas dažnai liko irgi labai abejotino pobūdžio: užuot giliau dalykus ėmus, šokta pigiu būdu kaltinti šeštadieninę mokyklą. Maždaug tokiu būdu: padarėme visa, kas nuo mūsų priklausė, sukūrėme šeštadieninę mokyklą, suradome jai patalpą, pakvietėme mokytojus, išvarėme jon savo vaikus, o dabar, žiūrėk, tie mūsų mokytojai pasirodo mažai kam tikę, kankina mūsų vaikus gramatikomis, nepajėgia jų patraukti, suįdominti, paveikti. Aštrokai buvo šitaip apsikapota korespondencijose iš Los Angeles, Kalifornijoje.

Tiesa, reikia pripažinti, nelengvai šeštadieninei mokyklai sekasi jai patikėtasis lietuviškasis auklėjimas. Bet nėra tikslu joje kaltės jieš-koti. Ne pati šeštadieninė mokykla, bent ne visų pirma, čia kalta. Klaidingai buvo iš pat pradžių galvota visų tų, kurie tikėjosi visa susitvarkysiant (ir automatiškai, "savaime" išsispręsiant) su formaliu šeštadieninių mokyklų sukūrimu. "Savaime" veikia tik automatai, tik mašinos. Gi žmogiškosios institucijos tefunkcionuoja tiek, kiek jos pripildomos atitinkamos dvasios. Niekada negalima aklai institucijomis pasitikėti. Visos institucijos tegali tiek gyvai reikštis, kiek gyvai reiškiasi jas sukūrusi dvasia pačioje visuomenėje. Ir šeštadieninės mokyklos negalavimai atspindi mūsų pačių, visų mūsų, pačios visuomenes negalavimus. Jei šeštadieninė mokykla neretai lieka bejėgė, tai visų pirma dėl to, kad ji nesusilaukia pakankamos paramos iš visų mūsų. Visi galimi priekaištai šeštadieninei mokyklai iš tiesų atsigręžia į pačią visuomenę. Šeštadieninės mokyklos rūpesčiai slypi pačioje visuomenėje — visuose mumyse.

Todėl pirmuoju dalyku norėčiau akcentuoti: šeštadieninė mokykla turi visą laiką likti visos visuomenės rūpesčiu. Nėra visuomenė savo pareigą jau atlikusi tik šeštadieninių mokyklų suorganizavimu. Tolimesnė jų buitis negali būti laikoma tik mokyklų vedėjų, mokytojų ir tėvų komitetų dalyku. Ir būtent, visuomenė turi rūpintis ne tik finansiniu šeštadieninių mokyklų išlaikymu (kai kuriose vietose net ir čia apsileidžia-ma). bet ir apskritai visais rūpesčiais, su kuriais susiduria šeštadieninė mokykla. Lietuviškojo auklėjimo klausimai visada turi likti gyvi mūsų spaudoje. Dabar, deja, negalima pasakyti, kad šiais klausimais būtų pakankamai sielojamasi. Nesiūlyčiau, kad mokytojai imtųsi organizuoti savo atskirą leidinį pedagoginiams klausimams. Greičiau tokiai iniciatyvai būčiau priešingas: atskiro pedagoginio žurnalo leidimą labiau laikyčiau užsidarymu savo tarpe, negu išėjimu visuo-menėn su savaisiais rūpesčiais. Bet tikrai gyvybiškai svarbu, kad visa lietuviškoji spauda liktų atvira lietuviškajai mokyklai ir lietuviškojo auklėjimo klausimams. Gerai, kad abiejuose dienraščiuose yra įvesti mokytojų skyriai pedagoginiams klausimams. Bet nėra džiugu, kad šie skyriai lieka pernelyg silpni, vos vegetuoją. Nežinant dalykų iš arčiau, sunku pasakyti, kas dėl to kaltas. Tel'eka pačią padėtį konstatuoti ir palinkėti šiems skyriams sustiprėti. Betgi drauge tenka spausti ir visus kitus laikraščius, kad jie labiau savo skiltis atvertų lietuviškajam auklėjimui ir lietuviškajai mokyklai. Vietos nebūtų sunku sutaupyti, šiek tiek labiau aprėžiant visokius asmeniškus garbinimus (šlykščiai pagoniškus net ir tada, kai ne pagonys garbinami), kurie tik neigiamai veikia visuomenę, pakirsdami joje tikrojo autoriteto sąmonę.

2. Lietuviškasis auklėjimas ir šeštadieninė mokykla
Esame susirūpinę savo vaikų lietuvišku ugdymu. Betgi iš karto turime žinoti ir visas tas sunkenybes, prieš kurias kiekvienas auklėjimas stovi. Yra ribų, į kurias visada grės pavojus atsidaužti. Jei ne kartą tuojau pat šokama kaltinti mokyklos, tai gal ir dėl to, kad neturima teisingo pedagoginės veikmės ribų supratimo. Joks auklėjimas nėra toks visagalis, kaip būtume linkę įsivaizduoti ar norėti. Sovietų pedagogai yra išdidžiai save vadinę sielų inžinieriais. Deja, siela nėra medžiaga. Medžiagą galima iš tiesų formuoti taip, kaip norime (žinoma, jos fizinių savybių ribose). Kitaip su žmogumi, laisva dvasine būtybe. Kada norima pedagogų save laikyti sielų inžinieriais, tuo pačiu prisipažįstama, kad tenorima formuoti vergus, nes tik šiuos galima "inžinieriškai" gaminti.

Priešais pedagogų, kaip "sielų inžinierių", sampratą tenka greičiau kelti anas akivaizdusis, bet lygiai dažnai užmirštamasis skyrimas: vienas dalykas yra mokymas (tam tikrų dalykų perteikimas), ir kitas dalykas yra auklėjimas (tam tikro nusistatymo į gyvenimą įdiegimas). Galima žmogų viso išmokyti, ko imamasi, prileidus atitinkamus elementarinius mokinio gabumus ir atitinkamą pagal juos mokymui reikalingą laiką. Bet sunku, ir labai sunku, žmogų išauklėti tokį, kokio norime. Pirmoji čia riba yra jau pati individuali kiekvieno prigimtis. Žmogus negimsta tabula rasa, o visada jau turi savo prigimtyje įrašytą tam tikrą psichinę savo charakterio linkmę. Savo psichiniu charakteriu žmogus visam laikui liks toks, koks gimęs. Bet koks noras padaryti jį kitokiu, negu jis yra, greičiau jį iškreips, negu "atities". Žinoma, psichinis temperamentas pats savaime nėra nei blogas, nei geras, nes kiekvienas temperamentas savyje slepia ir tam tikrų šansų, ir tam tikrų pavojų. Visa priklauso nuo to moralinio idealo, į kurį žmogus nukreipiamas. Čia tikrąja prasme ir prasideda tikrasis auklėjimas. Bet ir vėl: jei pirma teko atsidaužti į psichinę prigimties ribą, tai dabar tenka atsidaužti į eventualų auklėtinio moralinį pasipriešinimą. Čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp mokymo ir auklėjimo. Mokymas visada turi daugiau šansų pasisekti, negu auklėjimas. Kai pirmasis lieka paremtas pačiu mokytoju (ką mokytojas žino, tą jis gali perteikti ir savo mokiniui), tai antrasis lygiai remiasi ir paties mokinio laisvu apsisprendimu. Teoretinės žinios galimos tiesiai ir paprastai perduoti. Gi moralinių idealų perteikimas visada telieka apeliavimu į mokinio laisvą valią. Todėl kiekviename auklėjime ir tenka skaitytis su galimu vidiniu auklėtinio pasipriešinimu savo auklėtojui. Dažnai gi gerų tėvų vaikai jais nepaseka: nors pavyzdžiai ir patraukia, bet ir jie nėra visagaliai. Beatodairiškai išdidus užsimojimas padaryti iš vaiko, kas norima, piktai atsikeršija. Jei ir geran kreipiama, visada yra pavojaus nieko nelaimėti, nelaimėjus pačio auklėtinio laisvo apsisprendimo. Užtat ir nėra nieko subtilesnio ir netikresnio, kaip auklėjimas. Išreiškiama ši sunkenybė, kai auklėjimas vadinamas menu, atseit, prileidžiama, kad auklėjimo darbas reikalauja specialaus pedagoginio takto. Nepakanka pačiam būti geru žmogumi, kad būtumei geras auklėtojas (čia daugelio tėvų, ne tik mokytojų, skaudi dalia, nors, žinoma, antra vertus, kas pats nėra geras žmogus, negali būti nė geras auklėtojas.

Šios principinės auklėjimo ribos meta šviesos ir į mums rūpimąjį lietuviškojo auklėjimo klausimą. Vis labiau atsiduriame padėtin tų tėvų, kurie baimingai stebi savo vaikus benueinančius keliais, kurie jiems kelia skausmo. Niekas nenorime savo vaikų matyti nutautę j ančių
(tėvai, sąmoningai stumią savo vaikus nutautėjimo kelian, kol kas lieka dar išimtys), ir vis dėlto jie mūsų pačių akyse vis labiau žengia nutautėjimo kelian. Kokiu būdu? Kas kaltas? Lengviausia kaltę rasti ne savyje, o kituose. Todėl ir šiuo atveju visų pirma linkstama kaltės j ieškoti pačioje lituanistinėje šeštadienio mokykloje, jos "metoduose", pačiuose mokytojuose.

Reikia čia žinoti, imantis bet kokių kaltės mokykloje jieškojimų, kad lietuviškasis auklėjimas yra daugiau, negu paprastas lituanistinių ži-nhį perteikimas. Tiesa, kad lituanistinių žinių perteikimo atžvilgiu pačią pagrindinę atsakomybę tenka skirti šeštadieninei mokyklai, nes tam reikalui ji ir sukurta. Tuo pačiu ji neša dalį atsakomybės ir už lietuviškosios dvasios mūsų vaikuose formavimą. Betgi šiuo pastaruoju atžvilgiu pati pagrindinė atsakomybė tenka nebe savajai mokyklai, o mums visiems, visų pirma tėvams. Tik šio skyrimo šviesoje galima teisingiau eiti į klausimą, koks vaidmuo lietuviškajame mūsų vaikų auklėjime tenka šeštadieninei mokyklai ir kokiu būdu ji gali patarnauti šiam pagrindiniam viso lietuviškojo ugdymo uždaviniui.

Buvo sviesti mokytojams patarimai (pora kartų spaudoje, ir gana dažnai asmeniniuose pokalbiuose) : reikia mažiau mokinius kankinti nuobodžiais dalykais, reikia labiau stengtis juos pagauti įdomybėmis. Patarimas tiek pat blankus, kiek ir bendras, o geriausiu atveju labai dviprasmiškas. Be abejo, kiekvienos mokomosios medžiagos perteikimas turi būti grindžiamas vaiko suįdominimu. Tai aiškus dalykas, kurio nėra ko ginčyti. Deja, tuojau pat tenka pastebėti, kad įdomumas yra irgi labai reliatyvus dalykas. Yra daug dalykų, kurie yra būtini, nors vargiai įdomūs. Pasaka visada bus įdomesnė, negu, sakysime, gramatika. Žinoma, ir į gramatikos pamoką galima poilsiui įterpti pasaką ar šiaip pasakojimą, bet vargiai būtų patartina apskritai pasakomis pakeisti gramatikos ar rašybos išmoky-mą. Mažai bus naudos iš lituanistinės mokyklos, jei joje laikas bus ir įdomiau praleidžiamas, bet iš t'esų beveik nieko neišmokstama. Negalės būti lietuvybė pamilstamą, jei nebus į ją įaugama. Plikas moralizavimas ar apeliavimas į pareigą liks tol nesėkmingas, kol iš tiesų lietuvybė nebus vaikui įdiegta. O lietuvybės įdiegimas visų pirma ir yra ne kas kita, kaip vaiko įugdymas į visą lietuviškąją tikrovę: savo kalbos išmokimą, tėvų žemės ir jos istorijos pažinimą. Nepažinus lietuvybės, negalės ji būti nė iš tiesų pamilta. Užtat ir yra pagrindinio nesusipratimo visuose tuose patarimuose, kurie norėtų gundyti šeštadieninę mokyklą atsisakyti mokymo (lituanistinių žinių perteikimo), virsti tik paprasta vaikų įdomybėmis užėmimo vieta. Toks patarimas, nors ir turėdamas mintyje lietuviškojo auklėjimo reikalą, klaidingai nuvertina mokymo — lituanistinių žinių perteikimo reikšmę. Jeigu pats lituanistinių   žinių   perteikimas   dar   ir   nereiškia savaime vaike lietuviškojo apsisprendimo suformavimo, vis dėlto jis yra reikšmingas veiksnys ir pačiame lietuviškojo auklėjimo darbe. Lietuviu išaugimas reikalauja ir lietuvybės pažinimo.

Bet iš antros pusės tenka aniems patarimams pripažinti pagrindą, kiek jais teisingai perspėjama, kad lituanistinių žinių perteikimas turi vykti ne dėl jo paties, o turint mintyje lietuviškojo vaikų auklėjimo uždavinį. Dėl jų pačių gali būti mokomi tik grynai teoriniai mokslai, kur tesvar-bu, kad mokinys išmoktų, ko reikia, ir kur visai mažai svarbu, ar jis tą dalyką pamils ar ne. Tokia yra, pavyzdžiui, matematikos mokytojo padėtis. Bet visai kita yra, sakysime, tikybos mokytojo padėtis. Matematikui gali mažai rūpėti, kiek skaičiavimas bus pamėgtas, jam pakanka, kad skaičiavimo išmokta. Bet negali tokiu pat būdu pakakti, kad būtų tikybos išmokta. Nieko nereikš net penketukinis tikybos išmokimas, jei jis nevirs mokinyje religiniu apsisprendimu. Šita prasme panaši yra ir kiekvieno šeštadieninės mokyklos mokytojo padėtis. Negali jis likti abejingas ne tik tam, kiek bus šioje mokykloje išmokta, bet lygiai ir tam, kiek visos joje gautosios žinios sudarys pagrindą mokinyje lietuviškam apsisprendimui. Tai kelia kiekvienam šeštadieninės mokyklos mokytojui iš tiesų ypat;ngą atsakomybę. Turi būti visa padaryta, kad lituanistikos mokymasis nevirstų neapykantos objektu ir kad tuo būdu pats lietuvybės žinių sėmimas nebūtų užnuodytas sėkla lietuvybės neapykantai. Deja, lengva tai abstrakčiai formuluoti, bet nėra lygiai lengva tai realizuoti mokyklinio gyvenimo tikrovėje. Daug čia kas priklausys nuo paties mokytojo asmeninio pedagoginio talento: tikras auklėtojas paprastai pajėgs valdyti savo mokinius meile, o ne baime. Bet ir tikro auklėtojo talento mokytojui bus sunkus darbas, jei nesusilauks jis talkos iš pačių tėvų. Čia ir reikia kelti, kad šeštadieninė mokykla nebūtų palikta pati sau viena, kad jai būtų talkininkaujama visos visuomenės, visų pirma — tėvų.

3. Šeštadieninė mokykla ir tėvai
Dar daugiau: užuot dėjus visą atsakomybę už lietuviškąjį auklėjimą šeštadieninei mokyklai, reikia greičiau įsisąmoninti, kad iš tiesų šeštadieninė mokykla yra pagrindiniu veiksniu tik lituanistinėms žinioms perteikti, o kad paties lietuviškojo auklėjimo (plačiąja prasme) atsakomybė lygiai glūdi ir šeimoje. Per didelis ko nors pervertinimas labai dažnai tėra sofistinė priemonė nusiplauti savo pačių kaltę. Nekitaip, man regis, yra ir šiuo atveju. Bepigu visa sukrauti šeštadieninės mokyklos atsakomybei, o patiems tik kaltinti, pastebėjus dalykams nevykstant, kaip norima. Šeštadieninė mokykla gali daug reikšti ne tik lituanistinių žinių perteikimui, bet ir pačiam lietuviško apsisprendimo mokiniuose formavimui, tačiau tik tada, kai jai bus ateinama talkon ar, dar griežčiau sakant, kai ji pati bus laikoma tik talkininke visam tam lietuviškajam auklėjimui, kuris visų pirma privalo vykti jau pačioje šeimoje. Pagaliau: mažiau svarbu, ką vadinsime talkininku — mokyklą ar šeimą, svarbiausia, kad siekiant to paties tikslo aktyviai bendradarbiaujama. Gi šio bendradarbiavimo ir tenka apgailėtinai pasigesti.

Žvilgterėkime konkrečiai į dabartines šeštadieninės mokyklos sąlygas. Kada į ją ateinama vieną dieną per savaitę, ateinama tokia nuotaika, kokia susidaryta namuose. O ši nuotaika dažniausiai yra tokia, kad ji mokyklos darbą daugiau negu apsunkina. Mokytojai neretai gauna išgirsti tokius begėdiškus mokinių viešus pareiškimus: einu, kad tėvai varo; kam man to viso reikės; nenoriu mokytis. Nėra blogai, kad tėvai "varo", atseit rūpinasi, kad vaikai bendrąjį mokslinimąsi papildytų ir lituanistinėmis žiniomis. Bet blogai, kad tik "varo", nesudarydami pačiuose vaikuose savanoriško nusiteikimo. Paprastas vaikų mokyklon "išvarymas" yra ženklas, kad pačiuose namuose tautinis vaikų auklėjimas arba iš viso nevykdomas arba silpnai te-vvkdomas. Jei būtų formuojama tautinė sąmonė vaikui pačiuose namuose, nereiktų vaikų "varyti", nes būtų savaime pažadintas jų dėmesys ir lituanistinei mokyklai. Prievartos galima imtis, kaip visur, taip ir čia, tik pačiais kraštutiniais atvejais. Bet kada jau prievartos imamasi, nėra daug vilties sėkmingam darbui. Ką gali mokytojas veikti su tokiu mokiniu, kuris atėjus mokyklon tik tėvų išvarytas? Labai mažai. Užtat nereti atsitikimai, kad ir tie mokiniai, kurie apskritai yra gabūs, šeštadieninėje mokykloje silpnai tesimoko, nes sąmoningai nesimoko. Tai visa lituanistinę šeštadienių mokyklą nejučiomis verčia į savo rūšies kurselius, kuriuose nemažu rūpesčiu virsta ir drausmės apskritai klausimas. Be drausmės nesukursi klasėje darbo bendruomenės. Bet kokios gi drausmės priemonės likusios šeštadienio mokyklai? Natūrali drausmės priemonė visų pirma yra pats pažymys. Bet čia jis nebetekęs savo prasmės — bent tokiam vaikui, kuris lanko mokyklą tik tėvų varomas. Dar blogiau: tas pats tėvas, kuris savo vaiką "atvarė", tuojau pat jį vėl atsiims, jei teks mokykloje jo vaiko sudrausminimui pasinaudoti vienokia ar kitokia bausme. Yra pakankamai pavyzdžių, kaip paprasčiausia pastanga sudrausminti vaiką neretai tėvų buvo palaikyta jų asmeniniu įžeidimu. Pagaliau ir į pačius mokytojus ima veržtis savotiškas nusistatymas į visa žiūrėti kažkokio netikro gailestingumo akimis. Jau Vokietijos stovyklinėse mokyklose dažnai yra tekę stebėti, kaip per pedagogų tarybos posėdžius prasidėdavo dvejetukų taisymas į trejetukus su minusu, kad netektų mokinio palikti kursui kartoti. Kokčiausia būdavo, kad toks nusižengimas pedagoginei sąžinei vykdavo "patriotizmo" vardan. Nebe šios nuotaikos įtakos ir dabar šešta-dienėse mokyklose neretai mokiniai keliami iš klasės į klasę, nežiūrint, kiek paties mokinio iš tiesų pažengta. Toks pat "gailestingumas", baiminantis tėvų reakcijos, vykdomas ir apskritai drausmės atžvilgiu. Baiminamasi, ką mokinio tėvai pasakys. Bet užmirštama, kad pakanka leisti klasėje įsiviešpatauti porai džiunglinių egzempliorių, ir jie sudarys klasėje tokią nuotaiką, kuri mokytojo visas pastangas bus iš anksto pakirtusi.

Pagaliau: ir visas šitas šeštadieninio mokyklos sunkenybes palikus nuošalyje, vistiek lituanistika (tuo pačiu ir šeštadieninė mokykla) mūsiškėmis sąlygomis yra atsidūrusi našlaitės pa-dėtin. Kada vaikas visą savaitę mokosi angliškai, o į lietuvišką mokyklą ateina tik šeštadienį, tai savaime jam lietuvių kalba verčiama pa-motine kalba: vaikas labiau įpranta skaityti angliškai, o ne lietuviškai. Todėl savaime ir griebiasi ne lietuviškos, o angliškos knygos. Bet antra vertus — čia ir yra užburtasai ratas — ne dėl ko kito sunkiau lietuviškai skaityti, kad nepakankamai lietuviškai ir skaitoma. Nieko nereikš vaiko išvarymas šeštadieniais \ lietuvišką mokyklą, jei nebus rūpinamasi tėvų, kad vaikas lietuviškai skaitytų ir per visą savaitę. Kada lietuviškoji mokykla tegalima turėti tik šeštadieniais, tėvai savo priežiūra turi atstoti šituo būdu vaiko tautiniam augimui sudaromą nuoskaudą. Yra tėvų pareiga prižiūrėti, kad kiekvieną dieną ilgiau ar trumpiau būtų lietuviškai paskaitoma, atliekami šeštadieninės mokyklos namų darbai, pratinamasi į lietuvišką raštą iš knygų nurašymu. Tik šituo būdu bus galima tikėtis, kad vaikai bent lygiomis su anglų kalba bus įpratinti ir į lietuvių kalbą. Be tokios tėvų priežiūros, šeštadieninės mokyklos darbas eis niekais. Kalbu apie skaitymą lietuviškai namuose. Bet: kas gi bus skaitoma vaiko, jei namuose apskritai lietuviškos knygos nėra? O tokių namų pasitaiko — net ir tuose, kurie turėtų save laikyti (ir patys save laiko) inteligentais. Kaip bus išmokomas vaikas lietuviškai skaityti, jei tėvai atsisako skirti net du doleriu vadovėliui nusipirkti? Daug tokių tėvų, ačiū Dievui, nėra. Bet vis dėlto aną klausimą ne iš piršto išlaužiau. Jį man padiktavo tie du agronomai, kurie savo vienintelei dukrelei atsisakė skirti porą dolerių nupirkti vadovėlį — nors nestokodami pinigų jai samdyti forte-piono mokytoją.

Visada, ir normaliomis aplinkybėmis, mokykla reikalinga tėvų bendradarbiavimo. Bet ypačiai tėvų bendradarbiavimas būtinas, tiesiog gyvybiškai būtinas, tomis nenormaliomis aplinkybėmis, kurios yra šeštadieninės mokyklos dalia. Reiktų visais šeštadieninės mokyklos klausimais pakartotinai kalbėti laikraščiuose: ne vieno tėvo nerūpestingumas gali būti kilęs tik iš dėmesio neatkreipimo, tik iš tikrosios padėties nesupratimo. Manyčiau, kad būtų didžiai pravartu glaudžiau sutelkti ir pačius tėvus atskirose vietovėse bendram rūpesčiui — savo vaikų auklėjimui. Ligšiol visas mokyklos santykis su tėvais apsiribodavo tik vienu metiniu susirinkimu, sušauktu tėvų komitetui išrinkti. Taip būdavo Lietuvoje, taip yra ir čia. Bet ko pakako Lietuvoje, nebepakanka čia. Būtų iš tiesų naudinga turėti per metus bent tris ar keturis tėvų susirinkimus. Neįsivaizduočiau jų su prele-gentinėmis paskaitomis: pakankamai nuo jų esame atbaidyti! Priešingai, įsivaizduočiau šiuos susirinkimus tokiais suvestais pasitarimais, kur mokytojai ir tėvai konkrečiais pavyzdžiais pasidalintų tais klausimais, prieš kuriuos dabar stovi mūsų vaikų lietuviškasis auklėjimas. Kai bendros teorinės paskaitos dažnai mažai įdomios ir instruktyvios, tikiuosi, kad toki konkretūs tėvų su mokytojais pasitarimai būtų ir įdomūs ir instinktyvūs.

4. Mūsų jaunimo organizacinis įjungimas į lietuviškąją bendruomenę
Kėliau tėvų bendradarbiavimo su šeštadienine mokykla reikalą. Mažiau įprastai gali nuskambėti antrasai reikalavimas: savotišku būdu šeštadieninė mokykla savo sėkmingam darbui lygiai privalo ir pačio mūsų jaunimo bendradarbiavimo. Ir būtent, vartodamas bendradarbiavimo žodį, turiu mintyje daugiau, negu paprastą šeštadieninės mokyklos lankymą.
Nors anksčiau ir kalbėjau apie drausmės išlaikymą šeštadieninėje mokykloje, visai nemaniau mokinius laikyti paprasta medžiaga mokytojų rankose. Priešingai, buvau perspėjęs prieš pasitikėjimą   pedagoginės   veikmės   visagalybe.
Net ir vaikai nėra medžiaga, o laisvos asmenybės, nors dar pilnai ir neišsiplėtojusios. Niekada nevalia to pamiršti. Visa bus veltui, jei lietuviškoji mokykla nepasieks pačios mokinio sielos, jei greičiau ji bus priešiškai sutinkama. Nieko nereikš puikiausias mokymasis, jei jis nevirs pagrindu lietuviškam apsisprendimui. Pačiam mokiniui esant priešiškai nusiteikusiam, nieko nepadės nė drausmė. Priešingai, ji tebus akstinu tik dar aršiau iš anksto neigti lietuvybę, dar pikčiau nusistatyti prieš tėvus, jų kalbą ir kraštą.

Tenka čia ypatingai akcentuoti: sėkmingas šeštadieninės mokyklos darbas privalo ir pačių mokinių daugiau ar mažiau sąmoningo ir palankaus jai nusistatymo. Žinoma, jaunystė visada jau yra tokia: v.'skas jai mažai įdomu, ko reikia mokytis, ir viskas įdomu, ko imamasi laisva iniciatyva. Todėl kartais nėra lengva būti pavyzdingu mokiniu net ir apskritai intelektualinio polinkio vaikui — mieliau jis domėsis, ko nėra programoje, negu tuo, ko reikalaujama per pamokas. Nėra nieko nuostabaus, jei ir šešetadie-ninės mokyklos pamokos yra sutinkamos kaip pamokos, atseit kaip tai, ko "reikia mokytis", ir tuo pačiu kaip tai, kas gundo nesimokyti. Be abejo, niekada mokytojas negalės pataikauti tokiam nusiteikimui: kas per pamokas dėstoma, turi būti iš mokinių išreikalaujama. Betgi, antra vertus, pozityvios prasmės turi net ir pats toks bodėjimas's visu, ko "pamokiškai" reikalaujama. Per šį bodėjimąsi reiškiasi ne tik paprasti "ožiai", bet ir laisvos asmenybės skleidimasis. Mažai sėkminga ji brutaliai laužti, pasitikint tik griežta drausme. Daug prasmingiau jį nukreipti laisvos iniciatyvos prasme. Gi tokiai iniciatyvai sužadinti nematau sėkmingesnio kelio, kaip pačių mokinių sus'telkimą į savas moksleivines organizacijas.

Turime mūsų mokyklose dvi organizacijas — ateitininkus ir skautus. Jų ir pakanka, nors. jei kam atrodytų jų nepakankant, galėtų būti rūpinamasi ir dar naujos moksleivines organizacijos sukūrimu. Nors minėtosios organizacijos paplitusios beveik visose mokyklose, tačiau ne-visur jų veikla yra gyva. Daug kur ir jos atsi-daužia į tas pačias kliūtis, kurios stovi skersai kelio ir šeštadieninei mokyklai. Turime rūpintis šių organizacijų gyvu išlaikymu, drįsčiau pridurti: nemažiau, kaip pačios šeštadieninės mokyklos išlaikymu. Būtų tikras nesusipratimas, jei kurie tėvai sudarytų savo vaikams kliūčių dalyvauti moksleivinėse organizacijose, besiremdami senais autoritarinių metų prietarais, jog moksleiviams nederą "politikuoti", t. y. organizuotai reikštis. Kiek svarbu moksleivines mūsų jaunimo organizacijas gyvas išlaikyti, tiek pat svarbu žiūrėti, kad jos savo veikla iš tikrųjų tarnautų lietuviškojo auklėjimosi uždaviniui. Derinant veiklos pobūdį pagal pakitusias sąlygas, visų pirma jų veiklos programa papildyti-na tėvų krašto pažinimu. Patiems savo programose turint Lietuvos geografiją bei istoriją, mažiau "pamokiški" tie dalykai atrodys ir pačioje šeštadieninėje mokykloje. Drauge tektų kelti reikalą, kad patys mokytojai aktyviau dalyvautų moksleivinėse organizacijose. Tai būtų pats tikriausias laidas, kad šios organizacijos būtų išsaugomos teisingame kelyje. Be to, tai padėtų sudaryti mokiniuose jausmą, kad jie ir mokytojai nėra vieni kitų "priešai", o tos pačios lietuviškosios kovos kovotojai.

Kova — tai šventasis jaunystės žodis. Kaip brendimo metams yra būdingas priešinimasis aklai paklusnybei, taip lygiai jaunystė yra tarsi pačios prigimties apdovanota idealistiniu nusiteikimu — kovos ir aukos dvasia. Vienu atveju šis kovos pomėgis gali vesti į gangsterinius žygius, antru atveju jis gali įžiebti idealizmą. Svarbu, kad mūsų jaunime būtų pažadinta idealistinė dvasia kovai už lietuvybę. Jei tektų už lietuvybę kovoti prieš vienokią ar kitokią prievartą, būtų jai daug mažesnis pavojus: savaime prievarta žiebtų jai priešinimosi dvasią. Blogiau, kad šiandien pagrindiniu lietuvybės priešu yra ne svetima prievarta, o mūsų pačių dvasinis ap-kiautimas, dolerinis sielos pavergimas. Nėra tai nei simpatiškas, nei įdomus priešas. Bet nieko nepadarysi, jei jis toks tėra. Koks šis priešas bebūtų, jis turi būti jaunimui iš anksto nurodytas, kad nebūtų leidžiamasi iš anksto jo suviliojamam. Generacinėje kaitoje vaikai visada virsta tėvų "priešais". To neišvengsime nė mes. Jei taip yra ir kitaip negali būti, teregie ateityje mūsų vaikai savo "priešu" ne patį mūsų lietuviškumą, o greičiau tik mūsų dažną apkiautimą lietuvybės atžvilgiu.

Šitai turėdamas mintyje, kartą (mūsų žurnalo skiltyse) kėliau tokį klausimą: kodėl nepanaudoti mūsų mokyklinio jaunimo kviesliais į reikšminguosius bendruomeninius susirinkimus, įvairioms rinkliavoms talkininkais, spaudos platintojais? Tesusilaukiau vieno atgarsio — pečiais truktelėjimo: argi jau tokia bloga padėtis, kad reiktų griebtis tokių ekscentriškų priemonių? Žavi mūsų padėtis man neatrodo: bendruomeninius susirinkimus telanko maža dalis, rinkliavos mažai pasiseka dėl nepasiekimo visų aukotojų namuose, spaudos vis mažiau skaitoma. Bet ne tik dėl pačios padėties aną klausimą kėliau. Visų pirma turėjau mintyje paties jaunimo įtraukimą į kovą su tuo priešu, kuris lygiai jiems grės rytoj, kaip šiandien gresia tėvams. Kokia čia "kova"? Žinoma, menka kova, bet kitokios niekada ir nebus. Mažai ši kova efektiška, bet iš tiesų didelės aukos reikalaujanti. Tebūnie jon įsijungiama iš mažens. Bus liekama ištikimiems dėl viso, dėl ko bus kovota. Bus lengvai viso išsižadėta, dėl ko nebus niekada aukotasi.

EDUARD WIRALT     TAPYTOJAS

Pagaliau tokia moksleivinio jaunimo talka savaime būtų ir tasai natūralus kelias, kuriuo būtų įsijungiama lietuviškojon bendruomenėn. Bendruomenė — pagrindinis veiksnys kovoje dėl lietuvybės. Ji yra vienintelė aplinka, per kurią gali Lietuva kalbėti į mus pačius ir į mūsų vaikus. Neišliksime kiekvienas sau lietuviu: arba visi drauge laikysimės, arba visi drauge nutau-tėsime.

5. Sutraukiant
Sutraukiu šias savo akivaizdžiąsias, bet drauge nepopuliariąsias mintis:
a)    Šeštadieninė mokykla spiriasi pagundai išvirsti Į laisvuosius kurselius, rūpindamasi likti lituanistine mokykla mokomosios medžiagos atžvilgiu ir tikra mokykla drausmės bei klasės bendruomenės sukūrimo atžvilgiu.
b)    Gyvinamas šeštadieninės mokyklos ryšys su tėvais, atitinkamuose susirinkimuose konkrečiai išsiaiškinant bendradarbiavimo galimybes, analizuojant sutinkamąsias kliūtis ir jieškant kelio joms nuveikti.
c)    Kreipiamas aktyvus dėmesys į mokslei-vinės jaunuomenės susitelkimą į savąsias organizacijas ir rūpinamasi jų įjungimu į kovą už lietuvybę lietuviškosios bendruomenės rėmuose.
Kada viena mokytoja laišku atkreipė vieno savo klasės mokinių tėvo dėmesį, kad jo sūnus neatlieka namų darbų ir apskritai nesiima šeštadieninėje mokykloje mokytis, ji gavo iš šio tėvo tokį atsakymą: "Šiaip ar taip lituanistikos mokykla šiandien yra simbolinė". Be abejo, gresia pavojus šeštadinių lituanistikos mokyklai virsti ar būti paverstai tik "simboline". Bet turime žinoti: jei simboline virs šeštadieninė lituanistikos mokykla, tai lygiai tik simboliniu virs ir mūsų vaikų lietuviškumas. Prieš tai perspėti ir yra šio manojo pasisakymo prasmė.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai