Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠV. TĖVO KALĖDINIS ŽODIS PDF Spausdinti El. paštas
Šv. Tėvo kalėdinis žodis pasauliui, radijo vilnimis jau aštuonioliktą kartą pasiekęs tolimiausias žemės sritis, šiemet skambėjo ypatingai skaudžiose aplinkybėse. Tiesa, visas Pijaus XII popiežiavimo laikas yra karų bei neramumų ženkle. Suprantama tad, jog ir visos kalėdinės kalbos pasauliui liečia teisingą taiką. Tačiau šiemet Kristaus gimimo šventės džiaugsmas itin skaudžiai buvo sudrumstas komunistinių tankų bildesio Vengrijoje, ši tauta, išsiilgusi teisingos taikos, ryžosi jėga sau prasiskinti kelią j laisvę. Jos drąsa stebino pasaulį, kuris tačiau pasirodė bejėgis ištiesti jai tvirtą pagalbos ranką. Nepaisydama Jungtinių Tautų pakartoto smerkimo, Rusija visu svoriu užgulė ant Vengrijos, šių metų Kalėdose apie 150,000 naujų pabėgėlių jieškojo sau pastogės Vakaruose, tūkstančiai buvo komunistų vežami į Sibirą, milijonai, likę sovietų priespaudoje, šaukėsi teisingos taikos ir laisvės. Vengrijos drama dar sykj iškėlė visų pavergtųjų tautų kančią ir troškimą išsivaduoti.

Tokiose aplinkybėse šiemet ir Šv. Tėvo kalėdinė kalba skambėjo ypatinga užuojauta prispaustiesiems ir ypatingu perspėjimu prispaudėjams. Ji laikoma gal pačia ryžtingiausia tarp pasakytųjų 18 metų laikotarpyje. Pijus XII, iki šiol labiausiai pažymėdamas taikos būtinybę, šių metų kalboje palietė ir karą, primindamas krikščioniškos moralės pažiūrą apie jo leistinumą gynimuisi. Jau iš anksto buvo spėjama, kad šiemet popiežius itin griežtai pasisakys prieš komunizmą ir pateiks naujų minčių svarbiausiais šio, laiko klausimais. Ta proga Vatikano radijas buvo sujungtas su 30 Vakarų Europos stočių, įskaitant "Amerikos Balsą" ir "Laisvosios Europos" stotis.

Kalbos pradžioje, priminęs šventosios nakties šviesas ir angelišką giesmių skambėjimą, skelbiantį naują gyvenimą, popiežius tuojau pažymėjo, jog šių laikų žmogus yra apgautas daugybės netikrų vilč'.ų ir nūn jisai yra kviečiamas jieškoti savo vizijoms atramos dieviškose paslaptyse. Jis taptų laimingas, jei galėtų dangaus kvietimą priimti tokiu nuoširdumu, kokiu priėmė anuomet Palestinos piemenys. Tada grįždamas nuo Išganytojo prakartėlio, galėtų džiaugsmingai garbinti ir šlovinti Viešpatį, žmogui, kuris jieško ramybės bei šviesos tarp šio amžiaus gilių priešingybių, Šv. Tėvas kaip tik pakartotinai ir nurodė Betliejų.

O tų priešingybių šaknys slypi tame, kad iš šių laikų žmogaus, kaip naujos techninės revoliucijos vykdytojo ir liudininko, reikalaujama sukurti pertekliaus bei turtų pasaulį, tolimą skurdui ir netikrumui. Iš kitos pusės eina metai, pilni sielvarto ir griuvėsių, pilni baimės, kuriuose nesiseka padėti net pačių kukliausių pagrindų bent taikos pradžiai. Čia, sako Šv. Tėvas, turi būti klaida moderniojo gyvenimo esmėje. Todėl ir klausia, ar pasiseks š'ų laikų žmogui, kuris yra tų priešingybių ir auka, ir autorius, jas įveikti.

Popiežius pažymi, jog krikščionys yra įsitikinę, kad pasiseks, jeigu pat žmogus bus ištikimas tikėjimui ir prigimčiai; jie yra įsitikinę, jog šio laiko priešingybių priežasties reikia jieškoti giliame plyšyje, atsivėrusia tarp krikščionybės ir gyvenimo; jie yra įsitikinę, jog pirmų pirmiausia reikalinga pašalinti šį blogi. Yra ir tokių, kurie, apsvaiginti tariamos žmogaus visagalybės, geidžia persijoti net vertybes, nesančias jų valdžioje, būtent tikybą ir įgimtąją tsisę. Bet to negalima padaryti dar labiau nepadidinus tų priešingybių bei jų pasekmių. Prie Kristaus prakartėlio gi tikintis žmogus ne vien įžvelgia savo prigimties silpnumą praeityje ir dabartyje, bet jis mato ir naują ateitį, kurią lemia begalinė Dievo meilė; jis žino, kaip atgauti savo prarastą garbę.

Tad, kaip pažymi popiežius, ir kyla klausimas, kokiu būdu žmogus gali rasti sau paguodos tuose skaudžiose priešingybėse, kurios sunkiai užgulė modernų jį pasauli, čia pat jis pateikia pagrindines išsigelbėjimo priemones. Pijus XII sako, jog pirmoji krikščionio pareiga yra įtikinti šių dienų žmogų nežvelgti į savo prigimtį su nuolatiniu pesimizmu arba su lengvu optimizmu, o labiau skaitytis su tikruoju tavo pajėgumu. Toliau krikščionis turi taip pat kitiems išaiškinti, kad, norint i"j minėtų priešingybių išsigelbėti, nereikia nusimesti religijos, nes ji mokina atskirti tiesą nuo klaidos ir pateik'a išganingus sprendimus be smūgių bei sukrėtimų.

Šiandien, kaip pažymi popiežius, visų gyvųjų troškimas yra saugumas. Tačiau jis negali būti pasiektas, kadangi žmogus stojasi Kūrėjo vieton, norėdamas maišytis į kūrybos planus. Tiesa, laisvė, asmeninė atsakomybė, socialiniai ryšiai, teisingai su vokta pažanga iš tikrųjų yra humaniškos vertybės, nes liečia žmogų ir neša naudos žmogui, tačiau tuo pačiu jos yra ir dieviškos vertybės, kai žvelgiama į jų šaltinį, šv. Tėvas apgailestavo, kad net Vakaruose dedama pastangų laicizmo vardu bendruomenėse griauti šių vertybių pagrindus. Ir čia Šv. Tėvas pažymi, kad jis, nors iki šiol nėra šaukęs krikščionių į kryžiaus karą, tačiau dabar atkreipia visų dėmesį, jog religijos, kaip gyvybinio palikimo, puolimas jau tuo pačiu iššaukia į kryžiaus karą. Popiežius tęsia: "Mes esame įsitikinę, jog šiandien akivaizdoje priešo, pasiryžusio vienokiu ar kitokiu būdu žmonijai užkrauti ypatingą ir nepakeliamą gyvenimo santvarka, tik visų mylinčiųjų tiesą bei gėrį vieningas ir drąsus elgesys gali išgelbėti ir tikrai išgelbės taiką". šioje vietoje Šv. Tėvas įspėja didžiąsias tautas nepaversti mažųjų tau'n savo apsigynimo bei saugumo "skydais", kain pasitaikė per II pasaulinį karą. Tol nebus įgyvendintas solidarumas Europoje, kol tautos neįsisąmonins, jog politinis bei ekonominis pralaimėjimas vienos kada nors atsilieps kitai.

Paliesdamas kruvinuosius įvykius Vengrijoje, Pijus XII pažymėjo, jog toji padėtis, neturinti lygių pavyzdžių, yra aiški visiems. Nebelieka abejonių apie tikslus bei metodus, kai tankai triukšmingai rieda per svetimos valstybės sienas, krauju versdami žmones gyventi taip, kaip jie nemėgsta. Tokiu atveju, pastebi popiežius, gynimosi karas negali būti laikomas neteisėtu, šioje savo kalėdinės kalbos vietoje jis ilgiau sustojo prie krikščioniškai moralei nesipriešinančio karo, kai jis skelbiamas pavojuje gynimosi tikslu. Tokiu atveju katalikas yra įpareigotas atlikti savo pareigą.

Liesdamas Jungtines Tautas, popiežius priminė, kad žalingiausia ten yra "vienašališkas nusistatymas, veikiąs įvairiose aplinkybėse tik pagal asmeninius interesus bei jėga ir siekiąs kaltinti kitus taikos griovimu". Kaip visiems žinoma, tokį darbą jau vienuolikti metai atlieka Sovietų Sąjunga. Toliau popiežius kalbėjo: "Niekas negali laukti ar pageidauti neįmanomų dalykų net iš Jungtinių Tautų, bet reikia kad jų autoritetas turėtų svorį ir būtų jaučiamas bent  per stebėtojus ten, kur esminės žmogaus vertybės yra mirtiname pavojuje". Šv. Tėvas, pripažindamas reikšmę Jungtinių Tautų smerkiančioms rezoliucijoms, pažymi, jog tie nariai nėra verti naudotis jos teisėmis, kurie neįsileidžia net stebėtojų, tuo griaudami pačius šios institucijos pagrindus. Popiežiaus nuomone, Jungtinės Tautos privalo naudotis karinio įsikišimo teise į valstybes ir policijos jėga tvarkai palaikyti, šv. Tėvas atvirai išreiškia savo troškimą, kad Jungtinės Tautos vis labiau stiprėtų ir galėtų įgyvendinti visuotinį nusiginklavimą, šis reikšmingiausias taikai žygis yra įmanomas tik šios institucijos rėmuose, kur pavienės valstybės įsipareigoja laikytis tarptautinės teisės, ir tas jų įsipareigojimas gali būti patikrinamas oriniu apžvelgimu, nereikalaujančiu svetimos kariuomenės siuntimo. Priėmimas tokios kontrolės būtų didelis laimėjimas.

Pabaigoje šv. Tėvas savo žvilgsnį nukreipia į vengrų tautą, dėkodamas valstybėms, labdaros organizacijoms ir net spaudai už suteiktą bei teikiamą pagalbą. Ta pačia proga jis išreiškė ir troškimą, kad sykiu su artimo meilės darbais būtų nešama nelaimingiesiems ir Kristaus gimimo
paslapties šviesa.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai