Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MONTREALIO LIETUVIAI DVIKALBIŠKUMO STUDIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Algis Norvilas   
Psichologijos mokslui po antro pasaulinio karo žengiant sparčiai į priekį, išaugo visa eilė naujų sričių, apimančių įvairias žmogaus veiklos apraiškas. Jų tarpan įeina ir psicholingvistika. Tai psichologijos šaka, kuri tyrinėja žmogaus intelektualinius procesus, įgalinančius kalbos vartojimą. Jos paskiri interesai yra labai įvairūs: stebimas vaiko kalbos išmokimas, aiškinamas kalbėjimo supratimo galimumas, nustatoma reikšmės vieta kalbos vartojime ir t.t. šiems interesams priklauso ir dvikalbiškumo taip pat daugiakalbiškumo) problema, prie kurios trumpai ir sustojime.

Nesunku suprasti, kodėl dvikal-biškumas yra atkreipęs psicholingvistų dėmesį. Dviejų kalbų apvaldymas liudija nuostabų žmogaus proto pajėgumą. Išmokdamas dvi kalbas, žmogus pasisavina skirtingas gramatikos ir žodžių sistemas, kuriomis gali išreikšti savo jausmus ir mintis. Toks žmogaus pajėgumas psicholingvistams kelia didelį susidomėjimą. Kokiu būdu dvi kalbos egzistuoja žmogaus prote? Koks yra jų tarpusavio santykis? Tai klausimai, kurie šiuo metu susilaukia daug eksperimentinių tyrinėjimų.

Iki šiol surinkti duomenys rodo, kad dviejų kalbų santykis yra labai sudėtingas. Iš vienos pusės, mokamos kalbos yra praktiškai nepriklausomos: kai viena kalba vartojama, antra lieka išskirta. Iš kitos pusės, jos dažnai viena kitą veikia; kitaip sakant, tarp jų yra ryšys. Negana to, šis paradoksiškas kalbų santykis, psicholingvis-t-ų manymu, pasireiškia dviem skirtingom formom, kurios vadinamos sudėtiniu (compound) ir sudurtiniu (coordinate) dvikalbiškumu. Vienos ir antros formos įgijimas priklauso nuo aplinkybių, kuriose kalbos yra išmokstamos. Sudėtinio dvikalbiškumo atveju a'bi kalbos yra išmokstamos tolygiose aplinkybėse. Tokia situacija sutinkama, pavyzdžiui, šeimoje, kurioje vaikas nuo pat mažens yra mokomas abiejų kalbų. Suprantama, šitoks bendras kalbų išmokimas jas glaudžiai sujungia. Ir vieną, ir kitą kalbą riša vienoda sąvokų reikšmė, toks pat emocinis žodžio pajautimas ir panašus išsireiškimo būdas. Sudurtinio dvikalbiškumo atveju abi kalbos yra išmokstamos atskirose aplinkybėse. Tai įvyksta, pavyzdžiui, kai kalbos yra išmokstamos tuose kraštuose, kuriuose jos gyvai vartojamos. Be abejo, šitaip išmoktos kalbos pilniau išlaiko savo individualumą, todėl jų ryšys yra minimalus. Reikia tačiau pabrėžti, kad šios dvikalbiškumo formos tėra tiktai teoriniai poliai, tarp kurių yra visas spektras galimų dvikalbiškumo derinių.

Kaip matome, dviejų kalbų santykio vaizdas dar nėra pilnas. Yra žinoma, kad mokamos kalbos tarpusavyje siejasi, nors pokalbyje jos yra atskirtos. Taip pat yra siūlomos dvi hipotezinės dvikalbiškumo formos apibūdinti skirtingiems ryšiams tarp mokamų kalbų. Tačiau kol kas kalbų santykio aptarimas visai nepasako, kaip tos kalbos tiksliai sutampa semantikos, sintaksės ir fonologijos atžvilgiais. Psicholingvistai tai puikiai supranta, ir todėl dvikalbiškumą tiria toliau, bandydami jo sudėtį pilniau nušviesti.

Su šia bendra įžanga taip ir prieiname prie vienos dvikalbiškumo studijos, kurioje dalyvavo Mont-realio lietuviai, šią studiją atliko M. Anisfeld, E. Anisfeld ir R. Se-mogas. Autoriai studiją pavadino "Cross-Influence between the Pho-nological Systems of Lithuanian-English Bilinguals" ir ją paskelbė Journal of Verbai Learning and Verbai Behavior, 1969, 8, 257-261.

Teisingai autoriai pastebi, kad iki šiol dvikalbiškumas daugiausia buvo studijuojamas semantikos atžvilgiu, tai yra stebint, kaip keičiasi vienos ir kitos kalbos žodžių reikšmė dviejų kalbų sąveikoje. Tačiau autoriai užsimoja dvikalbiškumo tyrinėjimą perkelti ir į fonologijos sritį, tai yra nustatyti, kaip dvi kalbos viena kitą paveikia garsų vartojime. (Tiksliai fonologiją aptaria P. Jonikas Lietuvių Enciklopedijoj). To siekdami, jie pavartojo tokį metodą. Visų pirma jie sudarė dviejų priebalsių junginius, kurie gali stovėti žodžio pradžioje. Tie priebalsių junginiai priklausė keturiom skirtingom kategorijom. Vienai kategorijai priklausė junginiai, kurie gali stovėti angliškų ir lietuviškų žodžių pradžioje, pvz. pl., st ir t. t.; antrai — angliškų, bet ne lietuviškų žodžių pradžioje, pvz. dw, kw ir t. t.; trečiai — lietuviškų, bet ne angliškų žodžių pradžioje, pvz. gv, šp ir t. t.; ketvirtai — nei angliškų, nei lietuviškų žodžių pradžioje, pvz. mb, zb ir t. t. Tada šie priebalsių junginiai buvo lingvisto įkalbėti į magnetinę juostelę, ir tokiu būdu pristatyti studijos dalyviams.

Dalyviai, pakartotinai išklausydami įkalbėtus priebalsius, turėjo atlikti įvairius uždavinius: pasakyti, ar išgirsti priebalsiai gali stovėti angliškų arba lietuviškų žodžių pradžioje, ir įvertinti jų jausminį patrauklumą, šiuos uždavinius atliko trys subjektų grupės: vyresnieji lietuviai (amžiaus vidurkis — 46 m.), jaunesnieji lietuviai (24 m.) ir angliškai kalbantys kanadiečiai studentai (20 m.). Pirmoji ir antroji grupė priebalsius įvertino anglų ir lietuvių kalbos atžvilgiu; trečioji, aišku, vien tik anglų.

Ką šis metodas gali pasakyti apie dviejų kalbų fonologinį santykį? Atsakant į šį klausimą, reikia suprasti dvi prielaidas, kuriomis šis metodas remiasi. Visų pirma, autoriai sako, kad kalbos, kurios yra nepriklausomos, neturėtų viena antrą fonologiškai paveikti, šios studijos rėmuose tai reiškia, kad subjektai, įvertindami priebalsius vienos kurios kalbos atžvilgiu, juos turėtų lygiai priimti, ar jie stovi prieš vienos, ar prieš vienos ir antros kalbos žodžius, nežiūrint, kad pastaruoju atveju tie priebalsiai ir sutampa su antra kalba. Tad, pavyzdžiui, jei lietuviai, įvertindami anglų kalbos priebalsius, juos lygiai priimtų tiek stovinčius prieš angliškus ir lietuviškus, tiek prieš angliškus, bet ne lietuviškus žodžius, tarp šių kalbų, tektų manyti, įtakos nėra. Iš kitos pusės, autoriai teigia, kad priklausomos kalbos viena antrą fonologiškai paveikia, šiuo atveju jau tenka tikėtis skirtingo priebalsių įvertinimo: priebalsiai, kurie stovi prieš vienos kalbos žodžius būtų vienaip vertinami, o priebalsiai, kurie stovi prieš viena antrą veikiančių kalbų žodžius, jau būtų kitaip vertinami. Ankstyvesniame pavyzdyje, jei lietuviai įvertindami anglų kalbos priebalsius dažniau priimtų tuos, kurie stovi prieš angliškus ir lietuviškus, negu tik prieš angliškus žodžius, tada būtų galima galvoti, kad tarp šių kalbų esama tarpusavio įtakos. Bet reikia atmin-ti, kad dalyviai visada vertino keturias priebalsių kategorijas. Duotame pavyzdyje lietuviai dar būtų anglų kalbos atžvilgiu vertinę priebalsius, kurie stovi prieš lietuviškus, bet ne angliškus, ir nei angliškus, nei lietuviškus žodžius Tačiau tarp šių vertinimų autoriai skirtumo nesitikėjo, nes tie priebalsiai anglų kalboje nesutinkami.
Autoriams duomenis surinkus, paaiškėjo, kad daugiausia fonologinės sąveikos būta tada. kai lietuviai vertino priebalsius lietuvių kalbos atžvilgiu. Tiek vyresniems, tiek jaunesniem, angliškų ir lietuviškų žodžių priebalsiai buvo priimtinesnį, negu lietuviškų, bet ne angliškų žodžių priebalsiai. Autoriai tai aiškino kaip anglų kalbos įtaką lietuvių kalbai. Jų supratimu, angliškų ir lietuviškų žodžių priebalsiai buvo dažniau priimti, nes jų vertinimą paveikė ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbos mokėjimas: gi rečiau priimtuosius lietuviškų žodžių priebalsius paveikė tik lietuvių kalbos mokėjimas. Priešingai, kai lietuviai vertino priebalsius anglų kalbos atžvilgiu, fonologinė sąveika buvo labai silpna. Jos šiek tiek matėsi pas vyresniuosius, kurie dažniau priėmė angliškų ir lietuviškų, negu angliškų žodžių priebalsius. O pas jaunuosius visai jos nebuvo, nes abi priebalsių kategorijos buvo vienodai priimtos.
Pagal autorių išvadas, studijos duomenys parodo, visų pirma, mokamos kalbos gali viena kitą fonologiškai paveikti, ir antra, jog anglų kalba turi fonologinės įtakos lietuvių kalbai. Kodėl anglų kalbos persvara? Autorių manymu, tai todėl, kad anglų kalba yra aplinkos kalba, kurios vienoks ar kitoks vartojimas yra neišvengiamas. Tokiu būdu jinai kalbėtojui daro didelę įtaką ir todėl paveikia jo kitas mokamas kalbas.

Tačiau šios išvados apie anglų kalbos persvarą yra abejotinos. Ne
vieta čia leistis į studijos metodologinius trūkumus, kurių yra nemažai. Užteks pažvelgti tik į vieną. Kaip anksčiau minėjome, priebalsių kategorijas įvertino ir angliškai kalbantys kanadiečiai studentai. Įdomu, kad pas juos angliškų priebalsių įvertinimas vienu atveju taip pat buvo skirtingas: angliškų ir lietuviškų žodžių priebalsiai buvo priimtinesnį, negu vien tik angliškų žodžių priebalsiai, žinoma, šio skirtumo nebuvo galima aiškinti kitos kalbos įtaka, nes kanadiečiai temokėjo tik anglų kalbą. Tad autoriai griebėsi kito paaiškinimo. Jie pastebėjo, jog priebalsiai, kurie stovi prieš angliškus ir lietuviškus žodžius, yra dažniau sutinkami anglų kalboje, negu tie, kurie stovi tik prieš angliškus žodžius. Iš to galima spręsti, kad pirmieji priebalsiai tikriausiai yra dažniau patirti ir geriau žinomi, kaip antrieji. Todėl nenuostabu, kad jie yra ir skirtingai priimami. Gaila tačiau, kad autoriai nesusiprato panašiai pažvelgti ir į lietuvių kalbos priebalsius. Jei būtų pavartę lietuvių kalbos žodyną, jie būtų pamatę, jog studijoje vartojami lietuviški priebalsiai savo dažnumu išsiskiria tiek pat, jei ne daugiau, kiek ir angliški. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne matome, kad priebalsių, kurie stovi prieš angliškus ir lietuviškus žodžius, pasitaiko žymiai dažniau — pavyzdžiui, žodžių prasidedančių su priebalsiais pl ir st yra šimtai, — negu tų, kurie stovi prieš lietuviškus žodžius: pavyzdžiui, žodžių su priebalsiais gv ir šp tėra vos keletas. Taigi, autorių išvada, kad anglų kalbos įtaka vertė lietuvius dažniau priimti angliškus ir lietuviškus, negu vien tik lietuviškus žodžius, nėra pilnai įtikinanti. Kaip ir angliškai kalbančiųjų atveju, paaiškinimas gali būti daug paprastesnis: šie priebalsiai buvo skirtingai priimti, nes jų patirtis lietuvių kalboje yra kitokia.
Algis Norvilas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai