| |
|
|
|
LIETUVIŲ TAUTOS PLOTAI IR GYVENTOJAI |
 |
 |
 |
1. Proistoriniai laikai
Jie apdengti tiek stora praeities migla, kad nėra galimybės apskaičiuoti tų laikų lietuvių gyventus plotus ir jų gyventojų gausumą. Bet tais atvejais, kai archeologai ar kalbininkai pateikia tautos gyventojų plotų žemėlapius, geografams atsiveria proga apskaičiuoti tų plotų didumą. M. Alseikaitė-Gimbutienė, rašydama "Liet. Enc." apie baltų proistorę, duoda žemėlapį, kurs parodo kai kuomet baltų gyventas vietas nuo 2000 pr. Kr. iki 1000 po Kr. Tie plotai tęsiasi nuo Persantės žiočių prie Kolbergo vakaruose iki Volgos ir Okos santakos prie Nižnij Novgorod (Gorkij) rytuose, viso per 1800 km.; ir beveik nuo Vologdos šiaurėje iki Dniepro ir Pripeties santakos pietuose, viso per 1050 km. Šioje erdvėje turime žemutinį Vyslos baseiną, Nemuno ir Dauguvos baseinus, Dniepro augštutinį baseiną iki Pripeties ir Desnos. Volgos augštutinį baseiną iki Okos ir Dono versmes. Ši baltų erdvė apima apie 860,000 kv. km. Kiekvienoje jos daly baltų gyventa po keletą šimtų metų. Tačiau jie nebuvo tuo pačiu laiku apgyvenę visos šios erdvės.
Pagal Konrado Jazdžewskio proistorinį atlasą, didžiausią erdvę baltai buvę apgyvenę per pirmus 200 m. po Kristaus. Šiuo metu jų vakarinė riba buvusi Baltijos jūra nuo Ventpilės iki Pasargės žiočių, ogi nuo čia — Pasargės upė, V. Bugo vidurinė tėkmė, Pripetis, Desna ir augštutinė Oka, baltams priskiriant dabartines Smolensko, Briansko, Tūlos, Kalugos ir Maskvos apygardas. Šiaurinė baltų riba tuomet buvusi augštutinė Volga nuo Ugličo iki Rževo, o nuo Rževo beveik tiesia linija iki šiaurinių Rygos apylinkių. Ši erdvė turi 1300 km nuo vakarų į rytus ir arti 600 km nuo šiaurės į pietus, apimdama 600,000 kv. km. Per 200 metų ši erdve rodoma beveik ištisai vienų baltų gyvenama, tik plati Maskvos apylinkė gyvenama baltų ir suomių mišinio.
To paties periodo visų slavų gyvenamoji erdvė tuo metu buvusi bent kiek mažesne: pagal K. J. emėlapį ji galėjo apimti apie 500,000 kv. km. Slavų ir baltų tiesioginio kontakto zona tęsėsi Pasargės upe ir V. Bugu iki Pripeties balų. Čia prasidėjo Pripeties baseino negyvenama pelkių zona, apie 50,000 kv. km., visiškai izoliuojanti baltus nuo slavų, kurių erdvė buvo tuomet apėmusi dabartinę Lenkiją, Volynę ir Kijevo žemės dalį abiem šonais Dniepro nuo Kijevo iki Kremčugo.
Tarp 452 ir 500 m. A. D., pagal Jazdžewskį, vyksta didelis slavų įsiveržimas Į pietus, i Dunojų ir i Juodmari. ir į šiaurės rytus, kur jie užlieja pirmiau baltų gyventą Desnos baseiną ir užima visą Pripeties tuščią pelkyną, bet dar niekur nepasiekia Nemuno ir Dauguvos baseinų. Baltai nustoja apie 100.000 kv. km., bet jiems dar lieka apie 500.000 kv. km. Slavai gi savo erdvę praplečia per 50 metų iki 1.200,000 kv. km.
Šiam laikui (t. y. 500 m. A. D.) Kaz. Būga jau 1924 m. yra davęs baltų žemėlapį, kuriame jų erdvė apima per 430,000 kv. km. Lietuviai pagal jo žemėlapį gyvena tarp Pripeties ir augštutinės Dauguvos, užimdami augštutinio Dniepro ir Berezinos baseinus, viso apie 150,000 kv. km.
Būgos ir Jazdžewskio (500 m. A. D.) baltų-slavų rytinė riba ta pati. Bet pagal Būgą tuo metu Latvijoj ir Žemaitijoj gyvena suomiai, o pagal K. J. ten visur gyvena baltai, suomiams palikdami tik nedideli Kuršo pusiasalį.
Per sekamus 500 m. (500 iki 1000) baltai slavų išstumiami iš Dniepro ir Berezinos baseinų ir pastumiami atgal į vakarus iki žemutinės Vyslos ir į Narevo baseiną iki žemutinio V. Bugo. Anksčiausioji Lietuvos istorijos dalis prasideda Queruinburgo kronika 1009 m. Šiam laikui turime M. Alseikaitės-Gimbutienės baltų kilčių žemėlapi (žiūr. Liet. Encikl. II t., 148 pusi.), paremtą paskiausiais archeologijos daviniais. Jos žemėlaDis rodo visų baltų kilčių ribas, tad leidžia kiekvienai jų apskaičiuoti apytikslį plotą, būtent:
Lietuvių plotai 85,000 km2
Prūsu plotai 50,000 "
Latgalių (latvių) 45,000 "
Sūduvių (jotvingių) 30,000 "
Kuršių plotai 20,000 "
Žiemgalių plotai 13,000 "
Sėlių plotai 12,000 "
Visi baltu vilotai 255,000 km.2
X amž. lietuvių plotus pervedus į 1914 m. administracinius vienetus, jie šitaip pasiskirstytų:
Beveik visa Vilniaus gub. 40,000 km2
Kauno gubernijos 60% 24,000 "
Gardino .gubernijos 40% 16,000 "
Naugarduko apskritis 5.000 "
Visi lietuvių plotai 85,000 "
Skaičiuojant pagal M. Alseikaitės-Gimbutienės XI amž. žemėlapi, paskirų baltų kilčių geografiniais centrais galėjo būti:
Lietuvių—Vilniaus-Ašmenos apylinkės.
Prūsų—Yluvos apylinkės.
Latgalių—Madonos ap. prie Aiviekstės upės.
Sūduvių-j otvingių—Augustavo apylinkės.
Kuršių—Lieoojos-Durbės ežero apylinkės.
Žiemgalių—Jelgavos apylinkės.
Sėlių—Rokiškio apylinkės.
Koks buvo baltų plotuose gyventojų tankumas XI amž. — nieko apytiksliai negalima pasakyti. Leistina būtų spėti, kad vidutinis viso kalbamo krašto 255,000 km2) gyventojų tankumas galėjo tuomet būti nuo 1 iki 2 gyv. 1 km2. Gyventojų tankumas galėjo būti truputį didesnis vakaruose ir pietuose, klimatinių sąlygų įtakoje. Didesnės upės, ežerai ir pakilaus paviršiaus vietos irgi galėjo stipriau patraukti ankstyvuosius gyventojus.
II. Ankstyvoji istorija (1009-1316 m.)
Ankstyvąją Lietuvos istoriją erdviniu požiūriu galima šitaip apibūdinti:
1) Jos metu vyko gan žymios baltų tarpkiltinės migracijos, lietuviams pasistumiant prie Baltijos jūros Palangos, Klaipėdos ir Labguvos kryptimi, net į kryžiuočių ordino nukariautas prūsų žemes, ką liudija tipingai lietuviško vietovardžio — Laukiškių — atsiradimas 1291 m. kairiajame krante Mauros upės, 9 km į vak. nuo Labuvos ir 3 km nuo Deimenos (Karge). 2) Kuršių, žiemgalių ir sėlių kraštai palengva asimiliavosi su lietuviais pietiniame šone ir su latviais — šiauriniame. Tad pradėjo ryškėti ir nusistoti dabartinė etninė riba tarp lietuvų ir latvių, ir beveik visa latvių erdvė buvo nukariauta Livonijos ordino. 3) Prūsų žemės didžioji dalis (apie 40,000 kv. km) kryžiuočių ordino buvo nukariauta 1231-82 m. ir labai daug prūsų buvo išžudyta; jų žemės pietines ir vakarines dalis pradėjo apgyventi ateiviai vokiečiai, o šiaurės rytų dalin iki Labguvos-Girduvos ir Geldupės linijos pradėjo palengva insifiltruoti artimiausi prūsų giminės — lietuviai. 4) Narsūs jotvingiai, nors ir pateko Mindaugo valdžion, bet jam mirus baisiai buvo nuterioti ir išžudyti vokiečių ir slavų (tarp .1264 ir 1282); jų dalis persikėlė Sembos pusiasalin ir į Gardino apylinkes, gi likusieji slapstėsi milžiniškoje Baltvyžių girioje ar palengva maišėsi su iš pietų atvykusiais slavais; jotvingių žemė pasidarė baltų ir slavų mišiniu ir kai kuomet buvo net vadinama Čiorna-ja Russ, kur tuo metu ir vėliau lietuvių irgi daug gyventa, ką liudija ir žymus skaičius lietuviškų vietovardžių ir net Lebedkino statistika 1861 m. (Ščiara—Siaura; Uša; Zelva — pagal Karskį — lietuviški vietovardžiai).
Mindaugo karaliavimo gale (ca. 1260) lietuvių gyvenama erdvė prasiplėtė vison dabartinėn Žemaitijon iki Baltijos jūros Palangoje ir Klaipėdoje, čia padidinant jos plotus apie 20,000 kv. km. Lietuviai slinko ir į jotvingių-sūduvių pratuštintas žemes, bet nėra tikslių žinių apie to laiko lietuviškas sodybas Jotvos-Sūdavos žemėse. Lietuvių daugumos gyvenama erdvė 1260 m. galėjo apimti apie 100,000 kv. km ar truputį daugaiu. Pagal P. P. Semionocą XI amž. lietuvių-gudų siena ėjusi per Rubeževičius, miestelį 50 km į pietų vakarus nuo Minsko, prie lietuviškos upės Sulos. Rubeževičiai galėjo būti prie lietuvių-gudų sienos iki XIV amž. pradžios, bet Jogailos laikais slavų (gudų) masė jau buvo pasistūmėjusi bent kiek į vakarus arčiau Naugarduko, palikdami stambias lietuvių salas savo užpakaly, nes ir 1921 m. iš Rubeževičiaus valsčiaus 10,872 gyv. gudų pravoslavų buvo tik 2,057, o lietuviškos kilmės sulenkėjusių katalikų — 7,767.
 P. PUZINAS
ŽVEJYS
Mindaugo laikais po Lietuvos vėliava buvo apie 100,000 kv. km lietuviškų ir apie 40,000 kv. km maišytų jotvingiškų, dar apie 60,000 kv. km gudiškų žemių su Polocku ir Minsku. Taigi visa valstybė apėmė 1260 m. apie 200,000 kv. km. Bet Mindaugo karalystės gyventojų tankumas gal nebuvo didesnis, kaip 2 gyv. 1 kv. km. Tai būtų apie 400,000 gyv., kurių arti du trečdaliu, arba apie 250,000, galsjo būti Fetuvių ir jų artimų giminių: jotvingių, sėlių, kuršių, žiemgalių, kurie tuomet asimiliavosi su lietuviais.
"Kas Romai buvo Campagna Romaną, Šveicarijai Keturių Kantonų sritis ir Lenkijai Goplano ežerų apylinkė, tai Lietuvai tą pačią prasmę turėjo Neries baseinas, ypatingai žemesnioji jo dalis. Nekalbant apie Žemaitiją ir Lietuvos dalis kairiajame Nemuno krante, likusioji Tikrosios Lietuvos dalis, kuri kalbėjo lietuviškai, galėtų būti apribota upių tėkmėmis: Nevėžio, Dauguvos, Beržūnos ir augštutinio Nemuno", rašo lenkų istorikas — geografas A. Sujkowskis (Geografja ziem dawnej Polski, Warszawa, 1918, p. 436). Panašios nuomonės laikosi garsus rusų istorikas S. F. Platonovas.
Tikrosios Lietuvos ilgalaikė istorinė ašis eina pagal liniją, nužymėtą tokiomis senomis lietuvių vietovėmis, kaip Kaunas, Kernavė, Vilnius ir Krėva. Tai lietuvių tautos istorinė ašis. Jai ginti (nuo slavų ir totorių) lietuviai pasistatė savo tvirtoves pietiniame etninės Lietuvos pakrašty: Gardiną, Lydą, Alšėnus, Krėvą. Ir iki šių laikų šie miestai tebežymi labai jautrią lietuvių erdvės dalį, kurią kaimynai gali nuo Lietuvos atplėšti tik didele jėga ir dideliais skausmais.
Tikrosios Lietuvos istorinį branduolį per visą tūkstantį metų (ca. 800-1800) sudarė Lietuvos Mesopotamija, beveik visa apibrėžta upių tėkmėmis: augštutiniu ir viduriniu Nemunu, Dubysa, iš dalies Mūša, Nemunėliu ir truputį vidurine Dauguva, o iš rytų šono — Medila, Narutimi ir Beržūna. Į ją atsirėmęs, Gediminas plėtė savo valstybę Į tolimas rytinių slavų (rutėnų) žemes, atimdamas jas iš totorių imperijos, vykdydamas savo galingą "Pax Lithuanica". Tačiau jo laikais (1316-41) baltų gyvenamoji erdvė vis dėlto ėjo siauryn. Iš 250,000 kv. km ii jau buvo susitraukusi į kokius 185,000 kv. km, kurių bent 115.000 kv. km buvo lietuvių gyvenami, o apie 70.000 kv. km — latvių; prūsų skaičius jau buvo labai sumažintas, jotvingių erdvė irgi jau labai susiaurinta.
Bet Lietuvos valstybė, Gediminui valdant, padidėjo iki 350,000 kv. km. Dabar slaviškoji jos erdvė jau pasidarė bent kiek net didesnė už lietuvišką ir jotvingišką, tačiau slavų gyventojų skaičius Gedimino valstybėje dar buvo mažesnis už lietuviu. Ir Gediminas pasirinko visai tinkamą sau titulą: Rex Lithuanorum et multorum Futhenorum. Rutėnais čia buvo vadinami gudai ir ukrainai. Daskutiniai gausiausi buvo Volui nėie. Prie Gedimino Lietuva pasidarė tarptautinė (be^t triiu tautų) valstybė, kurios sostinė prisistoio Vilniuie, kurs tuomet buvo centre labiausiai apgyventų sričių, nors geografinis valstybės centras buvo Naugardukas, bet jis tuomet iau buvo ant lietuvių jr slavu ribos ir turėjo l:etuviams vieną pirmųjų katalikų bažnyčių.
III. Didybės laikai (1362-1514)
Lietuvos erdvinės didybės pradžia labiausiai tinka laikyti 1362 m., kai Algirdas, sumušęs totorius prie Mėlynųjų Vandenų, praplėtė Lietuvos ribas iki Juodųjų jūrų tarp Dniestro ir Dniepro, užimdamas ten didelius, beveik negyvenamus stepių plotus, senojoj kartografijoj dažnai žymimus campi deserti. Algirdas užėmė ir stambų trikampį su Toropecu, Rževu ir Veližu, kuriame yra Dauguvos ir Dniepro versmės, o Rževas yra prie augštutinės Volgos kairiojo kranto. Algirdas išstūmė totorius iš plačių Kijevo, Černigovo žemių Dniepro ir Desnos baseinuose, su Brians-ku, Trubčevsku ir Rilsku. Jo valstybės plotai jau apėmė bent 700,000 kv. km. Erdvės atžvilgiu Lietuvos valstybė buvo pati didžiausia Europoje, nors jai stigo atitinkamo gyventojų tankumo ir tai kliudė jos saugumui.
Algirdo brolis kunigaikštis Kęstutis praleido dešimtmečius nuolatinėse kovose su germaniškais ordinais, saugodamas Lietuvos langą į Baltijos jūrą prie Palangos. Lietuva sugebėjo didelėms vokiečių kolonijoms nuo Liepojos iki Narvos sutrukdyti Palangos tiltu susijungti su vokiška mase vakaruose; o tai jau nulėmė visų rytinės Baltijos tautų likimą — vokiečiai nebegalėjo tų žemių pastoviai savo valdžioje išlaikyti ir savais tautiečiais kolonizuoti.
Algirdo imperija buvo nuostabiausia tuo, kad ji buvo vienintelė pasaulio istorijoj pagoniška tauta, vikriai įsigijusi ir gerai valdžiusi už save didesnes krikščioniškas kolonijas. O nuo Baltijos iki Juodmario pratiesta milžiniška siena beveik du šimtu metų laikė užtverusi kelią galingai Mongolų imperijai žygiuoti į Vakarų Europą.
Vytauto D. viešpatavimo metu Lietuvos imperija irsi dar nenustojo augusi. Vytautas (1392-1430) prijungė prie Lietuvos didelę Smolensko žeme, Okos augštupio kunigaikštijas su Tula ir Odojevu ir didel'us neapgyventus plotus Vorsklos, Samatros ir Doneco upių baseinuose. Jo pergalė Tannenberge 1410 m. išmetė iš Žemaitijos jos laikinus okupantus — vokiečius, Sūdava galutinai prisiglaudė prie Lietuvos. Vytauto laikais Lietuvos imperija prasiplėtė iki 930,000 kv. km. Bet šitų. Europos mastu, milžiniškų plotų gyventoju skaičius buvo nedidelis ir labai nelygiai pasiskirstęs. Vakarinės Lietuvos sritis — Žemaitija, Sūduva ir Mažoji Lietuva — per 180 metų beveik nuolatinio karo su vokiečių ordinu buvo labai pratuštėję. Dėl jų labai reto gyventojų skaičiaus, vokiečių istorikai pradėjo jas vadinti "Wildniss" — dykuma. Bet jų tuštumas buvo tik reliatyvus. Dr. P. Karge pamini į kronikas patekusias šias sodybas, turinčias tipingus lietuviškus pavadinimus: Laukiškės (1291 m.), Lablaukiai (1302); Augštagiriai (1302), Geid-laukiai (1318), Širlaukiai (1346), Medlaukiai (1371), Gurdelaukiai (1371) ir Varpalaukiai (1395). Pirmos keturios vietovės yra Labguvos apskr. rytinėje daly, o Širlaukiai net Darkiemio apskr. Po Tannenbergo pergales nauja lietuvių banga galingai išsiliejo į savo giminių žemes. Žemaitija irgi nebuvo visai be gyventojų, jeigu Vytautas iki 1421 m. pasiskubino ten pastatyti 3 bažnyčias (Varniuos, Kražiuos) tik vakarinėje daly, neskaitant greit atsiradusių ir gausesnių bažnyčių Dubysos baseine. Lenkų istorikas Stefan M. Kuczynskis, pasiremdamas "Codex epis-tolaris Vitoldi", primena Vytauto įsakymą 7 Žemaitijos pavietams 1410 pristatyti po 300 raitelių arba viso 2,100 raitelių, kurie, Kuczynskio manymu, sudarė net 12% visų Lietuvos raitelių (11,000), dalyvavusių Tannenbergo mūšy. (Žiūr.: S. Kuczynskio naują ir įdomų veikalą apie Tannenbergo mūšį: Wielka Wojna z Zakonem, War-szawa, 1955).
LIETUVOS VALSTYBĖ TAUTINIU ATŽVILGIU 1430 M.
Žemėlapio ženklų paaiškinimas
Kvadratiniai stikleliai ženklina lietuvių gyvenamą erdvę 1430 m., kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribose, taip ir Mažojoje Lietuvoje, patekusioje Kryžininkų Ordino valdžion.
Mažais taškeliais paženklintos dvi zonos: gudų gyvenama zona Lietuvos valstybes viduryje ir totorių-klajoklių labai retai gyvenama Lietuvos pietinė dalis.
Rutuliukais paženklinta ukrainiečių erdve Lietuvos ribose ir Galicijoj.
Ne visi žemėlapy pažymėti miestai buvojo 1430 m. Kai kurie jų yra daug jaunesni.
Visa vytautinė Lietuva 1430 m. apėmė bent 930,000 kv. km ir turėjo arti 2,-480,000 gyventojų, kurių tarpe buvo 590,000 lietuvių.
Tankiau apgyventos Augštaitijos vietos 1340 m. gal turėjo nuo 5 iki 8 gyv. 1 kv. km, o rečiau gyvenama Žemaitija ir Sūduva turėjo gal tik apie 2 gyv. kv. kilometre. Lietuvos valstybės plotus padalinę į tautines sritis, gauname šitokį vaizdą:
Plotai kv. km. Gyventojai: JŲ tank, kv. km.
1. Lietuvių sritis 105,000 590,000 6,0
2. Gudų sritis 250,000 500,000 2,0
3. Rusų sritis 150,000 450,000 3,0
4. Ukrainų sritis 210,000 840,000 4,0
5. Totorių sritis 215,000 100,000 0,5
Visa Lietuva 930,000 2,480,000 2,5
H. Lowmianskis (Kwartalnik Historyczny, 4-5, 1955 m. pusi. 226) mano, kad 1410 m. vytautinė Lietuva turėjusi apie 1 mil. kv. km ir 2 mil. gyv. Po 1410 m. Lietuva atgavo Žemaitiją ir Suvalkiją ir užėmė Okos Augštupio kunigaikštijas. Priskaičius 20 ramių metų prieauglį, manome, kad 1430 m. Vytauto Lietuva buvo pasiekusi 2,480,000 gyv. arba bent arti to skaičiaus.
Puikios juodžemio stepės į rytus nuo Sulos upės ir į pietus nuo Čerkasy-Braclav buvo beveik negyvenamos net iki XVI amžiaus (M. Liubavskis). Tuose dideliuose plotuose tik nedideli totorių būriai klajojo su savo gyvulių bandomis. Odesos vietoje buvo tik nedidelis totorių miestelis Chadžy-Bej, slavų pavadintas Kočubej. Per jį Vytauto imperija eksportavo grūdus. Arčiau Dniepro žiočių buvo kitas mažas uostas — Očakovas. Iš sūrių limanų Lietuva gaudavo druskos. Pats Vytautas ten gal buvo pasimaudęs, kad Radvilos Našlaitėlio žemėlapiuose 1613 m. prie Dniepro žiočių yra dviejose vietose parašyta: "Balneum Vitoldi", o prie druskingų l;manų parašyta: "Ex his lacubus sąl Sole concoctum decerpitur". Dėl gyventojų stokos ir labai didelio atstumo nuo sustiprintų vietų Juodmario kraštų Lietuva jau neteko 1485 m., kai stipri Turkijos sultono Bajazeto II kariuomenė ten įsiveržė iš Moldavijos ir pirmą kartą sausumos keliu nužygiavo į Turkijos protektoratą Kryme. Labai įdomus minėtuose Radvilos žemėlapiuose ir kiti parašai Juodmario pakrantėse: "Inskul Flu ab aliis INGULA vocatura". Gal ten ir buvo kai kada laikomos mažos Lietuvos įgulos, nes poroj vietų žemėlapis rodo pažymėtas kryžiais krikščionių tvirtoves, kuriose Lietuva ėjo Europos sargybą prieš Islamo pasaulį kairiajame Dniepro žiočių šone, kur stūkso totorių "kirmen" arba tvirtovės, mėnuliais pažymėtos: "Rohat kirmen, Ostam kirmen".
IV. Valstybės nykimas (1514-1795)
Juodmario krantų netekimas buvo pirmasai ženklas, kad Lietuva nebepajėgs savo tolimų dominijų apginti. 1503 m. karas su Maskva baigėsi paliaubomis, ir Lietuvos ribos buvo atstumtos nuo Maskvos apylinkių. Lietuva neteko Okos paupių, Starodubo, Naugardo-Sieversko ir net Černigovo, kurs yra Desnos žemupy arti Dniepro ir netoli Kijevo. 1514 m. Maskvos kariuomenei pavyko užimti svarbų Lietuvos punktą — Smolenską, dažnai vadinamą vartais į Maskvą. Maskvos did. kunigaikštis Vosylius III, prieš savo mirtį 1533 m., jau buvo susirinkęs visas rusiškas žemes po savo vėliava. Jonas Žiaurusis pradėjo tikrai imperialistinius karus, norėdamas nukariauti vis daugiau gudiškų, ukrainiškų, totoriškų ir Baltijos tautų žemių. Jo žygiai pakrypo Baltijos link, į Livoniją, kuri, nematydama galimybių nuo rusų apsiginti, 1561 m. pasidavė Lietuvos did. kunigaikščiui Zigmantui Augustui. Prieš tai Lietuva turėjusi apie 485,000 kv. km ploto, dabar trumpam laikui (1561-69) padidėjo kokiais 85,000 km. km ir įgijo ilgą Baltijos krantą: visos Latvijos ir pietinės Estijos. Lietuvos plotas siekė net 570,000 kv. km ir tarsi ženklino Lietuvos sugrįžimą į didžiųjų valstybių tarpą. Bet dėl Livonijos Lietuvai teko sunkiai kariauti su Maskva (1559-64); šį kartą Lietuva atrėmė Maskvos puolimus, bet Polockas ir kai kurios kitos sritys buvo smarkiai nuteriotos, o Lietuva pajuto visą sunkumą viena kariauti prieš augančią Maskvos galybę. Rusiško pavojaus akivaizdoje Lietuva, nors ir nenoromis, priversta buvo eiti su lenkais pastovion unijon arba konfederacijon Liubline 1569 m. Liublino seime 1569 m. Livonija buvo paskelbta Lietuvos ir Lenkijos condominium, o ukrainiškos Lietuvos provincijos (Kijovija, Volynė ir Podolija) buvo atimtos nuo Lietuvos ir priskirtos Lenkijai. Dabar Lietuva per pusę sumažėjo, pasilikusi antraeilė vidutine valstybė su 294,000 kv. km ploto, padalinto į 9 palatinatus, kurių trys (Žemaitijos kunigaikštija, Vilniaus ir Trakų palatinatai) su 99,000 kv. km buvo laikomi lietuviškomis, ir 6 likusieji — gudiškais (rusiškais). Pagal A. Pawinskį ir A. Jablo-nowskį, 1572 m. Lietuva turėjusi apie 1,700,000 gyv., kurių pusė arba 850,000 gyvenę lietuviškose provincijose, kita gi pusė — gudiškose (rusiškose). Tikrosios Lietuvos gyventojų tarpe, pagal W. Wielhorskį, lietuvių buvę tuo metu apie 80% arba 680,000. Žinoma, buvo dar bent kiek lietuvių ir gudiškose provincijose, ypač Naugarduko palatinato vakarinėje daly. Jų skaičius ten galėjo siekti apie 60,000. Gyventojų tankumas lietuviškuose pala tina tuose galėjo siekti 8,6 kv. km, o gudiškuose, labai pelkėtuose ir miškinguose — tik 4,4 gyv. 1 kv. kilometre.
1611 m. Lietuva kare su Maskva buvo užėmusi Smolensko žemę, kuri Divilino sutartimi 1618 m. teko Lietuvai ir jai priklausė iki 1667 m. Nskaitant šito Lietuvos laimėjimo ir trumpalaikių Maskvos invazijų Lietuvon, anksčiau minėti 9 palatinatai su 294,000 kv. km Lietuvai priklausė iki 1772 m. Šito ploto Lietuva 1791 m. (t. y. prieš du paskutinius padalinimus), pagal W. Wielhorskio (pasiremiant Fr. Moszynskiu ir T. Korzonu) apskaičiavimus, turėjusi 3,850,000 gyv. Taigi prieš pat nepriklausomybės praradimą Lietuvos gyventojų vidutinis tankumas galėjo būti 13,4 viename kv. km arba ketvirta dalis dabartinio tankumo. Bet tikrosios Lietuvos gyv. tankumas siekė 16 gyv. kv. kilometre. Tikybomis šiuos gyventojus W. Wielhorskis skirsto šitaip:
Skaičiai: Procentai:
Unitų 1,500,000 39
R. katalikų 1,470,000 38
Žydų 385,000 10
Pravoslavų 250,000 6,5
Sentikių 140,000 4
Protestantų 60,000 1,5
Musulmonų 40,000 1
Karaimų 5,000 0,13
(1790 m. USA, padidėjusios iki 17 štatų, turėjo 3,929,000 gyv.).
Tų pat metų istorinės Lietuvos gyventojus tautybėmis galima suskirstyti, pasiremiant religiniu principu, nes tuomet Lietuvoje katalikas buvo lietuvio sinonimu, unitas ir pravoslavas — gudo sinonimu, sentikis — rusas. Tad 1791 visa istorinė Lietuva (t. y. su Vitebsko ir Mogilevo rusų atplėštomis sritimis) turėjo:
Lietuvių apie 1,400,000
Gudų apie 1,750,000
Žydų apie 385,000
Rusų apie 140,000
Lenkų apie 120,000
Visų kitų apie 55,000
Istorinėje Lietuvoje 1791 m. mes manome lenkų buvus apie 120,000; iš jų apie 65,000 (pagal W. Wielhorskį) gyveno kompaktine juosta Lenkijos pačiame pasieny Trakų ir Lietuvos Brastos palatinatuose nuo Suvalkų iki L. Brastos. Jų siauras ruožas buvęs gan tankiai gyvenamas: anot Wielhorskio, 20 gyv. kv. kilometre. Taigi lenkiškas etnografinis plotas Lietuvoje apėmė tik apie 3,000 kv. km. Kiti lenkai — apie 55,000 — gyveno plačiai išsibarstę po Lietuvos miestus ir dvarus, sudarydami stambesnę koloniją pačiame Vilniuje.
Žydai gyveno beveik išimtinai miestuose ir miesteliuose ir labai dažnai sudarydavo ten gyventojų daugumą.
Rusija ir Prūsija likvidavo Lietuvos valstybę trimis etapais: 1772, 1793 ir 1795 m. Per pirmus du padalinimus Prūsija negavo lietuviškų žemių: jai tuomet teko nemaži plotai iš Lenkijos, kuri buvo konfederacijoj (unijoj) su Lietuva. Lietuvos padalinimų plotus mes čia skaičiuosime pagal naujų laikų administracinių vienetų erdvę, jau tiksliau apskaičiuotą verstais ar kilometrais, tuo būdu pasiekdami didesnį tikslumą. Istorikų minimi Lietuvos plotai myliomis, dažnai nesakant kokiomis myliomis, senosios Lietuvos plotai, pervesti į kilometru, padidina ją apie 10%. Pvz. Leono Wasilewskio po Liublino unijos minimas Lietuvos plotas 5,866 kv. mylios duotų 322,630 kv. kilometrų, o gi mūsų metodu apskaičiuota 9 palatinatų Lietuva turi 294,000 kv. km. Galimas daiktas, kad Wasilewskis į savo minimą plotą įtraukia ir Livonijos condominium, apie ką jis nieko ir nesako.
V. Lietuva Rusijos valdžioje
Jau 1770 m. Rusija užvedė pasitarimus su Prūsija apie Lietuvos ir Lenkijos žemių pasidalinimą. 1772 m. vasario 17 d. Petrapilis ir Berlynas jau susitarė slaptai apie būsimo grobio didumą. To susitarimo pasėkoje Lietuva neteko gan stambių plotų šiaurėje nuo Dauguvos ir rytuose nuo Dniepro ir Drutės upės. Tie visi kraštai apiemė 85,000 kv. km ir turėjo, pagal L. Tatomirą, 1,206,000 gyv., kas rodo ten tuomet buvus 14 gyv. viename kv. km. Šitų plotų tarpe buvo ir Latgalija (15,000 kv. km), kuri skaitėsi Lietuvos ir Lenkijos condominium. Tad vienos Lietuvos nuostolis siekė 70,000 kv. km su 980,000 gyv. Wielhorskis ir kiti linksta manyti, kad ten gyventojų būta gerokai daugiau. Per tą pirmąjį padalinimą Lietuva dar nenustojo jokių lietuvškų plotų, o tik gudiškų ir latviškų. Dalis gudų, net pravoslavų, išsigando šiurkštesnės rusų valdžios ir pabėgo Lietuvos gilumon.
LIETUVA IR JOS KAIMYNAI
1861 m.: tautybių žemėlapis
ŽEMĖLAPIO ŽENKLŲ PAAIŠKINIMAS
Specialiniais ženklais pažymėti plotai labai artimi savo ribomis tiems, kuriuos Lietuva valde 1522-1569 m. laikotarpy, čia jie neapima apie 30,000 kv. km ruožo kairiajame Dniepro šone nuo Kijevo iki Dniepro slenksčių. Vietoje to, šis žemėlapis apima Maž. Lietuvą ir Latgaliją. Čia atžymėti plotai apima apie 482,000 kv. km, kurie skirstosi j šešias tautines zonas.
1. Lietuvių z. apie 105,000 kv. km, paženki. kv. stikl.
2. Latvių zona 15,700 " " " 2 sp. stikl.
3. Jotvingių zona 1,300 " " " stat. brūkš.
4. Lenkų zona 12,300 " " " rutuliuk.
5. Gudų zona 176,000 " " " ving. ruož.
6. Ukrainiečių z. 171,700 " " " tams. spalv.
Didelėmis raidėmis paženklintos tautinių mažumų salos, įsiterpusios į svetimą erdvę: L—lietuviai, P—lenkai, U—ukrainiečiai, G—vokiečiai, ž—žemaičiai, LA—latviai.
Didžiausia M. Lebedkino statistikos staigmena, tai kelios stambios lietuvių salos tolimoje Ukrainoje ir artimesnėje Gudijoj. Dar didesne sensacija—tai jotvingių atžymejimas Gardino gubernijos pietinėje daly, aplink Baltvydžlų girią.
Lietuvių erdvės pietine dalis—į pietus nuo linijos Gar-dinas-Lyda-Lazunal-Vileika — 1861 m. lietuviškai jau nebekalbėjo, neskaitant mažų išimčių. Lietuviais jie užskaityti pagal jų norą, paremtą sena tradicija.
Po 1772 m. padalinimo Lietuvai liko dar 224,000 kv. km su 2,500,000 gyv., kurių tankumas siekė 11 žmonių viename kv. km. Šitoje erdvėje Lietuvos valstybė dar laikėsi 21 metus, t. y. iki antrojo padalinimo 1793 m. Iš atimtų nuo Lietuvos sričių Rusija sudarė sau dvi naujas gubernijas: Vitebsko ir Mogilevo.
1791 m. Lietuva ir Lenkija desperatiškai bandė įsivesti visai moderniškų ir naudingų reformų. Jos labai nepatiko Rusijai, kuri vėl susitarė su Prūsija susilpnintus kaimynus dar labiau apdraskyti. 1793 m. sekė antras padalinimas, per kurį Lietuva nustojo net 117,500 kv. km su 700,000 gyv., šį kartą pavojingai priartinant Rusijos sieną prie Vilniaus per 120 km ir užgrobiant keliolika lietuviškų kaimų rytuose nuo Vidžių. Ši kartą milžiniška Rusija iš Lietuvos atimtų sričių pasidarė naują labai didelę Minsko gub., kuriai priskyrė iš senos Vilnijos Dysnos ir V'leikos apskritis. Teko ir Vitebsko gubernijai (Lepelio apskr. su 4,000 kv. km), o ilgas ruožas Drutės dešiniajame krante buvo prijungtas prie Mogilevo gubernijos.
Po antroio padalinimo 1793 m. gale Lietuvai beliko 106.535 kv. km ploto su 1,800,000 wvv., kurių tankumas siekė arti 17 viename kv. km. Dabar Lietuvos rytinio pasienio miesteliai buvo: Erėslauja, Vidžiai, Tverečius, Pastovis, Naručio ež. rytinis krantas, Narutės up§, Zaskevičiai, Voložinas. Nuo Dauguvos iki Voložino 1793 m. riba beveik sutampa su 1920 m. liepos 12 d. siena, pravesta Maskvos sutartimi. Nuo Voložino ji ėjo tiesiai į pietus pro Nalibokus, Lietuvos šone palikdama Mirą, Ščeros (Siauros) versmes, siekė Šventiškio (Sventickoje arba Vyganovskoje) ežerą ir nuo čia suko lanku į vakarus, eidama Bobriškių ežero pietiniu krantu, paskiau vėl i pietus, Rusijai palikdama Pinską, o Lietuvai Janovą, Nobelį (už Pripeties), Kobriną ir Lietuvos Brastą prie Bugo. Rusų istorikai, kaip Kliučevskis, pateisina pirmuosius du Lietuvos-Lenkijos padalinimus, kurie atidavė Rusijai visas pravoslaviškas žemes, gudų ir ukrainiečių apgyventas. Bet 1793 m. Lietuvos paliktus minėtus plotus V. Kliučevskis laiko ne rusiškais. Jis mano, kad reikėjo Lenkija-Lietuvą apkarpyti tik iki etnografinių ribų, išvaduojant rytinus slavus, bet neišdraskyti visos valstybės (Kurs Russ-koj Istorii 1937, tomas V, p. 44), nes tai išeitų germanų, ne slavų naudai.
Bet 1795 m. tragiškoje kovoje ir kraujo klanuose buvo galutinai paskandintos Lietuvos-Lenkijos valstybės. Per trečiąjį padalinimą jų žemės buvo visiškai išdraskytos tarp trijų galingų kaimynų: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Lietuvos didžiuma (88,935 kv. km) teko Rusijai, o žemės Į vakarus nuo vidurinio Nemuno (17,600 kv. km) — kliuvo Prūsijai.
Prūsija, 1795 m. gavusi lietuvišką Užnemunę ir gerą gabalą šiaurinės Lenkijos, savo visą grobį pavadino Neue Ostpreussen, padalintą į du departamentus: Balstogės ir Plocko. Lietuviška Užnemunė tilpo Balstogės departamento ribose ir jose išbuvo 12 metų, t. y. iki Napoleonas 1807 m. užėmė Prūsiją ir paskelbė nepriklausomą Varšuvos kunigaikštystę, kuriai buvo priskirta ir Užnemunė. Šis patvarkymas truko iki Vienos kongreso (1815), kuris sukūrė autonominę Lenkijos karalystę, ir jos caru paskelbė Rusijos imperatorių. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Rusijos monarchai pasiskelbė jau 1795 m., kai Rusija buvo nukariavusi didžiumą Lietuvos etnografinių žemių.
Po Vienos kongreso Lietuvos etnografinių plotų politinė priklausomybė ir gyventojų skaičius (papai 1823 m. žinias) šitaip atrodė: Lietuva Rusijos valdžioj:
Plotas Gyventojai Tank.
kv. km 1 kv.km
Vilniaus gub. 59,455 1,357,400 22,8
Gardino gub. 29,480 868,100 29,3
Lenkijos ribose:
Augustavo gub 17,600 450,000 25,7
Prūsijos ribose:
Prūsų Lietuva 16,225 480,000 29,0
Visa etnografinė Lietuva:
122,760 3,175,500 25,8
Čia minimas Prūsų Lietuvos plotas yra paimtas iš prof. Georg Hassel veikalo: "Statistische Uebersichts-Tabellen" (Goettingen, 1809). Prūsiją jis padalino į Ostpreussen, Lithauen ir Westpreussen. Kitus jo veikalus cituodamas M. Pietkiewicz rašo, kad Prūsų Lietuvos sostinė esąs Karaliaučius. Paduodamas plotas irgi nesusidarytų be Karaliaučiaus ir be Sambijos. Šitą Prūsų Lietuvos plotą (16,225 kv. km) ir jos ribas ryškiai vaizduoja Sam. Harrison Amerikoj išleistame žemėlapy PRUSSIA (Philadelphia, ca. 1800), kuriame Prūsų Lietuva vadinama "Circle Samland" ir jos pietinė riba vedama beveik išimtinai upėmis. Ji prasideda prie Garbassen (Garbasai) ežero netoli Filipavo, eina beveik tiesiai į vakarus prie Benkiemio ant Geldupes, palikdama Geldupės miestelį giliai lietuvių šone. Nuo Benkiemio ji eina Geldupe, Ungura, Prieglium ir Aistmarėmis iki Baltijos jūros. Geografiniu požiūriu logiškesnės ribos šioj Europos daly neteko matyti.
Rusija užimtą etnografinę Lietuvą 1795 m. padalino į dvi gubernijas: Vilniaus ir Slonimo. Vilniaus gubernija apėmė daugumą lietuviškų žemių iki pat Palangos. Jos ribose tuomet buvo ir visa būsimoji Kauno gubernija, ir keturios (iš vėlesnių 7) apskritys Vilniaus gub.: Šventėnų, Vilniaus, Trakų ir Ašmenos. Kotrynai mirus, imperatorius Povilas sujungė (1796-XII-12) Vilniaus ir Slonimo gubernijas į vieną Lietuvos gub., kuri 1801-IX-8 buvo padalinta į Vilniaus ir Gardino gub. Vilniaus gub. gavo jau 1795 m. turėtas 11 apskr.: Vilniaus, Šventėnų (arba Zavilejskij), Trakų, Ašmenos, Breslaujos, Kauno, Panevėžio (arba Upytės), Ukmergės, Šiaulių, Raseinių ir Telšių. Gardino gubernijai teko 8 apskr.: Gardino, Slonimo, Naugarduko, Volkovysko, L. Brastos, Lydos, Kobrino ir Pružanų. Abi gubernijos kartu su Augustavo gub. Lenkijos karalystėje rusų, vokiečių ir lenkų geografų bei etnologų buvo vadinamos lietuviškomis gubernijomis. Jų ribos apėmė Lietuvos žemes jos turėtas prieš paskutinį padalinimą 1795 m. Vilniaus ir Gardino gubernijų ribos žymiai pasikeitė, kai 1843-VII-I Rusijos valdžia iš jų dviejų sudarė 3 gubernijas: Vilniaus, Kauno ir Gardino, kurios iki 1920 m. Rusjos ir kitų kraštų geografų buvo vadinamos lietuviškomis. Iš Vilniaus gub. 1843 m. buvo išskirtos 7 apskritys ir iš jų sukurta nauja Kauno gub., gavusi Kauno, Ukmergės, Breslaujos arba Zarasų, Panevėžio, Šiaulių, Raseinių ir Telšių apskritis. Vilniaus gubernija pasilaikė 4 seniau turėtas apskr.: Vilniaus, Trakų, Šventėnų, Ašmenos, ir gavo iš Minsko gubernijos Dysnos ir Vileikos apskr. ir iš Gardino g.—Lydos apskr. Gardino gub. neteko Naugarduko (priskirto Minsko gub.) ir Lydos apskr., o gavo iš Lenkų karalystės Balstogės sritį, iš kurios pasidarė 3 apskr.: Sokolkos, Balstogės ir Bielsko.
Šitie administraciniai patvarkymai išsilaikė net 72 metus, t. y. iki vokiečių okupacijos 1915 m. Tad šis tarpas yra patogus įvairiems palyginimams išvesti.
Lietuviška Užnemunė, Vienos kongreso priskirta autonominei Lenkų karalystei, 1816-1-16 pateko į Augustavo vaivadiją, sudarytą iš 5 sričių: Lomžos, Augustavo, Seinų, Kalvarijos ir Marijampolės. Dvi pirmosios sritys buvo daugiau lenkiškos ir bent kiek gudiškos, o trys paskutinės — lietuviškos. 1837-III-7 ši vaivadija gavo Augustavo gub. vardą, nekeičiant jos ribų. 1867 m. sukurta nauja Lomžos gub., kuriai teko Lomžos ir Augustavo apskr. maža dalis. Kita si Augustavo gub. dalis buvo pavadinta Suvalkų gubernija, padalinta į 7 apskr.: Augustavo, Suvalkų, Seinų, Kalvarijos, Marijampolės, Vilkaviškio ir Naumiesčio. Šioje gubernijoje lietuviai vieni sudarydavo absoliučią daugumą per 54%, tad geografų ji buvo laikoma lietuviška. Jos ribos nesikeitė per 48 metus (1867-1915).
VI. Pirmoji Lietuvos tautybių statistika
Rusijos Centrinio Statistikos Komiteto valdininkas Michail Lebedkinas, savo valdžios pavedimu, apie 1860 m. pravedė gyventojų statistiką 9 vakarinėse gubernijose, kurios visos Lietuvai priklausė iki 1569 m., o 3 lietuviškos ir 3 gudiškos — išbuvo Lietuvos ribose nuo Gedimino ar Algirdo laikų iki 1772 ir net iki 1795 m. Apie katalikus ir stačiatikius jam žinias teikė abiejų tikybų klebonai, o apie mažesnes tikybines grupes — gubernijų statistikos komitetai. Ši pirmoji Lietuvos tautybių ir religijų statistika buvo vienintelė mūsų šaly, kuri nesirėmė vien kalba, bet labiau plačiai suprastais etnografiniais pradais ir pačių gyventojų neišprievartautu apsisprendimu. Todėl ji mums labai įdomi ir vertinga, nes pravesta be politinių motyvų ir gerai pavaizduoja, iki kur buvo paplitusi lietuvių tauta baudžiavos laikų pabaigoje. Ji buvo paskelbta keliuose nelabai paplitusiuose leidiniuose, tad daugelio mokslininkų buvo net nepastebėta. Čia ją cituosime iš "Zapiski Imperatorskogo Russkogo Geografičeskogo Obščestva", Sanktpeterburg, 1861 (knižka tretja, psl. 131-160). Iš kitų versmių teks pridėti Suvalkijos. Mažasios Lietuvos (J.-H. Schnitzler, 1861) ir Palangos bei Ilukštos pakraščių (A. F. Rittich) lietuvių skaičius. Tuo būdu sulipdysime lietuvių tautos statistiką, atremtą į žymiausių tų laikų demografų tyrinėjimus, o prie lietuvių etnografinės erdvės priskirdami tik tuos kraštus ar apskritis, kuriose lietuviai sudaro absoliučią ar reliatyvią daugumą, būtent:
Provincija Jos plotas Visi Vien Liet.
kv. km gyvent, lietuviai %
Kauno gubernija 40.287 906.038 728,474 84,0
Vilniaus gubernija 28,921 618,074 418,880 67,8
Suvalkų gubernija 9,230 310,000 261540 84,4
Mažoji Lietuva 11,400 393,300 252.000 66,4
Kuršo gubernija 112 14,000 12,147 86,5
Gardino 3 šiaur. aps. 14,750 350,000 201,897 57,6
Naugarduko aps. 15% 750 20,000 9,744 48,7
Etnografinė Lietuva 105,000 2,611,412 1,884,682 72,2
Čia išskaičiuoti Lietuvos etnografiniai plotai dar nesutalpina visų lietuvių, kuriuos suskaitė M. Lebedkino aparatas iki 1861 m. Tuo metu dar būta nemaža lietuvių, plačiai išbarstytų istorinėje Lietuvoje. Be Naugarduko apskrities jau minėtų 9,744 lietuvių, buvo jų dar bent 54,405 tolimesnėse Minsko gubernijos apnkrityse, išmėtytų tarp gudų. Mogilevo gubernijoj lietuvių tuomet rasta tik 945, Vitebsko—tik 267.
Dar įdomiau, kad Lebedkino statistika atsekė ir senus lietuvius kolonistus Kijevo ir Voluinės gubernijose. Apskritimis jie skirstėsi šitaip:
Kijevo gub.: Voluinės gub.;
Radomyslio apskrity 32,252 Ovručo apskrity 5,293
Kanevo " 2,993 Kovelio " 4,812
Taraščos " 1,569 Lucko " 2,691
Skviros " 1,243 Ostrogo " 1,777
Voluinės Naugardo 1,153
Kijevo gubernijoj 38,026 Voluinės gubern. 16,055
Kovelio apskrities 4,812 pažymėti "žmud' ", t. y. žemaičiais, nors jie, kaip ir kiti Ukrainos lietuviai, visi buvo pravoslavai ir lietuviškai greičiausiai nebemokėjo. Jų pravoslaviška religija verčia manyti, kad jie Ukrainoj buvo kolonizuoti dar Gedimino ir Algirdo laikais, kai jie dar buvo stabmeldžiai, tad lengvai virto pravoslavais. Katalikų tikyba turėjo augštesnį kultūrinį prestižą ir nėra ženklų, kad lietuvių katalikiškos salos Gudijoj būtų virtusios pravoslaviškomis. Vėlesniais laikais jos gerokai aplenkėjo.
Pagal Lebedkino statistiką, Gardino gub. lietuvių tarpe 1861 m. buvo 130,729 pravoslavai ir 71,168 katalikai. Iš kitų šaltinių žinome, kad lietuviškai tuomet kalbėjo tik 28 kaimai, apimdami šiaurinius trečdalius Ašužos ir Pariečės valsčių; taigi lietuvių kalbos riba siekė apie 30 km į pietus nuo Druskininkų. Kiti gi Gardino gubernijos lietuviai savo kalbos nebemokėjo ir kalbėjo gudiškai arba net lenkiškai. Katalikiška dauguma lietuvių tarpe buvo tiktai Volkovysko apskrity, kiturgi — toliau nuo etnografinio Lietuvos centro — daugumas lietuvių buvo pravoslavai. Tai rodo, kad stabmedijos laikais pravoslavija truputį plito tik Lietuvos pakraščiuse
Pati didžiausia M. Lebedkino statistikos staigmena — tai žymus jotvingių skaičius, atrastas pietinėje Gardino gubernijos daly: viso 30,927. Pagal tikybą — jie visi pravoslavai. Daug kas laikė juos jau seniai išnaikintais. Bet M. Lebedkin štai ką apie juos rašo: "Jotvingiai ryškiai skiriasi nuo gudų ir lietuvių šiurkščiais papročiais ir žiauriu paviršium (grubymi nravsmi i sviriepoj naružnostju), tad pas gudus vra posakis: vygliada jak Jadvinga (išrodo kaip io^vingis), t. y. išrodo galvažudžiu (smotrit raz-bojnikom). Jie gyveno Podlesės (Pagirio) vakarinėje daly".
"Kalba jie gudų tarme su lietuvišku tarimu" (Op. cit., 133 psl.).
Jotvingiai esą išsibarstę keturiose apskrityse: Kobrino 22,725, Volkovysko 2,845, Bielsko 3,741 ir Lietuvos Brastos 1,616. Taigi jie apsupa garsiąją Baltvyžių girią labiausiai iš pietų šono, bet šiek tiek iš šiaurės ir vakarų. Tai buvo iki 1861 m. Dvidešimt metų vėliau niekas jų nebeminėjo ten gyvenant. Matyti, jie galutinai susiliejo su gudais ir ukrainais.
Anksčiau buvo paminėti 1,884,682 lietuviai, gyvenę 1861 m. lietuvių etnografinėje erdvėje arba labai arti jos. Tie kraštai "labai arti jos" čia skaitomi yra Vilniaus gub. rytinis pakraštys (Dysnos ir Vileikos apskr.), Gardino gub. pietinė dalis, Ilukštos apskritis Kuršo gubernijoj. Šitų kraštų neįskaitėme į etnografinius Lietuvos plotus, nes juose lietuviai 1861 m. nesudarė nei reliatyvios daugumos. Tad jų neįskai-tome į jau minėtą 105,000 kv. km etnografinį Lietuvos plotą, bet juose gyvenančius lietuvius priskaitome prie tautos branduolio. Pavyzdžiui, pagal plotą tik Palangos parapija iš Kuršo atskirta ir etnografinei Lietuvai priskirta, bet Ilukštos apskr. bent du kartu didesni plotai, dėl stokos ryškios ribos, nepriskirti etnografinei Lietuvai. Nepriskirta Lietuvai ir pietine Suvalkija į pietus nuo Vižainio, Punsko, Smalėnų ir Seinų, kurie laikoni pietiniais Lietuvos pasienio miesteliais, ir už kurių lietuviškumas labai sumenkėja.
Tikroje Gudijoj 1861 m. rasta dar nemaža lietuvių: Minsko apskr. 7,858, Borisovo—19,082, Pinsko —5,309, Mozyriaus—1,205, Bobruisko — 230. Visi jie katalikai. Bet Slucko apskr., t. y., iš 20,721 lietuvių katalikų rasta 11,695, o pravoslavų — 9,026. Visoje Mogilevo gubernijoj buvo rasta tik 945 lietuviai, Vitebsko gub. — vos 267. Abiejų šių gubernijų lietuviai visi katalikai, kas rodytų, kad jie kolonizavosi jau gerokai po Lietuvos krikšto. Visoje Gudijoj rasta 55,617 lietuvių. Apie jų kalbą statistika nieko nesako, tačiau iš visų aplinkybių drįstame spėti, kad Gudijos, kaip ir Ukrainos, lietuviai 1860 m. savos kalbos jau nebemokėjo. Jie pasiliko savo sąmonėje tik atminimą apie savo kilmę, pagal kurią vietinių gyventojų jie buvo lietuviais vadinami gan ilgus laikus.
Dviejose Ukrainos gubernijose rasta 65,081 lietuvis. Tad iš viso toli nuo Lietuvos etnografinių ribų 1861 m. M. Lebedkino surašinėtojai rado 109,698 lietuvius. Kai juos pridėsime prie etnografinių plotų lietuvių, tai gausime 1,994.380 lietuvių. Labai galimas daiktas, kad tuomet jau buvo bent 6,000 lietuvių, išbarstytų tolimuose Rusijos miestuose. Tad galėtume sakyti, kad 1861 m. pirmą sykį visų lietuvių skaičius buvo pasiekęs apvalius du milijonus.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
