Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
UKRAINOS KOVA UŽ LAISVĘ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė E. ERDVILAS   
Šiemet Maskva su visu triukšmu minėjo trijų šimtų metų sukaktį, kai Ukraina, pasak Sovietų, susijungė su Rusija. Partija ryšium su tuo išleido savo tezes, kurios buvo skelbtos per visą sovietinę spaudą ir radiją. Laikraščiai buvo pilni straipsnių, kurių vieną metų pradžioje gavo parašyti ir mūsų istorikas Ign. Jonynas, prieš kelis mėnesius miręs. Visų tų tezių, straipsnių, iškilmingų minėjimų ir kalbų pagrindinė mintis — kokia Ukraina laiminga Sovietų glėbyje.
Šiame straipsnyje stengsimės mesti žvilgsnį, kokie yra tikrieji ukrainiečių tautos troškimai.

1. Kraštas ir žmonės
Kaip ir kiekvienas su Ukraina susijęs klausimas yra pilnas įvairių problemų, taip ir pats Ukrainos vardas istorijos būvyje yra buvęs nemaža problema, dažnai varginusi pačius ukrainiečius ir svetimtaučius, besidominčius ukrainiečių tauta.

Nuo istorinių laikų pradžios iki XVII a. dabartinių ukrainiečių protėviai nesivadino ukrainiečiais, bet rusais, nors ruso žodis irgi nėra slaviškas. Rusais ukrainiečiai buvo vadinami ir tada, kai jie gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribose. Ukraina ir ukrainiečiais jie tepradėjo vadintis tik XVII a., norėdami pabrėžti savo tautinį skirtingumą nuo tuo laiku juos valdžiusių lenkų ir rusų.

Apibrėžti ukrainiečių gyvenamus plotus yra labai sunku. Tas klausimas moksline prasme dar nėra išspręstas, gi politinių sienų Ukraina moderniaisiais laikais neturėjo progos išsivesti. Todėl žemiau minimos Ukrainos sienos geriausiu atveju tėra tik apytikrės. Patys ukrainiečiai etnografine Ukraina vadina plotą, pietuose atsi-remiantį į Juodąją jūrą, vakaruose į Karpatų kalnus, o rytuose prieinantį prie Donos upės. Tačiau šiaurinę ribą net patys ukrainiečiai bijo vesti, nes ten tiek gyventojai, tiek jų kultūra, tiek ir kitos būdingos etnografinės žymės yra perdaug sumišusios ir sunkiai išskiriamos. Tuo būdu šiaurinė Ukrainos riba net apytikriai nėra išvesta. Tai yra teritorija maždaug apimanti 800,000 kv. km.

Paviršiaus atžvilgiu Ukrainą galima perskirti į dvi atskiras dalis: stepes pietuose ir miškų zoną šiaurėje. Miškų zona yra nederlinga ir ūkininkavimui mažai tetinkanti. Kas kita su stepėmis. Čia žemė yra geriausios rūšies; riebus juodžemis net netręšiamas išaugina puikiausius javus. Tačiau dėl politinių sąlygų (tik atsiminkim sovietinius kolchozus ir sovchozus) ir dėl agrikultūros menkumo šis derlingasis plotas yra nevisiškai ir nevisas išnaudotas.

Didžiausia Ukrainos tragedija yra negalėjimas laisvai gyventi. Šiandien visa Ukraina yra tiesioginėj ar netiesioginėj Sovietų Sąjungos vergijoj. Prieš antrąjį pasaulinį karą ji buvo suskaldyta tarp kelių valstybių. Rusija turėjo didžiausią jos dalį — rytų ir vidurio Ukrainą, Lenkija — Voluinę ir Galiciją, Rumunija — ukrainietiškąją Bukovinos ir Besarabijos dalį (nuo 1939 m.), anksčiau valdomą Čekoslovakijos.

Negalima šiandien tiksliai nusakyti, kiek ukrainiečių yra pasaulyje. Jie yra išsimėtę po visus kraštus ir kontinentus. Žemiau duodamieji skaičiai yra 1931-1939 metų laikotarpio ir apytikriai. Rusijos valdomoj Ukrainos dalyje 1931 m. gyveno 26,796,000 ukrainiečių. Kitur Rusijoj apie 7 mil. Lenkijoj (1939 m.) — apie 6,250,000; Rumunijoj (1939 m.) — apie 1,000,000; Čekoslovakijoj (1939 m.) — apie 570,000; viso Europoje ukrainiečių buvo apie 36 mil.

Nemaža dalis ukrainiečių yra emigravusi į kitus kraštus. Štai XIX a. pradžioj didelės ukrainiečių kolonijos susikūrė Sibire Amūro ir Asurio upių ruožuose. Mūsų minėtuoju laikotarpiu ten gyveno apie 1,250,000 ukrainiečių. Skaitoma, jog ukrainiečių ir jų kilmės žmonių Naujajame Pasaulyje yra: JAV — 700,000, Kanadoj — 300,000, Pietų Amerikoj (Brazilijoj ir Argentinoj) — 130,000. Pagaliau visuose kituose pasaulio kraštuose jų išsimėtę dar apie vieną milijoną. Kaip minėjome, tai yra tik apytiksliai skaičiai. Nuo 1931 m. iki dabar ukrainiečiuose žmonių atžvilgiu įvyko didelių pasikeitimų, teigiama ir neigiama prasme. Geriausiu atveju šiandieninė po visą pasaulį išmėtyta ukrainiečių tauta turi apie 35 mil. gyventojų.

Didelė ukrainiečių dalis yra pravoslsvai. Stipri unitų grupė daugiausiai išplitusi Galicijoj ir Voluinėj. Kitos religijos apskritai tesudaro nedideles mažumas.

Net lr trumpam rašiny negalima tylomis praeiti pro keistą, bet suprantamą ukrainiečių istorijos fenomeną — Kijevo (Kijiv) miestą. Jis tautos istorijoj yra suvaidinęs lietuviškojo Vilniaus vaidmenį. Gal dar ir daugiau. Jis vienaip ar kitaip yra susijęs su įvairiais tautos istorijos etapais ir visomis gyvenimo sritimis. Nuo pat istorinių laikų pradžios jis buvo savos kultūros, švietimo, prekybos centras. Su juo suaugusi yra ir ukrainiečių laisvės idėja ir kovos dėl nepriklausomybės. Šiandien Kijevo reikšmė ukrainiečiams yra maža praktine prasme (jis yra gerokai aprusėjęs), tačiau simboline prasme ukrainiečiams jis svarbus ir mielas. Ir iš tikrųjų eventualios ukrainiečių nepriklausomybės atveju Kijevas netruktų išaugti į savitą ukrainietišką centrinį miestą; jis būtų ir vienas didžiųjų ekonominio ir prekybinio gyvenimų mazgų rytinėje Europoje.

Ukrainos šiaurryčių Charkovas (Charkiv) yra pramonės centras. Jis įkurtas tik XVII a. viduryje. Antrojo pasaulinio karo metu jis smarkiai sugriautas.

Odesa, nemažas prekybos centras ir puikus uostamiestis, ypatingai iškilo XIX a.
Rytų Galicijos centras Lvovas (Lviv) yra viduramžių kilmės miestas. Jis ir istorijoj yra suvaidinęs nemažą vaidmenį ir ne vieną Kijevui tamsų laikotarpį yra buvęs ukrainiečių kultūros, meno, literatūros ir mokslo centru.

2. Istorijos bruožai
Etnografinės Ukrainos teritorijoje žmonių gyventa jau priešistoriniais laikais — akmens amžiuje. Tai liudija archeologiniai radiniai (puodai, kirvukai), kurie gausiai randami Kijeve, Desnos upės pakrantėse, prie Naugardo, Sievers-ko, Poltavos provincijoje, Dniestro paupiuose. Jų kilmė nenustatyta, tačiau tos pačios iškasenos liudija, jog tos gentys buvusios bendros indoeuropiečių tautų šeimos narės. Tai dar liudija religijos panašumas į tuometinę aisčių religiją, laidojimo būdai ir kiti archeologiniai duomenys.

Pirmieji Ukrainos teritorijoje gyvenusieji žmonės, apie kuriuos mini istorija, yra taip pat nežinomos kilmės. Juos savo raštuose užsimena Herodotas. Kada ir iš kur Europoje atsirado slavai, istorija nežino. Spėjama, jog jie atsirado VI a. prieš Kristų ir pirmiausia įsikūrė Dniepro vidupyje, stepėse. Pirmasis apie juos užsimena romėnų kronikininkas Tacitas I a. po Kristaus.

IX a. tarp rytų slavų prasidėjo nesibaigiančios tarpusavio kovos. Neužteko to, beveik tuo pačiu metu juos pradėjo pulti ir aisčiai — lietuviai. Jausdami susivienijimo reikalingumą ir negalėdami pasidalinti valdžia, rytų slavai parsikvietė į pagalbą Skandinavijoj gyvenančius vikingus. Šie atvyko, vadovaujami trijų brolių: Ruriko, Sinejaus ir Truvaro; čia jie įsikūrė ir pradėjo rytų slavų suvienijimo darbą, patys įsteigdami savų valdovų dinastiją.

Ukrainiečiai savo istorinės valstybės pradžia laiko Kijevo kunigaikštijos įsteigimą. Kada ji buvo įsteigta, tikslių žinių nėra, tačiau pirmuoju istoriniu Kijevo kunigaikščiu minimas Olegas, valdęs 879-914 m. Kunigaikštijos centras — Kijevo miestas, kuris tuo laiku buvo nemažas prekybos mazgas. Nuo IX a. galo iki XI a. pabaigos Kijevą valdė gabūs ir energingi vikingų dinastijos kunigaikščiai: Igoris (914-945), Ol-ga (945-947), Svietoslavas (957-972). Apie jų visų valdymo laikus žinių tėra labai mažai, tačiau žinoma, jog jie dirbo rytų slavų jungimo darbą. Jį apvainikavo kunigaikštis Vladimiras Didysis (ukrainietiškai Volodimir), galutinai į Kijevo kunigaikštiją įjungęs visas etnografinės Ukrainos žemes ir ten gyvenusius slavus. Po Vladimiro sostą užėmė jo sūnus Jaroslavas Išmintingasis (1019-1054). Šis buvo didelis kariautojas ir išmintingas politikas. Jam valdant, vedybomis ir karais (jis be perstojimo kariavo su visais savo kaimynais) Kijevo kunigaikštija pasiekė savo išsiplėtimo viršūnę. Bet jo valdymo pabaigoje prasidėjo decentralizacija. Mokėjęs sujungti, jis nesugebėjo atskiras gimines ir kunigaikštijas išlaikyti savoj valdžioj. Jo mirtimi prasidėjo Kijevo kunigaikštijos silpnėjimas. Ji suskilo į septynias atskiras kunigaikštijas, valdomas septynių Jaroslavo sūnų, nors teoretiškai priklausančias Kijevo valdovui. Prasidėjo visa eilė tarpusavio kovų dėl Kijevo sosto, kurių metu atskiri kunigaikščiai tapo dar daugiau nepriklausomi. Trumpas taikos laikotarpis atėjo su Vladimiru Mono-machu (1099-1125) ir jo sūnum Mstislavu (1125-1132). Jam mirus, vėl aršūs karai dar daugiau vargino smunkantį Kijevą. Jie vėl kiek aprimo, sostą užėmus Iziaslavui II-jam (1146-1154), tačiau, jam mirus, karai ir vėl atsinaujino. Tuo metu dar iš šonų vis aršiau pradėjo pulti tik 1147 m. įsikūrusi Maskva ir lietuviškieji jotvingiai. 1169 m. Kijevo miestą užėmė Maskva ir jį taip sunaikino, jog jis negreit atsigavo. Tuo metu pradėjo galutinai irti Kijevo valstybė.

Kijevo valstybės politiką dabar varė susijungusi Galicija su Voluine, valdomos Vladimir-ko (1141-1153), Jaroslavo (1153-1187), Romano (1199-1205). Tačiau jiems buvo sunku atsilaikyti prieš totorius ir ypač lietuvius, nes tuo metu į buvusios vieningos Kijevo valstybės ir jos žmonių istoriją aktyviai įsimaišė dar tik susikūrusi, bet iau stipri ir ekspansyvi karaliaus Mindaugo valdoma Lietuvos valstybė.
 
VIKTORAS   VIZGIRDA — ŠV. PETRO BAŽNYČIA BOSTONE
 
Atskiros lietuvių giminės su artimaisiais slavais pradėjo kariauti jau IX amžiuje. X, XI, ir iki XII a. pusės lietuvius puldinėjo stiprios slavų kunigaikštijos. Tačiau XIII a. pradžioje lietuviai jau dažnai įsiverždavo giliai į slavų teritorijas ir apiplėšdavo turtingus, bet politiškai silpnus jų miestus ir kunigaikštijas. Mindaugui Lietuvą sujungus ir Šiaulių mūšyje gerokai apdorojus vokiečius, lietuviai pradėjo ekspansiją į slavų žemes. Tuo metu, kaip jau minėjome, totoriai buvo visiškai nusilpninę ir stipriąją Vo-luinės kunigaikštiją. Pasinaudodamas ta proga, Mindaugas atsiėmė kadaise nustotas lietuviškąsias Naugarduko. Slanimo ir Volkovisko sritis. Voluinės kunigaikščiu tuomet buvo Romano sūnus Danielius. Susidėjęs su Mindaugo brolio sūnumis Tautvilu ir Erdvilu, Danielius pajėgė iš Mindaugo atsiimti kai kurias sritis. Tačiau Mindaugas po krikšto, karūnacijos ir taikos su ordinu vėl puolė Voluinę. Danielius buvo sumuštas ir 1255 m. paprašė taikos. Sutarčiai sustiprinti Mindaugas išleido savo dukterį už Danieliaus sūnaus Švarno.

Po Mindaugo žuvimo, Treniotos, Vaišvilko ir Švarno valdymo metu Lietuva didesnių kariavimų nepadarė. Padėtis ta prasme nepasikeitė ir Traidenio laikais, tačiau jis sustiprino pačią Lietuvą ir ją perdavė Vyteniui ir Gediminui jau paruoštą naujiems nukariavimams.
Vytenis Lietuvos valstybės sienas rytuose dar praplėtė. Jis ne tik atgavo Mindaugo laikų sienas, bet atsiėmė Polocką ir užėmė Turovo ir Pinsko kunigaikštijas bei Voluinės anksčiau nukariautas lietuviškąsias jotvingių žemes.

Gediminas toli įsibrovė į ukrainiečių žemes, užėmė didelę dalį Voluinės ir prijungė vėl išsivadavusį Vitebską. Jo valdymo metu Lietuvos įtakon pateko ir kadaise galingos valstybės centras — Kijevas. Buvusioji valstybė tuo metu totorių buvo jau visai nuteriota. Puldinėjama vengrų ir lenkų, ji su džiaugsmu pasidavė Lietuvos globai. Kijevo valstybės įpėdinės Voluinės dalį ir Lucką valdė Gedimino sūnus Liubartas, vedęs Voluinės kunigaikštytę. Tačiau Liubartui po Gedimino mirties teko daug kariauti su lenkais, kurie tarėsi esą teisėti Voluinės valdovai. Liubartui padėjo jo broliai Algirdas ir Kęstutis, dažniau Kęstutis. (Kiek anksčiau lenkų nukariauta Galicija ir liko jų rankose).

Algirdas toliau tęsdamas savo tėvo politiką, aktyviai veikė pietuose, jungdamas į Lietuvos valstybę paskutines mažąsias ukrainiečių kunigaikštijas, kurias teriojo totoriai. Tai jam sekėsi gana lengvai, kai tuo tarpu šiaurėje jam didelis konkurentas buvo Maskva. 1362 m. po mūšio su totoriais Algirdas galutinai užėmė Kijevą, kuriam valdyti jis paskyrė savo sūnų Vladimirą. Jo metu į Lietuvos valstybę buvo įjungtos ir visos Dniepro ir Desnos upyno kunigaikštijos — Brianskas, Trupščevskas, Nau-gardas, Sieverskas. Tuo būdu Algirdas į savo valstybę įjungė beveik visas kadaise buvusios Kijevo valstybės žemes. Jos Lietuvai priklausė iki pat Liublino unijos.
Jogailos valdymo metu Ukrainos žemėse didelių pasikeitimų neįvyko.

Vytautas savo valdymo pradžioj stengėsi visas Lietuvai priklausančias ukrainiečių kunigaikštijas prijungti prie didžiosios Lietuvos kunigaikštijos glaudesniais ryšiais. Tai jam lengvai pavyko, pakeitus ambicingus vietinius kunigaikščius sau ištikimais bajorais.

Užimtųjų sričių ukrainietiškieji valdovai ne tik lietuvių valdžios nesipurtė, bet lietuvių didžiuosius kunigaikščius laikė tiesioginiais savo valdovais. Tai teigia ir ukrainiečių istorikai: M. Hruševskis, D. Dorošenko, St. Tomaševskis. Didžiuosius kunigaikščius Mindaugą, Gediminą, Algirdą, Vytautą Didįjį jie laiko dideliais kariais ir diplomatais dėl jų politikos užimtose srityse.

Naujas istorijos lapas Ukrainai atsivėrė, Lietuvą valdant Kazimierui. Maskvos kunigaikštija, ypatingai pradėjus stiprėti Jono Kalitos laikais (1328-1340), jau Jono III valdymo metu (1462-1505) buvo suėmusi visas likusias slavų kunigaikštijas į savo valstybę ir reiškė pretenzijų į Lietuvos valdomą Ukrainą. Prasidėjo apie 100 metų trukęs karas.

Po Liublino unijos (1569) Lietuvos valdomos Ukrainos dalys pateko Lenkijai, kuri savo valdžioj dabar turėjo visą Ukrainą. Tačiau ji nesugebėjo ir pagaliau neįstengė ją tinkamai valdyti. Ištiko visa eilė sukilimų ir maištų, kurių organizatoriai ir vadai buvo vadinamieji kazokai.

Kazokai buvo daugiausia laisvieji ūkininkai, truputį atmiešti įvairiais klajūnais, nuo bausmių pabėgusiais nusikaltėliais, nuotykių jieško-tojais. Kad galėtų laisviau veikti, kazokai savo stovyklas statė ligtol visiškai negyvenamose Dniepro žemupio ir Juodosios jūros pakraščių stepėse. Didžiausioji jų stovykla, vadinamoji Sičė, buvo jų centras.

Kazokus valdė visa eilė drąsių ir sumanių hetmonų: Ostapas Daškevičius, Vyšniaveckis, Konaševičius, Dorošenko, Mazepa, Chmielnickis. Jiems vis stiprėjant, jie pradėjo ugdyti nepriklausomybės idėją ir kariauti su lenkais, su totoriais ir net su turkais.

Lenkams jų sutvarkyti nepasisekė. Vienus numalšinus, kiti kazokų būriai maištavo ir kariavo. 1625-1630 m. prasidėję sukilimai vis dažnėjo. Kazokai jautėsi pašauktasis luomas nepriklausomos valstybės kūrimui vykdyti. Pamažu stiprėdami, jie pagaliau tapo pusiau laisva respublika — ukrainiečių istorikų vadinama hetmonų valstybe. Savarankiško valdymosi jausmas ypatingai sustiprėjo stipraus hetmono Bagdono Chmielnickio laikais. 1648 m. jis visiškai sumušė Lenkijos kariuomenę. Tačiau 1651 m. kazokai vėl buvo sumušti. B. Chmielnickis, po trumpo pasidavimo turkų sultono globai, pagaliau turėjo nusileisti vis daugiau grasančiai Maskvai, kurios caro Aleksiejaus globai jis pasidavė 1654 m. Po ketverių metų B. Chmielnickio įpėdinis vėl pasidavė Jono Kazimiero globai. Kazokai pradėjo silpti.

Naujos viltys kazokams vėl sužibo tik hetmono Mazepos laikais. Tačiau su Maskvos įtaka buvo sunku kovoti. Mazepa dėjosi į sąjungą su švedų Karoliu XII, bet pastarąjį Petro Didžiojo valdoma Maskva sumušė. XVIII a. pradžioj ukrainiečiuose išblėsta ir savarankiško gyvenimo viltys, kurios vėl sužibo tik po 150 m.

Ligi 1772 m. pirmojo Lietuvos-Lenkijos padalinimo lenkų ir rusų valdomi ukrainiečiai nors ir stengėsi išsikovoti autonomiją, bet tai jiems nevyko. Gi po padalinimų beveik visa Ukraina pateko Rusijos valdžion ir tapo tik mažąja Rusija vadinama provincija. Ukrainoje prasidėjo tamsūs carų vergijos laikai. Lygiai kaip ir lietuviams, jiems 1876 m. uždraudžiama spauda ir ukrainiečių kalba, kurią jie teatgauna 1905 m. Tuo laiku sustiprėja ir XIX a. prasidėjęs ukrainiečių tautinis ir kultūrinis atgimimas.

3. Nepriklausomos valstybės kūrimas
Kaip ir kitos carų vergijoj kentėjusios tautos, ukrainiečiai I-jo pasaulinio karo metu jautėsi pakankamai stiprūs savarankiškam gyvenimui ir laukė progos. Ji atėjo kartu su rusų revoliucija ir karo pabaiga. 1917 m. Rusijoje susidariusi Kerenskio vyriausybė, ukrainiečių spiriama, davė Ukrainai autonomiją. Ukrainiečiams vadovauti iš vienų socialistų sudaryta Tautinė Taryba (Ukrainska Centralna Rada). Jos pirmininkas — istorikas M. Hruševskis. Tarybos centras — Kijevas. Kraštą valdyti išrenkamas generalinis sekretarijatas, kurio prieky stovi rašytojas V. Vinišenko. Kerenskio vyriausybei nuvirtus, Tautinė Taryba paskelbė laisvą ukrainiečių demokratinę respubliką su sostine Kijevu, bet sąjungoje su Rusija. (Ukrainiečiai savo valstybę sudarė iš šių anksčiau buvusių kunigaikštijų plotų: Kijevo, Poltavos, Černigovo, Voluinės ir Podolės). Tačiau Rusijoje paėmė į savo rankas valdžią bolševikai ir netrukus jie prieš Ukrainą sukėlė didelį propagandinį karą. Ukrainiečiai skubiai organizavo tautinę kariuomenę ir keliais atvejais bandė ginklu priešintis bolševikams. 1918 m. pradžioj, supratusi tikruosius bolševikų kėslus, Tautinė Taryba atsisakė pirminio sprendimo ir 1918 m. sausio 22 d. paskelbė visišką Ukrainos nepriklausomybę. Tačiau tą pačią dieną Kijeve vietiniai komunistai pradėjo kruviną sukilimą. Jiems į pagalbą atėjo raudonoji armija, kuri, užėmus Kijevą, įsteigė bolševikinę vyriausybę, sudarytą iš ukrainiečių komunistų. Netrukus ir ši "vyriausybė" žlugo, vokiečiams kraštą užėmus. Tautinė Taryba stengėsi derėtis su vokiečiais, tačiau jos autoritetas pradėjo smukti. Kaip anksčiau minėta, ji buvo ištisai socialistinių partijų atstovybė. Pradėjo bruzdėti kitos partijos. Pagaliau taryba nuverčiama ir jos vieton atsistoja Pavlo Skoropadskis, kuris pasivadina hetmonu ir Ukrainą paskelbė laisva suverenine konstitucinės monarchijos respublika. Bet neilgam. Tautos vienybė jau buvo suardyta, ir netrukus likusios partijos, susijungusios į Tautinę Sąjungą (Nacionalnyj So-juz), perėjo į griežtą opoziciją.

Hetmonui Skoro-padskiui negavus iš didžiųjų valstybių pripažinimo, tautinė sąjunga jį nuvertė. Tuo metu baigėsi karas. Ukrainos kovai vadovauti ėmėsi penkių asmenų direktorija su augščiau minėtu V. Vinišenko prieky. Tačiau bolševikai pasiuntė raudonąją armiją, kuri 1919 m. vasario mėn. užėmė Kijevą, sudarė komunistinę vyriausybę ir paskelbė Ukrainos liaudies respubliką.

Panašaus likimo susilaukia ir vadinamoji Vakarų Ukraina (rytų Galicija, šiaurės Bukovina ir Karpatų Ukraina), kuri iki pirmojo pasaulinio karo priklausė Austro-Vengrijos imperijai.

Pastarajai karo metu iširus, ukrainiečiai po nemažų pastangų 1919 m. sausio 22 d. atskirai pasiskelbė laisvi ir nepriklausomi ir bendru aktu su "rusiškąja" Ukraina deklaravo vieningos Ukrainos įsteigimą. Tačiau vasario mėn. sukūrus tarybinę Ukrainą, žlugo ir Vakarų Ukraina. Rytinę Galiciją, po kovų su Rusija ir su pačiais ukrainiečiais, užėmė Lenkija. Dar prieš tai, 1918 m., Rumunija okupavo ukrainietiškąją Bukovinos dalį. Karpatų Ukraina įjungiama naujai sukurtos Čekoslovakijos valstybėn.

4. Tautinės kultūros bruožai
Ukrainiečiai yra Vakarų kultūros tauta. Su Vakarų kultūra jie susidūrė Lietuvos valdymo metais. Tačiau tuo laiku pergyvendami savo kultūrinio ir kūrybinio smukimo laikotarpį, jie nesugebėjo pilnai pasisavinti vakarietiškos dvasios. Apspręsti slaviškos kilmės, pravoslavų religijos ir slaviškos kalbos, jie ir toliau liko išstatyti dideliam didžiųjų rusų azijatinės kultūros pavojui. Tai jiems turėjo didelės įtakos ir dabar daugelis ukrainiečius laiko tik rusų gimine. Tačiau tai yra mažų mažiausiai nesusipratimas. Dabartinės slavų tautos nėra Kijevo laikotarpio giminės. Jos šiandien yra, tiesa, bendros kilmės, bet skirtingo charakterio tautos. Ypač tai ryšku ukrainiečių atveju. Ji yra slavų kilmės tauta, tačiau vakarietiškos kultūros tauta. Ji turi savitą tautinį charakterį, kuris yra apsireiškęs jų literatūroj, mene, liaudies kūryboj: dainose, pasakose, legendose.

Ukrainiečių kalba yra slavų kalbų šeimos narė ir yra išsivysčiusi iš bendros indoeuropiečių prokalbės. Būdama artima kitoms slavų kalboms, ji nėra kurios nors tų kalbų tarmė. Pvz. nuo rusų kalbos ji skiriasi ne tik tarimu, bet ir sintakse, žodynu, gramatika, žodžių daryba. Išlikusi gyva liaudyje, literatūrine kalba ji tepasidarė tik XVIII a. pabaigoj. Tada buvo pakeista ir rašyba, vieton anksčiau vartotos kirilinės įvedant vadinamąją graždanką.

Ukrainiečiai gausūs dainomis, legendomis, padavimais ir apskritai liaudies kūryba. Dainose vaizdžiai atsispindi nesugadintos ukrainiečių liaudies gyvenimo būdas, troškimai, viltys, džiaugsmas ir liūdesys.

Ukrainietiškoji laisvės mintis glūdi ir daugybėje padavimų ir legendų. Ankstyviausius jų pavyzdžius randame su dainų pavyzdžiais jau Kijevo kronikoj. Tačiau didžioji jų dalis yra kazokų ir hetmonų laikų padarinys.

Lygiai savitas tautinis charakteris reiškėsi ir kitose liaudies kūrybos srityse: instrumentinėj muzikoj, šeiminių ir bažnytinių švenčių papročiuose, šokiuose, ūkininkavimo tradicijose ir ypačiai tautiniuose rūbuose.    (Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai