Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
CASCATA CRISTALINA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Bern. Brazdžionis   
Venancijus Alisas: CASCATA CRISTALINA. Ketvirtoji lyrikos knyga. Sao Paulo. Išleido Bendrija, Hanno-ver,  Vokietija,  1953,  160 psl.
Kai pačiais paskutiniaisiais Nepriklausomybės metais "židiny'', "Dienovidy" ir kt. pasirodė V. Ališo vardas, ne vienas literatas spėjo tai esant kurio žinomo poeto slapyvardį. Slapyvardis, tiesa, tai ir buvo, bet tikrojo autoriaus niekas nenujautė, nors buvo minimi net keli vardai. Kad tai ne "fikcija", paaiškėjo tik "Sakalo" leidyklai 1939 m. išleidus rinkinį "Sao Bento varpai", kurie šalia gausios Pietų Amerikos egzotikos nurodė ir knygos gimimo vietą: San Paulo. Autorius, leidėjo A. Kniūkštos kalbinamas neslėpti savo daug gražiau skambančios pavardės, pasirodė nepalenkiamas. Ar nenorėdamas būti painiojamas su aušrininku Petru Arminu, ar tęsiamas garbingas mūsų kunigų poetų (Maironio, Jakšto, Margalio, Putino, Paparonio, Vinco Stonio) tradicüas, mūsų poetų tarpe kun. Aleksandras Arminas dalyvauja kaip Venancijus Ališas, štai, pernai išleidęs jau ketvirtąją poezijos knygą "Cascata cristalina", visuomenei žinomas jau ir tikrąja pavarde, ir savo profesija. Pastebėtina, kad antroji knyga, vardu "Anapus", leidėjo pavadinta "Anapus marių", užsilikusi nuo 1940 m., atgijusio "Sakalo" surinkta ir sulaužyta, liko korektūrose. Trečioji — "Pietų Kryžius" — 1948 m. išėjo San Paule. "Cascata Cristalina" spausdinta Vokietijoje, išleista "Bendrijos", iliustruota dail. V. Stanči-kaitės.

Venancijus Ališas, gerokai anksčiau išvykęs iš Lietuvos, savo dvasia, jausmais ir pergyvenimais yri lygiai toks pat tremtinys, kiip ir kiti laisvajame pasaulyje gyveną jo kartos poetai. Savo eilėraščių forma ir temų traktavimu jis yra grynai klasikinės mūsų poezijos šalininkas, neleidžiąs sau nė tokių nukrypimų, kaip Santvaras (nevienodi posmai, kai kurios ilgesnės eilutės), ar Jonas Aistis (asonansai, nedasakymai...). Puoselėdamas išlaikytą ritmiką, griežtai vienodą pėdų skaičių eilutėje, Ališas laikosi ir klasikinio rimo, tik retais atvejais pa-jieškodamas   naujumų   ir   "laisvės" (linksi-linksmas, paukštis-šauksis...). Visa eilėraščio struktūra V. Ališas kartais daugiau artėja prie pirmųjų "Vainikų" kartos poetų; tik nauji įvaizdžiai, metaforos, ar panašios stiliaus priemonės turi jau aiškias antrųjų "Vainikų" laikotarpio žymes. Pradėjęs, be abejo, tėvynėje, bet paskui atsidūręs kitoje pusėje ekvatoriaus, Ališas į mūsų poeziją atėjo "iš svetur", su svetimu gamtovaizdžiu, pilnu pietų egzotikos, ir su neįprastu jausmo koloritu, nudažytu Pietų Kryžiaus padangės spalvomis.

Mūsų naujoji poezija, o ypač antrųjų "Vainikų" laikotarpio, nevengė nei svetimų vardų, nei svetimų žodžių, paimtų iš kultūros, literatūros, meno istorijos bei geografijos, ar net kasdieninio gyvenimo įvykių - aktualijų. Bet Santvaro palmės ir Gangas, Aisčio Solveiga ar Parsivalis reiškė ne tai, kad jų autoriai ateitų iš anų kraštų peisažo, bet tai, kad jų poetinis pasaulis išeina daug toliau už Nemuno ir Dubysos krantų. Venan-cijaus Ališo poezija gimsta svetimame peisaže, ir į Lietuvą, kaip ir į jaunystę, grįžta tik atsiminimuose, iliuzijose, apmąstymuose.

Kiekvienam poetui svarbu tematikos originalumas ir formos individualumas. Vien "maironinės" ar "pomaironinės" eilėdaros e'iketės pridėjimas tam ar kitam autoriui jokiu būdu nereiškia jo nuvertinimo, o konstatavimas, kad "nesilaiko tradicinės formos", neduoda pagrindo autoriaus iškelti į padanges. Galimas individualumas ir rašant tradicine forma, gresia pralaimėjimas ir "žūtbūt" jieškant originalumo. Tačiau vienas iš svarbiųjų bet kurio poeto uždavinių ir rūpesčių yra susiradimas savojo stiliaus, į kurio rėmus įeina ir forma, kuria reiškiamos mintys, ir tematika, išsakoma naujomis priemonėmis, kitų nenaudotu būdu.

V. Ališas nėra vien "egzotinio peisažo" poetas. Jo kūryboje yra ir grynosios lyrikos, ir objsktyvinių, bendrų visiems temų, kurios tačiau dėl uždaros formos ir atitrauktumo nuo gyvenimo tikrovės nevisada įgauna visuotinumo, lieka tolimos ir abstrakčios. Ypatingai "šiltu jausmu" nepasižymi nė grynoji lyrika, bet autorius to nė nesiekia; pro klasikinę rimtį ir pro kilnų mostą iš parnasinio augščio skamba jo žodis, muzikalus ir aiškus, čia liedamas ilgesį, čia virpėdamas prisiminimais, čia plyšdamas skausmu, čia alpdamas kančia. Spontaniniam jausmui autorius nepasiduoda; jis labiau linkęs į "apmąstymus", degančius "praūžusių minčių žarijomis" (17, 56, 77 psl.), ir šioje vietoje Ališas priskirtinas prie mūsų olimpinių minties poetų eilės, kaip Baltrušaitis, Kirša. V. Ališas "mąsto" vaizdais, vengdamas silogizmų ir aforizmų, todėl jam žmogus — "sala neramių vandenų", mintis — ne tik "šviesos lelijų spindulys", ne tik "padangių Lactea šviesi", bet ir "skausmingas sparnas" ar "žiedas pievoj augančios žolės". Tuo jis artėja prie pačio moderniausio poezijos reikalavimo, jog "poezija neturi reikšti, bet turi būti"; ir tik tada, kai būdama ji reiškia, ji yra tikra poezija.

žvelgdami arčiau į šią, ketvirtąją, Ališo poezijos knygą, matome, kad autorius visą laiką buvęs ir čia pasilieka grynas ilgesio, nostalgijos, namų atsiminimų poetas; visuomeniškai patriotinis motyvas čia kiek stipriau pasireiškęs nuskamba daugiau kaip pilietinė pareiga, negu kaip būtinas vidinis balsas. Tai nereiškia, kad autorius nebūtų nuoširdus ar kad tos mintys jam būtų svetimos: jos tik sunkiau davėsi įvelkamos į meninę formą. Toksai "Lietuvai ir lietuviams laiškas" (menantis A. Bloko "Skitus"), ir nelaimėjęs meninės formos, liks kaip stiprus ir reikšmingas laiko dokumentas apie žemdirbių taikią tautą, skriaustą karingesnių ir galingesnių, apie savas klaidas, apie "tautos elito išmonę mažą" ir prisikėlimo viltis. Daug čia skamba ironijos ir sarkazmo, bet, pasak autoriaus, "kitos dienos, tai ir sąvoka kita įsidėtina lie-tuviškon širdin".

Iš to paties ciklo išskirtinas eil. "Poetui": jis vaizduoja poetą apskritai ir rodo paties autoriaus intencijas. Paskutinis šio eil. posmas nusako V. Ališo poeto kelią, kuris panašus į visų tremties poetų kelią:
Tu kenti, tu verki, tu juokiesi
Su tauta, o dažniau gi — už ją.
Erškėtynais keliaujate dviese.
Jie pražysta, vos pirštais paliesi —
Stebuklingai šviesu širdyje!   (146)


Viso rinkinio įžanginiu eina pen-kiaposmis eil. "Cascata Cristalina", kurio fone — kalnų šaltinio kritime — aidint traškiam "sidabriniam srovės juokui", autorius įsiklauso į pažįstamus garsus, jaunystės metų tolumoje skambėjusius; "pakilus metų uždangai", jis mato klonius ir pilką dangų. "Joks paukštis siekti nemėgino skaisčiosios laiko keteros". "Aš grįšiu ten!" Ir jis grįžta ten — į Sekminių rytą, į namų kerčią, kur ūžia motinos ratelis, kur sutinka "tylų džiaugsmo lietų", kur veda ir skaitytojo jausmus ir mintis, nuo šiapus į anapus "drebančiu tiltu tarp dviejų krantų". Ten tuopos, žilvičiai, rūtos ir tulpės, čia — kalnai, bedugnės, palmės, laurai, lijanos, mieguisti lotosai ir eukaliptų girios, čia
įkaitus žemė varva prakaitu ir
šunta,
O vagalume jai ugnies marias
dangstys (111).


Iš atskirų dalykų, be minėtųjų, norėtųsi iškelti dar "Sekminių rytą", "Kristalinė taurė", "Madrugalis", "Prie Butafogo įlankos", "Nebe tas". Jie rodo puikią autoriaus techniką, ritmą, muzikalumą. Po eilės posmų, kaip šie: šilto vakaro lūpos (90), Į temstančias marias anapus Guaruj£ atėjus išbaidei bežaidžiančias bangas... (108), gali su autorium sakyti, kad jo dainos
Klauso mirta kaitros tyloje,
Alpdama save žiedu balčiausiu,
Ir erkškėčio tenai žarija
Tos dainos šalia klauso (111),

nes autorius sugeba tau pakalbėti tokiais žodžiais, kurių klausydamas, tu regi, kaip "Iparingoj prie palmių sumigo jau vilos kaip vaikai apleisti", kaip "begalinės tylos paslaptis nešė baltas bures" (66) į tenai, "į gaivinančią vėsumą alkų šventų!" (21), kur giedant vyturiui "ties džiaugsmo ramune" (76), "besiklausydamas nejausi karčiosios savo nedalios"  (129).
"Dainuok, cascata cristalina", sakysi autoriui, linkėdamas dar ne vieną "šviesų kristalą pavogti iš žvaigždžių".  (61).
Bern. Brazdžionis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai