Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠYPSNIAI APIE TAUTOSAKINĮ MIESTELĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Grinius   
Česlovas Grincevičius, Geroji vasara, mozaikinis romanas, Chica-go 1970, Lietuviškos knygos klubas, 263 psl., kaina 5 dol.

Tai simpatinga, gražiai išleista knyga, kurią malonu perskaityti nuo pradžios iki galo. Tačiau tuoj pat reikia pridurti, kad ji įdomi tam, kas sutinka dailiojoj literatūroj pripažinti įvairaus pobūdžio kūrinius, kurie nebūtinai kalbėtų apie kraštutines egzistencines situacijas, bet vis dėlto turėtų didesnę ar mažesnę prasmę, Č. Grincevičiaus "Geroji vasarą" taip pat nėra kokia nors siurrealistinė įžūli provokacija, kurios pagalba kai kas šiais laikais mėgsta skaitytojams "skaldyti antausius". Užuot šitokių patyčių, kuriomis atgrasomi normalūs knygos mėgėjai, Č. Grincevičius jiems draugiškai šypsosi, norėdamas su jais užvesti tradicinį "dialogą", prilygstantį monologui, nes rašytojas turi papasakoti daug ko įdomaus.

Ir jo kūrinio vardą reikia suprasti be užpakalinių minčių. Geroji vasara čia reiškia ne ką kitą, kaip geras vasaros atostogas, kurias studentas Andrius Vaitkevičia praleidžia tėviškės miestely pas savo dėdę. Po kelerių metų sugrįžęs iš užsienio į savo ramų Virgainių miestelį, jis pažvelgia lyg naujomis akimis. Joms senieji veidai ir jų aplinka lyg pagyvėja, jau nekalbant apie tai, kad per keletą metų ramiuose Virgainiuose taip pat atsirado kai kurių naujenybių. Sakysim, lig tol buvęs nuošalus ūkininkų miestelis dabar nutaria "sumodernėti" — išsiskirstyti vienkiemiais, o buvę Andriaus mokykliniai draugai dabar — jau suaugę vyrai. Jie laišku įspėja svečią neflirtuoti su gražuole Stefa, nes jų beveik kiekvienas ją nori palenkti sau. šito miestelio naujas atsiskleidimas su visomis jo spalvingomis smulkmenomis bei viena antra stambmena ir sudaro Andriaus vasaros atostogų turinį.

Nors studentas domisi viskuo, bet kadangi tėra svečias, kuris čia neketina giliau įleist šaknų, tai romane susikaupia žymiai daugiau Andriaus įspūdžių bei prisiminimų negu jo veiksmų, šitokiu būdu susidaro Virgainių miestelio platus, iš epizodų sudėtas vaizdas apie jo gyventojus, jų papročius, darbus, šventes, pramogas ir nuotykius vasaros fone nepriklausomos Lietuvos metais. Tai, sakytum, gyvai atvaizduotas, senove dvelkiantis aukštaičių miestelio folkloras, stebimas, prisimenamas ir pergyvenamas su tam tikru pietizmu bei geru šypsniu šviesuolio, kuris žino, kad to visko dabar Lietuvoj jau nebėra.

To stebėtojo Č. Grincevičiaus ir jo antrininko Andriaus Vaitkevičiaus šioks toks dalyvavimas Virgainių gyvenime suteikia rėmus šitam beveik kaimiškos idilės paveikslui, kuris "Gerojoj vasaroj" sudėstytas iš didelio skaičiaus epizodų epizodėlių. nors autorius jų tėra suregistravęs 30 ryškesnių.

Bet idilės mozaikinis paveikslas ir jo rėmai, literatūriškai kalbant, sudaro dvi "Gerosios vasaros" temas. Pirmoji, arba tariamų rėmų tema — studento grįžimas iš miesto į kaimo aplinką bei mėginimas čia per vasarą susirasti širdies partnerę, šitokią temą lietuvių literatūroj bene pirmasis yra plačiai išvystęs I. šeinius savo "Vasaros vaišėse" (1914), o tai temai stiprią dramatišką gaidą yrs suteikęs A. Vaičiulaitis savo "Valentinoj" (1936). č. Grincevičiaus vasaros rėminė tema — neutralesnių spalvų negu "Valentina" ir silpniau suaugusi su visu miestelio vaizdu, nes jo tudentas Andrius yra pasyvesnis už Vaičiulaičio studentą Antaną ir šiek tiek panašesnis į I. Šeiniaus studentą Karolį: kaip šis, taip Andrius baigia vasaros atostogas nieko aiškaus širdžiai nelaimėjęs.

Grincevičiaus Andrius tik šitiek telaimi todėl, kad autoriui buvo' svarbiau iš epizodų epizodėlių sudėstytas lyg mozaika Virgainių idilinis paveikslas. Į jį bei jo epizodus rašytojas sutelkė savo pagrindini vaizduojamąjį dėmesį. Matant šitokią intenciją, savaime kyla klausimas: kiek šitas aukštaičių miestelio mozaikinis paveikslas originalus? kiek jis skiriasi nuo kitų panašios temos kūrinių? Juk prieš keletą metų stebėjome N. Mazalaitės "Miestelį, kuris buvo mano'", o prieš 14 metų (1957) skaitėme P. Jurkaus "Smilgaičių akvarelės" romaną, kur buvo vaizduojami žemaičių miesteliai, šių trijų vietovių vaizdo palyginimas galėtų sudaryti atskirą straipsnį, šiuo tarpu čia gal užteks pasakius, kad vis dėlto šių trijų miestelių daugiau ar mažiau idiliniai paveikslai gana skirtingi: N. Mazalaitės miestelis nušviestas legendiškai dramatiškomis spalvomis, P. Jurkaus miestelio šviesose išryškėja pavieniai pažangūs asmens, kuriuos skatina nepriklausomos Lietuvos gyvenimas, tuo tarpu č. Grincevičiaus Virgainių miestelis nupieštas folkloriniais — tautosakiniais ir humoristiniais dažais, nes jo autoriui buvo įdomiausia atskleisti, kiek ten patriarchališkai etnografinių elementų dar buvo užsilikę sparčiai pažangėjančio-je nepriklausomoje Lietuvoje.

Šituo atžvilgiu "Gerosios vasaros" autorius atrodo pakrypęs į V. Krėvės kaimišką "šiaudinę pastogę", kur taip pat reikšmingi folkloriniai tipai ir papročiai. Tik V. Krėvė dzūkų kaimo senoviškuose gyvenimo reiškiniuose ieškojo labai rimtų (pasaulėžiūrinių, irra-cionalių psichologinių) dalykų, č. Grincevičius smelktis į kaimiškas gelmes ir ten ieškoti išminties neturi tikslo: jam užtenka geros nuotaikos nusišypsoti, besigėrint senoviškais šiek tiek primityviais reiškiniais, nors kartais jie liestų svarbius klausimus. "Gerosios vasaros" autoriui svarbu ne pati paini problema, bet kaip ją juokingai kartais sprendžia arba įsivaizduoja Lietuvos kaimo arba nedidelio miestelio žmonės. Kitaip sakant, jam rūpi tautosakiškoji to klausimo pusė, kaip tai yra rūpėję taip pat rimtajam V. Krėvei.

Antai, tikriausiai niekas nepasakytų, kad teologinė problema apie žmonių prisikėlimą Paskutiniajam teismui būtų nesvarbi. Jos negali praeiti nesprendę nė paprasti ūkininkai. Bet jų sprendimai šitais rimtais klausimais šviesuoliui atrodo juokingi. Antai, Evangelijos pranašystę, kad prieš Paskutinįjį teismą "žvaigždės kris nuo dangaus", vienas pokalbininkas "Malūno" epizode šitaip atpasakoja: "Ir knygose parašyta, kad žvaigždės kris nuo dangaus. Jų bus pilna žemė. Kaip burokų rudenį. Galėsi rinkti ir nešt vaikams pažiūrėti " (155). Tai vaisius vaizduotės, kurios nėra palietę jokie astronomiški mokslai.

Nemažiau vaizdingai ir taip pat juokingai išeina "Malūno" pokalbininko mintys apie mirusius, besirenkančius į Paskutinįjį teismą. "Ten vėl visi susirinks? Ir tie, kurie iš peklos ateis smaluoti, degutuoti, apdegę, velnių iškankinti ir sustos kartu su tais, kurie atkeliaus gal karietose ar automobiliais atvažiuos iš dangaus linksmybių? Bus jie atsiganę, šlamės šilkais, išparfumuoti. Kodėl? Kad išklausytų teismo sprendimo ir vėl eitų iš kur atėję" (158).

Kadangi Č. Grincevičiui pirmiausia rūpi folklorinis lietuviško miestelio vaizdas, todėl nenuostabu, kad knygoj žymią vietą užima kolektyviniai epizodai, kaip Joninės, mėgėjų vaidinimai, procesijos, atlaidai, kermošiai, gegužinių šokiai. Tačiau tarp šių ir individualių epizodų veikią asmens neatrodo labai ryškūs — tik vienu antru brūkšniu nuškicuoti. Ar šituos veikėjus rašytojas buvo kur nors sutikęs, ar jie daugiau jo vaizduotės padariniai, kas čia galėtų paaiškinti, jei ne pats autorius? Tačiau ir jo nesiklausę galime pasakyti, kad daug kas "Gerojoj vasaroj" (pavieniai epizodai, asmens, prietarai, burtai, kai kurie kitokie papročiai bei pavieniai posakiai) yra senoviško kaimo įkvėpti, arba iš Lietuvos miestelių tikrovės paimti. Tik, žinoma, romane vienaip ar kitaip pastili-zuoti bei suderinti.

Kad Č. Grincevičius šitaip yra komponavęs savo "Gerąją vasarą", liudija jos epizodas vardu "Vaidinimas", kur pavaizduotas mėgėjiško teatro spektaklis klebonijos daržinėje. Nors čia vaidinimas sustilizuotas, o jo aplinkybės sušaržuotos, tačiau vaidinimo temą ir jo stilių galima atpažinti, nes tas miestelio mėgėjų spektaklis pavaizduotas pagal kun. N. švogžlio-Milžino vieną pjesę apie lietuvių kovas su kryžiuočiais. Tai gali paliudyti šias eilutes rašąs, nes jam yra tekę būti žiūrovu to vaidinimo Gegužinės miestelio mokykloj (ne daržinėj, kaip "Gerojoj vasaroj").

Kas norėtų tikrų įrodymų, kad Č. Grincevičius net atskiras frazes skambančias juokingai, savo kūriniui yra skolinęsis iš gyvenimo, tiems tiks ši citata: "žinai aną aukštaitį generolą, kuris labai tarmiškai ne sykį tvirtino: "žmogus be tikėjimą ir kara maksla ne žmogus, bet kiaula?" (158). šis posakis laisvajame Kaune buvo pasklidęs labai plačiai. Jis buvo priskiriamas garbingam generolui Galvydžiui - Bykauskui, kuris, būdamas Lietuvos karo mokyklos viršininku, cituotus žodžius kartodavęs kariūnams, būsimiems karininkams.

Turint šitokius tikrus duomenis, galima tikėti, kad "Gerojoj vasaroj" atpasakotas altaristos kun. Bekočiaus pamokslas apie šv. Petrą nėra gryna autoriaus kūryba, bet tautosakinis faktas. Būtent, per Petrines senelis altarista sakęs pamokslą apie šv Petrą maždaug šitaip: priminęs I" : :.-geli jos pasakojimą, kaip šv. Petras, pamatęs Mokytoją einantį ežero bangomis, iš laivo puolęs prie Viešpaties ir pradėjęs sl-i-^s:: kunigas kalbėjęs: "Ot, tai bėda su tavim", pasakė ponas Viešpats, priėjęs arčiau. Paskui pagriebė šventąjį už plaukų, už kojos, kaip varlę įtraukė į laivą. "Vadinas esi žvejys, ribokas, o plaukti dar nemoki Sarmatykis, žmogau. Kur tave tokį dėti? Va kiti, kodėl jie ramiai sėdi, nei durnavoja, nei ką? Jokių bėdų su jais. Katė ar ožka, toks durnas gyvulys, ir tai įmesta | vandenį moka plaukti, o čia vyras ir dar žvejys. Ai, ai, ai! Kaip gyvas tokio nemačiau. Prasčiau kaip višta — tik ant vandens, ir plast, plast, makalaj į dugną" 83.
Ar ši ištrauka yra iš anekdoto, šaržuojančio kunigo pamokslą, ar tokio stiliaus bažnytinį pamokymą sakydavo koks nors kunigas altarista, ne mums čia atspėti, tačiau bet kokiu atveju romane Petrinių pamokslas yra miestelėnų tautosakos gabalas. Jų "Gerojoj vasaroj" paskleista daug — apie vaiduoklius ir apie dvasias, apie velnius ir pakastus pinigus, apie perkūnijos išlytus debesis ir apie laumės juostą. Tarp šitų senoviškų, susijusių su prietarais, epizodų yra visai naujoviškų ir linksmų, sakysim, kaip lokio stiprumo Augustinas Petryla pavogė pašte dėžutę, norėdamas sugauti laišką bajoraujančio ponaičio, kuris laiškais meilinasi Augustino mylimai Stefai, arba kaip ulonų puskarininkis Zigmas Pimpė, keršydamas Augustinui ir jo bičiuliams, pasigrobė vakare ant žirgo per miestelį einančią Stefą.

Tų visų epizodų — juokingų ir elegiškų — čia pasakoti nėra reikalo. Bet negalima nutylėti, nepaminėjus dviejų gyventojų kategorijų — vaikų ir žydų, be kurių lietuviško miestelio folkloras nebūtų pilnas. Juos buvo palikę šešėly ir P. Jurkus, ir N. Mazalaitė. prisimindami žemaičių miestelio gyventojus, o č. Grincevičius jiems suteikė plačias teises. Jis savo "Gerojoj vasaroj" leido vaikams su pagaliais ant pečių karišku maršu žygiuoti per miestelį, arba erzinti žydus naktinėmis išdaigomis, o šiems pagalbos ieškoti pas kleboną Prakulą, žinoma, kalbant tuo juokingu žargonu, kuris turėtų vadintis lyg ir lietuvių kalba. Prisiminimas žydų su jų lietuvišku žargonu, su šeštadieniniais ša-bašais ir keliavimu kolektyvine gurguole į Kauną parsivežti prekių yra viena autentiškiausių spalvų miestelio tautosakiniame paveiksle.

Tačiau, siekdamas sukurti šį paveikslą kaip galima pilnesnį, č. Grincevičius į "Gerosios vasaros" mozaiką spalvotų akmenėlių pri-iėjo per daug ir nereikalingų, būtent, į savo kūrinį jis įterpė tokių epizodų, kuriuose jo Andrius ne tik nedalyvauja, bet kurių nė nemato, o tik girdi iš kitų pasakotojų. Pirmiausia prie tokių epizodų reiktų priskirti "Veidmainį" ir "Egzekucijas", o paskui "Lent-piovius", "Sodininką" ir dar eilę smulkesnių epizodėlių. šitie mažai kuo susieti su Andriaus viešnage gabalai, niekuo nepastumėdami nė kitų veikėjų akcijos, atrodo nereikalingai prilipdyti, stumiantieji •Gerąją vasarą" į vaizdelių rinkinį, o ne į mozaikinį paveikslą.

Tačiau ir mozaika nėra jokia dorybė kūriniui, kuris nešioja romano vardą. Ir kaip tik dėl šitų palaidų vaizdų peršasi mintis, kad •Gerosios vasaros" autorius nevisai teisėtai čia vartoja romano terminą. Tiesa, kad mūsų dienomis bet koks didesnės apimties pasakojimas bei vaizdavimas nekartą vadinamas romanu, tačiau joks rimtas kritikas dar nėra panei-gęs vieningumo reikalavimo dailiajam kūriniui, nors jo vienybės pagrindas ir gali būti įvairus. Ir kai autorius pavartoja "mozaikinio romano" terminą, jis pats jaučia vienybės silpnumą savo kūriny. Todėl jis būtų meniškiau pasielgęs, sumažindamas savo tautosakinių epizodų skaičių, o liku-labiau sujungdamas tarp sa-yg& šitam reikalui galėjo pasitarnauti intriga, kurios apmatai kūriny jau yra, ir išvystyti veikėjų charakteriai, kurių nubrėžti romane škicai atrodo dėkingai.

Romano vardą "Gerojoj vasaroj" visiškai pateisinti, atrodo, nedaug ko nė reikėjo. Užteko tik leisti studentui Andriui tapti ryžtingesniam bei veiklesniam, kad jis būtų išdrįsęs dėl gražuolės Stefos stoti į kovą su miestelio varžovais, nebijodamas prarasti savo orumo, šitaip išvystant temą, gal būtų atsiradęs vienas antras komiškas ir tragiškas epizodas, kurie būtų sudrumstę miestelio folklorine idilę, bet būtų galėję iškelti romaną iš etnografinio lygio į visažmogišką plotmę, įdomią ne vien tik lietuvių skaitytojui.

Kad, išvystant pirmąją (rėminę) temą — sugrįžusio vasaros atostogų studento įsimylėjimą, buvo nemažos galimybės sukurti veikėjų substancingus charakterius, užtenka tik atidžiau pažvelgti į dabartinės Stefos ir jos artimųjų apybraižas, šitą taktišką, labai racionalią gražuolę (priešingybę P. Jurkaus Linai) pats Grincevičius charakterizavo kaip merginą, kuri nenori vyrams viešai rodyti savo palankumų, bet mėgsta, kad "kavalieriai" dėl jos kovotų. Ar tai nebuvo pakankamas paskatinimas paleisti Andrių nuo vadelių, kad savo kovai dėl gražuolės ieškotų pagalbininkų iš šalies? O vienas iš tokių galėjo būti Stefos tėvas, kaip jos motinos kontrastas. "Gerosios vasaros" autorius nedvejodamas yra nurodęs, kad, pretendentams apsilankius į gražuolės namus, jos motina neatsitraukia nuo dukters, ją saugodama kaip koks drakonas ir šalindama kiekvieną vyriškį, kuris būtų bent kiek nenaudingas Stefos geram vardui. Tuo tarpu jos tėvas elgiasi beveik priešingai — žentu pradeda šaukti kiekvieną jauną vyriškį, iš kurio tikisi susilaukti vaišių miestelio smuklėj. Tik labai gaila, kad rašytojas šitokių savo personažų apmatų ne-išvystė drauge su kitais veikėjais. Išryškinti ir sujungti į kovos fabulą, jie būtų susilpninę tautosakines spalvas, bet žymiai pakėlę visą romano lygį. žinoma, tai būtų pareikalavę iš rašytojo žymiai sunkesnio darbo, negu etnografiškų vaizdelių varstymas ant "siūlelio". Gaila, kad nurodyto sunkesnio meninio užmojo autorius vengė. Tačiau dar ne viskas pralošta: antrame romano tome Andrius, išlaikęs diplominius egzaminus, dar turi galimybių dėl Stefos susikauti iki kraujų. Bet tai projektas ateičiai.

Tuo tarpu dabartiniame "Gerosios vasaros" tome dar pasigendame tokių svarbių vasaros darbų, kaip mėšlavežis ir rugiapiūtė. Jie juk taip pat duodasi nuspalvinami tautosakiškai ir humoris-tiškai. O be jų atrodo, kad Virgainių gyventojai daugiau pramogauja, besipasakodami visokias "istorijas", negu ką nors rimto dirbdami.

Tačiau ir dabartiniai "Gerosios vasaros" vaizdai lietuvių skaitytojui yra įdomūs. Jie pirmiausia mus sudomina savo tautosakinėmis spalvomis, kurias nuo sentimentalumo gina humoristinis tonas ir realistiškai humoristinis vaizdavimo būdas. Tai brangi, nes mūsų literatūroj reta ypatybė. Tiesa, kad ją buvo galima pastebėti ir P. Jurkaus "Smilgaičių akvarelėj"; tik kažin kodėl ją skaitytojai nepakankamai įvertino (bent man susidarė šitoks įspūdis). Gal jie tada buvo apglušin-ti siurrealistinių šiurpulių. Lauktina, kad "Geroji vasara" susilauktų dėmesio bent iš tų skaitytojų, kurie humoro nelaiko šių dienų "nuodėme".

Kad jo č. Grincevičiaus kūriny yra, jau buvo galima įsitikinti iš aukščiau duotų citatų. Kad humoristinis vaizdavimas eina per visą knygą, tegu paliudija kelios ištraukėlės, paimtos iš įvairių "Gerosios vasaros" epizodų. Antai, atvykdamas atostogų į savo gimtine, studentas pastebi žydų pirklio žmoną, kuri Andriui atrodo žymiai apkūnesnė negu seniau, horizontaliai padvigubėjusi, o rašytojas priduria: "Buvo apsirengusi raudona suknia, tai atrodė lyg obuolys ant dviejų šiaudelių" (7).

Andriaus pusseserė Janė apie vieną eventualų studento varžovą šitaip informuoja: "Iš bajorų medžio iškritęs, į žmones nepataikęs, tabaluoja kažkur pusiaukelėj ... Kai įmeta (Stefai) laišką, tai po to visas paštas tris dienas kvepia parfumais" (37).
Norėdamas švelniai šyptelėti iš autoritetinės valdžios, prie herojiško spektaklio repeticijų epizodo č. Grincevičius prisega šitokį sakinį: "Nuovados viršininkas Griozde, kurį paprastai visi vadino Griozdu arba tiesiog nuovada, jausdamasis visų ginkluotų pajėgų ir karinių užsiėmimų viršininku parapijoj, ne sykį niekeno nekviečiamas buvo atėjęs į repeticijas patikrinti, ar iš to ginkluoto vaidinimo nebus kokio nenumatyti pavojaus valdžiai, šaliai arba nors pačių vaidintojų saugumui" (60).

Vyrai, išgėrę alučio už laimingą miestelio žemių padalijimą į vienkiemius, pajunta palengvėjimą, "lyg sunkią velykinę išpažintį atlikti atvykęs žmogus sužino, jog šiandien bažnyčioj nėra kunigo" (131).

"Juk ir aš taip sakau: argi gali vilkas tik agurkais gyventi? Reikia ir mėsos" (165).
"Pradėjo lankyti mokyklą, bet nei pirmo skyriaus negalėjo baigti. Raidžių neskyrė nuo musių" (197).
Iš pažymėtų čia puslapių matyti, kad humoristinio vaizdavimo sakinių, — čia pasigaunant hiperbolių, čia kontrastinių palyginimų, čia prislėptų užuominų, — yra gausiai prisėta visoj "Gerojoj vasaroj". Gal būt, kad kai kuriuos komiškus posakius autorius yra paėmęs iš bendrojo lietuvių tautosakos lobyno, tačiau jų tikslus pavartojimas žmonėms ir jų situacijoms pavaizduoti taip pat yra literatūrinis nuopelnas, patrauklus nevienam skaitytojui šiais niūrios ir sunkios literatūros laikais.
Jonas Grinius



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai