Aidai.eu Apžvalga

MOTINOS IR SŪNAUS PROBLEMA

Nelės Mazalaitės "Pjūties Metas"

Rūpindamo.i dabarties gyvenimo problemomis, N. Mazalaitė mūsų skaitančiajai visuomenei vėl davė naują romaną, kuris pavadintas "Pjūties metu". Prieš tai "Saulės take" atskleidusi tremties gyvenimo dalią, o "Negesty" parodžiusi lietuvės pasidavimo svetimai gyvenimo aplinkai pavojus, šiuokart rašytoja ėmėsi nagrinėti istoriškai psichologinę motinos ir sūnaus problemą iš netolimos praeities — komunizmo įsigalėjimo Lietuvoje.

Veikalo fabula sukasi apie Mykolo Vibrio ir žydaitės Juditos Goldbergaitės, jo ir jo motinos santykius ir pagaliau apie jo atsivertimą iš komunizmo. Vokiečių rusų karo pradžioj Vibrys pabėga j Rusiją, o pasilikusi Goldbergaitė patenka pas jo motina ir pagimdo sūnų, kuris pakrikštijamas ir auklėjamas motinai priešingoj pasaulėžiūroj. Mykolo grįžimas į Lietuvą "tvarkos daryti" kaip tik sutampa su jo brolio Kazimiero primicijom, tačiau anas atvyksta ne į jas, o žmonių agituoti. Tos agitacijos turi ir Vibrio motina klausytis.

Veiksmas pasistūmėją priekin, kai į Kauną nuvykusi Judita pas Vibrį randa jo "žmoną" Olgą, rusę. Jos padėtis juo tragiškesnė, kai sužino tėvą gete esant. Parvykusi į kaimą, sielojasi dėl savo ir sūnaus likimo. Neišlaikydama dvasinio sukrėtimo, nutraukia savo gyvybės siūlą tuo pačiu ginklu, kurį iš jos neseniai buvo atėmęs namuose likęs Vibrienės sūnus Jonas. Tačiau prieš mirštant dar pakrikštijama.

Toliau eina kova dėl mažojo Mykolo Vibrio sūnaus. Toji kova, be abejo, lieka simboliu to jaunimo, kurs ateičiai liks tautai ištikimas. Tėvas norėtų jį paimti iš motinos globos, bet toji turi kita planą — jį paslėpti ir atiduoti auklėti su kitais kaimo vaikais.

Nauja akcija iškyla, kai Vibriui už praeitį ir lėtumą sūnaus bei brolio atžvilgiu ima "keršyti" Olga. Dar kažkaip paaiškėja jį rašant knygą, kurioj esą įrodoma "lyg Dievas būtų". Bet savo "tvirtumui" įrodyti Vibrys nori padaryti itin "karžygišką" dalyką — uždaryti savo parapijos bažnyčią. Tai juo lengviau, nes dėl sukrėtimų mirė senasis klebonas. Jo vietoj — Mykolo brolis Kazimieras. Pati motina irgi nesitraukia geruoju iš bažnyčios: Mykolo ji tik nešte išnešama.

Veiksmas pasiekia kulminacinį punktą, kai dėl šio sūnaus žygio motina gauna priepuolį ir, nė kunigo nesulaukus, miršta. Sūnus tikėjosi jos prakeikimo dėl atsisakymo parūpinti paskutinį dvasinį patarnavimą, bet motina ir paskutinėm savo gyvenimo minutėm sūnui meldė dangaus gailestingumo.

Kai motina laidojama be pamaldų, Vibrys Olgos įskundimu ir partijos įtarimu kapuose areštuojamas ir uždaromas toj pat bažnyčioj, kurios pats buvo atvažiavęs uždaryti.
Veikalas ir baigiamas šia tragiška situacija, per kurią kankintojas patiria kankintojų "malonumą". Jį išvaduoja brolis partizanas po atgailos, ilgos sau pačiam "išpažinties" ir atsivertimo, kuris atrodo turi būti tikras.

Taigi "Pjūties meto" pagrindą sudaro dviejų idėjinių pasaulių susikirtimas. Artimesnėj plotmėj jis įvaizdintas motinos ir sūnaus gamtinėj ir antgamtinėj kovoj. Mykolas Vibrys tėra, seną terminą vartojant, tik sūnus palaidūnas, išėjęs iš šeimos, kurioj tėvas buvo savanoris ir kovėsi už Lietuvos nepriklausomybę, o motina yra giliai, mistiškai tikinti, kurios vienas sūnus eina į kunigus, kitas į partizanus. Tuo būdu Mykolas tampa gėdos simboliu ne tik motinai, šeimai, bet ir platesnei visuomenei. Tatai gal ir paaiškina rašytojos rūpestį šį žmogų ir šią šeimą "gelbėti".

Dėl to ir romano veiksmas kaupiasi ties tais dviem veikėjais — ties motina ir sūnum, ir kitų charakteriams išryškinti vietos lieka mažiau. Net ir Juditos gyvenimas, palyginti, anksti užbaigiamas, o Olga eina tik kaip rusiškojo pasaulio atstovė, neigiamam charakteriui parodyti. Kunigo Kazimiero ir partizano Jono charakteriai irgi lieka kiek nuošaliau.

Bet motinos ir sūnaus idėjinė kova vaizduojama ne tiek psichologinėj, kiek pasaulėžiūrinė j plotmėj. Kraštutinumų sustatymas gan ryškus — vienas sūnus kunigas, kitas bedievis, vienas partizanas, kitas komunistas — tačiau tie kraštutinumai rodomi greičiau atsiskaitomąja Pietario (Algimanto) kaip lyginamąja Donelaičio prasme; ne komunistas ypatingai, bet rusas aplamai tampa lietuvio priešu. Mykolo Vibrio charakterio nekonsekventiškumas glūdi jo veiksmuose ir žodžiuose, kurie vis dėlto greičiau eina iš oro, kaip iš vidaus. Jo pastangos kurti tautinę bažnyčią bei tautinį komunizmą nueina niekais. Iš čia prasideda jo tragiką, kuri esmėj nėra perdaug tragiška. Jo tiesiog aštrus pasisakymas prieš Dostojevskį (p. 350), kuris, betgi, nebuvo vien padugnių, bet ir augšto religinio jausmo rašytojas, rodo satelitinio komunisto - neistikimumą. Jo svoris glūdi lietuvybės pusėj: tai matyti iš partizano brolio Jcno paleidimo (p. 214), iš savo vertes pajautimo Olgos akivaizdoj (p. 284), net iš senų terminų, kaip "man siela spaudžia daug klausimų" (p. 254), kurie jam dar bus likę iš seminarijos (stalininis panašumas) laikų. Jo atsivertimas dostojevskiškai šiurpus ir jam, atrodo, nepagailėta paaukoti kūrinio proporcijos.

Kai svetimą dvasią sunkiau įmontuoti į lietuvį, kur kas ją lengviau atskleisti lietuvėj motinoj. Vibrienės paveikslas vietcm imtas, sakytum, iš Sv. Augustino motinos, besirūpinančios sūnaus likimu. Tikru Masiškumu padvelkia į mus motinos ir jos nuklydusio sūnaus likimo detalės: "Juk negaliu tavęs, vyro, suimti į rankas, į glėbį, pasupti prie širdies, nei tu išverksi1' dienos nedoras dulkes iš Suteptų akių, mano vaikeli..." (p. 146).

Tuo "Sąųl,ės taku" eina ne tik ta šviesioji motina, bet ir svetimtautė Juditą, kuri,, kad ir grimzdama, dar neprasirąnda. Tiesa, ji "kaip butelis, kurio dugnas pramuštas" (p. 116), bet rašytoja per giliai įaugusi į lietuviškąjį romantizmą, kad galėtų su savo veikėja kitaip pasielgti. Ji tokia artima Goethės "amžinajam moteriškumui", kurs yra dieviškoji malonė.

Pasilikdama konservatyvinio vaizdavimo ribose, N. Mazalaitė nes leidžia į savo veikėjų pergyvenimus, kurie galėtų vykti, kaip sakoma, "be priežiūros", tai yra kiltų iš psichoanalizinės srities. Kaikurių reikalavimas rašytojai tekia pasidaryti nėra visai tikslus, nes rašytoja perdaug įaugusi į tradicinę tautinę ir religinę pasaulėžiūrą, kad bepersimestų į naujus bandymus.

Tas pat pasakytina ir apie jos stilių: be abejo, jo norėtume glaustes-nio, kai žodžiai liejasi tokia gausia srove, jog nekartą, atrodo, prasilenkiama su vienokiais ar kitokiais ne tiek žodyno, kiek sakinių mokslo reikalavimais. Giliau žvelgiant, čia matyti individualinis rašytojos savarankiškumas, nes jos nukrypimai turi tam tikrą dėsningumą, kuris betgi kai kam, o ypač jaunimui, gali likti neįprastas, ypač skyryboj.

Tačiau pasigestume išlyginimo rašybos atžvilgiu, pvz. vienur rašoma pjūtis, kitur piūtis (viršely ir antraštiniam puslapy gali būti paprastą korektūros klaida, bet nemaloni), taip pat baikštus, ieško, iešmas, elgkis ir t.t., nors aplamai laikomasi naujemiosics pataisytos rašybos.

šiuos daugiau techninius nukrypimus dengia giedras humoras, kad ir daugiausia palyginimais teperteiktas ir tik rečiau teišvirstąs sarkazmu. Ir aplamai visas veikalas lieka Monos Lizos šypsnio šešėlyje: tokia, rodos, gili tragiką rieda Į komunizmo pusę.

Nelė Mazalaitė: "PIOTIES METAS. Lietuviškos Knygos Klubo leidinys. 1956, 37 8 p. Kaina $3.75. Aplankas dail. A. Rūkštelės.

Sukurta: Kretingos pranciškonai