Aidai.eu Apžvalga

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKA

"ZYKA LITEVVGKI EGO, tom III, nauka o formach, 377 psl. Išleista Varšuvoj 1956.

Jan Otrębski: GRAMATYKA JĘ-

Kai pernai Kultūros kongrese Čikagoje kalbos sekcijos posėdy kėliau mokslinės lietuvių kalbos gramatikos paruošimo reikalą, kaip vieną mūsų kalbininkų uždavinių ateičiai, tada dar nieko nežinojau, kad tokia gramatika jau suplanuota ir gera jos dalis parašyta. Ir štai, nesukakus nė metams nuo minėto Kultūros kongreso, man tenka maloni proga apie vieną šio veikalo dalį plačiau painformuoti "Aidų" skaitytojus. Tai Jono Otrębskio, buvusio Vilniaus, o dabar Poznanės universiteto profesoriaus, penkių tomų veikalas — Lietuvių kalbo gramatika. Kokios tai apimties darbai, galima spręsti iš vieno pasirodžiusio tomo, kuris, būdamas Lietuvių Enciklopedijos formato, turi 377 puslapius. Tuo tarpu tėra pasirodęs trečiasis tomas—morfologija, o pirmasis tomas — įvadas ir fonetika jau spausdinamas. Autorius sakosi pirmiausia paruošęs šį trečiąjį tomą todėl, kad ši gramatikos dalis esanti reikalingiausia, nes ji parodo lietuvių kalbos struktūrą. Kiti tomai apims šiuos dalykus: įvadą ir fonetiką (su plačia bibliografija), žodžių darybą, sakinio mokslą (sintaksę) ir rodykles.

Jau pats veikalo dydis rodo, kad tatai nebus tik koks paprastas vadovėlis studentams, koks pavyzdžiui yra A. Leskieno 1919 metais išleista" Litaulsches Lesebuch mit Grammatik und VVoerterbuch, bet tikras Grundriss—mokslo veikalas, kuriuo galės ir turės naudotis kiekvienas, kas norės iš pagrindų susipažinti su visa lietuvių kalbos sistema. Veikalas bus lyg dvilypi", apimąs ir aprašomąją bendrinės kalbos, ir istorinę gramatiką. Todėl jis bus naudingas tiek tiems, kurie norės mokytis tik literatūrinės kalbos, tiek ir tiems, kuriems rūpės tą mokslą pagilinti istorinėmis žiniomis. Veikalo praktiškumas padidėja dar dėl to, kad jis apima ir kirčio bei priegaidžių mokslą, kuris mūsų praktikoj būdavo dažniausiai pateikiamas atskirais vadovėliais, žodžiu, tai bus vispusiškas mokslo ir kartu praktikos veikalas, gražiai parodas visą mūsų kalbos struktūrą bei jos pobūdi, šią Jcno Otrębskio gramatiką galėtume palyginti nebent su Jono Endzelyno Latvių kalbos gramatika (Latviešu valodas gramatika 1951), išleista pirmiausia vokiškai (1923), o dabar išversta latvių kalbon. Tokios lietuvių kalbos gramatikos šiuo metu dar neturim. Teko patirti, kad Lietuvoje šis veikalas jau verčiamas lietuvių kalbon.

Būdamas nelietuvis, autorius, aišku, negalėje pasikliauti savo kalbos jausmu, o kiekvienam reikalui turėjo naudotis literatūra. Todėl ir netikslumų ar klaidų tegalėjo išvengti tiek, kiek ta literatūra buvo be klaidų. Autorius, atrodo, plačiai naudojosi moksline literatūra tiek savo veikalo istorinei daliai, tiek ir naujausiais veikalais literatūrinės lietuvių kalbos normai aprašyti. Gana plačiai naudojami ir mūsų seni raštai, ypač Daukša, o taip pat tarminė medžiaga — ypač tų tarmių, kurios yra sistemingai aprašytos, kaip Tverečiaus ar Pagramančio. Pirmoji plačiai aprašyta paties autoriaus, o pastaroji P. Joniko. Vis dėlto veikalas nėra perkrautas nei senų raštų citatomis, nei visų mūsų tarmių pavyzdžiais. Šių dalykų mėgėjai galės galbūt prikišti autoriui, kad jis nepakankamai plačiai šią medžiagą panaudojo. Bet pasiteisindamas autorius galėtų atsakyti, kad veikalas ir taip jau išėjo platus, c antra, tokiai gramatikai ir nėra reikalo apimti morfologinių formų raidos bei jų įvairybių aprašymo. Tai yra jau kalbos istorijos bei dialektologijos dalykas. Autorius tų sričių medžiaga tesinaudojo tiek, kiek tai būtina dabartinių morfologinių lyčių kilmei paaiškinti, šiam tikslui autorius naudoja ir lyginamąjį metodą, lietuvių kalbos formas palygindamas su latvių, slavų bei kitų kalbų formomis.

Sr.prantama, kad toks didelis darbas vargu galėjo išvengti didesnių ar mažesnių trūkumų, žinodamas, kad autorius laukia ne vien teigiamų pusių atžymėjimo, noriu, istorines dalies vertinimą palikęs jos žinovams, pastebėti keletą dalykų, susijusių daugiau su jų vartosena literatūrinėje kalboje.

Autorius teisingai sako, kad kasdieninėj ir net literatūrinėj kalboj vartojamos ne tik pilnos, bet ir trumpesnės linksnių formos, pvz. rankoj, rankoms, žmonoms vietoje rankoje, rankomis, žmonomis, čia reikia pastebėti, kad trumpesnės formos paprastai vartojamos be s (rankom, žmonom) ir ne tik mot. gim. įnagininkų, bet ir mot. bei vyr. giminės naudininkų. Tad sakome ne tik su gerom motinom, seserim, bet ir gerom pievom (nd), visiem geriem vaikam. Tai gana plačiai vartojama, viena, todėl, kad tokios formos daugeliui žinomos iš savo tarmės, antra, sąmoningai stengiantis vengti lietuvių kalboj labai dažno s garso.

Ilatyvus literatūrinėj kalboj autorius vadina tarmybėmis, nes jie čia esą nevartojami. Iš tikrųjų vienaskaitos ilatyvai (miškan, sodan) yra didelei daugumai augštaičių nemažiau įprasti, negu prielinksnis su linksniu, ir gana dažnai vartojami. Man rodos, kad tokių ilatyvų galima rasti visų augštaičių rašytojų raštuose, o kartais ir neaugštaičių, nes kai turimos dvi tos pačios reikšmės formos, pasirinkimą kartais lemia stilistiniai sumetimai. Šitokiais sumetimais vartojami kartais ir daugiskaitos ilatyvai. Štai sakinys iš vieno "Aidų" (1956, Nr. 1, 12) straipsnio: Publicistiniai jo raštai neteikia pagrindo jrikiuoti jį pasaulio agrsenybių eilėsna. Čia pavartotas ilatyvas todėl, kad prielinksnis j netiktų po įvardžio jį.

Lygiai prieš 80 metų Bezzenber-gerio pareikšta nuomonė, kad su daiktavardžio šauksmininku tevartojamas įvardžiuotinis būdvardis (mielasis drauge), kartojama dar ir šiandien. Pakartoja ją ir autorius, sakydamas, kad čia "yra aiškus polinkis sudarinėti sudėtinę (=įvardžiuotinę) formą" (86). Atrodo, kad šiandien esama priešingo polinkio — dažniau vartojama paprasta forma ten, kur seniau gal buvo įvardžiuotinė, šiandien tokie kreipiniai, kaip mielasis bičiuli, gerbiamasis pone direktoriau skamba net truputį "gramatiškai", t. y. nenatūraliai. Mūsų tautosakoj pavyzdžių su paprastais būdvardžiais yra gana daug, o kartais jie dažniau vartojami, negu įvardžiuotiniai.

Teisingiau būtų pasakius, kad liter. kalboj augščiausio laipsnio būdvardis sau geriausia? yra nevartojamas. Apie būdvardžius mažytis, mažutytis, mažutėlis ir pan. tiksliau būtų sakyti, kad jie tėra diminutyviniai, bet ne ruperliatyviniai būdvardžiai. Būdvardinių formų mažiukio, mažiukiu: !.«ent liter. kalboj neteko girdėti; tėra tik mažiuko, mažiukui. Liter. kalboj savybiniai įvardžiai manas, tavas, savas praktiškai nevartojami, išskyrus jų kilmininkus (mano, tavo, savo), vartojamus vietoj visų kitų vienaskaitos bei daugiskaitos linksnių. Visi linksniai vartojami tik šių įvardžių įvardžiuotinės formos.

Sudėtines veiksmažodžių formas (zložone formy czasownikowe) autorius aiškina taip, kaip jos iki š ol vadovėliuose aiškinamos. Tačiau juose yra įsigalėjęs savotiškas prietaras, kad esama "pradėtinių laikų", nors niekas nesiteikė paaiškinti, kodėl jie yra pradėtiniai. Tokiuose sakiniuose, kaip: "Ir Katrė gerą beturinti liežuvėlį; iš raudono apsiausto kareivis pažino, kad ten besėdįs patsai karalius", aiškiai matyti, kad čia kalbama ne apie veiksmo pradžią, bet apie jo trukmę. TodSl netikslu kalbėti apie pradėtą veiksmą (czynnošč rozpoczęta), nes iš tikrųjų čia tėra paprastas trunkantis veiksmas arba stovis (czynošč trwająca). Antra, norėčiau teigti, kad lietuvių kalboj nėra tokių esamojo laiko sudėtinių formų, kurių pavyzdį autorius pateikia šitokį: "matai—aš esu bedirbąs" (280). Gyvoj kalboj man niekur neteko tos rūšies sakinio (su veiksmažodžiu esu) pastebėti. Tai yra kieno nors sugalvotas pavyzdys. Panašiuose sakiniuose tevartojami vieni dalyviai ir jie reiškia netikėtą trunkantį veiksmą. Kadangi pačią veiksmo trukmę čia gali reikšti ir paprasta veiksmažodinė forma, tai pagrindinė dalyvio funkcija čia yra paties netikėtumo išreiškimas. Plg. žiūriu — devyni vilkai vieną bitę bapjauną; Petras žiūri — katė pieną belakanti, kamara prišnerkšta, puodai pripeliję. bet tai reikėtų dar plačiau patyrinėti.

Jan Otrębski

Netikslu sakyti, kad sakiniai, kaip: čia žmogaus važiuota, čia Jono būta vartojami tada, "kai kalbama apie dalykus, žinomus iš kitų pasakojime, bet ne iš savo patyrimo" (235). Atrodo, kad yra priešingai. Kai matau sniege man iš patyrimo pažįstamus pėdsakus, aš ir sakau: čia vilko bėgta. O kai norima kas pasakyti, kas žinoma ne iš patyrimo, bet iš kitų pasakojimo, tada lietuvių kalboj vartojami veikiamosios rūšies dalyviai, pvz. jis vakar sirgęs, rytoj važiuosiąs pas daktarą. Rygiškių Jonas savo sintaksėj berods aiškino, kad šie neveikiamieji niekatrosios giminės dalyviai vartojami tada, kai pasakojama apie nesitikimus, tik pasakojimo metu paaiškėjusius dalykus. Su netikėtumu yra susijęs ir nustebimas, kas matyti pvz. iš tokio sakinio: žiūrėk — ir jo čia esama. Dėl to nėra koks išskirtinis, ypatingas ir toks autoriaus paduodamas pavyzdys: žiūriu — jo arklys jojama į ganyklą. Savo reikšme šie sakiniai panašūs į augščiau minėtus su veikiamaisiais prezentiniais dalyviais, ir dėl to tame pačiame sakiny vieną, dalyvį galima pakeisti kitu, nepakeitus sakinio reikšmės, pvz.: Rimšienė dantinga besanti ir Rimšienės dantingos besama.

Autorius nurodo tris atvejus, kada vartojamas prielinksnis dėl. Trečias atvejis — tikslui reikšti; ir čia duodamas lok; pavyzdys: turiu, bet ne dsl tavęs. Nors senuose raštuose bei tautosakoj ir galima rasti tos rūšies pavyzdžių, bet liter. kalboj prielinksnis dėl šiuo atveju nevartojamas. Tai jau yra pastebėjęs E. Praenkelis: Die litauische Literatursprache verpent ebenso wie die lettische diesen Gebrauch (Syntax der lit. Pospositionen und Praepositionen, 229). Rygiškių Jonas irgi rašė: Tikslo aplinkybei sakinyje šitas prielinksnis, redos, nevartojamas žmonių kalboj ir tautosakoj (Linksniai ir prielinksniai, 130). Kadangi autorius dėsto liter. kalbos gramatiką, tai ties minėtu pavyzdžiu galėjo pažymėti, kad tokie sakiniai vartojami neliter. kalboj. Aplamai man rodos, kad tokių sakinių, kaip šviesi saulelė dėl visų, blogą paveikslą duoda d5l vaikelių, lietuviškumas yra abejotinas. Vietoj to autorius galėjo atskirai išskirti tokius dėl vartojimo atvejus: dėl arklių pasišnekėti atėjau; dėl šitos bėdos dar bobos giedos.

Manyčiau, jog nevisai tikslu sakyti, kad būdvardis kiauras turi dvi viena kitai priešingas reikšmes — lenk. dziurawy ir caly (357), nes viso (caly) prasme vartojamas tik figūriškai ir tik tam tikruose posakiuose, pvz. per kiaurą dieną, naktį dirbau, bet niekas paprastai nesako: kiaurą (=visą laiką dirbau, kiaurą sausį sirgau, kiaurą knygą perskaičiau, kiaurus pinigus išleidau ir pan.

Nors kai kurie žodynai paduoda bau kaip klausiamąjį žodelį, tačiau liter. kalboj jis faktiškai nevartojamas, išskyrus vieną atvejį su žodžiu vargu: vargu bau jis pasveiks, šiaip vietoj bau tu nežinai paprastai tesakoma: ar tu nežinai? Neįprastas liter. kalboj ir begu. Cia paprastai tėra vartojamas kandis, tad kandė tenka laikyti tarmybe. Kad žodis meilė, be pagrindinės reikšmės, reiškia dar ir kvietimą svečių valgyti ir gerti (zapraszanie gcšci do jedzenia i picia 33), neteko iki šiol girdėti. Grobas pirmiausia yra žebro — šonkaulis, o kiszka — žarna yra tarmybe, nes vartojama tik žemaičių. Kareivis yra žolnierz, o wcjak karys. Tvirtas pirmiausia yra mocny, o twardy kietas. Didokas, sunkokas pirmiausia yra gana didelis, sunkus ir tik antroje vietoje gali būti per didelis, per sunkus. Lietuviškas yra tiesiog litevvski, tad priedas charakterystycznie visai nereikalingas.

Vienas iš keblesnių bendrinės kalbos dalykų yra kirčiavimas. Vadovėliuose bei žodynuose kai kuriais atvejais nėra vienodumo, pvz. būdvardžių su priesaga -Inis kirčiavime. Vieni siūlo vienokią tvarką, kiti kitokią. Gramatikos autorius čia yra labai atsargus. Jis paduoda dvejopą žodžių kirčiavimą, jeigu vienas kuris dar nėra pilnai įsigalėjęs, pvz. augštesniojo laipsnio būdvaržių paduodamos abi kirčiuotės. Nurodomas atskirų žodžių skirtingas kirčiavimas, pvz. mandagų (kaip Lietuvių k. vadove) ir mandagų kaip (kaip Dabartinės 1. k. žodyne) ar skirtingas priegaidžiavimas, pvz. saldų su galimom abiem priegaidėm. šiuo atžvilgiu galima nebent tik pastebėti, kur autoriui nepavyko pasirinkti teisingesnį šaltinį, pvz. skaidrus, veikus liter. kalboj dažniau kirčiuojami ne šaknyse, bet galūnėse, kaip rodo ir Dabartinės 1. k. žodynas. Silpnas ir rimtas paprastai tariamas su tvirtagale priegaide. Veiksmažodinės formos, kaip teperka (229) kirčiuojamos priešdėly ne tik tarmėse, bet ir liter. kalboj, pvz. tekasą, teneša, tekiša, tesuka, temuša ir kt.

Aplamai autorius visur yra labai atsargus, daugely vietų pažymėdamas, kad šis ar anas dalykas dar nėra galutinai išaiškintas. Vietomis betgi autorius reiškia tik savo nuomonę, nenurodydamas, kad kiti kalbininkai tuo klausimu kitaip galvoja, pvz. dėl paskui kilmės ir kt. Kiekvienam skaitytojui būtų įdomu žinoti, kas ir kur tuo ar kitu klausimu yra kitokią nuomonę reiškęs. Tam būtų užtekę vieno kito sakinio prie kiekvieno tokio dalyko. Prie šitokios tvarkos lituanistai yra įpratinti tokių kalbininkų, kaip Endzelynas, Fraenkelis ir kt.

Visos šio mane pastabo; yra palyginti smulkios ir autoriaus darbo svarbos nė kiek nemažina. Šiaip ar taip, baigęs šį veikalą, autorius bus atlikęs didelį darbą, už kurį bus dėkingi visi, kurie studijuos lietuvių kalbą, ir, aišku, nemažaiu už kitus patys lietuviai. Reikia pažymėti, kad autorius dar prieš karą Vilniuj išleido platų Tverečiaus tarmės aprašą dviem tomais, o šiais metais pasirodė jo paruoštas senųjų lietuviškų tekstų rinkinys su kalbiniais paaiškinimais (Teksty Litewskie, opracovval Jan Otrębski, Warszawa 1357). Lietuvių kalbą jis lietė ir kituose veikaluose bei straipsniuose. Visais šiais darbais autorius įstojo eilėn žymiausių figūrų lituanistikos mokslo pasauly.

Sukurta: Kretingos pranciškonai