Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽMOGUS PASKALIO DIALEKTIKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė FELIKSAS JUCEVIČIUS   
P A S K A L I S  (pomirtinė kaukė)

I
Sakoma, kad originalios asmenybės sunkiai leidžiasi įspraudžiamos į rėmus. Paskalis yra viena iš tokių. Negalima jo laikyti nei filosofu, nei teologu. Netinka jam ir rašytojo vardas. Gal tiksliausiai būtų jį vadinti moralistu bei mąstytoju, ir tai genialiu. Kad Paskalis buvo genijus, niekas neabejoja. Štai ką rašo apie šį nuostabų savo tautietį Chateaubriand: "Buvo žmogus, kuris dvylikos metų sukūrė matematiką bežaisdamas; šešiolikos metų parašė apie konusus tokį mokslo veikalą, kokio nebuvo nuo antikinių laikų; septynioliktaisiais metais tik protu suvokiamą mokslą suvedė į mašiną (t. y. išrado skaičiavimo mašiną - F.J.); dvidešimt trejų metų įrodė oro sunkumo apraiškas ir atitaisė vieną iš pagrindinių senosios fizikos klaidų; amžiuje, kai kiti tik pradeda gimti, apibėgęs visą pažinimo lauką, pamatė jojo niekingumą ir nukreipė savo mintis į religiją. Nuo to meto iki mirties, sulaukęs trisdešimt devintuosius metus, silpnas ir sirguliuodamas, išdirbo kalbą, kuria kalbėjo Bossuet ir Rasinas, davė tobuliausios satyros ir aiškiausio galvojimo pavyzdį. Pagaliau, nežiūrint visų negalavimų, abstrakcijos pagalba išsprendė pačias komplikuo-čiausias geometrijos problemas ir paliko popieriuje mintis, liečiančias Dievą ir žmogų. Šitas pasibaisėtinas genijus vadinosi Blaise Paskalis."1)

Tikrai yra reikšmingi Paskalio nuveikti darbai. Tačiau tai nepadaro jo antlaikine asmenybe. Kaip visi mirtingieji, taip ir jis yra susietas su savo epocha bei aplinka, ir taip glaudžiai, kad kai kas jį net vadina "aplinkybių žmogumi".

Paskalis yra kūdikis septynioliktojo šimtmečio, gimusio renesanso sukeltos intelektualinės ir moralinės revoliucijos sūkuryje. Tai laikotarpis, kada žmogus pirmą kartą istorijoje pradėjo jaustis lyg ir laisvas nuo gamtos jėgų. Nebegąsdino jojo daugiau ir moralinis fatalizmas. Naujųjų išradimų bei atradimų akivaizdoje gyvenimas jam atrodė ne tiek kelionė į amžinybę, bet menas, nuostabiai viliojantis menas, išmokąs mirtinguosius pasinaudoti proga į  pasisekimą  ir  garbę.   Žmogus  ėmė   šalintis vienuolynų. Vietoj katedrų ir pilių statė įmones ir laivus. Kontempliacija pasirodė nebereikalinga. Jį bežavėjo kūryba ir akcija. Kaip tik apie tą laiką viduramžių Teofilio legendą, kur niekingas nusidėjėlis išgelbstimas Dievo Motinos gailestingu užtarimu, jis pakeitė "Faustu". Asmenybė nerami, bet patraukianti, nebe-pažįstanti priešingybės tarp dorybės ir nuodėmės. Šičia jau viskas vyksta ant žemės, kur nebėra nei blogio, nei gėrio, bet tik kvailųjų nepasisekimai ir gudriųjų laimėjimai.


Naujasis laikotarpis iškėlė svarbių problemų ir krikščioniui. Ką daryti: priešintis renesanso sukeltam pagoniškam antplūdžiui, kad sustabdžius jojo plitimą, ar įsijungti jo veik-lon, mėginant ją sukrikščioninti? Abu metodai turėjo savo šalininkų. Dar nuo Bažnyčios galutinai neatsiskyrę protestantai ir augustiniško-sios krypties katalikai pasisakė už pirmąjį. Atmesdami griežtai visus kompromisus, jie norėjo atstatyti primityvinės Bažnyčios praktiką, atsiremiant į Tėvų, ypač šv. Augustino teologiją. O jėzuitai ir jų įtakoje esą teologai laikėsi antrojo rnetodo. Nors ir neabejodami reformos būtinybe, pastarieji mėgino ją pravesti, atsižvelgdami į religinės minties evoliuciją ir naujojo žmogaus psichologiją.
Žinoma, metodo pasirinkimas neišsprendė pačios problemos. Kaip vieni, taip ir kiti susidūrė su naujai iškilusiu klausimu apie žmogaus vertę bei jo vaidmenį dvasinėje plotmėje. Pirmieji atsakymo j ieškojo pas šv. Povilą ir šv. Augustiną. Ir lengva suprasti kodėl. Juk jie abu pirmutiniai kovojo prieš pagoniškąją dvasią, besiskverbiančią į ką tik užgimusią krikščionybę. Šitai atsispindi ir juodviejų raštuose, kur nuolatos pabrėžiamas iš gimtosios nuodėmės išplaukiantis žmogaus sugedimas bei jo bejėgiškumas prisikelti. Taip pat ten dažnai kalbama ir apie reikalingumą malonės, į kurią niekas neturi teisės, bet kurią gauna pre-destinuotieji. Renesanso priešininkai su pasigėrėjimu cituodavo panašias vietas, kad pateisintų savo bekompromisinę laikyseną. Jėzuitai į minėtą klausimą žiūrėjo kitaip. Jie nesibaimino iškelti žmogaus vertės. Žmogiškoji prigimtis yra nuodėmės pažeista, bet ne visiškai sugadinta. Skirtingai interpretavo ir predestinaciją. Jų manymu, Dievas duoda malonės visiems, bet kartu atsižvelgia ir į asmens nuopelnus. Anot Molinos, jei Dievas yra savo dovanų viešpats, tai jis kartu nori, kad žmogus būtų šeimininkas savo likimo.
Prieš   šitokį   predestinacijos   "suliberalinimą" griežtai pasisakė jansenistai. Iš pradžių jansenizmas buvo tik augustinizmo kryptis teologijoje, o moralėje — rigorizmo šalininkas. Srove tapo tik vėliau, po to, kai Port Royal vienuolyną pasirinko savo tvirtove ir Jansenijaus "Augustiną" priėmė kaip savo doktriną. Maždaug tuo pačiu metu vėl perėjo į puolimą su partijom įprastu kovingumu prieš jėzuitus ir jų draugus Sorbonoje. Kova buvo arši, ir Roma net rado reikalą oficialiai įsikišti. Buvo pasmerktos kelios Jansenijaus tezės, tačiau patys jansenistai išliko nepaliesti. Taika buvo atstatyta, bet neilgam. Septynioliktojo šimtmečio pabaigoje vėl užvirė ginčai ir išaugo iki tikro "karo", kuris tęsėsi net iki Prancūzų Revoliucijos (1789). Jansenizmas tapo heretiška sekta. Kaip kiekviena nuo kamieno atplyšusi šaka, taip ir jis, atskirtas nuo Bažnyčios, buvo pasmerktas mirčiai. Šiandien gal iš viso apie jį nebekalbėtume, jei su juo nebūtų susietas Paskalio vardas.

Krikščionis tiktai iš vardo, Paskalis jaunystėje perdaug nesidomėjo religinėmis problemomis. Save laikė tikinčiu, bet dvasiniu gyvenimu nesidomėjo. Buvo įsitikinęs, kad savo genijumi anksčiau ar vėliau užčiuops Absoliutą. Gal vieną dieną būtų Jį ir suradęs. Aplinkybės tačiau nuvedė jį prie Dievo staiga, greičiau, negu tikėjosi.

Kartą Paskalis užtiko savo tėvo bibliotekoje Jansenijaus "Discours de la reformation de l'homme interieur". Autoriaus tezės apie žmogaus niekingumą Dievo akyse privertė jį susimąstyti. Kas yra Dievas? Begalybė, belaikiškumas, viskas. O žmogus? Tuštybė ir pagedimas. Jis suprato, kad skaičių ir aksijomų pagalba nesučiuops Absoliuto. Tam pasiekti reikia pasirinkti kitą kelią. Kokį? Kurį nurodo jansenistai. Taip pat ir jų moralė, kuri atmeta bet kokį bičiuliavimąsi su pasauliu, pasirodė jam priimtina. Jis pakeitė savo gyvenimą, pasidarė uolesniu krikščionimi. Bet ar tai buvo tikras atsivertimas? Ar iš tikrųjų jis buvo jau suradęs Dievą? Ne. Tai buvo tik pirmas drąsesnis žingsnis į tą pusę.

Galutinai Paskalis Dievo link pasuko daug vėliau, maždaug po aštuonerių metų. Tai įvyko 1654 m. lapkričio 23 naktį. Tą dieną Bažnyčia šventė šv. Klemensą, popiežių ir kankinį. Paskalis skaitė Jono evangelijos 17 skirsnelį. Ir štai staiga jis buvo pagautas lyg ekstazėn. Dievo atsitolinimas, kuriuo jis taip dažnai skundėsi, staiga pasibaigė. Savo širdies gilumoje paslaptingąjį Slėpinį jis jautė realiai ir nepaneigiamai. Tą pačią naktį suredagavo šito įvykio memorialą, kurio nuorašas yra Bibliothèque Nationale Paryžiuje.

Neofito įkarštyje Paskalis nutarė parašyti krikščioniškosios religijos apologetiką. Jos tikslas būtų padėti netikintiesiems surasti Dievą. Greitai įsijungė ir į Port-Royal religinę veiklą. Savo draugus rado žūtbūtinėje kovoje su jėzuitais. Nieko nelaukdamas, išėjo ginti savųjų. Be technikinio pasiruošimo įsileidžia į nesibaigiančias diskusijas apie malonę. Koks jų tikslas? Tai demaskuoti priešą, kuris mėgina Evangelijos moralę pakeisti sugedusios žmonijos mentalitetui pritaikytu pseudomoralizmu. Nėra reikalo sakyti, kad šito sąmokslo pagrindiniai organizatoriai yra jėzuitai. Jo manymu, pastarieji, norėdami užsitikrinti pasaulio viešpatavimą, stengiasi patraukti į savo pusę žmoniją, siūlydami jai veidmainišką krikščionybę. Porą šimtmečių vėliau Dostojevskis tą patį kaltinimą metė visai Romos Bažnyčiai.

Šitame ginče Paskalis parodė daug iškalbingumo, bet dar daugiau kandžios ironijos. Gimęs polemistu, jis "tvarkė" savo priešus be pasigailėjimo. Laiškų formoje suredaguotieji pamfletai, kuriems duotas bendras "Provinciales" vardas, liko pavyzdžiu net šios rūšies specialistams — Volterui ir Courier. Jų įtaka buvo milžiniška ir pragaištinga. Paskališkoji kazuistikos ir probabilizmo kritika, laikydamasi principo: viskas arba nieko, suniekina leistinus ir būtinus metodus, kurie yra neišvengiami praktikoje susidūrus su moraliniais klausimais. Juk kazuistika ir probabilizmas yra savotiškas menas gyventi, kur absoliutinės tiesos turi būti suderinamos su gyvenimo aplinkybėmis, kurios yra pripuolamos. Be to, "Provinciales" užkirto kelią ilgokam laikui katalikiškosios moralės vystimuisi.

Ilgainiui ir pats Paskalis pamatė diskusijų beprasmiškumą. Būdamas nuoširdus tiesos jieš-kotojas, jis suprato, kad ginčydamasis jos nesuras. Todėl metė polemiką ir atsidėjo krikščioniškosios apologetikos rašymui. Aišku, jis ir čia vadovavosi jansenistinėmis tezėmis. Jis nė galvote negalvojo atsižadėti tos doktrinos, kuri jį priartino prie Dievo. Tačiau Paskalis, nors ir likdamas jansenistu, išvengė klaidų. Jis mirė kaip ištikimas Bažnyčios sūnus, aprūpintas paskutiniais sakramentais. O jo tik fragmentuose išlikusios "Pansees" yra statomos šiandien šalia "Kristaus Sekimo" bei kitų didžiųjų mistikų raštų. Krikščioniškoje literatūroje jos užima neabejotinai vieną iš garbingiausių vietų.

"Pansees" autorius stengiasi netikintiesiems nurodyti kelią, kuris veda prie Dievo. Bet jis tuojau pastebi, kad religinis klausimas iš esmės skiriasi nuo kitų. Religija užangažuoja visą žmogų. Tikėti, tai nežinoti. Šičia, be proto, taip pat valia ir jausmas turi didelį vaidmenį. Jo manymu, žmogaus problema gali būti išspręsta tik religinių tiesų šviesoje. Tikroji religija turi atsakyti į klausimą, kurį iškelia žmogiškosios menkystės ir didybės prieštaravimo dialektika. Į jį kaip tik ir atsako krikščionybė. Žmogiškoje prigimtyje glūdinčio prieštaravimo paslaptį ji atskleidžia gimtosios nuodėmės dogmoje. Tikėjimo tiesa šičia virsta moksline hipoteze, kuri išaiškina faktus: Žmogaus didybė yra rojaus laikų liekana, o jo menkystė — gimtosios nuodėmės pasėka.

Su šituo dvilypiu Paskalio žmogumi toliau ir mėginsime kiek iš arčiau susipažinti.

II
Kaip vieną iš esmingiausių paskališkojo žmogaus bruožų galime laikyti jo vidutiniškumą. Žiūrint iš begalybės, jis yra niekas, bet viskas, kai palyginame su nieku. Vidurys tarp nieko ir visko. Jis nėra nei visagalis, nei visai bejėgis. "Žmogus nėra nei angelas, nei gy-vylys, ir vargas moko, kad kuris jį nori padaryti angelu, padaro gyvuliu". (358)2

Tačiau nemanykime, kad vidurys yra ideali situacija. Priešingai, ji yra tragiška ir sunkiai pakeliama. Kai tik mėgina prisiartinti prie vienos kurios nors kraštutinybės, tuo pačiu jis mėgina bėgti nuo savosios buities, o bėgti nuo jos reiškia artintis prie bedugnės. Vienintelė vieta, kur žmogus galėtų rasti laimę ir ramybę, yra ne viduryje ir ne vienoje kurioje kraš-tutinybėje, bet abiejų kraštutinybių susilietimo taške bei jų unijoje. Bet jis ten patekti negali. Likimas verčia jį pasilikti stagnacijos stovyje, kurio negalima vadinti pusiausvyra, bet amžina įtampa, nejudamu judesiu tarp dviejų kraštutinybių.

Kur glūdi dabar šito žmogiškojo tragizmo šaknys? Gimtosios nuodėmės tikrovėje, atsako Paskalis. Daugelis laiko šitą tikėjimo dogmą kvailu dalyku, bet ji yra viena iš tų kvailysčių, kuri yra išmintingesnė už visą žmonių išmintį. Ji išaiškina blogio atsiradimą ir žmogiškosios prigimties pagedimą.

Prieš nupuolimą žmogus išlaikė pusiausvyrą. Tačiau nuo to momento, kai panoro pasidaryti "kaip Dievas" ir geidė pažinti ne tik gėrį, bet ir blogį, jis užsitraukė nendrės likimą. Puolusiojo žmogaus tragikai nusakyti Paskalis nebesuranda žodžių. Jis leidžia tad kalbėti pačiai Dievo išminčiai: "Jis norėjo save padaryti centru ir nepriklausomu nuo mano pagalbos. Mėgino išvengti mano viešpatavimo, bet susilyginus jam su manimi troškimu rasti savo laimę savyje, aš apleidau jį, ir sukėlęs po jo valdžia buvusius tvarinius, juos padariau jo priešais. Tokiu būdu šiandien žmogus tapo panašus į gyvulį ir yra tiek atsitolinęs nuo manęs, jog vos beliko jame jo autoriaus neaiški šviesa: štai kaip buvo užslopinti ar sudrumsti jo pažinimai. Nuo proto nepriklausą ir protą dominuoją pojūčiai pastūmėjo jį j ieškoti malonumų. Visi tvariniai arba jį skaudina arba gundo, ir viešpatauja ant jo, ar tai priversdami savo jėga, ar tai užburdami savo švelnumu. O šitas viešpatavimas yra dar baisesnis  ir  įsakmingesnis".   (430)

Kad yra praradęs rojų ir paklydęs, tai žino ir pats žmogus. Kur beeina ir ką bedaro, jis jaučiasi svetimas pasaulyje. Nerimastingu ilgesiu j ieško jis visur savo prarastųjų namų, bet be sėkmės. Viršum jo ir aplink jį tik klaiki ir nepermatoma tamsuma. Tiesa, ten rusena liepsna, tačiau tai ne tėviškės viltingas žiburys, bet pageidimo ugnis. Raštai jį vadina "blogiu", "priešu", "papiktinimu", "akmens širdimi", "šiauriu". Vardai nors ir skirtingi, bet jie nusako tą patį žmogaus širdyje paslėptą geidulį. Jis įskiepijamas į mūsų prigimtį dar pradėjimo metu. Kaip koks užkrečiantis raugas, jis apima visą žmoniją nuo Adomo iki paskutiniojo mirtingojo amžių pabaigoje. "Visa tai, kas yra pasaulyje, nėra kas kita, kaip kūno pageidimas, pageidimas akių ar gyvenimo puikybė... Vargšė prakeikimo žemė, kad šitos trys ugnies upės labiau ją uždega, negu sudrėkina".  (458)

Fragmentuose "Žmogaus menkystė" Paskalis analizuoja pageidimo pasireiškimo formas. Dvi iš jų, savimeilė ir pramogų aistra, išsiskiria iš kitų, iškalbingiausiai paliudydamos žmogaus sugedimą ir jo pasibaisėtiną menkystę.

Kad paskališkoji savimeilės kritika yra pati negailestingiausia, su tuo sutinka visi komentatoriai. Ji yra neatskiriama nuo ano amžiaus galvosenos, kur nuo Jansenijaus iki Bossuet ir Fenelono pačiu didžiausiu žmogaus priešu buvo laikomas pageidimas. Savo esmėje juk savimeilė yra jojo kūdikis. Mylėti save ir nevertinti kitų, tai josios kasdieninė duona. Paskališkoji savimeilė yra gimininga Nietzsches "Wille zur Macht". Tačiau Paskalis piktinasi ne tiek tuo noru dominuoti, bet mėginimu nuslėpti savąją menkystę. Tikrovę pakeisti iliuzija, melą padaryti tiesa, štai kur glūdi savimeilės blogis: "...jis nori būti didelis, bet save mato mažą; jis trokšta būti laimingu, bet žinosi esąs vargšelis; nori būti tobulas, bet atidengia savyje begales ydų; nori būti žmonių meilės ir įvertinimo objektu, tačiau pastebi, kad jo netobulumai užtraukia kitų pasibaisėjimą ir neapykantą. Šita jį supančioji painiava pagimdo jame pačią neteisingiausią ir kriminališkiausią galimą aistrą — įsivaizdavimą. Nes jis turi mirtingą neapykantą šitai tiesai, kuri jį suniekina ir įtikina esant ydingu. Norėtų ją sunaikinti, bet negalėdamas to padaryti, jis ją sudarko, kiek išgali, savo ir kitų žmonių pažinime. O tai reiškia, kad jis mėgina visais būdais nuslėpti savo ydas sau pačiam ir kitiems, ir negali pakelti, kai jos parodomos jam, ar kai  pats jas  išvysta".   (100)

Kodėl žmogus taip bijo savo ydų? Kadangi jos yra pagrindinė kliūtis į garbę ir savo paties įvertinimą. Savimeilė jam sako, kad nepakanka susidaryti gerą nuomonę apie save, bet turi ir kiti apie jį gerai galvoti. Savo paties sukurtoji iliuzija yra bereikšmė, jei kiti ne susikuria panašios iliuzijos apie jį. Štai kodėl jis taip aistringai j ieško savo fiktyvinio "aš", kuris yra kitų vaizduotėje ir į kurį jis labiau tiki, negu į savo tikrąjį "aš". Ir toliau Paskalis priduria: "Aišku, būti pilnam ydų yra negera, bet dar blogiau jas turėti ir nenorėti jų matyti, kadangi tai reiškia pridėti prie jų dar vieną, būtent, valingą iliuziją. Mes nemėgstame, kai kiti mus apgauna; nelaikome teisingu dalyku, kai kiti nori būti daugiau įvertinti, negu užsitarnauja. Todėl nėra gera, kai mes juos apgaudinėjame ir norime, kad jie mus įvertintų daugiau,  negu  esame verti".(100)

Paskalis užmiršta tiktai mums pasakyti, ar žmogus yra laisvas nusikratyti ta yda, kuri "turi natūralinę šaknį širdyje". Įžūlus kaltinimo tonas lyg ir sakytų tai. Tačiau kitoje vietoje, kalbėdamas apie savimeilę, šį klausimą palieka abejojime: "Tai yra aiški neteisybė, kurioje esame gimę, nes mes negalime išsilaisvinti, nors tačiau  reikia   tai  padaryti. "(492)

Bet kiekvienu atveju, laisvas ar ne, žmogus yra konflikto situacijoje. Gi kiekvienas konfliktas praktiškai suranda išeitį, blogą ar gerą. Paskalis piktinasi bendrąja žmonių laikysena: kai užmerkiamos akys tiesai ir atsisakoma save matyti tokį, koks esi. Nes tuomet kiekvienas pasidaro "iškamša, melu ir veidmainyste savo ir kitų atžvilgiu". Pasisakęs prieš tokios išeities j ieškojimą, jis siūlo herojišką laikyseną: žiūrėti tiesai į akis ir savimeilę pakeisti savęs neapykanta. Kadangi mūsų prigimtis sugedusi, tai reikia ją "suniekinti", sakydavo jansenistai. Paskalis galvoja panašiai ir sako, kad manasis "aš" yra neapkęstinas. Kaip tik dėl to jis žavisi ir katalikų tikėjimu, kuris vienintelis skelbia savęs neapykantą.

Tačiau kiek bebūtų neteisingas noras būti įvertintam, jis yra žmogiškosios didybės liudininkas. Žmogus neabejoja savo sielos nuostabumu ir nepalyginamumu Kaip tik dėl to jis jieško įvertinimo ir neapkenčia paniekinimų. Tai jį padaro skirtingą nuo gyvulių. Šitai Paskalis pabrėžia, nors ir ne be ironijos: "Gyvuliai nesižavi vieni kitais. Arklys nesižavi savo bendru, nors, tiesa, ir rungtyniauja lenktynėse, bet tai be sėkmės, nes būdamas tvarte, pats sunkiausias ir negražiausias, neužleidžia savo a-vižų kitam, kaip kad žmonės nori, kad jiems būtų daroma. Jų dorybė yra pasitenkinti savim pačiu". (401) Ir užbaigia norų būti įvertintam: "Pati didžiausioji žmogaus menkystė glūdi garbės j ieškojime, bet tai kaip tik ir yra jo kilmingumo pagrindinė žymė; nes ką jis beturėtų ant žemės, kaip sveikas ir kaip patogiai begyventų, jis nėra patenkintas, jei žmonės jo neįvertina". (404)

Kad noras būti vertinamu yra neatskiriamas nuo žmogiškosios prigimties, tai pastebėjo ir Hėgelis, kuriam "pripažinimo idėja" stovi kaip priešingybė įvairioms individualizmo formoms dialektinės minties pagrinde. Kai nei pojūčiai, nei protinės spekuliacijos žmogaus nepatenkina, tuomet kitų įvertinimas įgauna esminę reikšmę.

III
Sekantis žmogiškosios menkystės liudininkas yra pramogų aistra. Turbūt, niekas kitas taip nesijuokė iš to nepasotinamojo pramogautojo, kaip šis vienatvę garbinąs jansenistas. Jo manymu, visos žmonių nelaimės kyla iš vieno vienintelio dalyko — nenorėjimo ir nemokėjimo gyventi ramybėje. Pasilikti vienam savo kambaryje žmogui reiškia mirtį. Nėra abejonės, kad karaliavimui ant žemės niekas negali prilygti. Tačiau jei karalius liks vienas, ar jis jausis laimingas? Anaiptol. Jis pradės mąstyti apie visokias nelaimes, galimus sukilimus, neišvengiamas ligas, mirtį ir t.t. "Žodžiu, jei jis neturės to, ką vadiname pramoga, jis bus nelaimingas, nelaimingesnis net ir už menkiausią savo pavaldinį, kuris žaidžia ir linksminasi". (139)

Žmogus dažnai apsimeta j ieškąs pelno ar laimikio, bet tai tėra tik savęs apgaudinėjimas. Iš tikrųjų jis nieko kito negeidžia, kaip tik išsiblaškymo ir pramogų. "Duok jam kiekvieną rytą tiek pinigų, kiek jis per dieną gali laimėti su sąlyga, kad nebeloštų — tai jį padarysi nelaimingą. Kai kas gal sakys, kad jis j ieško žaidimo malonumo, o ne pelno. Gerai, leisk jam lošti iš nieko, tai jis nesistengs ir nuobodžiaus. Jis nejieško tiktai malonumo: neįdomus ir beaistris malonumas jam nerūpi. Jis turi save ten įkaitinti ir įdilginti, įsivaizduodamas, jog jis bus laimingas, kai laimės tai, ko jis nenorėtų gauti be jokio žaidimo, kad pasidarytų aistringu ir sukeltų savyje troškimą, pyktį, baimę dėl daikto, kurį įsigalvojo — kaip vaikai, kurie išsigąsta veido, kurį patys ką tik numurzino". (139)

Bet kodėl taip žmogus j ieško pramogų? Kadangi jis nori užmiršti savo niekingumą. Jis gėdinasi savo silpnumo bei nuodėmingumo ir bijo mirti. Jis jokiu būdu nenori žinoti nieko apie savo tragiškąją būtį. Štai kodėl jis mėgina savę apsvaiginti. Ir tai jis atsiekia ne tik alkoholiu ir narkotikais, bet ir pramogomis.

Paskališkoji pramogos analizė neprarado savo vertės ir šiandien. Modernusis gyvenimas, kuris daugiau negu kad padvigubino šitos rūšies "apsisvaiginimo" galimybes, kalba už Paskalio tezės teisingumą. Keičiasi laikai, aplinka ir žmonės, bet nesikeičia žmogiškoji prigimtis. Romėnų šauksmas "duonos ir žaidimų" savas buvo Liudviko XIV laikų piliečiui, nesvetimas jis yra ir mums. Ar mes imsime medžiotoją, kuris vejasi visą dieną kiškį, kurio nevalgys pats, ar žvejotoją, praleidžiantį valandas prie meškerės, ar tūkstantines minias susikimšusias sporto stadijonuose, visa tai daroma dėl užsimiršimo, jog esama žmogaus. O išmintingieji, kurie tiki, kad "pasaulis yra mažai protingas, visą dieną bėgdamas paskui kiškį, kurio nenorėtų pirkti, nedaug tepažįsta žmogiškąją prigimtį. Kiškis gal ir negarantuotų mirties ir skurdo vaizdo, bet medžioklė, kuri mus nuo to nukreipia, garantuoja". (139)

Tačiau apie iškeltąją pramogos problemą nesusidarytume pilno vaizdo, jei nepaliestumė-me kitų teigimų, kurie su pagrindu sukelia nerimo. Vienas iš tokių — tai apšaukimas visų žmogaus veiksmų beprasmiškais. Pramogų są-rašan Paskalis įtraukia ne tik medžioklę ir žaidimus, bet ir vadinamąsias rimtas profesijas. Jis nemato esminio skirtumo tarp kiškio vijimosi ir "buvimo viršininku, kancleriu ar pirmu prezidentu". Moksliniai tyrinėjimai bei karinis heroj izmas susilaukia to paties įvertinimo: vienodai kvailas yra tas, kuris prakaituoja kabinete, kad išspręstų kokią algebros problemą, kaip anas, kuris išstato save pavojun, kad užkariautų šitą ar aną tvirtovę. Savo laiške Fermatui panašiai jis kalba ir apie savo mėgstamiausią dalyką — geometriją: "Atvirai kalbant apie geometriją, aš ją laikau augščiau-sia proto lavyba, bet kartu ji man atrodo taip nenaudinga, kad nedarau didelio skirtumo tarp žmogaus geometro ir miklaus artizano"8).

O kaip yra su mūsų kasdieniniais užsiėmimais? Duonos pelnymu? Paskalis apie tai nieko nesako. Bet ar yra reikalo užsiminti apie tuos dalykus, kurie jau nuo amžių nešioja Dievo mestąjį prakeikimą? Juk šventraščio žodžiai: "Savo veido prakaite tu valgysi duoną, iki ne-sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas"4 nesipriešina jo logikos bendrosioms išvadoms. Ką žmogus bedarytų, jis visados j ieško savo sielai tokios užvėjos, kur nėra tylos ir ramybės. Išskyrus maldą ir grynai asketinę artimo meilės praktiką, kiekvienas jo veiksmas dvelkia tuštybe. Žiūrėdamas į triukšmingas ir nuo ryto iki vidurnakčio skubančias mases, Paskalis visu pasibaisėjimu sušunka:"0, kaip žmogaus širdis sugedus ir pilna puvėsių".

Atsiremdami į Vakarų civilizacijos faustiš-kąją filosofiją — "pradžioje buvo veiksmas", mūsų dienų mąstytojai, ar jie būtų pozityvistinės, marksistinės ar krikščioniškosios minties šalininkai, žmogaus darbe įžiūri kūrybą. Gyvenimo tiesioginis tikslas yra kurti. Paskalis tai laiko beprasmišku dalyku, nes gimtanuodėminė votis persunkia žmogiškąją veiklą. Žmogus juk yra sutvertas mąstymui, o jo minties logika reikalauja pradėti mąstyti apie save, savo Kūrėją, amžinybę. "Bet apie ką mąsto žmogus?" — su pasipiktinimu klausia Paskalis. "Niekados a-pie tai, bet apie šokius, liutnios žaidimą, dainavimą, žiedo jieškojimą ir 1.1."(146). O kai žmogus nebemąsto apie save, tai jis nustoja ir gyventi kaip žmogus. Nenorėti žinoti, ką reiškia būti žmogumi Paskaliui yra tas pat, kaip atsisakyti būti žmogumi. Nenuostabu todėl, kad marksistai, kaip H. Lefebvre, šitai paskališkojo žmogaus tragikai nusakyti vartoja hėgeliškąją suišorėjimo sąvoką.

A. Kašubienė    Kristus (glazūra)    V. Maželio nuotr.

Perbėgus Paskalio veiklos ir pramogos dialektiką, nenorom prisimena antikinio pasaulio moralistai. Jau Lukrecijus ir Seneka apverkė žmogaus lengvapėdiškumą bei beprasmį blaškymąsi. O dar prieš juos, žvelgdamas į žmonių kūrinių trapumą, Šventraščio išminčius skelbė, kad viskas, kas vyksta po saule, yra tuštybių tuštybė. Bet Paskalis eina dar toliau. Jis paniekina kiekvieną žmogaus veiksmą. Kad darbas neša kai kada vaisių, mažai tereiškia. Kokie bebūtų rezultatai, jis yra jau niekingas savo išeities taške. Šiuo atžvilgiu Paskalio žmogus yra pirmatakas mūsų dienų egzistencialistų didvyriams, kuriuos sutinkame "The Bridge on the River Kwai". Stato jie tiltus, kad paskui juos patys išsprogdintų ir tuo pačiu skelbtų savojo darbo beprasmiškumą.

IV
Tačiau kaip niekingas ir apgailėtinas bebūtų Paskalio žmogus, jis vistiek, anot Lamartine, yra dievas, tiesa, puolęs, kuris nuolatos prisimena dangų. Bet kur jame galime užtikti dievybės pėdsakus? Minties pasaulyje. Mąstymo galia yra stebuklingiausią dangaus dovana, likusi dar iš rojaus laikų. Kaip Dekartas, taip ir Paskalis suvokia žmogų nepriklausomai nuo kūno, kaip gryną mintį, bet ontologiškai egzistuojantį: "Aš galiu lengvai įsivaizduoti žmogų be rankų, kojų ir galvos... Bet negaliu įsivaizduoti žmogaus be minties — tai būtų akmuo ar gyvulys" (339). Panašiai kalbėjo ir Dekartas: "Aš galėjau apsimesti, kad visai neturėjau kūno".

Tačiau mintis sudaro ne tik žmogaus esmę; ji yra ir jo didybės pagrindas. Mintyje slypintį žmogaus nepalyginamumą Paskalis nusako fragmente "Mąstančioji nendrė": Žmogus tėra tik nendrė, viena iš silpniausių gamtoje, bet mąstančioji nendrė. Jam sutriuškinti, nereikia visos pasaulio jėgos: truputis garo, lašas vandens gali jį užmušti. Bet kad pasaulis jį ir sunaikintų, žmogus vistiek liktų didingesnis už savo užmušėją, nes žino, kad miršta, ir pasaulis turi persvarą ant jo: pasaulis gi to visai nežino". (347)

Šituo gyvu ir pagaunančiu vaizdu Paskalis pakartoja Šventraščio žodžius, kad žmogus yra tvarinijos viršūnė. O jis toks yra, nes turi pažinimo galia apdovanotą sielą, kurios dėka jis tampa panašus į Dievą. Kokia yra dabar praktiškoji šitos galios reikšmė? Šičia kaip tik ir susiduriame su Paskalio pažinimo kritika. Filosofijos istorijoje ji užima atskirą vietą. Ji yra priešingybė Montaigne skepticizmui ir Dekarto dogmatizmui.
Nuo Aristotelio iki Dekarto filosofijoj buvo laikomasi principo, kad tėra galimas tik bendrybės mokslas: kas galioja visiems tos pačios rūšies ar giminės nariams, tas galioja ir paskiram. Kiek vėliau Hėgelis ir jo materialistiškieji interpretatoriai įvedė paskirybės dialektinį pažinimą: individą pažįstame visumoje, bet tik dialektiniame judesyje. Tarp šitų dviejų filosofinio pažinimo galimybių Paskalis užima vidurį. Mūsų protas turi apsiriboti dalies bei individualinės tikrovės pažinimu, ypač kai pasileidžiame į biologinį ir psichinį pasaulį. Bet ar galima "kūną ir kaulus turinčias būtis" išanalizuoti matematiniu tikslumu? Ar galima joms pritaikyti mechanistinį principą? Racionalistai, kurie neigia būčių paskiriškumą, atsako į tai teigiamai. Taip pat ir dialektinio materializmo šalininkai yra tos pačios nuomonės. Vieni ir kiti pateisina mechanistinę perspektyvą. Fizikos ir chemijos mokslai gali didesniu ar mažesniu tikslumu nustatyti bendruosius dėsnius, galiojančius ne tik negyvosios gamtos kūnams, bet ir organizmui. To nepaneigia ir Paskalis, o tik primygtinai pabrėžia, kad mechanistinės teorijos dogmatikai niekados nesuras bendrųjų dėsnių, galiojančių organizmo visumai. Šitoje srityje jų aiškinimai liks fragmentiški ir apytikriai.

Tačiau paskališkoji pažinimo kritika šičia nesibaigia. Ji taip pat paneigia pirmųjų principų ir visumos protu pažinimo galimybę. Kadangi negalima pažinti pirmųjų principų, negalima pažinti ir visumos, ir atvirkščiai. Paskalio epistemologinėje dialektikoje šitie du dalykai yra neatskiriami. Žmogus yra linkęs manyti, kad lengviau yra pasiekti dalykų centrą, kaip apglėbti jų visumą. Žvelgdamas į visatą, jis jaučiasi mažytis, o stebėdamas jos dalelytę, įsivaizduoja esąs milžinas ir tiki galėsiąs ją greičiau suvokti. Tačiau yra tiek pat sunku nusileisti iki nieko, kaip apibėgti visumą. Vienu ir kitu atveju reikia begalinio pajėgumo. Paskalis neabejoja, kad tas, kuris "suvoktų dalykų pirmuosius principus, galėtų pažinti ir begalybę. Vienas priklauso nuo kito, ir vienas veda Į kitą. Šitos dvi kraštutinybės susiliečia ir susijungia, kad atsitolintų, ir susiranda Dievu-je, ir tiktai Dievuje".(72) Taigi, tik Dievas gali pažinti visumos begalybę ir dalies mažybę, nes jis yra jų unija — kraštutinybių sintezės realizacija.

Bet ar šitoji pirmųjų principų pažinimo kritika galioja kiekvienai sričiai? Atrodo, kad taip. Tik ji įgauna kitą reikšmę, kai ją pritaikome formaliniams mokslams. Paskalis niekada neabejojo geometrijos pirmųjų principų galiojimu, kaip vėliau Kantas sampročio (Verstand) kategorijomis. Tiktai vienas ir kitas pastebėjo, kad jų neįmanoma pateisinti teoriškai. Jie turi nepaneigiamą galią praktikoje.

Straipsnyje "l'Esprit géométrique", kuris yra parašytas maždaug tuo pačiu metu kaip ir "Pensées", Paskalis įrodinėja geometrijos mokslo pranašumą. Tačiau tai dar nereiškia jį esant tobulą. Kaip kitose mokslo srityse, taip ir geometrijoje negalima visko apibrėžti ir įrodyti. Tai ypač galioja josios pirmiesiems principams. Jų apibrėžimas suponuoja išaiškinimą prieš juos esančiųjų, o pastarųjų — dar kitų, ir taip be galo. "Tokiu būdu, vis toliau ir toliau j ieškant, prieinama prie primityvių žodžių, kurių nebegalima apibrėžti, ir prie taip akivaizdžių principų, kurių pagrindimui neberandama įrodymų. Tai parodo, kad žmonės yra natūraliniame ir nepaneigiamame bejėgiškume nagrinėti bet kokį mokslą absoliučiai atbaigtoje tvarkoje. Bet iš to neseka, kad reikia atsižadėti bet kokios tvarkos. Nes yra viena ir tai toji geometrijos (tvarka), kuri yra žemesnė už tiesą, kadangi mažiau įtikinanti, bet ne dėl to, kad ji būtų mažiau tikra"5)
.
Bet dabar kyla klausimas: kaip toji tvarka gali būti tikra, jei ji nėra įtikinanti? Kaip galime pasitikėti tikrove, kuri remiasi iš neįrodomų principų išeinančiais įrodymais?

Atsakymą randame viename "Pansées" fragmente: "Mes pažįstame tiesą ne tiktai protu, bet taip pat ir širdimi. Šituo pastaruoju būdu pažįstame pirmuosius principus, ir veltui protavimas, kuris ten nedalyvauja, mėgina prieš juos kovoti. Pironistai, kurie teturi tik šį vieną tikslą, darbuojasi veltui. Žinome, kad nesapnuojame: koks bebūtų mūsų bejėgiškumas tai įrodyti protu, šitas bejėgiškumas parodo tiktai mūsų proto silpnumą, bet ne visų mūsų pažinimų netikrumą, kaip jie kad tvirtina. Nes pirmųjų principų pažinimas, kaip buvimas erdvės, laiko, judesių, skaičių, prilygsta protavimo keliu pasiektiems pažinimams. Ir protui reikia remtis šitais širdies ir instinkto pažinimais ir jais grįsti savo išvedžiojimus. Širdis jaučia, kad yra trys erdvės matavimai ir kad skaičiai nesibaigia, o protas įrodo paskui, jog nėra dviejų kvadratinių skaičių, kurių vienas būtų antrojo duplikatas. Principai yra pa jaučiami, o prielaidos padaromos, ir visa tai su tikrumu, nors ir skirtingais keliais".(282) Kitaip sakant, pirmųjų principų formalinis tikrumas priklauso ne teorinei, bet praktinei sričiai, kuri turi savo pagrindą širdyje, o ne prote.

Širdies pranašumas prieš protą taip pat matomas, nagrinėjant juodviejų objektus. Protas tesidomi gamtiniu bei racionaliniu pasauliu. Jo pagrindinis tikslas yra suvokti ir įrodinėti iš principų išplaukiančias išvadas, arba suvesti i-dėjų įvairybę į principų uniją. Bet visais šitais atvejais jis lieka natūralinėje plotmėje. Tuo tarpu širdis pajėgia įsiveržti į antgamtinį pasaulį. Dievas, nuslepiąs protui ne tik savo valią, bet ir egzistenciją, leidžiasi atpažinti širdžiai: "Tai yra širdis, kuri jaučia Dievą, o ne protas. Štai kas yra tikėjimas: ne protas, bet širdis pajaučia Dievą".(278) Dievas iškelia širdį viršum jos prigimtinių galių. Būdama principų suvokimo natūralia galia, širdis pasidaro visų būčių Principo pažinimo antgamtine pajėga. Štai kodėl paskališkoje pažinimo dialektikoje širdis atstovauja rojiniam žmogui, o protas — puolusiajam.

Kaip matome, paskališkoji "širdis" yra už pojūčių bei proto pasaulių besirandančio j i trečioji žmogiškojo pažinimo galia. Jai yra duodami dažnai ir kiti vardai. Paskalis kartais ją vadina instinktu, nes jos spręsmai spontaniški ir tikslūs. Kadangi josios objektas yra subtilus, tai ji nusipelno nuovokos (l'esprit de fi-nesse) vardo. Ji turi daug bendro ir su spręs-mu. Bet paprastai šitoji galia vadinama "širdimi" bei "jausmu", nes ji leidžiasi sunkiai į-rodoma bei nusakoma, nepaisant josios akivaiz-diškumo.

Žiūrint iš istorijos filosofijos taško, galime surasti tam tikrą analogiją tarp Paskalio "širdies" ir Newmano "samprotavimo pojūčio" (il-lative sense), ir tai dėl trijų dalykų. Visų pirma, vienas ir kitas turi kaip objektą neįrodo-mybę, t.y. tokį dalyką, kuris dėl visiško aiškumo arba per didelio komplikuotumo yra neprieinamas nei pojūčiams, nei protui. Kaip pavyzdį galime paimti neįrodomus, bet perdėm akivaizdžius pirmuosius principus bei idėjų pasaulį. Tačiau kaip vieną, taip ir kitą širdis bei samprotavimo pojūtis suvokia instinktyviu tikslumu. Antra, abu turi tą patį tikslą — papildyti formalinę logiką bei geometriją ir pranokti argumentų raidę, kad pasiekus tiesą. Trečia, abiejų yra tas pats metodas — ateiti metodui į pagalbą. Norint sveikai samprotauti, neužtenka vien tik metodo, bet dar reikia anos vidinės galios, gyvojo organon, kurio pagalba atskiriame tiesą nuo klaidos.

Be to, "širdis" turi pranašumo su ana pažinimo galia, kurią Kantas ir Hėgelis vadina protu (Vernunft). Kantui protas reikalauja unijos realizavimo tarp empirinio ir racionalinio pasaulių. Hegeliui protas atlieka kitą funkciją: suvokdamas dialektinio judesio triadą, įvykdo kraštutinybių — teigimo ir neigimo — sintezę. Paskaliui širdis j ieško "dviejų viena nuo kitos tolstančių begalybių" susilietimo taško, kurio tačiau niekad nesuranda. Bet jau tas pats reikalavimo faktas duoda žmogaus gyvenimui ir net visai istorinei evoliucijai prasmę.  Galima net sakyti, kad begalybių sujungimo negalimybė padaro žmogų žmogumi. Štai kodėl paskališkoji dialektika įgauna tragišką atspalvį ir skiriasi nuo hėgeliškosios, kur kraštutinybių u-nija lieka galimybės plotmėje.


Išnašos:
1 Chateaubriand, Génie du Cristianisme, III d., 2 kng., 6 sk.
2 Nurodytieji numeriai atitinka Victor Griroux leidinį: Biaise Pascal, Pensées, Paris, Lib. Rombaldi, ir Léon Brunrchwigo leidinį: Biaise Pascal, Pensées et Opuscules, Hachette,  édition revue,   1922.
3 Pascal, Oeuvres Complètes, Biblioteque de la Pléiade,  1954,  p. 522.
4  Gen. 3, 19.
5  Pascal, Oeuvres Complètes, p.p. 578, 579.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai