Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALTŲ KALBOS PDF Spausdinti El. paštas
PROF. DR. ERNESTO FRAENKELIO "Baltų kalbos".
Tai yra įvadas į baltų kalbų mokslą, jų kalbiniai santykiai tarpusavy ir su indoeuropiečiais (Ernst Fraenkel. Die baltischen Sprachen. Ihre Beziehungen zu einander und zu den indogermanichen Schwesteridiomen als Einführung in die baltische Sprachwissenschaft, Heidelberg 1950).

Šis profesoriaus veikalas, galima sakyti, vainikuoja jo visą ilgametį triūsą baltistikoj. Nė vieno dalyko savo srity jis nepraleido pro šalį. Jo akis visur bešališkai budėjo. Neaiškumus ir pridėtus iškraipymus, kokių, deja, gyvenime dažnai pasitaiko, moksliškai ir nuodugniai stengdavos išblaškyti.

Nelengva mokslininkui vairuoti per praeities tirštas miglas. Kiekviena net smulkutė naujiena šioj mokslo padangėj reikalauja daug pasiruošimo, apžiūraus svarstymo, kol pasiseka dalyką nušviesti. Todėl mažiausias balsas iš tos tolumos yra brangintinas. Iš tikrųjų šis profesoriaus įvadas yra lyg kokia nuostabios mozaikos anga, vedanti į žilių žiliausią senovę, kur rašto paminklai nebetenka kalbos. Bet vis dėlto šviesa gali prasiskverbti per probūtovės miglas.

Šiame straipsny man rūpėjo trumpai ir suglaustai paduoti tik aktualius dalykus, kuriuos prof. Fraenkelis paskelbė savo įdomiame ir didžios vertės veikale. Kad neatbaidžius skaitytojų, vengiau plačių ir painių įrodymų.

*

Mūsų tautai yra giminingos savo kalba šios indoeuropiečių grupės: indoiranai, ilyrai, graikai, italai, keltai, germanai, baltai, slavai, hetitai (M. Azijoj), tccharai (indoskitai Kinų Turkestane). Abidvi paskutinės yra išnykusios.

Vadinti baltais lietuvius, latvius, prūsus, kuršius ir t.t. yra pasiūlęs Nesselmannas (1845), kadangi jie gyveno prie Baltijos jūros. K. Jaunius ir K. Būga vietoj baltų vardo įvedė aisčių vardą. Abudu pavadinimai, nežiūrint nuodugnių nagrinėjimų, palieka vis dėlto neaiškūs. Aplamai su tautos vardais daug neaiškumo ir jie dažnai keitėsi. Slavus seniau mėgo vadinti venetais. Rusai gavo vardą iš suomių (švedai "ruotsi"). Tikrumoj gudai reiškia gotus, bet mes baltarusius taip vadiname, kadangi jie seniau po gotais ilgą laiką buvo. Spėjama, kad germanų vardas seniau buvęs vienos ilyrų tautos.

Prūsų kalbos raštų maža užsiliko. Yra Vokiečių-prūsų Elbingo žodynėlis iš maždaug 1400 m. Ir tas pats nėra pirminis raštas, bet nuorašas. Be to, ne be klaidų. Simono Grunau metrašty žodynėlis iš 1517-1526 m. turi maž 100 prūsų žodžių, tarp kurių yra įsimetę lenkiškų ir taip pat lietuviškų žodžių.

Pirmas Liuterio katekizmo vertimas prūsų k. pasirodė 1545. Kaip pirmojo, taip ir antrojo leidinio kūrėjas nežinomas. Abelio Will'io Liuterio Enchiridiono vertimas išėjo 1561. Prof. Bezzenbergeris randa jį pasibaisėtinu, kadangi kalba pernelyg suvokietėjus. Ir nenuostabu: prūsų kalba jau apie 1400 užgeso.

Be minėtų liekanų pasitaiko dar kai kuriuose raštuose pavieni prūsu sakiniai. Perlbachas yra suradęs iš XV a., dar prieš reformaciją, prūsu Tėve mūsų, kurį Bezzenbergeris, kalbos atžvilgiu aptaręs, išspausdino. Šį Tėve mūsų E. Mikolauskaitė iš naujo peržiūrėjo Berlyno valstybinėj bibliotekoj, nufotografavo ir teisingiau nušvietė, negu jos pirmatakai (Arch. plsil. 7, 102 pp.).

Prūsų kalbos pažinimui svarbu ir užsilikę kaip žmonių vardai, taip ir vietovių, upių.
Izabelė Matusevičiūtė yra paskelbusi du Ordino sąrašu (Arch. phil. 8, 10 pp.). Ji surado Elbinge 1498 metų ūkininkų mokesčių knyga, šiame sąraše maž visos pavardžių galūnės suvokietintos. Antras sąrašas paimtas iš Karaliaučiaus valstybinio archyvo, kur yra ant devynių lapų surašyti Baigos komtūros prie Aistmarių tarnai ir nuomininkai.

Vakaruose nuo Romintos upės tekanti Angerap būtų lietuviškai Ungurupė (anger — ungurys, ap — upė). Berlyno slavistag prof. Vasmeris laiko rusų upės vardą žu kopa, kuri teka per Tverės guberniją, baltų vardu. Būtų žukapė, žuvies upė. Taip pat kaimo vardas žuklia Černigovo gubernijoj Sosnicos apskrity atitinka žuklėjų bei žuklijų kaimą.

Smulkią ir išsamią apžvalgą padarė prof. Praenkelis dėl sulenkinto Dancigo (Gdansk) vardo. Ed. Hermanno ir Ekblomo spėliojimus dėl šio miesto vardo gotiškumo jis atmeta. Pasinaudodamas Būgos, Spechto, Endzelyno, Skardžiaus literatūra ir savo samprotavimais, jis rado šio vardo prūsišką kilmę. Gdanskas yra susijęs su prūsų žodžiais "guldė" giria, krūmai, bala ir "gudan" — girios gyventojas. Ir lietuvių vartojamas šis žodis: gudkarklis (pelkių), gudobelė (laukinė), gudnctrėlė, gudmotė . . . Tai nieko bendro neturi su žodžiu gudas (baltarusis). Gdansko susidarymas panašus į rusų miestų vardus kaip Dvinsk, Minsk, Jeni-seisk, Omsk, Obsk ir t.t. Taigi, Dancig ir Gdansk reiškia girinainių sodybą, šalimais Dancigo miestas Gdynia, "Gdingen", irgi nieko bendro neturi su gotais, o su prūsų žodžiu "gudde" ir reiškia vienišą vietą, dykumą, girvietę.

Graikų geografas Ptolomeos mini II a. po Kr. galindus ir sūduvius (Galindai kai Soudinai). Kadangi galindai Prūsijos rytuose pakrašty, gale, gyveno, todėl jie taip ir vadinosi.

Galindų vardas, kaip kraštutinis baltų gyventojų, sutinkamas ir kitur. Taip antai: Smalensko srityse, taip pat Maskvos ir Orelio gubernijose (Vasmer). Tam pritaria ir senas rusų Ypatijo metraštis, kur pasakojama apie baltų kilmės galindus (go liad'), gyvenusių XI ir XII a. Gžatsko ir Mažaisko srityse.

Vakariniai galindai, matyt, turėjo su getais santykių, kadangi jų vardas pas vestgotus Ispanijoj minimas.

Daugybė upių ir vietovių vardų Minsko ir Smalensko gubernijose yra lietuviški. K. Būga visai teisingai padarė išvadą, kad ten seniau lietuviai gyveno.

Smalensko gubernijoj mes sutinkame skirtingose vietose du vardu: lietuvišką Lukesą ir surusėjusį dėl garso pasikeitimo Lučesą. Prof. Vasmeris gan įdomiai išveda, kad Porečijės apskrities kaime "Lūkesy" lietuviai ilgiau išsilaikė nesurusėję, negu kitos srities Lučesoj.
Užmario kopų Juodkrantėje gyventojai kalba latvių tarme. Veltui latviai ją vadina kursemieku valoda, kuršių kalba. Pasiremiant Bezzen-bergerio ir latvių surišta tautosaka paaiškėjo, kad ši tarmė tikrumoj nieko bendro neturi su išmirusių kuršių kalba. Bet jų šnekta gerokai persisiurbusi lietuvių ir vokiečių įtaka. Kokiu būdu čia šie gyventojai atsirado — tuo tarpu neišaiškinta.

Iš savo pusės dėl kuršių galėčiau štai ką pasakyti. Įsidėmėtina, kad patys senieji Ordino raštai apie Klaipėdą mini ne Kuršių marias, bet das Vrische hab", gėląsias marias. Tik vėliau, matyt, dėlto, kad jų šiaurinis kraštas Kuršo vyskupijai priklausė, Kuršių mariomis pavadino. Tam pritartų ir Ordino aiškinimas 1412 metų ginče dėl sienų, kai Vytautas, laikydamas Klaipėdos kraštą lietuvišku, reikalavo jo sau. Ordinas nerasdamas prieš tai jokio įrodymo, tik tiek tegalėjo pasakyti, kad . . . "das vorbesereben lant... genant nach dem bischtom und der kirchen czu Kuriant und hot den namen Kurland und Kursche hap und nicht noch dem landė Samayten (Script. rer. Pruss II, 710). Ir kaimo žmonės nepažįsta Kuršių marių ir Kuršių kopų vardų. Jie vadina tik "Marėmis" ir "Užmariu". Tam taip pat pritaria senos Rėzos dainos. Ten dainuoja, kad Nemunas nunešė paskenduolę į Marias, "Marios jąją nepalaikė ir nunešė į juraites". Kuršo vardas be abejo čia yra tik geografinis, nes priklausė Kuršo vyskupystei (J. Remeika. Lietuvos praeities vaizdai. Kaunas 1939 m. 57-8 pp.).

Apie baltų ir finų tautų santykius danas V. Thomsen pirmas paskelbė 1890 m. savo tyrinėjimus, iškeldamas visą žiupsnį žodžių, kuriuos finai iš baltų pasiskolino. Pastaruoju laiku patys suomiai susidomėjo šia tema (J. Kalima, J. J. Mikkola). Tvirtinama, kad ir finai ne tik ėmėjai buvę, bet ir davėjai.

Latvių kalboje, tiesa, matoma finų kalbo žymių. Ten gyvenę lybiai ir beveik visai pavirtę latviais paliko savo įtakos latvių kalboj.

Prof. Endzelynas gan santūriai žiūri į kaikurias naujųjų finologų mintis. Skolinių šaltinis iš finų tarmių nėra lengva nustatyti. Berlyno prof. Vasmeris pabrėžia, kad baltai Rusijos plotuose įvairiose vietose susidurdavo su finų tautomis. Be to, apie baltus žinome tik keletą šimtmečių, o finų tarmių skoliniai iš baltų dažnai rodo žilių žiliausią būseną ir iš dalies gali būti jie savo kilme iš pranykusių baltų kalbų. Kai kurių baltizmų pasitaikymas taip pat pas Volgos finus, čeremisus ir mordvinus nėra labai nuostabus daiktas, nes galindai buvo išsiplėtę labai toli į rytus.

Kai kas mano, kad baltų ir slavų kalbos ypatingai artimos. Tokį įspūdį, be abejo, galėjo padaryti, kadangi mūsų kalba, ilgai neturėdama savo rašto, persisiurbė slavų įtaka. Tik giliau žvelgti sugebiąs galėjo suvokti tiesą. Paryžiaus prof. A. Meillet yra priešingas tokiai susidariusiai nuomonei. Aplamai slavų kalbos mažiau senobinės, negu baltų.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai