Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAZIO BRADŪNO "MORENŲ UGNYS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   

Kazys Bradūnas, už eilių  rinkinį "Morenų  ugnys" laimėjęs LRD 1958 m. premiją

"Morenų ugnys" yra tolesnis tiriančio poeto žingsnis j "naują" žemę — jau seniau Bradūno užsimintas, "Devyniose baladėse" aplankytas ir, iš tikrųjų, ne naujas, o labai labai senas, senovinis, poledy-ninis, — kai Bradūno ir mūsų protėviai nežinojo nė savo tautos vardo, bot tebuvo anoniminių "genčių" vaikai.

Gerai parinktas knygos vardas: morenų ugnimis nušviečiamos rūs-čiosios senovės uolos, vos brėkštan-tys žemės plotai, laukiantys žmogaus. Nušvinta ir pats žmogus, medžiotojas ir žvejys,  atrandąs žemę.

Skaitydamas pirmiausia jauti keistą, lyg ne šio pasaulio šviesą, kuri, pati gimdama, apčiuopia ir giliais šešėliais iškelia reljefą tos nerealios realybės. Kaip sapne, nėra spalvos. Ir nėra jokio gyvo, paprasto daikto. Neapgyventas, nykus peizažas, šiaurinė perspektyva, ryškiu, juodu horizonto lanku aprėžta. Sapno tikrovė — sapno ritmas.

O netikėtu modernumu šiame priešistoriniame fone nuskamba senosios K. Bradūno poezijos krikščionybės simbolių vardynas, arba jau istorinių kunigaikščių žygiai.

Toks yra naujesnysis Bradūnas. Amžių gelmės, kurių jisai siekia, kaip mistiškų būties šaknų, jaugusių visako prasmėn, terandamos leidžiantis į savęs dugną. Reikia pra-kopti atsitiktinį įvykį, aktualų laiką, prasiveržti pro buitiniais daiktais užgožtą, pernelyg pažįstamą, iki paskutinio žiupsnio išgyventą paviršiaus žemę. Naujoji giesmė nori išsiveržti iš pačių žemės gelmių — iš ten, kur susijungia labiausiai nutolusios grandys ir žmogus vėl tampa žeme.

Naujoji senovinė Kazio Bradūno žemė dar nėra ištirta — ji tik neseniai atrasta. Todėl išbaigtumo prasme dažnas senesnis eilėraštis buvo tobulesnis: jo forma lengviau sprendėsi ištirtų poetinių motyvų rate. Dabar poeto įžengtuos laukuos nėra įspaudęs pėdos Maironis,, nei Putinas, nei Brazdžionis. Didieji moreniniai luitai trupa rankose, jieš-kančiose   jiems   pavidalo.

Kaip ir visada, Kazys Bradūnas yra rimtas, nuoširdus, visas savo žinias ir mokėjimą sukaupęs naujajam rūmui statyti. Iš svarių žodinių akmenų augąs pastatas primena pagonišką šventyklą — derliaus, vandens, ugnies dievams. Tik sapno logika leidžia šalia Žemynos minėti Sopulingąją ir morenų žemėje nuaidėti visa supratusiems, giedrumoje visa tirpdantiems krikščioniškiems varpams.

Skaitydami naujus žodžius, jaučiame kažką skylant: tai mūsų įprastinis, įsigalėjęs Bradūno — "poeto žemdirbio" vaizdas. Atsiskiria ir savo keliu nueina burtažodžių žinovas, žynys.

Galėtume ir taip pasakyti: buvo metas kai Kazio Bradūno poezija žinojo visus atsakymus, ramius ir tradicinius, ir dėstė juos giedria dvasia. O dabar poetas — ir vėl ramiai, ne primygęs, ne šaukdamas, ne šiurkščiai — išrito didelius, sunkius klausimus. Neatsako jų, tik lyg akmenis nustumia aptikton bedugnėn — ir tylėdamas klausosi jis ilgo aido gūdžioje morenų žemėje.
Nuploviau langą
Prie   tavo  lopšio,
Kad žvaigždės tekėtų,
Tekėdamos mirgėtų.
Kad nebūtum viena,
Per naktužę viena.

Linguosiu gluosniu
Prie lygaus kelio,
Kad  paukštis  nutūptų
Nutūpdamas čiulbėtų.
Kad nebūtum viena,
Kelionėje viena.
 
Kalnan palydėsiu,
Smiltimis nubyrėsiu,
Kad vėjelis pustytų,
Pustydams migdytų.
Kad nebūtum viena,
žemelėje viena.

Šiame "Morenų ugnių" eilėraštyje ("Kad nebūtum viena", p. 56) vykusiai išreikšti keli naujojo Bradūno stiliaus elementai. Visų pirma, pats tonas — žynio, ar vaidilos, ar burtininko tonas, lyg pusiau giedamas. Organiškas liaudies dainos panaudojimas. Ir pagrindinis idėjinis-tematinis eiklius, ypač atkakliai šiame rinkinyje varijuojamas; lopšys — kelionė — karstas, šiame rate, sugestijonuoja poetas, ir glūdi būties prasmė.
Ankstyvesniam Kazio Binkio stiliui šiame rinkinyje atstovautų "Elegija"   (33 p.):
 
Mūsų amžius toks trumpas, toks trumpas —
Kaip širdis tų dienų negailės,
Kai jos bėga ir  stirnom suklumpa
Nuo likimo  strėlės.

O prašau,  o meldžiu neskubėti
Paskui saulę toli už kalnų,
Bet   palieka   tik   skliautai žvaigždėti
Ir tik žodžiai dainų.

Gimininga tik tema — gyvenimo trapumas. Bet ar šiai elegijai įmanoma įsivaizduoti vaidilą kank-liais tariant ? Nejust čia nei liaudies kūrybos elementų, nei archaiško aromato. Sklandus ir lengvas paeiliavimas, užtikrintas stovėjimas literatūrinės tradicijos rėmuose. Gal ir gražu, ir skambu, tik nepalyginti blankiau, mažiau savita, nei ano pirmojo cituotojo eilėraščio inkan-tacija. Su daugelio kūriniais galima būtų lyginti "Elegijos" rašymo būdą. Tik vieno Bradūno savitas balsas girdimas tokiame eilėraštyje, kaip "Kad nebūtum viena". O savo, atskiro balso atradimas yra jau vienas didžiųjų laimėjimų. Dėl to galima  drįst   pranašauti,   kad   jau tuo, ką Bradūnas ligi šiol yra sukūręs, jisai lietuvių poezijoje išliks — gal ne tarpe naujas epochas atskleidžiančių ar formuojančių poetų, gal tik keliais eilėraščiais, bet — išliks.

"Devyniomis baladėmis" ir "Morenų ugnimis" Bradūnas leidosi j mūsų poezijos dar neištirtas sritis. Kas žino, ar toliau nebėra kur eiti, ar, priešingai, žygis tėra tik prasidėjęs ? Naujoji vizija prašosi naujų žodinių formų. Kas žino, ar jos gims ?
Bet gerbtinas yra pats žygis, veržiantis į naujas žemes, pats atsižadėjimas per lengvo, jau išvaikščioto kelio, kuriame skamba jau žinomos dainos.
Ar tik nėra visa poezija — didžiulė, dažnai — beviltiška misija: pasakyti žodžiu, kas žodžiu nepasakoma ?
J.   B.

KAZYS BRADŪNAS:    "Morenų
ugnys", išleido "Literatūros lankai" 1958 m. Viršelis Viktoro Petravičiaus. Tiražas 400 egz. Kaina 2 dol. Spaudė Time Press, 186 A Wallace Ave., Toronto, Ont., Canada.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai