Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS REIKALAI G. KENNANO KNYGOJE "RUSSIA LEAVES THE WAR" PDF Spausdinti El. paštas
Kiekviename veikale apie rusų ir bolševikų revoliucijas (jos, kaip žinoma, atskiros ir skirtingos: pirmoji, kovo mën., buvo demokratine, antroji, lapkričio, buvo bolševikine) lietuvis, suprantama, jieškos, kas rašoma apie jo tautą ir Lietuvą, kuri tuo metu, nors vokiečių kariškų pajėgų okupuota, tebebuvo laikoma rusų imperijos dalimi, šituo atžvilgiu daug pagyrų susilaukęs George F. Kennano veikalas "Russia Leaves the War" ( Soviet-American Relations,   1917-1920)    nedaug   lietuviui medžiagos pateikia, nes tekalba apie amerikiečių santykius su bolševikais (Wilscno su Leninu) pirmuoju šių viešpatavimo pusmečiu: 1917 m. lapkričio iki 1918 m. kovo.

Lietuva ir Kuršas suminimi pirmųjų Lietuvos Brastos taikos derybų posėdžių metu, į kurias bolševikų delegacija atsivežė klaidingai suprastą vokiečių gruodžio 25 d. pareiškimą apie sutikimą su bolševikų pasiūlytu deryboms pagrindu: "Taika be aneksijų ir kontribucijų". Tiesmukas vokietis generolas Hoffmanas pasiryžo bolševikus nuo klaidingo įsivaizdavimo atkratyti ir panaudojo gruodžio 27 d. bankieto progą. Kennan pasakoja:

"Prie stalo jis sėdėjo greta bolševikų delegacijos galvos Joffės ir šiam pasakė, kad, vokiečių akimis, rusiškoji Lenkijos dalis, Kuršas ir Lietuva jau pareiškė savo norus išsiskirti iš rusų valstybės ir apsisprendė savo ateities santykius nustatyti tiesioginėmis savo atstovų derybomis su Vokietija ir Austrija, šitoks šių žemių likimo išsprendimas, sako, nesąs priešingas be aneksijų ir kontribucijų' formulei. Tai vokiečių nuomonė. Generolo pareiškimas Joffę it perkūnas trenkė, nes jis vokiečių gruodžio 25 d. pareiškime buvo išskaitęs pažadą pasitraukti iš okupuotų kraštų Pabaltijyj ir tokia prasme informavo Trockį. Joffe pradėjo bijoti, kad jis bolševikų galvas suvedžiojęs".

Bolševikų delegaciją sudarė: Joffe, Kamenevas, Sokolnikovas ir Karachanas, kurį Leninas vadindavo "klasikinio grožio asilu". Joffe nusižudė, o kitus tris Stalinas vėliau išvalė.
Kennan toliau pasakoja:

"Likusi bankieto dalis buvo pašvęsta karštoms diskusijoms. Penktą valandą sušauktas formalus konferencijos posėdis. Bolševikai, norėdami gauti iš vokiečių oficialų pareiškimą, paskubomis pasiūlė projektą pirmam planuojamos taikos sutarties posmui, kuriuo vokiečiai nedviprasmiai pažadėtų tučtuojau ištraukti savo karo pajėgas iš Lenkijos, Lietuvos ir Kuršo.

"Vokiečiai, iš savo pusės, įteikė projektą, pagal kurį rusai pripažintų, kad išvardintų kraštų gyventojai jau esą pareiškę savo norą 'sukurti pilnai nepriklausomas valstybes ir išsiskirti iš rusų valstybės'. Vokiškų karo pajėgų ištraukimo klausimas tokiu būdu atpuola, čia abi delegacijos ragais susirėmė, nes neturėjo kur trauktis. Nutarta posėdžius atidėti iki sausio 9 d."

Bolševikai, kaip žinoma, laiką sunaudojo sustiprintai propagandai Alijantų ir Vokietijos gyventojams sukelti prieš kapitalistines vyriausybes ir reikalauti bolševikinės taikos. Jie per dvi dieni nuo savo žmonių slėpė generolo Hoffmano tiesmuką pareiškimą ir kartojo propagandą, esą, vokiečiai pasiruošę pasirašyti taikos sutartį be aneksijų ir apleisti Lenkiją, Kuršą ir Lietuvą. Iš tikrųjų jie buvo, Kennan pasakoja, užsiūtame maiše:

"Viršūnių svarstymai, kaip saviesiems paskelbti nemalonią žinią, buvo priedas platesnio klausimo, kas iš viso daryti su paliaubų ir taikos sutarties klausimu. Bolševikų vadai nedrįso viešai pritarti vokiečiams ir išsižadėti okupuotų kraštų, todėl nematė, kaip j:e gali tokiu pagrindu sutartį rašytis Lietuvos Brastoje. Taip pat jie žinojo, kad vokiečiai, pagal jų to meto nuotaikas, bus nesukalbami. Bolševikai negalėjo rizikuoti atnaujinti karą, nes rytų fronte buvo visai nepasiruošę. Visą viltį nusprendė dėti, išjudinant svetimą proletariatą revoliucijai ir sukilimams".

Tokiu būdu jiems reikėjo laiko. Joffės vieton delegacijos galva paskirtas Trockis, kaip gabesnis dalykus delsti ir painioti. Be to, pasiūlė derybas perkelti į Švedijos Stockholmą, iš kur būtų lengviau šauti kurstančius pareiškimus vokiečių liaudžiai. Saviesiems mažinta generolo Hoffmano pareiškimų svoris. Vokiečiams grasinta jų proletaro revoliucija ir užsidegusiu rusų proletaro ryžtingu revoliuciniu įniršimu. Alijantams duota suprasti, kad vokiečiai bolševikus prigavę. Pasak Kennano, esą įrodymų, kad vokiečių slapti policijos agentai, pasiūlydami Leninui užpliombuotą vagoną vykti į demokratine revoliucija liepsnojančią Rusiją, jam pasakojo, jei tik rytuose bus padaryta taika, vokiečiai okupuotus kraštus sugrąžintų Rusijai. Panašios mintys buvo sakomos ir šveicarų rateliams, kurie tuo metu rūpinosi rusų-vokiečių taika. Todėl bolševikų vadai gal turėjo pagrindo kalbėti apie Hoffmano "išdavystę".

Visi bolševikų manevrai subliūško, nes, kaip gen. Hoffmanas savo atsiminimuose gerai sako:
"Rusų liaudis troško taikos, armija subiro nedisciplinuotais ginkluotais būriais ir vienintele priemone bolševikams valdžioje išsilaikyti buvo pasirašyti taiką. Jie buvo priversti priimti mūsų reikalavimus, nežiūrint, kaip žiaurūs jų akims jie išrodė".

Austru delegacijos galva Kuhlman sakė; "Išvirtą buizą reikėjo srėbti — jie galėjo tepasirinkti šaukštus".

Kada Lietuvos likimo klausimas taip siūbavo rytuose, prezidentas Wilsonas paskelbė savo Keturiolika Posmų (1918 m. sausio 8 d.).

Istorinę medžiagą jiems parūpino prezidento noru 1917 m. rudenį New Yorke sutelktas "smagenynas", pramintas "The Inquiry". Jo galva buvo New Yorko universiteto rektorius Sidney Edward Mezes, o nariais: dr. Isaiah Bowman, prof. Ch. Seymour, Walter Lippmann, prof. J. T. Shotwell ir David Hunter Miller, su kuriuo Amerikos lietuviai suėjo į kontaktą kelti Lietuvos klausimui. Deja, šie žygiai nėra mūsų literatūroje pilnai nušviesti, nors tai buvo pradžia dabar ALTo vykusiai varomo darbo.

Prezidentui Wilsonui karo tikslai ir taikos principai seniai rūpėjo. Anglai ir prancūzai nenorėjo nieko viešai sakyti, nes juos saistė sena diplomatija ir slaptos sutartys. Keli mėnesiai prieš Amerikai įstojant į karą, prezidentas Senato užsienio reikalų komisijai pasakė kalbą (1917 m. sausio 22 d.) "Europos taikos pagrindai". Čia jis iškėlė principus, kuriais, jo nuomone, tiktų grįsti pastovią taiką ir kuriuos Amerika galėtų laidoti. Tie principai: tautų apsisprendimas, laisvas priėjimas prie jūrų, nusiginklavimas.

Principai pabrėžti ir Keturiolikoje Posmų. Vienu iš jų paskelbimo tikslų buvo noras sustiprinti rusų tautos demokratinį elementą, kad jis pasiliktų kare alijantų pusėje. Apsigavo Leninas, apsigavo Wilsonas. Bolševikų kurstymai nesukėlė tada jokių revoliucijų, o Wilsono žodžiai, nors paskelbti "Izvestijose" ir specialiais plakatais, minių nepaveikė Rusijoj.

Vokiečiai atsisakė keltis į Stockholmą, todėl derybos atsinaujino Lietuvos Brastoje sausio 9 d. Trockis dvi dienas visaip sukaliojosi, bet sausio 12 d. austrų užsienio reikalų ministerio ir delegacijos galvos Kuhlmano kantrybė išsisėmė. Buvo leista generolui Hoffmanui nedviprasmiai pareikšti, kad rusiškosios Lenkijos dalies, Kuršo ir Lietuvos ateitis bus išspręsta pagal tų kraštų gyventojų norą, tiesioginėse jų atstovų derybose su Vokietija ir Austrija.

Tą dieną pasirodė ir kitas veiksnys, kuriame lietuviai (prof. A. Voldemaras, kaip narys) prikišo pirštą — iš Kijevo atvyko nepriklausomos Ukrainos "Rados" delegacija, pareiškusi noro pasirašyti taikos sutartį. Bolševikams iš rankų iškrito geras tūzas, nes vokiečiams rūpėjo Ukrainos javai ir žaliava. Bolševikai iškišo savo "sovietinės" Ukrainos (Charkove) delegaciją ir pradėjo karišką Kijevo puolimą, norėdami išstumti "Rados" vyriausybę, kol jos atstovai spės pasirašyti sutarti.

Sausio 18 d. vokiečiai vėl visu statumu pakartojo savo sąlygas ir parodė žemėlapį, nubrėždami liniją į šiaurę nuo Brastos, kurią sakė laikysią, o Į pietus nuo tos linijos kraštų likimas būsiąs išspręstas susitarimu su "Rados" atstovais. Trockis išsiprašė laiko nuvykti Petrogradan pasitarti su savaisiais, kurie tuo metu išvaikė rusų demokratinį steigiamąjį seimą.

Bolševikų viršūnės suskilo: dauguma norėjo skelbti revoliucinį karą prieš Vokietiją. Viena mažumos grupė rikiavosi su Leninu, norėjusiu pasirašyti taiką geriausiai galimomis sąlygomis, o kita ėjo su Trockiu, gražbyliškai siūliusiu skelbti "nei karą, nei taiką" ir nepasirašyti po negarbinga sutartimi. Leninas nenoromis sutiko su Trockiu.

Sausio 30 d. derybos vėl prasidėjo. Vasario 8 d. (tą pačią dieną bolševikai užėmė Kijevą) "Rados" atstovai pasirašė taikos sutartį. Trockis pajutęs, kad vokiečiai ruošia jam ultimatumą, vasario 10 d. pareiškė, kad Rusija nei kariaus, nei taiką rašysis — ir su visa delegacija išvažiavo, manydamas pasiekęs didelį diplomatinį laimėjimą.

Gen. Hoffmanas, tai išgirdęs, suriko: "Tai negirdėtas dalykas!" ir vasario 16 d. pranešė rusams, kad panaujinąs karo puolimus. Išsigandę bolševikų vadai galiausiai suprato, kad jokių diplomatinių pergalių Trockis nepasiekė, ir skubotai vokiečiams pranešė sutinką pasirašyti taikos sutartį. Vokiečiai nesiskubino, nes norėjo okupuoti visą Latviją \r Estiją ir kai kuriuos ukrainiečių kraštus. Jie pakišo naujų reikalavimų, kuriuos bolševikai priėmė, tik Leninui pagrasius rezignuoti.

Sutartis buvo pasirašyta kovo 3 d. Bolševikų delegaciją sudarė Sokolnikovas, Karachanas ir čičerinas. Vokiečių kariuomenė buvo pasiekusi estų Narvą — šimtą mylių atstu nuo Petrogrado. Todėl kovo 6 d. bolševikai Sovietų sostinę perkėlė Maskvon.

Kennan smulkmeniškai pavaizduoja amerikiečius Petrograde, jų pobūdį, nuotaikas ir elgesį pirmuoju bolševikų diktatūros pusmečiu. Ambasadorium buvo David R. Francis, amerikietis džentelmenas, rusų kalbos nemokąs, nelabai įvykiuose nusivokiąs, pokerio ir gerų cigarų mėgėjas. Karo atašė buvo gen. Judson, linkęs palaikyti neoficialius santykius su bolševikų vadais. Raudonojo Kryžiaus misijos galva buvo pulk. Robbins, taip pat linkęs palaikyti tokius santykius ir bolševikų vyriausybę net pripažinti. Santykius jie palaikydavo, tarpininkaujant New Yorke gyvenusiam žydui Gumbergui, komisaro Zorino broliui. Santykius palaikyti linko ir Creel informacijos (amerikiečių propagandos) biuro įgaliotinis Sisson, kuris vėliau išgarsėjo, surinkdamas dokumentus (daugumas jų "baltųjų rusų" suklastoti) apie tariamą Lenino-Trockio parsidavimą už pinigus vokiečių generaliniam štabui. Įdomus ir jaunas Harvardo universiteto auklėtinis John Reed, kuris visai pasviro bolševikų pusėn, parašė knygą "Ten Days that Shook the World" ir prieš mirtį bolševikais apsivylė.

Visų santykių ašis buvo, ar pripažinimas palaikys bolševikus kare prieš vokiečius ir draus šiems perkelti savo karines pajėgas iš rytų fronte j vakarus. Kaip žinoma, Rusija jau buvo tiek subirusi, kad jokia vyriausybė nebūtų galėjusi ją karo frontuose išlaikyti. Bolševikai ją visai iš karo ištraukė. Tokiu būdu ir jų pripažinimo klausimas nudilo.

Apsisprendimo klausimas, mūsų dažnai minimas kaip įgimtoji mūsų tautos teisė, Vašingtone iš pradžių buvo kitaip suprantamas. Trockio atsišaukimą (gruodžio 29 d.) alijantams ir jų žmonėms komentuodamas, valstybės sekretorius Lansing parašė ilgoką laišką prezidentui Wilsonui, kuriame iškėlė suktą bolševikų atsišaukimo gudrumą: atsišaukta tik į vieną luomą — darbininkų, bet kalbėta apie tautų apsisprendimą. Vadinasi, pripažinta ir svarbiausioji mūsų gadynės žmonijos varomoji pajėga — nacionalizmas, šis dvišakumas (tarptautybė ir tautybė), kaip žinoma, buvo ir tebėra komunizmo vėžys. Lansingas prezidentui įrodinėjo, kad per toli išvestas apsisprendimas sugriautų įsigyvenusią valstybinę santvarką Europoj. Sako, esama didelio skirtumo principą taikyti kraštams, kurie pripažintų valstybių tarpe, ir kraštams, kurie yra dalys tų pripažintų valstybių. Principo pritaikymas ypač sugriautų kolonializmą.

Wilsonas, matyti, paėmė dėmesin Lansingo išvedžiojimus, nes atšaukiamas anglų ambasadorius Cecil Spring Rice savo atsisveikinimo pasikalbėjimą šitaip pavaizdavo savo viršininkui Balfourui:

"Prezidentas sakė, kad apsisprendimo principas savyje visai geras, bet nuosekliai prikurtų visą eilę nepriklausomų valstybių, kurios dabar dalys esamųjų imperijų. Iki krašto išvedus, principas sugriautų esamas santvarkas".

Pranešime Kongresui vasario 11 d. (deryboms Lietuvos Brastoje apie Lietuvos likimą einant) prezidentas tarė:

"Pabaltijo kraštų ir žmonių likimą mes aptarsime tik su Rusijos atstovais, šitie klausimai neišsprendžiami užkampėse ir paslaptomis. Čia ne privatinis, ar tik vienos valstybės reikalas, į kurį pasaulio opinijai nevalia kištis. Kas liečia taiką, liečia ir žmoniją. Kas ginklu išsprendžiama klaidingai, pasilieka iš tikrųjų ne'šspręsta".

Gal dėl to valstybės departamente ilgai viešpatavo "nedalomos Rusijos" gairė ir nebuvo lengva gauti nepriklausomos Lietuvos de jure pripažinimą, nežiūrint daugelio Amerikos lietuvių spaudimo pastangų, šį klausimą Kennan gal nušvies savo numatytame antrame ir trečiame tome.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai