| |
|
|
KELETAS DUOMENŲ
Nors Jono Biliūno prozai gana būdinga poetinis - estetinis polėkis, poetas žanro prasme jis buvo silpnas. Visi jo parašyti aštuoniolika1 eilėraščių ir du nebaigti fragmentai nepakyla augščiau elementarios poezijos lygio. Nesudaro išimties ir gana dažnai cituojamas eilėraštis "Kad numirsiu, man' pakaskit". Jo populiarumą tenka aiškinti ne tiek meniniu stiprumu, kiek skaitytojo užuojauta pačiam autoriui, sunkų gyvenimą turėjusiam, anksti mirusiam, ilgą laiką neišsipildžius jo troškimui būti palaidotam "ant Šventosios upės kranto". Tiesa, šiame eilėraštyje jausmas kiek laisvesnis, negu kituose, forma lankstesnė. Nežiūrint to, jo meninę visumą smukdo sentimentalumas. Žodžiu, net ir kiek stipresni Biliūno lyrikos posmai toli gražu neprilygsta jo geriesiems prozos kūriniams. Biliūnas — ne poetas. Jis pats, baigdamas ši eilėraštį, atvirai prisipažįsta, jog
... lakštingalės dainelių
aš dainuoti nemokėjau.
Todėl nenuostabu ir iš dalies natūralu, kad Biliūno negausi ir silpnoka lyrika mūsų literatūros kritikoje nesusilaukė beveik jokio dėmesio. Tiesa, šiek tiek ją palietė K. Korsakas, duodamas kelias kritines sugestijas.2) Tačiau, apskritai tariant, jeigu ir būdavo kartais užsimenama apie Biliūno eilėraščius, tai tik prabėgom, pažymint, jog ir lyrikoje jis buvo bandęs reikštis Būdingu pavyzdžiu galima laikyti V. Mykolaičio-Putino atvejį. Baigdamas Biliūno kūrybos aptarimą, jis rašo:
Lieka dar paminėti Jono Biliūno poezija, bet ji tiek negausi (išspausdinti tik 7 eilėraščiai), kad griežtesnių išvadų apie poetinį autoriaus talentą daryti negalima. Iš to, ką turime, neatrodytų, kad. Biliūnas būtų galėjęs stipriau pasireikšti kaip poetas.3).
Pirmą išsamesni Biliūno lyrikos aptarimą davė M. Lukšienė: pradžioj surinko bibliografinius duomenis.4) o vėliau, nors ir gpna ribotai, išanalizavo ir įvertino pačius eilėraščius.5) Tiesa, kai kurie jos interpretavimai yra nolens vclens tendencingi, tačiau tai šiuo atveju paliekama nuošalyje. Aptikus šiek tiek naujos medžiagos, šio straipsnio tikslas yra pateikti Biliūno lyrikos raidos fone keletą naujų duomenų ir, jais remiantis, duoti kai kuriuos papildymus bei patikslinimus.
Kada Biliūnas pradėjo rašyti eilėraščius, tikslių žinių neturime. Tačiau reikia manyti, kad, kaip ir dažnas pradedantis rašytojas, jis mėgino bandyti savo jėgas dar gimnazijos suole Liepojoje, bent paskutiniosiose klasėse, arba tuoj baigęs gimnaziją 1899 m. Vienintelę užuominą šiuo klausimu duoda tuo metu tą pačią gimnaziją lankęs Antanas Garmus. Jis teigia, jog Eiliūnas "artimiausiems draugams . . . skaitydavo savo parašytas eiles".0) Pirmas žinomas jo eilėraštis yra "O saule, saulute", kurį jis kartu su straipsniu "Mūsų dienų stebuklai" 1900 m. vasario 15 d. pasiuntė "Ūkininko" redakcijai.7) Tad šis eilėraštis turėjęs būti parašytas 1900 metų pradžioje arba 1899 m. pabaigoje. 1900-1901 metų laikotarpyje (eilėraštis "Noras", o gal ir "Sėjikas" galėję būti parašyti 1902 m. pradžioje) Biliūnas davė dar vienuolika eilėraščių, įskaitant jau minėtus du naujai surastus. Po to, iki 1905 metų sausio mėnesio (anksčių anksčiausiai iki 1904 m. pačios pabaigos), eilėraščių jis neberašė. Kyla klausimas: kodėl? Viena svarbiausių priežasčių tenka laikyti iki šiol plačiau nežinomą, naujos medžiagos dėka tik dabar išryškėjusį faktą. Prie jo čia ir sustosime.
Dėl dalyvavimo studentų demonstracijose prieš caro valdžią Biliūnas 1901 metų kovo mėnesį buvo pašalintas iš Jurjevo (Tartu) universiteto ir, neturėdamas teisės stoti į bet kurią kitą Rusijos augštąją mokyklą, grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose. Daugiausia A. Janulaičio ir P. Višinskio skatinamas, jis įsijungė į kairiųių grupių kultūrinį ir visuomeninį darbą, dalyvavo įvairiuose susibūrimuose. Ypač populiarūs ir dažni susibūrimai buvo rengiami G. Petkevičaitės-Bitės tėvo, dr. Leono Petkevičiaus, dvare Puziniškyje, netoli Panevėžio. Susirinkusi jaunoji inteligentija čia praleisdavo kartais kelias dienas, diskutuodavo be aiškesnės iš anksto paruoštos dienotvarkės dažniausiai ekspromtu įvairius aktualius kultūrinius ir visuomeninius klausimus ir šiaip jaukiai pabendraudavo. Viename šių susibūrimų dalyvavo ir Biliūnas.
Vos tik jam grįžus 1901 metų vasarą su Jurgiu Šauliu ir P. Višinskiu iš varpininkų suvažiavimo į Šiaulius, P. Višinskis prikalbino juos važiuoti svečiuosna pas Petkevičius. Pasikvietę dar Šatrijos Raganą, visi nukako į Puziniškį. Čia jiems svečiuojantis apie savaitę laiko, tarp įvairių pasikalbėjimų ir pramogų teko pasireikšti ir Biliūnui — jis paskaitė susirinkusiems kelis savo eilėraščius. Tai yra atpasakojęs J. Šaulys savo atsiminimuose apie Biliūną.8)
O savo eiles (J. Biliūnas—K. O.) buvo iš tikrųjų priverstas ir nenoromis skaityti. Išdavė ji, regis, P. Višinskis, kuris jo eiles žinojo ir su kuriuo jau Jonas buvo tuo laiku tikrai susibičiuliavęs . . .
Bet tas eilių skaitymas nepaliko Jono gyvenime ir be pasekmių. Antrą dieną, būtent, atsiminę jo eiles, mes pradėjome jį kritikuoti, o P. Višinskis, kažin kurį, neatsimenu, Varpo N. iš kišenės išsitraukęs, ėmė jo patilpusias tenai eiles skaityti, kurios, žinoma, tuoj buvo kritikuojamos. Jonas klausėsi kritikos su įtampra. Kritikams tulžį išliejus, jis nė kiek jiems neprieštaravo, pastebėjo tik, jog ligi šiol jam labai patikę eiles rašyti, jis manęs, kad lietuviškosios eilės daug lengviau esą rašyti, bet dabar supratęs, kad reikią ir sintaksis, ir akcentuacija ir k. geriau pažinti, ko jam dar trūkstą. Tebuvo tik, kiek atsimenu, kritikuojama daugiau eilių forma. Bet ir ta kritika jį taip paveikė, jog pažadėjo tuoj Varpo redakcijai parašyti, kad jo nusiųstųjų eilių daugiau nebetalpintų. Nors išvažiuodamas ir pasiskolino iš šeimininkės (G. Petkevičaitės-Bitės.—K. O.) vokiečių kalba rašyta poetikos vadovėlį, bet eilių nuo to laiko, regis, daugiau nebeskelbė, išėmus vien eiles "Draugams", tilpusias dar paskiaus, būtent, 1903 m. Darbininkų Balso N. 6. Ar jos prieš ar po tos "kritikos" parašytos liko, šiuo tarpu trūksta man žinių.
Šį epizodą pastaruoju metu aprašė ir Pijus Grigaitis, kuris taip pat, atvykęs su Vincu Kapsuku-Mickevičium, dalyvavo tame susibūrime.'-') Išskyrus kelias smulkmenas, J. Šaul'o ir P. Grigaičio atsiminimai šiuo klausimu sutinka. Reikėtų nebent išskirti tik vieną nesutarimą, turntį šiokios tokios reikšmės Biliūno charakteriui pažinti. P. Grigaitis rašo:
Bet štai atsistoja Biliūnas ir, truputi užkaitęs, išsitraukia iš švarko vidurinio kišeniaus storą išilgai sulenktą sąsiuvinį ir nedrąsiai klausia, pažvelgęs pirmiausia į G. Petkevičaitę, paskui į kitus: "Gal norėtumėte išgirsti? Aš turiu šį tą parašęs. . . Eiles kai kada iš nuobodumo rašinėju . .
J. Šaulio teigimu, kaip matėme, Biliūnas ne pats pasisiūlęs, bet buvęs "priverstas ir nenoromis skaityti", jį "išdavęs", regis, P. Višinskis. Šią versiją paremia ir paties Biliūno pasisakymas. Po penkerių metų, prisiminęs šį epizodą, jis rašęs J. Šauliui, jog "prispyrę mane netikusias eiles skaityti visiems".10)
Plačiau nekartoju P. Grigaičio atsiminimų (jie kiekvienam prieinami), tenka čia tik pastebėti, papildant J. Šaulį, kad kritikavusių Biliūno eilėraščius tarpe buvęs ir pats P. Grigaitis, kuris ypač nurodęs silpną eilėraščių formą. Pagal jį incidentas štai kaip baigėsi:
Pagaliau J. Šaulys, kuris kalbėdavo retai, padarė trumpą išvadą, kad poeziją rašant reikia susipažinti su eiliavimo taisyklėmis ...
Kitą rytą pusryčių metu Biliūnas pasakė sėdėjusiems prie stalo, kad savo "eiles" jisai , atidžiai perskaitė ir surado, jog visos jos "netikusios".
Sunku tiksliai pasakyti, kuriuos eilėraščius Biliūnas ta proga yra skaitęs. Tuo labiau, kad ir iš rankraščio skaityti eilėraščiai gal jau buvo išspausdinti periodikoje arba jau buvo pasiųsti "Varpo-Ūkininko" redakcijai. Tokiu būdu galėjęs būti skaitytas bet kuris eilėraštis parašytas iki to laiko, t. . 1901 metų vasaros, neišskiriant ir tų dviejų naujai surastų, jeigu jie tikrai, kaip A. Sprindis teigia, priklauso 1901 metų pirmajai pusei. Antra vertus, šio klausimo išsprendimas nėra taip svarbus, nes kuriuos eilėraščius Biliūnas būtų beskaitęs, kiekvienas jų dėl žemo meninio lygio buvo vertas nepalankios kritikos. J. Šaulio minimas P. Višinskio paskaitytas iš "Varpo" eilėraštis turėjęs būti vienas iš dviejų, "Į draugą" arba "Lakštingala, pelėda ir paukščiai", nes iki to meto "Varpe" tebuvo išspausdinti tik šie du Biliūno eilėraščiai — pirmasis 1901 metų nr. 7, antrasis tų pačių metų nr. 8. Gal kiek daugiau galimybės teiktina pirmajam eilėraščiui, nes antrojo atveju "Varpo" nr. 8 galėjęs pasirodyti rudeniop, t. y. šiam susibūrimui jau išsisklaidžius.
Biliūną šioji kritika taip paveikė, jog, kaip matome iš J. Šaulio atsiminimų, jis net pažadėjo tuoj parašyti "Varpo" redakcijai, "kad jo nusiųstųjų eilių daugiau nebetalpintų". Tačiau šio pažado jis vis dėlto netesėja. Jeigu, taip kalbėdamas, jis turėjo galvoje eilėraštį "Lakštingala, pelėda ir paukščiai", tai šis eilėraštis buvo netrukus "Varpe" išspausdintas. Gi jeigu Biliūnas galvojo apie kitus tris to meto eilėraščius ("Mano lelija", "Esmu tau dėkingas" ir "Draugams"), tai ir jų spausdinimo jis ne tik nesulaikė, bet priešingai — kitų (1902) metų vasario mėnesį dar pasiteiravo laišku "Varpo-Ūkininko" redakcijoje:
Prašau atsakyti, ar gautos mano eilės: "Mano lelija", "Esmu tau dėkingas", "Draugams", kurias siunčiau praeitam rudenyj, ir ar tilps jos?11)
Į tai redakcija atsakiusi, kad eilėraščius gavusi,12) tačiau vistiek jų nespausdino ir kitais metais pranešė, jog "Mano lelija" ir "Esmu tau dėkingas" pasiųsti į Ameriką.1:1) Netrukus jie pasirodė "Vienybėje Lietuvninkų", 1903, nr. 38 ir 47. Gi eilėraštį "Draugams" "Varpo" redakcija perdavė "Darbininkų Balsui", kur jis ir buvo išspausdintas (1903, nr. 6).14)
Yra ir dar viena galimybė. Jeigu Biliūnas tikrai neklydo, kad šiuos eilėraščius jis nusiuntęs "Varpo-Ūkininko" redakcijai 1901 metų rudenį, tai jie galėję būti parašyti jau po svečiavimosi Puziniškyje, nes jis įvykęs vasarą. Ši galimybė reikštų, kad nors ir kaip griežtos' būta kritikos, vienok Biliūnas, su ja net ir viešai sutikęs, kurį laiką dar vis teberašinėio eilėraščius. Tačiau galutinai šio klausimo išspręsti kol Kas neįmanoma, nes nėra žinoma tiksli šių eilėraščių parašymo data — ji svyruoja tarp 1901 metų vasaros ir rudens.
Nors Biliūnas ir nepasielgė taip griežtai, kaip savo kritikams buvo žadėjęs, — neleisti viešumon jau spaudai pasiųstų eilėraščių, o gal net po to ir dar kelis parašė,—tačiau, sutikdamas su kritikų pastabomis ir išvadomis, jis vis dėlto neveidmainiavo. Turėdamas nemenką literatūrinį skonį ir supratimą, jis pats negalėjo nepastebėti, jog eilėraščiai neprilygsta jo tuo metu net ir neaugšto meninio lygio prozos kūriniams. Pagaliau jis matė, kad ir "Varpo-Ūkininko" redakcija didesnio entuziazmo jo eilėraščiams nerodo. Tad, būdamas užtektinai sau nuoširdus bei kritiškas ir rimtai žiūrėdamas į kūrybinį darbą, jis priėjo logišką išvadą: nutarė nustoti eilėraščius rašęs. Tiesa, po kritikų antpuolio iš G. Petkevičaitės-Bitės pasiskolintą poetikos vadovėlį jis, atrodo, nuodugniai perskaitė, nes gerokai vėliau, vos kelias dienas prieš savo mirtį, jis rašė Antanui Rucevičiui, jog patariąs kiekvienam poetui šią knygą (Jakob Minor, "Neuhochdeutsche Metrik" 1893) "būtinai nusipirkti", nes ji esanti "labai naudinga".15) Tačiau jam pačiam šis vadovėlis, regis, teturėjo tik teorinės, ne praktinės reikšmės — grįžti prie eilėraščių jo nepaskatino. Išvažiavęs į Leipcigą studijuoti komercijos, jis kur kas daugiau domėjosi literatūra, negu savo studijomis. Jau anksčiau gerokai pasireiškęs jo literatūrinis polinkis čia dar labiau išryškėjo ir sutvirtėjo. Biliūnas svajojo, pynė įvairius kūrybinius projektus, tačiau nuo poezijos laikėsi atokiai:
Daugiausiai atidos atkreipsiu ant beletristikos. Ten mėginsiu savo spėkas.16)
Jis nepakeitė šio nusistatymo ir metęs kitais metais komerciją, perėjęs į Leipcigo universitetą ir savo studijų šaka bei gyvenimo paskirtimi galutinai pasirinkęs literatūrą:
Jeigu literatūrą studijuoju, tai dar nereiškia, kad eiles rašysiu. Rodos, eilių rašyti nemėginsiu.17)
Tad atrodė, jog Biliūnas prie lyrikos daugiau nebegrįš.
Tačiau nepraėjus nė metams po šių apsvarstymų, nutiko tai, kas ne tik nustebino, bet net ir "išgąsdino" patį Biliūną.
Mielas Povilai! Horribile dictu! Siunčiu jums vienu sykiu net keturis sonetus. Perkūnas žino, atėjo noras vėl, kaip kadai tai buvo atėjęs, eiles rašyti. linai nesidaviau tam pagundinimui, bijodamas atsižymėti rusų Tredjakovskio dovana tame dalyke, bet ant galo pasidaviau ... ir per tris dienas, kaip pats matai, tingėdamas ir kramtydamas pirštus (dar vis neatpratau nuo to neestetiško priepročio) išprakaitavau keturius sonetus. Kokie tai sonetai, tegul sau sprendžia skaitytojai, "eigu "Vilniaus Žinios" patalpinsite, nors tie skaitytojai, teisybę pasakius, kartais labiau mėgsta Liepukų "Gadzinkas"'8) nekaip ką kita.
Daryk su jomis ("sonetomis"—K. O.), ką tik nori, — gali duoti panelėms19 ar kam kitam pasiskaityti. Tik jeigu talpinsite jas "Vilniaus Žiniose", tai I-o (primo—K. O.) praneškite, po kiek mokėsite (nes jeigu tokioj proporcijoj mokėtumėt, kaip žadat už straipsnius, tai ir pats Petrarka su visomis savo sonetomis per vienus metus nukeliautu į aną pasaulę iš bado). 2-o (secundo—K. O.), jeigu būtų stilistikos ar kalbos svarbios klaidos (duok p. Jablonskiui peržiūrėti), tai nurodęs vietas atsiųskite man pačiam pataisyti.20)
Tad visai nelauktai Biliūnas vėl grįžo prie lyrikos. Pajėgęs atsilaikyti šiai pagundai apie treius metus, maždaug nuo 1902 iki 1905, jis pagaliau pasidavė. Tiesa, treji metai — tai dar nedidelė žmogaus gyvenimo dalis. Tačiau Biliūno atveju, turint galvoje tai, kad jo kūrybinis gyvenimas truko tik apie septynerius metus, treji metai yra vis dėlto didelis laiko tarpas.
Keturi sonetai, kuriuos Biliūnas mini šiame laiške, yra "Viltis", "Kūdikystės aidas", "Kareivio atsisveikinimas" ir "Senos motinos likimas". Visi jie buvo parašyti keturių dienų eigoje: pirmieji du 1905 m. sausio 16 d., trečiasis — 17 d. ir ketvirtasis — 19 d. Be to, tuo pačiu metu buvo parašyta eilėraštis "Kad numirsiu" ir liko nebaigti du lyriniai fragmentai — "O kad tu čia būtum" ir "Kada nekaltą kūdikį matau". Atrodo, kad sausio mėnesiui galima taip pat priskirti ir eilėraštį "Kalnuose", nors yra galimybė, kad jis buvęs parašytas ar bent pradėtas rašyti dar pačioje 1904 metų pabaigoje. Tokiu būdu šiam periodui tenka nemažas negausių Biliūno eilėraščių pluoštas. Tad savaime kyla klausimas: kas gi jį paskatino po nemalonios pirmųjų eilėraščių patirties ir gana aiškaus nusistatymo eilėraščių daugiau neberašyti vėl staiga grįžti prie lyrikos?
Kol kas bene vienintelė atkreipusi dėmesį į šį klausimą yra M. Lukšienė. Tačiau ir ji plačiau jo nenagrinėja. Netiesiogiai palietusi pačią problemą, tuo pačiu sakiniu ji duoda ir atsakymą: "Pakilusi kūrybinė nuotaika paskatino j ieškantį rašytoją pabandyti dar kartą kurti eiliuota kalba".21) Tiesa, kad tuo metu, atvykęs 1904 metų spalio pabaigoje į Ciurichą ir įstojęs į universitetą, Biliūnas gyveno pakilia kūrybine nuotaika. Dar atokiau pasitraukęs nuo politinio bei visuomeninio veikimo, jis domėjosi beveik vien tik literatūra, daug rašė. Buvo parašyta "Ant Uetlibergo giedra", "Žvaigždė", "Pūga kalnuose" (pastarieji du kūrinėliai datuoti kartu su minėtais sonetais), intensyviai planuojama jau anksčiau sumanytas "Kūdikystės sapnų" ciklas. Pagaliau kiek vėliau, tarp vasario ir gegužės mėnesių, t. y. iki Biliūno grįžimo vasaros atostogų į Lietuvą, randame parašytus dar šiuos prozos dalykus: "Keliu", "Pakeleivingi", "Nemunu", "Vagis" ir "Laimės žiburys". Tad, palyginti, neilgą Biliūno buvojimą Ciuriche — nuo 1904 m. spalio pabaigos iki 1905 m. gegužės mėn.—tenka laikyti vienu našiausių jo kūrybinio darbo periodų. 22)
Tačiau pakilusi kūrybinė nuotaika dar toli gražu pilnai nepaaiškina Biliūno grįžimo prie lyrikos. Tiesa, net ir kai kuriuose jo to meto prozos kūriniuose yra ryškiai jaučiamas lyrinis elementas, tačiau tokia nuotaika vis dėlto dar nereiškia, kad rašytojas, ypač prozaikas, būtinai tokiu atveju turi griebtis eilėraščių. Tad nors ir sutinkant, kad kūrybinės nuotaikos pakilimas ir lyrinis polinkis galėjo būti bent psichologiniu akstinu, vien tokio aiškinimo neužtenka — reikia j ieškoti konkretesnių priežasčių.
Visų pirma krenta į akis gana nelauktas faktas: iš tuo metu parašytų šešių eilėraščių keturi yra sonetai. Pagaliau galimas daiktas, kad ir du likę nebaigti eilėraščiai (ypač "O kad tu čia būtum", sprendžiant iš jų nuotrupų, taip pat turėję būti sonetai. Toks aiškus soneto formos vyravimas verčia manyti, jog tai nėra atsitiktinumas — Biliūnas pasirinkęs sonetą sąmoningai. Tad kyla kitas klausimas: kodėl? Tuo labiau, kad Biliūnas, būdamas gana gerai susipažinęs su literatūros teorija, negalėjęs nežinoti, jog sonetas laikomas viena sunkiausių lyrikos formų; gi iš kitos pusės, jis taip pat gerai jautęs ir savo, kaip lyriko, sugebėjimų ribotumą. Tad kas gi jį galų gale paskatino staiga griebtis soneto formos?
 J. Biliūno atvirlaiškio J. šauliui iš Zakopanės faksimile. Atvirlaiškis rašytas maždaug pusketvirto mėnesio prieš J. Biliūno mirtj.
Kalbant apie sonetą, paprastai savaime ateina galvon Petrarkos vardas — tarp Petrarkos ir soneto tarsi dedamas lygybės ženklas. Petrarka sietinas ir su Biliūno sonetų kilme. Tai iš dalies matome jau iš cituoto "horribile dictu" laiško užuominos apie Petrarką:
... jeigu tokioj proporcijoj mokėtumėt, kaip žadat už straipsnius, tai ir pats Petrarka su visomis savo sonetomis per vienus metus nukeliautų į aną pąsaulę iš bado.
Žinoma, vien tik iš tokios užuominos jokių didesnių išvadų negalima būtų daryti. Tačiau ji turinti gilesnes šaknis. Pasirodo, Biliūnas turėjo tarp savo knygų vokišką Petrarkos sonetų rinkinį: Die Sonette von Francesco Petrarca, uebersetzt unčTmit Anmerkungen versehen von Kari Forster (Leipzig, Philipp Rečiam jun., 1877).23) Šį rinkinį jis, reikia manyti, skaitė ir, kiek jo gana ribotas vokiečių kalbos mokėjimas leido, su juo susipažino. Petrarkos sonetai, atrodo, jį tiek sudomino, jog ir jis nutarė pabandyti savo jėgas soneto formoje. Pastūmėtas pakilios kūrybinės nuotaikos, per kelias dienas jis parašė keturis sonetus. Tokiu būdu po ilgesnės pertraukos, jo paties dideliam nustebimui ir "pasibaisėjimui", Biliūnas grįžo prie kelis kartus beveik visai išsižadėtos lyrikos. Gi kartą pasijutęs poeto vaidmenyje, jis nepasitenkino vien tik sonetais, bet parašė dar eilėraštį "Kad numirsiu" ir pradėjo kitus du eilėraščius — "O kad tu čia būtum" ir "Kada nekaltą kūdikį matau". (Galimas daiktas, kad ir pastarieji du fragmentai, kaip jau buvo minėta, yra taip pat sonetų nuotrupos). Šiek tiek skirtingas atvejis yra eilėraščio "Kalnuose" — jis galėjęs būti pradėtas rašyti dar 1904 metų pačioje pabaigoje, t. y. prieš sonetus. Nors tokios galimybės dėl duomenų stokos negalima visai atmesti, tačiau ir šis eilėraštis, įrašytas tame pačiame sonetų rankraštyje, yra paprastai datuojamas 1905 metais.24) Pagaliau jeigu jis ir iš tikrųjų buvo pradėtas dar prieš sonetus, net ir tokiu atveju čia dėstoma mintis esmėje nėra paneigiama, nes vienas eilėraštis dar vargu reikštų grįžimą prie lyrikos — tikrasis grįžimas vis dėlto buvo sonetai.
Susiejus Biliūno sonetų kilmę su Petrarkos rinkiniu, savaime kyla klausimas, ar juose ir apskritai to meto eilėraščiuose nėra Petrarkos įtakos. Vieną kitą ne tiek turinio, kiek nuotaikos paralelę gal ir galima būtų nurodyti. Sakysime, fragmento "O kad tu čia būtum, mano numylėta" nuotaika, o gal ir soneto "Viltis" tonas. Tačiau ir šios paralelės atliepia ne kurį nors paskirą, aiškiai nurodomą Petrarkos soretą, bet apskritai viso rinkinio kai kuriuos bruožus. Pagaliau tokios paralelės vargiai reiškia įtaką, nes šioji nuotaika ir tematika (meilė, mylimoji) poezijoje yra perdaug universali, kad būtų pagrindo sieti ją tiesiogiai tik su vieno kurio nors poeto kūryba. Tad galima teigti, jog, išskyrus formą, platesnės įtakos Petrarkos rinkinys Biliūnui nėra turėjęs. Tokiu būdu, kalbant apie jo antrojo lyrikos periodo kūrybai turėjusias literatūrines ir gyvenimiškąsias įtakas, jas reikia papildyti formaliniu Petrarkos sonetų poveikiu, gi šiaip tenka pasitenkinti tuo, ką jau kiti yra anksčiau pastebėję. K. Korsakas yra nurodęs, jog "Viltyje" jaučiama V. Kudirkos "Maniesiems" gaida, o "Kūdikystės aide" ir "Kareivio atsisveikinime" — F. Šilerio 'Orleano Mergelės" (V. Kudirkos vertime) Jeanne d'Are atsisveikinimo monologo poveikis.25) "Senos motinos likime" ir "Kareivio atsisveikinime" M. Lukšienė yra pastebėjusi tuo metu vykusio rusų-japonų karo atgarsius. (Jos taip pat nurodomos eilėraščio "Kad numirsiu" bendrybės su T. Ševčenkos kūriniu "Testamentas" teisingai yra paliekamos bendrybių plotmėje, neperkeliant jų įtakos kategorijon).26) Pagaliau iš savo pusės galime dar papildyti, kad Biliūno to meto lyrika turinti paralelių ir iu jo paties proza: eilėraštis "Kalnuose" sietinas su "Ant Uetlibergo giedra", gi "Kūdikystės aidas" — su ciklu "Kūdikystės sapnai". V. Kudirka ir F. Šileris, aišku, labiau atitiko Biliūno charakterį, negu Petrarka. Pastarojo sonetų turinys, jų nuotaika ir ypač tokie atributai kaip "Amor, Venere e Bacco, Apollo, Aurora" Biliūno kūrybinei dvasiai buvo svetima. Jį sudomino tik pati soneto forma — ja jis ir pasinaudojo.
Tačiau Biliūno grįžimas lyrikon, kaip ir galima buvo tikėtis, ilgai netvėrė. Ne tik entuziazmas greitai atvėso, bet ir rezultatais jis karčiai nusivylė. Nepraėjus nė dviem savaitėms po sonetų išsiuntimo, jis vėl rašė P: Višinskiui, bet šį kartą kalba jau buvo kita:
Ant eilių mano gali spiauti: spausdinti jų neleidžiu (pabraukimas paties Biliūno— K. O.), nors gali nenaikinti.27)
P. Višinskiui pasitraukus iš "Vilniaus Žinių" redakcijos, Biliūnas paprašė ten pat dirbančio J. Jablonskio, kad šis paimtų sonetus iš redakcijos. Kiek vėliau juos iš J. Jablonskio perėmė P. Višinskis, tačiau Biliūnas jį vėl įspėjo, jog spausdinti sonetų jis nenorįs.28) Po mėnesio, matyt, užklaustas, kaip su jais pasielgti, jis nurodė:
Su mano "sonetais" nieko nedaryk: lai sau guli archyve, — kai kada numirsiu, tada galėsite atspausdinti sau, jeigu norėsite, dabar gi aš nenoriu, kad jie spaudoje pasirodytų. Taigi daryk su jais, ką tik nori, tik nespausdink.29)
Šio nusistatymo jis ir vėliau griežtai laikėsi. Praėjus vieneriems metams, V. Kapsukas-Mickevičius, rinkdamas medžiagą planuojamai leisti "Naujajai Gadynei", kreipėsi į Biliūną, prašydamas eilėraščių, tačiau gavo trumpą ir aiškų atsakymą:
Mano eilioms duok šventą pakajų, — tegul jas paibelis!30)
Taip ir baigėsi Biliūno mėginimas dar kartą prabilti poeto žodžiais. Prie lyrikos daugiau jis niekad nebegrįžo. Gi apie savo eilėraščius, jeigu prireikdavo, "nenoriai kalbėdavo".31)
Kelis mėnesius prieš savo mirtį jis išsireiškė:
Esu tikras, kad už p. Žegotą (K. Puidą) —K. O.) esu ne blogesnis ne tik prozaikas, bet ir "poetas".32)
Jeigu šiuo pasisakymu Biliūnas nejučiom išreiškė dar vis gyvas slapčias savo poetinio sugebėjimo iliuzijas, tai jis, neabejotinai, save pervertino, nes palyginimui pasirinko menką kriterijų — K. Puidos poeziją. Tačiau tokia interpretacija vargiai tiksli — žodis poetas kabutėse yra ne be reikalo. Tikrąjį savo poetinio sugebėjimo supratimą ir įvertinimą jis kita proga štai kaip apibrėžė:
Matai, esmu poetas, žinoma, ne eilėse, bet dvasioj.33)
Šiais keliais žodžiais Biliūnas pats apibūdino save kaip poetą ir apskritai savo kūrybinę prigimtį geriau, negu bet kuris vėliau apie jį rašęs kritikas.
1. Cia įskaitoma ir šį rudenį Vilniaus universiteto Bibliotekos rankraštyne surasti du iki šiol nežinomi eilėraščiai, "Kad aš mokėčiau" ir "Gyveno Petriukas, gražus vaikinas". (A. Sprindis, "Surasti nauji J. Biliūno kūriniai "T esa", 1957, nr. 238, p. 4). Nors autorius su šiais eilėraščiais dar nėra susipažinęs (jie dar nepaskelbti), tačiau labai abejotina, kad jie savo meniniu lygiu išsi-sk'rtų iš kitų Biliūno eilėraščių, tuo labiau, kad, A. Sprindžio teigimu, jie yra parašyti pirmoje 1901 m. pusėje, t.y. priklauso ankstyviesiems Biliūno kūriniams.
2. Jonas Radžvilas, "Jono Biliūno kūryba", "Kultūra", 1928, nr. 11, p. 477-478.
3. V. Mykolaitis-Putinas, "Naujoji lietuvių literatūra" (Kaunas, 1936), p. 382. Tuo metu knyges formoje (Jono Biliūno Raštai. Tilžė, 1913) buvo atspausdinti tik 7 eilėraščiai; likusieji tebebuvo išbarstyti period koje arba išvn dar nepaskelbti.
4. J. Biliūnas, Raštai, t. 1 (Vilnius, 1954), p. 342-345. Toliau šis Bil ūno raštų dvitomis cituojamas sutrumpintai, pvz. Raštai I, 342-345.
5. M. Lukšienė, Jono Biliūno kūryba (Vilnius, 1956), p. 114-122, 270-276.
6. A. G-us, "Iš Jono Biliūno gyvenimo". Vilniaus žinios, 1908, nr 13; žr. taip pat Lukšienė, op. cit., 82.
7. Raštai I, 342: II, 506.
8. J. Šaulys. "Iš J. Biliūno gyvenimo (Iš atsiminimu ir laiškų 1901 m.—1907 m.)", p. 7-8. šių nebaigtų, 1908 m. pradžioje rašytų ir iki šiol niekur nespausdintų atsiminimų rankraštis šiuo metu yra J. Šaulio archyve (bylos nr. 54), Pensilvanijos universiteto bibliotekoje, Filadefijoje.
9. P. Grigaitis, "Svečiuose pas G. Petkevičaitę", "Naujienos", 1957. II. 11, priedas "Literatūra", p, 1-2.
10. Laiškas J. Šauliui iš Kačerginės 1906. IX. 12. — Raštai II, 471. Nors Biliūno laiškų J. Šauliui originalai yra pastarojo archyve (bylos nr. 54), tačiau skaitytojo patogumui jie čia cituojami iš Raštų II, kur jie yra paskelbti (su kai kuriom klaidom ir praleidimais) iš J. Tumo-Vaižganto nuorašų.
11. Laiškas Varpo-Ūkininko redakcijai iš Šaulių 1902. II. 15. — Raštai II, 309.
12. Varpas, 1902, nr. 3-4, p. 95.
13. Varpas, 1903, nr. 6-7, p. 176.
14. Raštai I, 342.
15. Laiškas A. Rucevičiui iš Zakopanės 1907. XII.— Raštai II, 497. Šis vadovėlis, tikriausiai, yra tas pats, kurį J. šaulys mini savo atsiminimuose.
16. Laiškas P. Višinskiui iš Leipcigo 1903. XI. 8. — Raštai II, 333.
17. Laiškas P. Višinskiui iš Leipcigo 1904. V. 27.— Raštai II, 372.
18. Liepukas — Kostas Stiklius (g. 1880), tuo metu dirbęs korektorium Vilniaus žinių redakcijoje. Jo publicistinių eilėraščių rinkinėliai "Davatkų gadzinkos", "Girtuoklių gadzinkos" ir kt. buvo gana plačiai skaitomi, susilaukę kelių laidų.
19. čia greičiausiai turima galvoj G. Petkevičaitė-Bitė ir Šatrijos Ragana, kurias Biliūnas pažinojo ir su kur omis P. Višinskis palaikė artimus ryšius.
20. Laiškas P. Višinskiui iš Ciuricho 1905. I. 21. — Raštai II, 419-420.
21. Lukšienė, op. cit., 271.
22. Nemaža paspirties ir entuziazmo Biliūnui šiuo metu taip pat davė P. Višinskis ir J. Jablonskis, kiekvienas atskirai pasisiūlęs išleisti jo raštų rinkinį. 1905 m. vasarą jij tokį rinkinėlį galutinai paruošė ir jį (Įvairūs apsakymėliai) 1906 m. Vilniuje išleido J. Jablonskio įsteigta knygoms leisti bendrovė "Aušra".
23. Užsienio Lietuvių Jaunuomenės SANDOROS knygyno katalogas (Zurich, 1906), rankraštis, p. 83. Grįždamas 1905 m. vasarą iš Ciuricho į Lietuvą, Biliūnas paskolino šiam knygynėliui savo knygas (apie 50). Knygyno ir pačios organizacijos archyvas šiuo metu yra J. Šaulio archyve (bylos nr.nr. 1-7).
24. Raštai I, 271, 343.
25. Radžvilas, op. cit., 478. Reikia pridurti, kad nurodytam V. Kudirkos ir F. Šilerio poveikiui duoda pagrindo dar ir šie faktai. Kaip matyti iš Biliūno laiškų J. Šauliui ir P. Višinskiui (Raštai II, 360, 369, 375, 399, 405, 415-416), jis buvo susipažinęs su V. Kudirkos vertimais ir pasisiūlęs parašyti Varpui straipsnius apie pastarojo poeziją ir apie F. Šilerį. Pagaliau Ciuricho universitete jis lankė kursą skirtą F. Šileriui (Rastai II, 397), gi tarp savo knygų turėjo ir "Orleano Mergelės" V. Kudirkos vertimą.
26. Lukšienė, op. cit., 272-273, 275.
27. Laiškas P. Višinskiui iš Ciuricho 1905. II. 2. — Raštai II, 425.
28. Laiškas P. Višinskiui iš Ciuricho 1905. II. 13.— Raštai II, 430.
29. Laiškas P. Višinskiui iš Ciuricho 1905. m. 19.— Raštai II, 437.
30. Laiškas V. Kapsukui-Mickevičrui iš Zakopanės 1906. IV. 29. — Raštai II, 466.
31. A. Janulaičio įvadas rinkinyje Jono Biliūno Raštai (Tilžė, 1913), p. XVI.
32. Laiškas J. Šauliui iš Zakopanės 1907. VII. 7.— Raštai II, 486.
33. Laiškas P. Višinskiui iš Leipcigo 1903. XH. 8. — Raštai II, 338.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
