Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Skirtingi balsai, senos temos šių dienų poezijoje PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ   
A. Nykos-Niliūno Praradimo simfonijos galėtu būti laikomos simboliu beveik visai lietuvių kalba rašytai poezijai po II pasaulinio karo. Jų pagrindinė tema "prarastas rojus,, įvairiose plotmėse tiesiogiai ar netiesiogiai įsiskverbia į paskutiniųjų trisdešimties metų kūrybą. Akivaizdžiausia jos apraiška, neretai nuvedanti į trafaretinį, banalų kartojimą: tremties godų porinimas, "patriotiškų" jausmų tvirtinimas, graudinimasis dėl prarastos pilnos vilčių praeities. Pačių jauniausiųjų pasąmonėje gyvas taip pat kalbos suvargimo grėsmės pajutimas. Žvelgiant į Lietuvoje pasilikusius, ten pasirodančiose knygose galima išskaityti prarastos išraiškos laisvės motyvą, neišsipildžiusios ateities gailesį. Gi ten, kur jis nepasirodo, kur išsijuosusiai garbinami nauji "pasiekimai", beveik būtų galima kalbėti apie pagrindinių vertybių praradimą. Kiekviena karta turi savo žymes. Jos ypatingai ryškiai iškyla, kai bandoma sugretinti kūrybą šiapus ir anapus. Pagrindinės temos ir šiandien tebėra tos pačios: tėviškė, meilė, žmogaus buitis laiko tėkmėje ir pas kai kuriuos poetus — Dievo ir santykio su juo klausimas. Įvairumo tenka ieškoti kiekvieno autoriaus skirtingame išgyvenime ir jo perdavime.

Vyresniųjų kartų atstovai tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje tebeseka tradicinę pažiūrą, kad poezija yra "kitokia", negu proza. Tad jų eilės kruopščiai išbaigtos; gausu jose tropų, simbolikos, fonologinių efektų. Net ir jų žodynas tebėra rinktinis. Kaip jų atstovą galima paminėti Radauską: poezija jam visų pirma yra meno kūrinys, kondensuotas, pilnas užuominų deimančiukas, nepripažįstantis prasto šlifuotojo ir reikalaujantis iš skaitytojo nemažos kultūros bei vaizduotės. Sekančiosios kartos poetai — "žemininkai" — jau labiau leidžiasi į kompromisus. Jų forma žymiai laisvesnė, kartais ir išsireiškimai paprastesni. Yra tarp tais metais gimusiųjų ir vienas, kuris beveik visai nebesirūpina poetine išraiška". Prie jo norėčiau kiek ilgiau stabtelėti.

Vlado Šlaito pirmoji poezijos knyga pasirodė 1949 m., paskutinė išleista 1973. Jų raidoje aiškiai pastebimas kaskart didesnis palinkimas į "paprastą" pasikalbėjimo toną, intymų monologą.1 Šlaito nedomina metaforos, rinktiniai simboliai. Mažai tenaudoja jis ir garsų efektus. Jo poezija nesiremia intelektu — reikia sutikti su Ostrausku, kad gilios filosofijos pas jį sunku atrasti. Neieško jis nei formos išbaigtumo, nei bando sukurti vienkartinį tobulo meno paminklą. Jo eilėraščiai diktuojami jausmo ir gimę spontaniškai, nespraudžiami į jokius rėmus. Visa išreiškiama betarpiškai, kasdieniškais, tikrai "nepoetiškais" žodžiais. Jis visai nesistengia skaitytojo nustebinti ar sukelti pasigėrėjimą. Tiesą sakant, atrodo, kad jis visai negalvoja apie skaitytoją, o kalba daugiausia pats su savim. Tad ir skaitytoją jis gali pagauti tik išlaikyto jausmo stiprumu, ne paskirais meniško lygio pasiekimais. Perskaičius Šlaito keletą paskirų eilėraščių, jie iš tiesų gali pasirodyti tik "sentimentalūs dūsavimai". Tačiau kai autorius jų neatsisako visoj eilėj knygų, sunku patikėti, kad jie neturi gilesnės prasmės ar vertės.

Kuklumas — mintyje, laikysenoje, išraiškoje — yra viena pagrindinių Šlaito poezijos savybių. Jis vengia bet kokios retorikos ir pagal tai pasirenka formą bei išraiškos priemones. Visi jo eilėraščiai grįsti tik ritmu, ne rimu, eilutės plaukia be sustojimo. Kaip ir paprastose liaudies dainose, mintis užakcentuojama pakartojimais. Įvaizdžių labai negausu, ir jie atspindi autoriaus bendrą laikyseną. Vienas iš dažniau pasirodančių: švelniai siūbuojanti žolė. Čia galima atrasti bibliškų užuominų bei reikšmės: ne graži, dėmesį savo išvaizda ar kvapumu patraukianti gėlė, bet mažas žalias stiebelis, kurį visi mindo, bet kuris visuomet atsitiesia ir kasmet iš naujo lenda iš po žemės. Primena jis ir bibliškąjį palyginimą žmogaus gyvenimo su ką tik nupiauta žole, suvystančia per vieną akimirksnį. Prieš visatą žmogus yra tik dulkė. Šlaitas, atrodo, taip pat nebando užsikariauti sau pranašesnės vietos nei kaip žmogus, nei kaip poetas. Ta rezignacija perduodama kitu įvaizdžiu: vėjo siūbuojamu gluosniu. Linkimas, pasidavimas kiekvienam stipresniam pūstelėjimui būdingi bendram Šlaito tonui: pas jį neužtiksime kovingumo; jo eilėraščiai sklidini ne retoriško protesto, o lengvos melancholijos. Ir labai dažnai juose pabrėžiamas praeinamumas:
Esu trapus ir lengvas ąsotėlis.
Esu nedaug. Esu labai nedaug.
...
Esu grakštus ir lengvas išlenkimas.
Esu tik linija, tik taktas. Ne daugiau.
(Pro vyšnių sodą, 54)

Šlaitas rašo ne tam, kad ką nors įrodytų ar ką nors ypatingo išreikštų, bet dėl to, kad rašydamas save užtikrintų, jog jis tebegyvas. Tai vienintelis būdas išlaikyti jam brangias vertybes. Gi jos beveik visos glaudžiai susijusios su "prarastuoju rojum". Todėl ir rašymas tampa daugiausia evokacija. Pirmasis iš 34 eilėraščių pavadintas "Prisiminimų malonė". Jame atrandame žmogų, gyvenantį ir stiprybę randantį tik praeityje:
Ir tačiau geriau prisiminti,
negu nieko neprisiminti,
nes geriau būti tariamu
seniai mirusių gatvių savininku,
negu jau nieko daugiau šitoj žemėj nebeturėti. (7)

Ir čia girdima rezignacija: poetas visai nebando susikurti naują gyvenimą, ieškoti naujų galimybių, įsigyti naujas vertybes.

Praradimas Šlaitui turi dvi pagrindines dimensijas, du nepakartojamus išgyvenimus, iš kurių trykšta visa jo poezija: vaikystė tėviškėje ir ten patirta pirmoji meilė. Tie išgyvenimai — ir jų praradimo pajutimas — tokie stiprūs, kad poetas nemato reikalo juos nuolat tiesiogiai minėti: jie glūdi kiekvienoj eilutėj, apie ką jis bekalbėtų. Jausmo gilumas ir vientisumas ir yra, tur būt, įdomiausia Šlaito poezijos apraiška.

Abi temos yra amžinos ir ypač tremtyje dažnai kartojamos. Šlaito poezijoje jos nuskamba savitai.
nei per smarkiai skundžiasi, nei retoriškai protestuoja, tik nuolat vardija anų laikų džiaugsmus, konkrečias, kartais bereikšmėm atrodančias detales.2 Kartais sugretina, taip pat be patoso, abi savo "egzistencijas" ir dažnai sukuria visai savotišką atmosferą. Iš tiesų jis gyvena visai ne šiam pasaulyje. Tačiau pasaulis, išplaukiantis iš jo poezijos, nėra iliuzinis: tai ne galutinai prarasta, o besitęsianti, tebegyvuojanti realybė.

Šlaito, tur būt, niekas nebandytų vadinti "dideliu" ar "žymiu" poetu. Šiuo atžvilgiu jis lygintinas su Pedro Salinas, Ispanijoje rašiusiu lygiagrečiai su daug labiau išgarsėjusiais Garcia Lorca ir Jorge Guillėn. Panašiai, kaip Salinas (La voz a ti debida, Razdn de amor), jis yra vieno gilaus, "kalbančiu tonu" išsakyto jausmo poetas. Tas jausmo nenutrūkstantis liejimasis jiems duoda visai savitą, tuoj atpažįstamą balsą. Panašiai, kaip Salinas daugiausia skaitomi rinkiniai, visi Šlaito eilėraščiai sudaro vieną ilgą poemą, niekad nesibaigiantį monologą.3 Kaip Salinąs — šio amžiaus Ispanijos poezijoje intensyviausių meilės poemų autoriaus, taip ir Šlaito eilėraščiai mylimajai yra be pretenzijų, tačiau jausmo stiprumu viršijantys daugelį "tobuliau" prabylančių eilių. Šis jausmas užvaldo visa, visur įsiskverbia. Jo dėka poetas nepažįsta vienatvės ir ja nesiskundžia. Salinąs kadaise rašė apie "pasivaikščiojimus, palydimus savo trūkumo". Šlaitas pateikia panašų išgyvenimą:
Nėra nieko,
išskyrus lengvą rudenio taktą,
bet širdy pasiliko švelnus ir didžiai melodingas tavo meilės šešėlis.
(Pro vyšnių sodą, 9)
Kaip Salinas, jis kalba seniai prarastai mylimajai apie savo dabartinius išgyvenimus: jais dalijasi, lyg ji būtų čia pat. Praeitis ir dabartis susilieja į vieną, laikrodžių ir kalendorių nepripažįstantį laiką, ir tikėjimas tų įspūdžių bendrumu toks tvirtas, kad juo užkrečiamas ir skaitytojas. Nėra čia nieko logiško nei sąmoningai tobulo, juntama tik paprasta, poetui svarbi tiesa.

Vienatvė šioje poezijoje nėra slegianti. Ją užpildo prisiminimai, nenutrūkstantis ryšis su mylimąja, pajutimas Dievo rankos visoje poeto buityje. Aukščiau cituotose eilutėse iš muzikos paimta terminologija nėra atsitiktinė. Šlaito, kaip ir Juan Ramon Jimėnez, vienatvė yra "skambanti vienatvė". Savo rinkiniui pavadinimą Jimėnez paėmė iš kito didelio ispanų poeto — šv. Jono nuo Kryžiaus, reikšmingiausio tarp XVI a. ispanų mistikų. Kai kurie šių dienų kritikai kalba apie Salinas ir apie Jimėnez kaip apie mistikus. (Nei vienas, nei kitas nėra religingas. Salinas mistika įkvėpta meilės; Jimėnez — poezijos. Abiejų priėjimas prie šių fenomenų tolygus mistikų pilnutiniam atsidavimui ir susijungimui su Dievu per meilę). Ir Skrupskelytė iškelia Šlaito poezijos "mistinę gaidą", pas jį iš tiesų turinčią religinį atspalvį.4 Ši "mistika" (beribis tikėjimas kuo nors) įtaigoja poeto laikyseną mirties akivaizdoje. Jis seka tradicinę katalikišką mintį: mirtis — natūralus gyvenimo išsipildymas. Šis supratimas kartais praskamba beveik moralizuojančiu, nevisuomet menišką lygį išlaikančiu tonu:
Ir svarbiausia,
kad reikia mąstyti ne tiek apie rašymą
ir ne tiek apie žodžių grakštumą ir jų surikiavimą,
kiek mąstyti apie savo siūbuojančią žemišką širdį,
kuri rašant už stalo ant popierio plunksna vedžioja.
Šitaip maždaug apibūdinčiau meisterio darbą.
(34 eilėraščiai, 34)

"Paskutiniojo teismo" motyvas įtakoja ir naujoviškesnę temą: paprastų, kasdien matomų daiktų svarbą, itin įdomiai iškeltą paskutiniojo Books Abroad laureato Francis Ponge (Le parti pris des choses). Tačiau Ponge kalba apie daiktus, visą dėmesį skirdamas jiems patiems. Šlaito poezijoj ir čia prisideda moralinis atspalvis:

Štai kodėl reikia su pagarba vaikščioti daiktų draugystėje,
nes anksčiau, ar vėliau
jie visi susirinks mus išteisinti arba pasmerkti.
(Draugas, 1974.1.19)
Daiktai lygiai taip pat Dievo sukurti, kaip žmogus, turi tokią pat svarbą, kaip pats poetas. Šis lygybės pajutimas neleidžia jam griebtis retorikos, o priverčia tik porinti tai, ką jis mato ir jaučia: būti tokiu pat liudininku jį liečiančių įvykių, kaip nebylūs daiktai. Šlaito eilėse niekad neužtiksime pranašumo jausmo:

Ir kai lyg muilo burbulai iškyla
manyje mano žmogiškasis išdidumas,
Tu, mano Viešpatie, imi ir pūsteli,
ir sprogsta mano tuščias išdidumas,
Tu, mano Viešpatie, imi ir pūsteli,
ir sprogsta mano tuščias išdidumas,
lyg burbulai, kuriuos vaikai
pro tuščią šiaudo liemenėlį pučia.
(Lietuvių poezija, III, 461)

Šlaitas išsiskiria iš bendraamžininkų savo paprastumu, savo "prozaiška" kalba, nuolatiniu kelių pagrindinių temų gvildenimu. Jo stilistinės priemonės labai negausios: pakartojimas, dažnai užakcentuojantis intensyvumą (net ir čia jis griebiasi kasdieniškų, neliteratūrinių žodžių: "baisiai" vietoj "labai"); mažybinės formos perduoti jausmo stiprumui, ne fizinėms dimensijoms; laisvai į nepadalijamus vienetus besiliejančios eilutės. Jo žodynas negausus, ir kalba jis tik apie paprastus, kiekvienam prieinamus išgyvenimus. Nesivaiko jis madų, nei lengvai duodasi įspraudžiamas į bendrus rėmus. Dėmesio užsipelno išreikšto jausmo vientisumu ir nuoširdumu, kategorišku vengimu dirbtinės gražbylystės, sugebėjimu sukurti iliuziją, kad jis tikrai kalba su skaitytoju. Jo poezija nėra 'Tart pour Tart", o eilės, skiriamos paprastam, mirtingam žmogui.

Už Šlaitą kiek jaunesnis Jonas Mekas taip pat išreiškia dažnai kartotas temas visai savitu balsu. Jo Semeniškių idilės "prarastos tėvynės" serijoje tikrai išskirtina knyga. Ir jo, poezijoj, kaip Šlaito, nėra retorikos nei trafaretinio jos grožio kartojimo ar patetinio dūsavimo dėl nebegrąžinamų dienų. Besidairant ankstyvesnėje poezijoje, jis gal labiausiai primena Donelaitį: nusako Semeniškių kasdieninę buitį, darbus, godas ir džiaugsmus. Kai kurios idilės visai iškeliamos iš linijiškai matuojamo laiko ir sugrįžta į besikartojantį metų ciklą. Jose pilna "realistiškų" detalių be noro jas pagražinti. Dažnai vartojamas esamasis laikas įteigia, kad jo tikrovė tebegyva, ne prarasta:

Ir tik tvirtai, klausyk, kaip skardžiai bliauna karvės.
užuosdamos ateinantį palaukių kvapą,
kaip neramiai trepena savo mygiuos!
Ir bernai, įmovę balto klevo medinius,
ritina blukius, ir kvepiančios, geltonos piuvenos
byra jiems už kojinių, užu kaklų,
ir žiūri jie, mosuodami pilkom savo kepurėm,
kaip grįždamos, augštai, viršum beržų, sukrykia žąsys,
ilgos gervių virtinės.
(Trečioji idilė, 15)

Tik retkarčiais pasigirsta melancholiškas "ubi sunt". Meko žodynas gausus, sodrus, bet ne ornamentalinis, o funkcionalus, bandantis atkurti tikrą Semeniškių buities atspindį. Tuo jis pasiekia daug daugiau, negu "brangią tėvynę" linksniuojantys "patriotai".

Gėlių kalbėjime Mekas taip pat vengia retorikos. Tai meilės poemos, nenutrūkstantis dialogas. Ir čia Mekas tiek naujos eilėdaros, tiek įvaizdžių originalumu viršija Šlaitą. Net ir pakartojimai pas jį sąmoningiau atseikėti, poetiškesni:
Ir naktis rišė ir jungė,
ir lietus rišė ir jungė,
lietus be užgaidos
ir lietus be skausmo.
...
Tegu lija lietus, tegu lija.
Lietus be užgaidos,
ir lietus be skausmo. (38-39)
Taip pat ir mažybinių formų vartojimas, labai artimai primenantis liaudies dainas, niekad nepraranda meniškos kokybės:
Išėjau pasiklausyti,
pasižiūrėti naktelės.
Kaip gintaro akelės
žvaigždelės švyti.

Ko sugėlė širdelę,
ko suvirpėjo?
Ar ne pati įsižiūrėjai
akelių? (23)

Nėra betgi jo poezijoje tokio betarpiško priėjimo prie temos, tokio spontaniškumo: įvaizdžių ieškojimas uždeda ir tam tikrą nuotolį. Tarp poeto ir jo išreikšto žodžio įsiterpia menininko sąmonė ir ranka.
Prie "paprastumo" linkme sukančių knygų gaima priskirti ir Pavienius žodžius: naują eksperimentavimą vienskiemene eilute, kur taip pat vyrauja bet kokios retorikos vengimas — ir tuo pačiu sukuriamas labai originalus balsas. Visas šias knygas išsamiai yra aptaręs Šilbajoris.5 Čia norėjau jas paminėti tik kaip svarbų žingsnį skirtingos išraiškos linkme šių dienų poezijoje.

Tarp jaunesniųjų poetų paminėtina Danguolė Sadūnaitė. Jos poezijoje mažiausiai užgaunama "praradimo" styga. Jos poezija žymiai daugiau išdirbta, pilna metaforų. Mažiau čia ir kasdieninės "prozos". Tačiau Sadūnaitės ryšis su pasauliu ir su Dievu panašus į Šlaito: natūralus, pasireiškiantis intymaus pokalbio tonu. Ji žvelgia į ją supančią gamtą, akimirksniui jos dėmesį patraukia bet kuri realaus gyvenimo detalė, ir ramiu tonu — tuo pačiu daiktams, žmonėms, Dievui — pradeda kalbėti. Kaip Šlaitas, gyvenimo žemėje apraiškas ji neretai mato tik kaip taką į galutinį atbaigimą:

Laukas platus.
---
Kakta atsirėmus
į Teismo Dieną.
(Laiškai Dievui, 36)
Visiems trims poetams bendra viena kryptis, pagrindinio tono nustatymas: nė vienas iš jų ne deklamuoja, tik kalba. Nė vienas neieško ko nors ypatingo jį supančioj aplinkoj: pripažįsta, kad ir jo paties jausmai eiliniai. Pagrindinės jų temos labai senos, kartotos iš kartos į kartą. Savo posūkiu į paprastesnį, bet kartu ir intymesnį, išsireiškimą kiekvienas jų betgi susikuria aiškiai atpažįstamą, savitą balsą ir dėl to jų išgyvenimai atrodo originalesni.

Tarp Lietuvoje rašančiųjų poetų tokio paprastumo reta rasti. Rečiau pasitaiko ir atviro pokalbio tonas. Daugiau žinomieji ir aptarti — taip pat kruopščiai Šilbajorio išstudijuoti — tebekuria, remdamiesi metafora ar simboliu. Taip pat daugiau dėmesio jie visi skiria rimui, posmų sudarymui. Retai jie vaizduoja savo sukuriamą pasaulį tik vienoj plotmėj. Ne vieno eilėraščio pagrindinė mintis išskaitoma tik tarp įvaizdžių ir eilučių. Betarpiškas išsakymas, formų paprastumas pasitaikydavo tik partizanų dainose. Vaičiūnaitės, Gedos, Venclovos kiekvienas eilėraštis yra meniškos vaizduotės bei protaujančios minties kūrinys, apipavidalintas įgudusios rankos, ne tiesioginis jausmo išsiveržimas. Kiekvieno poezijoj gausu tropų. Degutytės eilės gal kiek paprastesnės. Ji neieško komplikuotų įvaizdžių, tačiau dažnas eilėraštis išauga į vientisą aliuziją, kuriai raktas kartais duodamas paskutinėse eilutėse, ir tai tik kita užuomina. Jos poezijoje vyraujantis nuotaikos vientisumas išryškinamas konsekventiška struktūra. Net ir liaudies dainų formą vartodama, ji dažnai eiles baigia klausimu, sugestionuodama, kad jose ne viskas išsakyta:

Kur aš nueisiu ledinėm upėm,
ledinėm upėm,
sidabro tiltais?
Už ledo upių geltonos pievos,
geltonos pievos,
kur saulė vaikšto.
Kur aš nueisiu geltonom pievom,
Kur aš nueisiu geltonom pievom,
saulės išvaikščiotom?
(Šviečia sniegas, 18)

Kai kurie jaunesni ir mažiau žinomi poetai bando vartoti laisvesnę formą, ieško betarpiškesnio išsireiškimo. Įdomu tai, kad šia linkme sukantys yra kilę iš to paties krašto: Vytautas Karalius gimęs Klaipėdoje, Ramutė Skučaitė Palangoje. Karaliaus "pokalbis su beržu" praskamba labai paprastai:

Tu kryžkelėj įaugęs —
Ir niekur tu neini,
Ir niekur tau nereikia eiti.
Tu žemėje įaugęs —
Ir žemės tau nereik ieškoti,
Ir tau minčių ieškot nereikia.
(Iš Manoji Lietuva antologijos, 419)
Čia randame jau tokį pat intymų toną, tiesioginį priėjimą, kaip Šlaito kūryboj. Jo "Vaikui su duonos rieke" sutelkia į septyniolika eilučių visą žmogaus būties ir jo praeinamumo problemą, bet matome tik mažą vaiką, graužiantį didelę duonos riekę — labai kasdienišką apraišką. Ir Skučaitės poezija yra betarpiška. Pasikalbėjimo tonu, be patoso ir be meniškų efektų ieškojimo, ji sugeba sukurti vientisą nuotaiką:

Aš visko norėsiu paskui.
O dabar — leisk tiktai dovanoti:
Savo mirgantį atspindį. Liekną ramų šešėlį,
Šitą popietę. Nuotaiką. Upės plotį
Ir aviečių dvelkimą šiltam lengvame lauknešėly.
(Iš Graži tu, mano brangi tėvyne rinkinio, 43§)
Ne vienas Lietuvoje rašantis poetas grįžta prie liaudies dainų formų, kai nori paprasčiau nuskambėti. Tada ir be simbolių pagalbos senose dainose glūdinti tematika sukelia asociacijas, sukuria antrą plotmę. Paulius Širvys tose formose atranda begalę galimybių naujiems variantams, suteikdamas savo eilėms daugiau išbaigtą atspalvį:

Žengia brolių pulkai.
O kelias dulka.
Dulka.
Dulka.
Nutolsta tolsta
Brolelių pulkas.
Vien tik pėdos Smėly.
( Ir nusinešė saulę miškai, 45)

Nė vienas jų nepasiekia tokio vientisumo, kaip Šlaitas, Sadūnaitė, Degutytė. Grįžimas prie tradicinių formų kartais gal motyvuojamas noro užakcentuoti savo tautinį priklausomumą. Tačiau vos tik kuris nors iš ten kuriančių poetų nori ką nors originalaus, ne visuomet su "oficialia linija" sutampančio pasakyti, jis atrodo beveik priverstas griebtis komplikuotos įvaizdžių ir simbolių sistemos: rašyti tam tikru "šifru", kurį įgudęs ar atidus skaitytojas savo ruožtu "išverčia" į normalią kalbą.
Baigiant šias pastabas, išryškėja ne kokia išvada, o visa eilė klausimų: kaip giliai veikia gyvenamoji aplinka ne tik rašytojo laikyseną ir mintis, bet ir jo stilių? Ar galima butų teigti, kad bet kokia diktatūra labiau ir labai specialia kryptimi įtaigoja rašytojo vaizduotę? — Garsiosios ispanų 1927 metų kartos atstovai pradėjo raštyi Primo de Riveros diktatūrinėje Ispanijoje. Jų visų pirmosios knygos pilnos metaforų ir simbolių, daug dėmesio skiriama formai. Monarchiniam režimui subyrėjus, antrosios respublikos metu gimsta daug paprastesnis, betarpiškas išsireiškimas. Pilietinis karas paskatina grįžti prie liaudies dainų ir baladžių formų. Franco Ispanijoje pirmaisiais pokario metais taip pat dar kultivuojama "meniškai tobula" poezija, perkelianti į visai kitus laikus ir aplinką. Vėliau, kaip reakcija, pereinama į "socialines poemas", pasižyminčias visišku paprastumu bei išieškotu kalbos prozaiškumu, neretai prarandančiu bet kokį menišką lygį.

1974 m. pavasarį University of Wisconsin surengtame tarptautiniame teatro simpoziume dalyvavę atstovai iš kraštų, neturinčių išsireiškimo laisvės, kalbėjo apie tai, kaip gyvenimo sąlygos jiems "primeta" specialias išraiškos technikas, tuo pačiu apribodamos dalį įgimto talento. Tiek lenkas Mrožek, tiek ispanas Ruibal tvirtino, jog tikrosios minties užmaskavimui reikalinga sukurti tokią butaforiją, kad vaizduotė sunkiai tebeišlaiko tikrą gilumą ir autorius visų pirma džiaugiasi "apėjęs" cenzūrą. Panašios mintys kyla, lyginant du paskutiniaisiais metais dėmesį patraukusius "pilnus fantazijos" romanus: Garcia Marquez Šimtą vienatvės metų ir Bulgakovo Viešpatį ir Margaritą. Tarp jų skirtumas nemažas: Garcia Marquez, rašydamas jau be persekiojimo pavojaus, įpina daugiau realybės, nesistengia visko galutinai užmaskuoti. Bulgakovo sukurtas pasaulis daug fantastiškesnis, reikalauja daug didesnės atidos, kad būtų surastas į jį raktas.

Klausimas tebelieka neatsakytas: ar didesnė išsireiškimo laisvė palengvina kelią į kūrybą? Ar gyvenimo sąlygų diktuojamas palinkimas į formalinį, simbolinį apipavidalinimą veda į vertingesnius kūrinius?
1. K. Ostrauskas (Metmenys, Nr. 27, 1974) jį už tai aštriai kritikuoja, girdėdamas paskutiniųjų metų kūryboje tik "sentimentalų dūsavimą". V. Skrupskelytė (Draugas, 1974.1.19), anaiptol, ten įžiūri "mistinę, sakralinę gaidą" ir "kaskart stiprėjantį harmonijos ir ryšių pajutimą". Gal dėl to, kad žvilgsnį meta ne į paskirus eilėraščius, o ieško juos jungiančios bendros linijos.
2. Tai, žinoma, nieko naujo. Jau Mickevičius šaukėsi iš tolo savo tėvynės; XVIII a. politiniai ispanai tremtiniai rašė Prancūzijoje apie namie paliktus kaimus, kelius, tiltus; visa eilė Unamuno tremtyje rašytų eilėraščių susideda tik iš vietovardžių.
3. Įdomu tai palyginti su neseniai viename per radiją perduotame pasikalbėjime su korespondentais Patricia O'Brian išreikštomis mintimis apie romaną: jos nuomone, kiekvienos knygos pagrindinis atramos taškas yra ne jos struktūra, o išlaikytas jausmas.
4. Ta gaida — Jimėnez ją vadina "akcentu" — ir yra kiekvieno poeto originalumo esmė.
5. Perfection of Exile. Fourteen Contemporary Lithuanian VVriters. Norman, University of Oklahoma Press, 1970, 271-284.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai