Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAIL. VIKTORO PETRAVIČIAUS PORTRETAS PDF Spausdinti El. paštas
Išleistoje Viktoro Petravičiaus raižinių knygoje yra jo autoportretas. Gilumoje, praplėšę debesis, stovi audringi medžiai, susukę šakas kamuoliais. Dailininko kišenėje teptukai. Plaukai sutaršyti, lūpos sučiauptos, akys rimtos, lyg kažko nustebusios, lyg kažką įsižiūrėję toliuose.

Šie medžiai atliepia dailininko gaivalingam, audringam temperamentui. Tai Petravičius — šniokštęs neramiai, šakojęsis, lapojęs į visas puses ir davęs gražių kūrybos vaisių. Jo sukauptas žvilgsnis, rodos, skverbiasi į tolį, į liaudies meno lobius, juos vertina, iš jų semiasi įkvėpimo.

Viktoras Petravičius maždaug prieš 25 metus pradėjo dailininko karjerą. Jis brendo tuo metu, kai mūsų tautoje vyko platus liaudies meno atgimimas, kai per Kauno meno mokyklą, per dailininkų būrelius buvo skatinama arčiau pažinti liaudies meną. Tai gyvai palietė ano meto jaunuosius dailininkus. Susižavėję liaudies menu, iš jo sėmėsi jie įkvėpimo, stengėsi liaudines tradicijas perduoti naujoje šviesoje.

Liaudies menas, išaugęs iš tiesioginio įkvėpimo, dvasinius pradus iškėlęs prieš forminius, buvo gaivalingas, sukaupęs daug vidinės jėgos, primityvus ir kartu su gilia simboline prasme. Nors jis atsiliepė į to meto moderniojo meno linkmę, kur buvo pripažįstamas primityvizmas, tačiau jo estetiniam pasaulėvaizdžiui pajausti reikia artimos dailininko prigimties.

Daugelis ano meto dailininkų, taip entuziastingai kėlusių liaudies meno vertę, kūrusių jo nuotaikose, pradėjo neišsitekti toje estetikoje, nes savo dvasios gelmėm jai pilnai neatliepė. Jų kūryba buvo pradėjusi stingti. Taip jie keitėsi pagal savo dvasinę struktūrą. Vieni nuėjo į formos grakštinimą, kiti išvystė sintetinius bei dekoratyvinius momentus. Tačiau anas sąlytis su liaudies menu paliko jiems vienokius ar kitokius pėdsakus, kuriuos atsekame dar ir dabar jo kūryboje.

Tų pačių idėjų buvo paveiktas ir Viktoras Petravičius. Jis, lyg tas autoportreto medis — gaivalingas, impulsyvus — labiausiai atsiliepė liaudies menui, atspėjo paslaptis ir iš jų susikūrė savo individualybę.

Nepaveikė jo Kauno ir Paryžiaus meno mokyklos, nei vėlesnės studijinės kelionės po užsienius, pagaliau, nei naujieji sąjūdžiai. Savo principams jis pasiliko ištikimas visą laiką. Jis primityvus, gaivališkas, pasikliaująs tiesioginiu įkvėpimu, iške-liąs dvasinius pradus prieš forminius.

Kaip Gauguino kūryba susiformavo tolimųjų Tahiti salų įtakoje, kaip Picasso menui darė įtakos Afrikos negrų skulptūros, taip Petravičius susiformavo, veikiamas lietuvių liaudies meno estetikos. Tik gerai įsižiūrėję į lietuvių liaudies meną, į tas primityvias, grubias, bet kartu ir giliai prasmingas skulptūras, ypač senuosius medžio raižinius, kur susintetinti esminiai bruožai, pridėję dar skrynių dekoracijas, varpsčių ornamentiką, mes suprasime ir Viktoro Petravičiaus meno pagrindus.

Pats būdingiausias Viktoro Petravičiaus kūrybos bruožas — tai vaikiškas primityvizmas. Rodos, jis grįžta į primityvų kaimietį, į vaiko amžių ir visą buitį supranta lyg pasaką, čia tirpsta realybė, čia įsimaišo begaliniai fantastiniai momentai, tokie nauji, niekur nesutikti ir patrauklūs. Ar vaikas piešdamas galvoja, ar rūpinasi savo formos dailumu? Jis pasikliauja tik savo noru, o Petravičius — savo įkvėpimu. Jis nedaro studijinių apmatų, jis tiesiogiai veržiasi prie kūrybos, iš karto raižydamas medį ar linoleumą, savo paveikslus užliedamas gaivališku įkvėpimu, jausmu, nesirūpindamas savo vaizduojamų žmonių išgrakštinimų, subtilių detalių išskambinimu. Tačiau jo kūryba nepasilieka tik vaikiškas žaismas, jis jai įdeda gilesnę simbolinę prasmę.

Nenuostabu, kad ši pasakiška dvasios būsena nuvedė jį prie liaudies pasakų iliustravimo. Medžio raižiniais jis iliustravo dvi pasakas — "Gulbė karaliaus pati" ir "Marti iš jaujos", kartu medyje išraižė ir patį pasakos tekstą. Tai dvi storos knygos, kurių puslapiuose plačiai išvystyti fantastiniai motyvai, žmonės čia primityvūs, grubūs, kaip ir pasakos tekstas; čia pasirodo gaivalingi jaučiai, eržilai, laumės, paukščiai. Kartais šiuose raižiniuose prasimuša nuogas natūralizmas-, bet jis derinasi į šią liaudinę estetiką. Visumoje abi Petravičiaus knygos yra užlietos epiška pasakos nuotaika, kur fantazija nepasibaigia su jų užskleidimu. Jos neša žiūrovui svaionę, nukelia į legendų ir simbolių kraštą.

Tuo pačiu metu, prieš II pasaulinį karą, Petravičius padarė ir kitų raižinių. Tai daugiausia darbo scenos iš kaimo gyvenimo. Šiuose raižiniuose pastebimas didesnis faktūrinis turtingumas, bet savo nuotaika jie atliepia tai pačiai pasakai.

Tai sudaro Viktoro Petravičiaus kūrybos pirmąjį tarpsnį.

Karas jį nubloškė į tremtį, atnešdamas naujus pergyvenimus, kur sukurtųjų pasakų iliuzija sudužo prieš grubią gyvenimo tikrovę. Dailininkas susimąstė, jieškojo atsakymo į savo klausimus. Taip su Vokietijos tremties dienomis prasideda antrasis Petravičiaus kūrybos tarpsnis.

Gimto krašto netekimas prasiveria giliu ir graudžiu matytų ir pergyventų vaizdų prisiminimu. Per keliolika raižinių jis išsako savo jausmus. Kaip anksčiau jis buvo epiškai ramu:, taip dabar įsimaišo lyriška nuostalgija, paslėpta gėla.

Didesnė dalis ano tremties metų kūrybos skirta žmogaus problemai. Dailininkas mato žmogų tragišką, sujauktą pokario gyvenimą ir visa perkelia į linoleumo raižinius. Jo ramūs pasakų žmonės, dabar pagauti tremties nevilties, kovoja už savo ateitį ir kartu su liūdesiu mato vilčių sudužimą.

Liūdi ir pats dailininkas. Pasakos nuotaika virsta giliu skausmu, jo raižiniai pasidaro apsunkę. Kartais jis lyg susipurto, lyg pabunda iš savo melancholijos ir šaukiasi teisybės (Dievo teismo paveikslas).

Tremties metai, praskleidę naują gyvenimą, iškėlę savo problematiką, pagilino Petravičiaus kūrybą tematiniu atžvilgiu. Kartu jie praturtino ir dailininko formalinę pusę.

Anksčiau jis raižė daugiausia medį, dabar, jo neturėdamas, griebėsi linoleumo, kurio medžiaga nulėmė ir pačią faktūrą.

To meto raižiniuose randame du charakteringus Petravičiaus bruožus — vienur dominuoja stambios, daugiausia juodos dėmės, kitur — viskas išvirsta į smulkių linijų raizginį.

Ateina čia ir gausi ornamentika, kuri savo pradus turėjo "Marti iš jaujos" ir "Gulbė karaliaus pati" pasakos. Su dideliu pamėgimu jis vysto ornamentiką, tuo savo kompozicijoms suteikdamas dekoratyvinį charakterį. Dažniausiai jis pagrindinę temą vaizduoja paveikslo viduryje, o paskui ornamentuoja. Tirštos, paimtos iš dekoratyvinių skrynių ornamentų juostos pereina paveikslo apačioje, viduršuje, sudarydamos tvirtą ritmą. Ten randi įvairiausių gėlių motyvus, spirales, angelus, paukščius. Tai primena jo ankstybesnę pasakų kūrybą.

Būdamas Vokietijoje, Petravičius pradėjo daugiau tapyti. Vadovavosi tuo pačiu laisvu įkvėpimų, nesigilindamas į detalių užbaigimą, o stengdamasis perduoti bendrą įspūdį. Jis eina dviem kryptimi — vienur spalva įvedama grafiškai, ir tie paveikslai turi stiprų dekoratyvinį charakterį; kitur — spalvos išskleidžiamos visame savo turtingume.

Kaip ir grafikoje, taip ir ano meto kūryboje jis traktuoja siužetus primityivai. žmonės sunkūs, grubūs, bet su giliu vidiniu pasauliu. Iš to laiko tapybinii} darbų bene geriausias "Trijų karalių" paveikslas. Pakartojo tą pačia kompoziciją, kurią buvo padaręs linoleumo raižinyje. Kompozicija gražiai išbalansuota, labai įdomi ir turtinga savo spalvų junginiais.

Su Amerika prasideda trečias Petravičiaus kūrybos tarpsnis. Čia daug ką nulėmė gyvenimo sąlygos. Jo tematikoje neberandame nei pasakų, nei dabarties nuotaikos. Kuria daugiausia religinius paveikslus. Su pamėgimu vaizduoja Kristaus kančios istoriją, atskirus šventuosius, vis grįždamas prie lietuviškos buities vaizdų (linų rovėjų motyvai).

Amerikoje pasikeitė ir jo forma. Raižiniuose jis suredukuoja linijas iki minimumo. Palikti tik pagrindiniai sustiprinti bruožai. Nebėra plačių juodų dėmių ir drąsiu jų derinimo su baltais plotais, nebėra ir taip Vokietijoje pamėgto linijų raizginio, gaivališkų formų, turtingos ornamentikos. Viskas susikristalizuoja į skaidrų aiškumą, paprastumą. Kartu Ir jo primityvios žmonių figūros kiek sugrakštėja.

šiuo metu Petravičius daugiau atsidėjo tapybai. Padarė eilę religinių paveikslų ant šilko. Šiuose paveiksluose vėl išsiskleidė turtinga fantazija. Spalvos įvedamos dažniausiai grafiškai. Ypač įdomūs jų deriniai, niuansai. Mėgsta gausiai ornamentuoti, čia įvairiais ritmais parodomi jau anksčiau matyti ornamentai — angelai, paukščiai, gėlės. Toks paskutinių šios rūšies darbų yra šv. Kazimieras su aiškiomis liaudies meno stiliaus nuotaikomis. Paveikslas įdomus savo spalva. Vyrauja žali, rudi ir auks'niai tonai, žalioji spalva keičiasi įvairiais pustoniais, žaidžia ir tuo suteikia faktūrinio įvairumo. Dėdamas spalvą, Petravičius nesirūpina tiksliai ir švariai padengti. Laisvai ją skleidžia, pats skubėdamas prie kitų dalių, šiuo būdu pasilieka tarpelių, dėmelių, pro kurias prasimuša pati šilko medžiaga.

Amerikoje jis darė ir mozaikų bei vitražų eskizus. Mozaikos palikti tik būtiniausi bruožai, savo nuotaika jos truputį bizantiškos. Vitražai pasižymi dideliu spalviniu turtingumu, įvairumu ir primena jo dabartinės grafikos darbus.

Apžvelgiant visą Petravičiaus kūrybą, dar reikia prijungti ir knygų iliustracijas. Iliustravo Fausto Kiršos "Tolumų" eilėraščių rinkinį, Gražinos Krivickienės surinktas "Dainas" ir Balio Sruogos "Giesmę apie Gediminą".

Būdinga jam, kad savo piešiniais nesistengia pagilinti vedamosios knygos minties. Kiršos knygoje dažnai iliustracijos nieko bendro neturi su pačiu tekstu, jos tik savo nuotaika papildo eilėraščių pasaulį.

Kiek arčiau teksto laikėsi "Dainose". Čia jis lyg prisiminė savo pasakų pasaulį ir išsiskleidė savo gaivališku primityvu.

"Giesme apie Gediminą" irgi pratęsia ankstybesniąją pasakos nuotaiką, čia daug fantazijos, daug kūrybinio polėkio, išradingumo, čia jau iliustracija pritaikyta tekstui, kurį jis išraše savo ranka. Tačiau knyga pasidarė perkrauta, o pats tekstas sunkiai išskaitomas. Kai kūrė "Marti iš jaujos", "Gulbė karaliaus pati", ten tiko išraižyti patį pasakos tekstą. Jis sunkus ir grubus, ir jo raidės didelės, nedailios, bet lengvai išskaitomos. "Giesme apie Gediminą" turi forminį grakštumą, žaismą, kurio jau nebesugauni, sekdamas Petravičiaus išrašytą tekstą.

Tai būtų maždaug visa Petravičiaus kūryba, trumpai peržvelgta. Savo dailininko individualybę jis susikūrė, išeidamas iš liaudies meno tradicijos, per tuos 25 kūrybos metus laikėsi save stiliaus nors pergyveno jo savotišką evoliuciją, artėdamas į paprastumą. Tai tikrai didelė mūsų meno pajėga.

Paraštėje noris suminėti keletą jo gyvenimo datų. Gimė 1906 Bedaliuose. Lietuvoje. Kauno meno mokyklą baigė 1935, Paryžiuje 1938 baigė Conservatoire National des Arts et Métiers ir Ecole Nationale Supérieure Des Beaux Arts. 1937 tarptautinėje meno parodoje gavo Grand Prix. Lietuvoje išleido dvi pasakas "Marti iš jaujos", "Gulbė karaliaus pati", 1940-1943 m. profesoriavo Kauno meno mokykloje. Vokietijoje 1948 iliustravo F. Kiršos "Tolumas", 1948 išleido savo linoleume raižinių albumą, 1948 iliustravo Gražinos Krivickienės "Dainas". Amerikoje 1952 iliustravo Balio Sruogos "Giesmę apie Gediminą". Dabar gyvena Čikagoje.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai