Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kultūrinė vakaronė (feljetonas) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Gustaitis   

Kaip žinote, visuotinai yra tvirtinama, kad pakeliauti po pasaulį žmogui yra labai sveika. Ir iš tikrųjų, keliaujant ir visą laiką žiūrint į greitkelių tolį, gerokai prasiplečia dvasios akys, o sustojus — didėja patyrimas, nes kiekvienoje vietoje vis kiti draugai, kiti valgiai ir gėrimai, kitokie patalai ir visai kitoks atsisveikinimas negu susitikimas. Sakoma, kad nenaudinga yra tiktai povestuvinė kelionė, nes joje išsamiai pažįsti savo jaunąją žmoną tada, kai jau nebėra kelio atgal. Bet čia pat mokslas mus dar paguodžia, kad bekeliaudamas gali pagreitinti ir savo tautinę evoliuciją, nes, išjojęs tarpvalstybinio čigono juodbėriu, gali grįžti namo gimtoio kaimo avinu . . .

Dėl to kelionėje aš visada stengdavausi ištiesti savo pavargusias keleivio kojas ne kokiame antimoralinių pagundų pertekusiame svetimtaučių viešbutyje, o tiktai kultūringoje lietuviškoje šeimoje, kurios karštas židinys jau per vieną naktį tarsi sulydina mus visus į vieną bendrų tautinių interesų kompaktinę masę.

Tai iš anksto žinodami, aną kartą iškilios kultūrinės misijos rengėjai dar aerodrome man sako:

— Jūs, pone kultūrininke, šiai nakčiai esate numatytas padėti pas patį kultūringiausią mūsų lietuviško telkinio narį Nikodemą Šerelį. Tai žmogus nepalyginamas, turi jums atitinkamą prašmatnią rezidenciją, gyvena dviese ir bevaikiai. Be to? jūsų labai nori.
— Tebūnie jūsų Šerelio valia, — tariau,
— Sakote, gyvena dviese, bevaikiai ir labai nori, tai ko man dar geriau bereikia?

Ir taip mano pagarbus kūnas buvo skrupulingai išlaipintas iš veikėjų fordinės karietos prie pono ir ponios Šerelių naujai nupoliruoto slenksčio. Na, o pravėręs duris, tarsi būčiau tiesiai įžengęs į kokio nors Balzeko muziejų, nes plačiai išskėstom rankom pasitiko mane tikriausiai į Šerelį įsikūnijęs Jonas Basanavičius ir į Šerelienę — dar prieškęstutinė Birutė!
— Čia, vadinasi, yra mano antroji žmona Filomena, — sako Šerelis, savo atverstu nykščiu smeigdamas jai visiškai taikliai į gulbės gūžį.
— Taip sakant, įsidukrinau po, amžiną atilsį, mano pirmosios kankinės Monikutės mirties . . .
— O čia mano kuprotas oželis, kurį prieš trejus metus už barzdos parsivedžiau į savo mergautinį darželį, — vylingai suokė Filomena, ilgais piršteliais šukuodama Šerelio žalsvai pražilusią barzdą.
— Palaima, sakau, jūsų lietuviškajai amžinajai ugnelei, ir šventa sielos ramybė poniai Filomenai milžino paunksmėje!

O nuo čia — lietuviškosios dvasios šilumėlė tai jau pūstelėjo tokia srove, kaip iš gimtinės duonkepio pečiaus.
— Ponuli ponuliausias, — tratėjo Filomena, čiupdama mane už kaklaraiščio galo ir tarsi už vadelių atbula tempdama gilyn į rezidenciją. — Ačiū, kad padarėte mums didžią garbę... Kad nepasipuikavojot peržengti mūsų slenkstį. . . Kad atnešėte į mūsų kuklią pastogę kultūrą . . . Naują lietuvišką veidą ir šviežią lietuvišką žodį. . . Duokite, aš pakabinsiu paltelį... O čia, prašau, padėkite čemodanėlį. . . Štai, čia mūsų vonia ... Po kelionės gal norėsite išsimaudyti . . . Žinoma, reikia išsimaudyti . . . Čia abrūsas, čia mano vyro chalatas . . . Prašau, nesivaržykite, būkite kaip namie ir pasakykite, ko dar norite?
— Ponia Filomena, — sakau, — tuo tarpu nieko daugiau nenoriu, nieko netrokštu, nes man visiškai užtenka jūsų sidabrinio vyturėlio balso ir jūsų žydrių Gilšės ežero akių . . .

Ir štai — kaip namie! Tiktai tie namai — ooo! Tai jau ne mano ir ne jūsų kokie ten doleriais apsamanoję piliakalniai! Gryna kultūra jau prieangyje į tave nuo sienų demonstratyviai rėkia. Tarpe paveikslų — net ir blakei praeiti siauro takelio nebelikę! Ramunės . . . vosilkos . . azalijos .. . kamelijos . . . petunijos . . . lelijos ... pinaviįos . . . gvazdikai . . . liepsnos liežuvėliai ... ir užsklandai — abstrakte grėsmingi šunio griaučiai . . .
— Ponai Šereliai, — nustebęs žiopčioju, apraibusiom akim dairydamasis aplinkui, — taigi čia pas jus tikra Čiurlionio galerija! Tiek meniško turto nė pas mūsų valdžios pirmūną nesu matęs!
— Gerbiamasis sveteli, — su plačiai barzdą nuplieskiančia šypsena prabilo patenkintas Nikodemas Šerelis. — Tamsta gal ir nepatikėsi, bet visa tai nuo pradžios ligi galo yra tik mano, amžiną atilsį, Monikutės kūrybiniai impuslai.
— Ką tamsta sakai! — staiga grigtelėjau kone žąsino balsu.
— Ponas, aš jums prisipažinsiu, kaip savo dvynukui broliui, — dabar ėmė aiškinti mano globėjas. — Taigi, iš karto aš patsai vos per nago juodymą nepražudžiau viso jos talento. Iš pradžios nenorėjau duoti jai į rankas nė penzelio. Sakau, nagi, Monikut, moč, mano_ verstine balandėle, jeigu jau keturiasdešimt metų tvorą peržengei, tai dar nesikraustyk sveika iš proto! Jeigu jau tikrai labai sunkiai jauti tąją, taip sakant, moteriškos jaunystės permainą ir tavo nuliūdusi siela veržiasi išsisakyti, tai imk į rankas armoniką ir grajyk! Bus linksmiau. Tik jau nepradėk teplioti sienų, kaip ten mūsų daktarų ir inžinierių žmonos daro! Svietas juoksis. O ji — ne ir ne! Girdi, tavo armonika tik šuniui staugulį įvaro, ir garsas vėjais nueina, o aš noriu įsiamžinti! Aš jai nupirkau mikulskines kankles, o ji parsinešė dvylika penze-lių ir mano kanklėmis židinį pakūrė ... Ir turėjau nusileisti, nes būtų reikėjų vežti pas daktarą. O dabar matai tamsta, koksai mano Monikutėj glūdėjo genijus! Žinoma, gaila, amžiną atilsį. . . Bet tai dar ne viskas. Tik pažvelk tamsta į kitus kambarius, — patraukė mane už rankovės Šerelis.

Ir tikrai, tai buvo dar ne viskas. Vieną salono sieną puošė beveik natūralaus dydžio juodmargę karvę žindantis veršiukas, o antroje spalvingai švietė lyg ir natiurmortas — ant kaimiško duonos kepalo užsikopęs giedantis gaidys . . .
— Šita karvė su veršeliu, — paaiškino Nikodemas, — tai yra visai ta pati, kurią palikome graudžiai baubiančią, išvykdami į tremtį. . . Dėl to Monikutė ir visą paveikslą pavadino: "Sentimentalūs atsiminimai". Na, o šitas gaidys tai jau iš Monikutės tėviškės. Sako, yra buvęs toks visuomeniškas ir strainas, kad visas valsčius jį skolindavęsis vištų veislei pagerinti. Ir rupkus tose visuomeninėse pareigose niekad nepavargdavęs ... Ne taip, kaip dabar mes, ponuli! . . .

Valgomajame mano dėmesį prikaustė tikrai realistiškai nutapyta didžiulio formato žalsva arklinė musė, kuri, rodės, tuoj pat išlėks iš rėmų ir savo šešiomis kojomis nutūps ant čia, matyt, jau man padėto sviesto.
— Tai ką tamsta pasakysi apie šitą mūsų tautinį sutvėrimą? — paklausė pasididžiuodamas Šerelis. — Kaip gyva, ar ne?
— Tikrai, kaip gyva, — atsakiau, rydamas gerklėje kylantį gumulą, kuris jau artėjo prie mano mažojo liežuvėlio. Tik staiga pamąsčiau ir susigėdau, kad jau, tur būt, nutaustų, jeigu pyksta išeivio širdis, pamačius tokį kiekvienam lietuviui artimą prarastų dienų vabalėlį.

Bet įžengęs į Šerelių miegamąjį buvau visiškai priblokštas ir išsižiojęs atvirtau į durų angą. Sienoje prieš plačią Šerelių lovą paauksuotuose rėmuose milžiniškas veislinis jorkšyrų genties kuilys įnirtingai kniso rūtų, lelijų ir levažandžių darželį. . .
mano sumišimą linksmai sušuko Nikodemas Šerelis. — Prašau tamsta, kaip gyvas! Čia tai jau mano Monikutės speciali dovana, kurią ji su dideliu įkvėpimu nutapė mūsų neužmirštamam dvidešimt penkerių metų vedybinio gyvenimo jubiliejui atžymėti . . .
— Pasakysiu, kad ir man tasai paveikslas labai patinka, — įsiterpė Filomena. — Kaip mūsų svečiai sako, jis yra toks dinamiškas ir savo esme išreiškia tokį būdingą mūsų visuomenės veržlumą, kad kelia entuziazmą net ir ateičiai . . .

Aš pajutau, kad ir mano entuziazmas jau pakilo ligi leistinos ribos, ir paprašiau leisti po kelionės išsimaudyti.

Eidamas į vonią, prie tualetinio kambario durų pastebėjau dviejų aukštų knygų lentyną ir stabtelėjau susidomėjęs.
— Visa tai mūsų gausių draugų sudovanota vardinių ir gimimo dienos progom, — paaiškino man, pakulniui lydėdama Filomena. — O mūsų kultūros klubo pirmininkas, išsikraustydamas į Floridą, per atsisveikinimo vakarienę net visą Lietuvių Enciklopediją padovanojo.
— Žiūrėk tamsta, koks tai milžiniškas kultūrinis lobis, ir patikėk, kad man pačiam visa tai nekaštavo nė vieno cento, — dar sušuko iš tolo Šerelis.

Plūduriuodamas karštame marmurinės vonios vandenyje, dar vis girdėjau kažkur rezidencijos erdvėje ponios Filomenos stirnos šuolių dundėjimą, pono Šerelio lygių intervalų sausą kosulį, neatsargiai paliestų naujam uždaviniui rikiuojamų stiklelių gailų balsą ir mintimis stengiausi pakartoti dar tą pačią dieną skaitytus pamokomuosius laikraščio vedamojo žodžius:

"Glaudi ir kultūringa šeima yra mūsų tautos išlikimo tvirčiausia garantija . . . Šeima, išsaugojusi senas lietuviškas tradicijas, yra tokia pat pastovi ir ilgaamžė, kaip Stelmužės ąžuolas ... O paskubom į krūvą susimetusiųjų gyvenimas yra tarsi šunų susibėgimas parke, kurie, pamosikavę vienas prieš kitą uodegomis, vėl išsilaksto kiekvienas pagal savo atsižymėtą medį. . ." Ir nutariau, kad Šerelių šeima vis dėlto yra Stelmužės ąžuolas.

Pagaliau prasidėjo pagrindinė ir meniškoji šio atmintino vakaro dalis. Švelniųjų ponios Filomenos pirštelių buvau mikliai suvystytas į šilkinį gerbiamojo Šerelio chalatą, padaiguota krūtine pridengta Chanel-5 dvelkiančiu baltu baliniu šaliku, keleivio pėdos apautos minkštais įkapiniais pan-tapliais, ir iškilmingai pasodintas priešais švediškų silkučių, rūkytų ungurių, Westfalijos kumpio ir aukštielninko kaplūno ansamblį, diriguojamą iškilaus suomiško impilo butelio. O tada — Šerelis žodį, aš — du, Filomena — keturis; aš — du. Šerelis — keturis, Filomena — keturiasdešimt keturis, ir vėl nuo pradžios ligi esminių klausimų paties gyvuonio.

Ir taip nuosekliai ėmė aiškėti:
kad ši rezidencija dar, amžiną atilsį, kankinės Monikutės laikais buvo visiškai išpirkta ir jau antrųjų vedybų dieną testamentu užrašyta Filomenai;

kad Nikodemas, dar prieš pasidarydamas "realesteitininku", Amerikoje jau du kartu buvo gavęs trūkį;

kad pas Šerelius nuolatos vieši kone visi šios kolonijos rašytojai, žurnalistai, daktarai, dvasininkai ir net filosofai — ir visi iš vaišių išeina keturpėsti, nes taip mokanti ponia padaryti;

kad ponią Filomeną naktį dažnai pažadina strėnų dieglys, o Nikodemas miegodamas velniškai knarkia ir tuo savo lokio garsu jau buvo kartą prisišaukęs į rezidenciją visą vagių gengę.

Na, o pagaliau iškilo ir gana rizikinga problema.
— Reiškia, ponas svety, o kaip jūs žiūrite į mūsų veiksnių politiką? — staiga prabilo Šerelis, aštriai smeigdamas į mane nepatikimai primerktą akį ir piktokai grauždamas ungurio nugarkaulį.
— Politika . . . Politika, vadinasi, politika ... — pradėjau mikčioti sumišęs, nesgi, kvailas, iš anksto nebuvau apsiuostęs, tarp kurios partijos šulų mano šeimininkas stovi. — Politika, matote, sakau, yra iš prigimties nedorovingas menas . . . Bet mes, kaip kovingasis tautos avangardas, negalime ir jos išvengti . . . Suprantate? . . Ypatinga mūsų tautos padėtis šiandien iš mūsų reikalauja ryžto, pasišventimo, situacijos įvertinimo ir net nusižeminimo vardan aukšto tikslo . . .
— Ne, šlovingasis ponuli! — griausmingai
sušuko Nikodemas Šerelis, trenkdamas kumščiu į šalia lėkštės pasidėtą sviestu apteptos duonos riekę. — Nusižeminti — tai jau ne aš! Tik įsivaizduok tamsta. Aš esu žmogus bepartyvis ir, kaip Dievą myliu, visų bendrinių ir atskirinių organizacijų parengimuose visada sėsdavau į pirmą eilę. O toms mūsų veiksnių galvoms ir pusgalvėms tai į krokodilo žiotis lygiai pildavau po čierką į kairę ir į dešinę, kiekvienam po tiek pat krumpliu atmieravęs. Štai čia net ir Simui Kudirkai daviau daug geriau užkąsti, negu visi kiti. O kai norėjau su juo amžinam atminimui nusifotografuoti, tai tie mūsų veiksniai taip susigrumdė dėl pirmenybės, kad toje istorinėje fotografijoje greta Kudirkos išėjo tiktai frontininko galva, tautininko alkūnės, krikščionio demokrato bobos padurkas ir mano kelnės . . . Dabar gana, sakau, Nikodemai! Nebūk ir tu durnas! Nuo šiol tegul tasai jūsų politikos žaltys maitinasi patsai savo uodega! . . Va.

Šerelis pradėjo jau tikrai pykti ir net į man pristumtą košelienos lėkštelę įspiovė žuvies ašaką. Laimei, ponia Filomena, matyt, iš patyrimo nujausdama dar didesnę audrą, pati pakeldama taurę meistriškai užvaldė situaciją ir, jai pirmininkaujant, pradžioje visi su įsijautimu užtraukėme Šerelio labai mėgiamą "Ei, dūdū dūdū, šiaudai be grūdų . . .", paskui — "Tu, žilviti, tuta tuta, žilvitėli tuta . . ir bendruomeniškai sutartinai užbaigėme — "Ko liūdi, putinėli, ko liūdi, ko liūdi, levendrėle, ko liūdi

O dar po valandėlės, nežinau, ar nuo tų dainų, ar nuo per didelio įsijautrinimo, kažkodėl mano akyse Nikodemas Šerelis pradėjo lyg ir tolti ir plonėti, ponia Filomena nepaprastai platėti, o stalas pavirto lyg ir Žuvinto ežeru, kurį ėmė dengti šilto Lietuvos vasaros vakaro rūkas . . .

Staiga pajutau, kad kažkas labai atsargiai beldžiasi man į šonkaulį. Pramerkiau blakstienas, bet absoliutinėj tamsoj arti prie ausies išgirdau tik Filomenos balsą:
— Ponas poete, aš tik norėjau paklausti, ar jums pusryčiams išvirti kietą ar minkštą kiaušinį?..
— Tebūnie kietas ... — vos ištariau drauge su atodūsiu ir vėl leidausi sapne skraidyti virš savo gimtosios Dzūkijos mėnulio apšviesto beribio lubinų lauko.

Rytą išvykdamas į kitą kultūrinių misijų stotį, ir aš Nikodemui Šereliui padovanojau savo knygą. . .


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai