Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOVOSE DĖL LIETUVOS PDF Spausdinti El. paštas
Stasys Raštikis, buvęs Lietuvos kariuomenes vadas: KOVOSE DĖL LIETUVOS. Karlo atsiminimai. II dalis. Išleido Lietuvių Dienos, Los Angeles, Calif., 1957. Tiražas 2,000. Kaina $7.00. 688 pusl.

Pasirodęs Stasio Raštikio atsiminimų II tomas gal dar greičiau buvo išgraibstytas, negu pirmasis. Tai rodo, kad knyga yra verta dėmesio.

Antrame tome Stasys Raštikis toliau pasakoja Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos gyvenimo įvykius ir savo šeimos bei savo asmens išgyvenimus, susijusius su tais įvykiais. Atidengia daug naujų dalykų, visuomenei dar iki šiol nežinomų ar mažai žinomų. Nors autorius tame laikotarpyje beveik nebuvo atsakingose Lietuvos valstybės pareigose, tačiau, būdamas populiarus lietuvių visuomenėje, ką ir jis pats ne kartą pripažįsta, turėjo progos iš arčiau ar iš toliau tuos įvykius stebėti, tiesiog ar netiesiog su jais susidurti ir juos gana tiksliai aprašyti, net atitinkamais dokumentais paryškinti. Pasakojimo stilius ramus, aiškus, tik tose vietose, kur autorius polemizuoja su savo oponentais, pasirodo neramesnis.

Į antro tomo atsiminimus įtrauktas yra autoriaus žmonos dienoraštis, ypatingai ryškiai vaizduojąs bolševikų okupacijos metu ištikusią jo šeimą tragediją. Ne vienc Raštikio, bet tūkstančius lietuvių šeimas ištiko panaši nelaimė. Tai lietuvių tautos kruvina istorija, atpasakota kaip koka didinga tautos epopėja.

Ši knyga, jei stiliaus atžvilgiu ir psichologiniu įsijautimu yra kiek silpnesnė už prof. St. Ylos "žvėrys ir žmonės Dievų miške", tai savo istorinės medžiagos gausumu pralenkia aną.

Knyga pradedama paskutiniu nepriklausomos Lietuvos ministerių kabineto posėdžiu, svarstant Maskvos ultimatumą. Skaitai ir netiki, kad Lietuvos valstybės vairuotojai per septynis mėnesius po bolševikų bazių įsteigimo Lietuvoje nematė reikalo rimčiau pagalvoti, kas gali ištikti lietuvių tautą ir, kiek galimybės leido, pasiruošti svetimai okupacijai.

Autoriaus principingumas ir tikras patriotizmas pasireiškė ne tik nepriklausomos Lietuvos metu santykiuose su totalitarine valdžia ir su lietuvių visuomene, bet ir vokiečių okupacijos laikais, santykiuose su nacių užmačiomis įtraukti jį į savo civilinės valdžios patikėtinius ar suorganizuoti lietuvių karinius dalinius. Visur jis laikėsi tikros lietuviškos linijos.

Stasys Raštikis savo atsiminimų II tome jautriai ir vietomis net pasikarščiuodamas atsako buvusios Lietuvos kariuomenės ir jo paties, kaip kariuomenės vado, kritikams. Negalima sutikti su kai kurių kritikų pareikštomis drastiškomis nuomonėmis, bet reikia pripažinti, kad ten yra ir dalis teisybės. Kritikai, pasidavę kraštutinei pacifizmo įtakai ir beveik visai nesigilindami į skirtingas kario gyvenimo sąlygas, perdaug šališkai vertina Lietuvos kariuomenę, ypač jos karininkus, o Stasys Raštikis, žiūrėdamas į tą klausimą vien iš kario požiūrio, visu šimtu procentų gina kariuomenę. Labai gerai, kad buvęs kariuomenės vadas visu savo sugebėjimu užstoja Lietuvos kariuomenės ir karininkų garbę. Bet Lietuvos kariuomenės vaidmenį reikia vertinti viso krašto gerovės požiūriu, o ne grynai kariška akimi. Kariuomenė nėra krašto gerovės pagrindas, ji tik laiduoja kraštui saugumą. Lietuvos kariuomenėje buvo tam tikrų nenormalumų, kuriais Lietuvos visuomenė piktinosi, bet ano režimo metu savo jausmų negalėjo viešai pareikšti.

Kas nedirba, tas neklysta, tad ir atsiminimų autorius vienu skyreliu prisipažįsta prie savo gyvenime padarytų klaidų. Bet atrodo, kad tos jo suminėtos "klaidos" iš tikrųjų nėra klaidos. Gal gen.  St. Raštikis savo gyvenime padarė vieną didelę klaidą, kada, prezidentui A. Smetonai sušaukus tautininkų seimą, kaip demokratas ir principų žmogus, nepasitraukė iš kariuomenės vado pareigų, o laukė, kol tautininkai privertė jį pasitraukti.

Baigiant tenka paminėti kai kuriuos atsiminimų trūkumus. Jei I tomui nevisai derėjo iškilminga antraštė, tai juo labiau antrajam. čia ir antroji antraštė "Kario atsiminimai" netiksli, nes autorius aprašomajame laikotarpyje nebėjo kario pareigų. Mano manymu, geriausiai būtų tikę antrąjį atsiminimų tomą pavadinti ketvirtos dalies vardu — "Sudužusio laivo keliais".

Autorius kai kuriuos įvykius pasakoja ne chronologine tvarka, bet turinio atžvilgiu, tad yra daug pasikartojimų. Daug polemizuojama su oponentais, parenkama datig argumentų, kartais ir mažai įtikinančių ne tik oponentą, bet ir patį skaitytoją. Atrodo, kai kuriems asmenims be reikalo priskiriama didelių nuopelnų. Ir visai be reikalo kai kurias vietas paryškina "pranašingais" sakiniais, kuriems ir pats netiki.

Bet nežiūrint kai kurių neesminių trūkumų, Stasio Raštikio atsiminimai bus skaitomi ne tik dabartinės kartos, bet ir ateinančių lietuvių kartų. Tai kapitalinė knyga, lengvai, gyvai ir vaizdžiai pasakojanti nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, o ypatingai apie Lietuvos okupacijas ir lietuvių tautos išsibarstymą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai