Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MOTIEJUS GUSTAITIS IR JO KŪRYBA* PDF Spausdinti El. paštas


Trylika (30 dabar) metų sukakus nuo poeto Motiejaus Gustaičio mirties, pasirodo šis jc raštų rinkinys. Paskutiniai poeto žodžiai prieš mirtį, sako, buvę "Saugokite mano raštus". Garb'ngojo velionies paskutinės valios vykdytojai pasirūpino, kad jo raštai būtų ne vien saugojami, bet ir išleisti. Tai buvo reikalinga ir mirusiam pcetui pagerbti ir mūsų literatūrai jį visą iš naujo pristatyti. Mat, Gustaitis, nors buvo didelis poezijos gerbėjas, visą amžių ja gyvenęs, nuolatos šį bei tą rašinėjęs, bei tais nėjęs, nors jo eilėraščių dažnai pasitaikydavo įvairiuose leidiniuose ir periodinėj spaudoj nuo pat "Tėvynės Sargo" laikui), pats tačiau, be kelių plonų rinkinėlių, menkai paplitusių, nesuskatc nei išleisti, nei paruošti spaudai bent apypilnio savo poezijų rinkinio.

M. Gustaitis dėl sunkoko, nevisuo-met sklandaus eiliavimo — ypač su rimais jam būdavo keblu — nelabai buvo mėgiamas skaitytojų, nevienodai vertinamas nė kritikų. Adomas Jakštas Gustaitį vadina par excellence simfoningos sielos pcetu ir jo poeziją priima labai palankiai.-) J. Tumas- Vaižgantas, išbaręs "Tėvynės Ašarų" autorių už visokias kaltines-veltines, be jokios fantazijos eiles, čia pat nustemba: "ir kadgi šiūptels, tai net atsiloši: ir forma bus ki-istalinė, be jokios dėmelės, ir rimas elegantiškas, įvairus, įdomus ir skambus, ir vaizdų bus, ir meilaus, nemelagingo, už širdies tveriančio jausme, daug inteligencijos ir maestriškumo".3) V. Bičiūnas M. Gustaitį vadina kilnios širdies dainium, labai palankiai apibūdina jo kūrybą, o į klausimą, dėl ko daug kas jam prikaišioja šaltumą ir poetinio jausmo stoką, atsako: "Todėl, kad M. Gustaitis nebuvo ekspromtininkas ir novatorius. Jo poezijos šaltiniai — ne audringi ir aistringi jausmų siaubai, bet estetinio jautrumo ir švelnaus jausmingumo kupina širdis".4)

*) 1940 metais Lietuvoje pasirodė "Motiejaus Gustaič;o Raštai". Juos suredagavo ir įžangą parašė V. Mykolaitis-Putinas. Knyga dėl karo niekados nepasiekė skaitytojų. Išliko tik keletas egzempliorių, kurių vieną turi Alg. šalčius. Jo rūpesčiu ir turime čia nurašytą Vinco Mykolaičio įžangą. Ją dedame, atmindami poetą Motiejų Gustaitį ir norėdami skaitytojui pateikti šią studiją. "Motiejaus Gustaičio Raštus" buvo išleidusi Sakalo bendrovė Kaune, autoriaus broliu Miko ir Kazio, o ypač A. Gustaitytės ir jos vyro Petro šalčiaus pastangoms. — Redakcija.

E. Radzikauskas M. Gustaitį laiko pomaironinio mūsų laikotarpio pirmąja kregžde. Jis — "pirmas pradėjusis ir temų ir formos atžvilgiu jieškoti naujesnių, laisvesnių ir platesnių kelių ir galimybių poetinei lietuvių minčiai ir lietuviškai eilėdarai.5) E. Viskanta, kaip ir J. Tumas, nepatenkintas M. Gustaičio poezijos sausumu, jausmo stoka ir eilėdaros technikos menkumu, randa tačiau ir gražių dalykų.6) Paeraliau F. Kirša "Meilės" autorių laike, turbūt, didžiausiu lietuvių poetu, kone genijum.7) Jaunųjų literatų tarpe M. Gustaitis turi taip pat nemaža nuoširdžių gerbėjų.

Iš šitų nelygių, kartais visai priešingų vertinimų, taip pat ir iš skaitytojų nuomonių paaiški vienas įdomus dalykas: M. Gustaitis nepatinka maironinės poetikos šalininkams. Kas įpratęs į elementarinį Maironio ir jo mokyklos eilių lengvumą ir skambumą, kas maironiškąjį jausmingumą, patosą, minties aiškumą, tiesioginį pasisakymą ir savaime suvokiamą vaizdingumą laiko vieninteliais poezijos ir kūrybingumo požymiais, tas M. Gustaičio nemegs ir jo nesupras. Maironis ir Gustaitis — tai du visai skirtingi poezijos kūrybos metodai, pasiekę ne mažiau skirtingų rezultatų.

Tačiau palikę nuošaliai šių dviejų poetų kūrybos lyginimo klausimą, pirm negu pradėsime M. Gustaičio poezijos apžvalgą, susipažinkime su svarbesniaisiais poeto gyvenimo duomenimis. Poeto tėvai, Kazimieras ir Elzbieta Bairūnaitė Gustaičiai turėjo gražų ūkį ir plytinę Rokų kaime, Augštosios Panemunės parapijoj. Ten ir gimė jiems trečias sūnus Motiejus 1870 m. vasario 27 d. Savo eiliuotoj autobiografijoje poetas sako, kad jo senolių gimtinė buvus Guduos ties Berez'nos upe, ir ten jie vadinosi Gustovais. Vienas iš jų, pabėgęs nuo baudžiavos į Lietuvą, įsigijo ūkį panemunėj, vedė lietuvaitę h- sulietuvėjęs tapo šakotos Gustaičių šeimos ainiu.

Motiejus, eidamas 8 metus, neteko motinos. Jos atminimui skirtame sonete vėliau poetas apraudojo tą smūgį:

Aštuntojo rudens rūsčioji diena!
Gyvenimo sutraukius sietą,
Tu jai paskyrei vystamą velėną,
O man našlaičio vardą kietą.

Baigęs pradžios mokyklą Panemunėj, 1881 m. Motiejus įstojo į Marijampolės gimnaziją, kur baigęs 5 klases, išvažiavo į Seinų dvasinę seminariją 1893 m. Varšuvoj jis buvo įšvęstas kunigu. Keletą metų pabuvęs Marijampolėj vikaru, vyskupo Baranausko leidžiamas, išvažiavo studijuoti į Vakarų Europą. Rearensburge studijavo bažnytinę muziką, Romoj teisę, o Friburge literatūrą ir meno isteriją, čia gavo filosofijos daktaro laipsnį, parašę 3 disertaciją apie Adomo Mickevičiaus "Krymo Sonetus". Šveicarijoj jis pradėjo ir pats rašinėti eilėraščius.

O grožio deivę pirmąkart
Išvydau Alpių dausuose,
Kuriai simfonijos dvasia
Pamokė ritmiškai pritart —

pasisako minėtoj autobiografijoj.

Šveicarijoj ir, iš viso, užsieny praleistas laikas davė apsčiai medžiagos Gustaičio kūrybai. Sonetuose randame keletą ciklų, kur tų kraštų įspūdžiai ir gamtos motyvai pinami su Lietuvos atsiminimais, arba šiaip kokiomis poeto refleksijomis.

Grįžęs iš užsienių, kun. Gustaitis buvo paskirtas kapelionu ir tikybos mokytoju Marijampolės gimnazijoje, čia jis apie save spietė gabesniuosius mokinius, davinėjo jiems knygų skaityti, organizavo chorą, supažindinėjo su tautiniais reikalais, spauda ir literatūra, žodžiu, tęsė ir papildinėjo tą patį tautinio jaunuomenės sąmoninimo darbą, kurį uoliai varė ir vyresnysis jo kolega P. Kriaučiūnas.

M. Gustaitis buvo vienas iš "žiburio" draugijos organizatorių ir sumanytojų. 1906 m. įsikūrusi ši Suvalkijos švietimo draugija, kitais metais atidaro Marijampolėj pirmą lietuvių mergaičių gimnaziją, kur M. Gustaičiui tenka ir direktoriauti. Jį taip pat randame ir "Gabijos", muzikos, literatūros ir dramos draugijos, iniciatorių būrely.

Prieš pat karą važinėjo į Ameriką aukų švietimo reikalams rinkti. Ta proga Amerikoj išspausdino "Tėvynės Ašaras", "Meilę", "Aureolę" ir "Lietuvos Vyčių dovanėlę". Amerikos įspūdžių randame ir jo poezijose. Vokiečiams okupuojant Lietuvą, pasitraukė su "žiburio" gimnazija į Trakus, o paskui į Jaroslavlį, Rusijos gilumoj. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, gavo tvarkyti ir vesti "Žiburio" įsteigtą Seinų gimnaziją. Seinus lenkams okupavus, įsikūrė su savo gimnazija Lazdijuose. Be direktoriaus ir pedagogo darbe, rašinėjo dar eilėraščius ir su ypatingu pamėgimu ska'tė lotynų klasikui ir nemaža jų išvertė i lietuvių kalba. Mirė Lazdijuose širdies liga 1927 m. gruodžio 23 d.

Motiejus Gustaitis buvo gilios erudicijos, kilnios sielos ir taurios širdies žmogus. Visados taktiškas, saikingai -, ramus, maloniai nušvitusiu veidu. Savo poelgiuose ir darbo metoduose buvo įsigijęs ir išviršinių poniškumo žymių. Vaikščiodavo lėtai, kalbėdavo atsargia', malonaus tembro nustatytu balsu, mėgdavo turėti gražios rašysenos sekretorių, kuriam diktuodavo visa, kas tik buvo rašytina. Savo eiles redaguodavo, taisydavo pamažu, neskubėdamas, nerikarščiuodamas ir sverdamas kiekvieną žodi. Klausdavęs ir kitų nuomonės, bet jų beveik niekad neklausydavęs, o kartais su maloniu šypsniu pašiepdavęs. Tokis poeto charakteris ir jo darbo metodas atsispindi ir jo kūryboj.

M. Gustaičio lyrika yra sunkoka formos ir stiliaus atžvilgiu, rimta ir net rūsti savo turiniu. Gustaitis — ne lengvo jausmingumo, ne svajingo muzikalumo dainius, bet gilios refleksijos, maldingos ekstazės ir abstrakcijų mintytojas. Gustaitis, paneigęs žemę su jos aistromis, į gyvenimą žiūri iš idealų ir pareigų augštybės. Grynas idealizmas ir antžemiškų augštybių pamėgimas primygtinai pabrėžiamas tuose eilėraščiuose, kurie turi aiškų poetinio credo pobūdį, kuriuose Gustaitis poetiniais vaizdais nagrinėja poeto pašaukimo temas. Toki yra "Sielos akordų" eikliai: "Pašaukimas", "Poezija", "Baltoji Viešnia," "Glorija". Ciklius "Poezija", kuriame randame, berods A. Mickevičiaus didžiosios improvizacijos atgarsių, nors nepriklauso prie geresniųjų Gustaičio kūrybos pavyzdžių, tačiau gerai charakterizuoja idealistinius poeto sielos ir vaizduotės polėkius:

Sparnų pavėsy aš globoju
Skaisčią dvasią,
Mėgėją grožio ir idėjų,
Sielą drąsią.

Kaip skaistus Grožybės dangus!
Nūn širdžiai sakyte kas sako —
Ant žemės gyvenimo tako
Negal sau pakakti žmogus.

Iš kosminių visumos sferų, kur skamba didinga pasaulių harmonija, poetas maldingai sušunka:

Palaimink, Augščiausias, putelę,
Kuri vandenyno ne šito,
Bet skirtą pajutus jai kelią,
Ties kojomis Tavo nušvito.

Jei grįžt reiks iš dvasių srities,
Giedriųjų aidų sutartinė
Tegu jos kelionę nušvies
Ir giesmę primins cherubine.

Jei šituos posmuos be idealistinių poeto dvasios polėkių randame dar r abstraktinį idėjinį simbolizmo pagrindą, tai "Baltojoj Viešnioj" pajuntame jau pačią simboliką, sukurtą kaip VI. Solovjovo, iš dviejų pasaulių antitezės; viršuj — skaisčios idealo augštybės. o apačioj — rusenanti žemės piktybių ugnis:

Jos žvilgsnis pilnas ugnies
Tvaskėdams ant mano širdies,
Apsnūdusius kėlė jausmus
Ir glūdinčias gelmėj mintis;
Toli gi ruseno ugnis,—
Jos dūmams netemdinti mus!

Toli, toli, matai, kas švinta?
O marios ūžia, vėtros kaukia!
Ar tu pažįsti tą žibintą,
Kurio linkui burelė plaukia?

Tas pats skridimas nuo žemės į idealo sritis reiškiamas ir kiek sentimentaliniame, melodingame "Ilgesy" (žvaigžde mano, žvaigžde šviesi...). Trečiame šio cikliaus eilėrašty atsiskyrusio nuo žemės poeto vienatvės jausmas tiksliai apibūdina Gustaičio kūrybos būklę ir dvasinį jo poezijos charakterį:

Ir stebiuos, manyt pagavęs,
Jog pasaulį apkeliavęs,
Žemės purvo neliečiau. —

Tik ant kalnų, ant augštųjų,
Ant viršūnių jų baltųjų,
Prarymojau, pamąsčiau.

Pridėkime čia dar vieną iš geresnių M. Gustaičio eilėraščių, — ir jo kūrybinė ideologija iš jo autocharakte-ristikes bus mums visai paaiškėjusi:

Ir kas man ta žemė? Jos išsižadėjau.
Ir kas man tie žmonės, kuriuos pamylėjau ?
Aš numiriau jiems.

Tavy, Sutvėrėjau, gyvenimas mano Banguoja, kaip srovė plataus okeano. Nutolus žmonėms.

Per ilga būtų cituoti visą šį kilnų eilėraštį, čia mes turime gražų pavyzdį, kaip išgyventos idėjos, atitinkančios poeto sielos būtį, gali tapti lanksčia kūryboi medžiaga ir visai tiksliai aptarti vyriausius jo kūrybos pradus.

Konstatavę šitokį poeto nutolimą nuo žemės į padanginių idėjų ir moralinio gėrio auugštybes, ar mes jau turime teisę kaltinti poetą kraštutiniu individualizmu, užsidarymu savyje ir egoistiniu savo artimo, tautos ir visuomenės reikalų nepaisymu? Aš manau, kad ne. Gustaičio idealizmas, estetizmas ir individualizmas yra humanistinis ir altruistinis. Poetas nori ištrūkti iš žemės varžtų ir tuo pačiu metu kenčia dėl tos žemės. Iš čia, berods ir kyla jo poetinės inspiracijos. Poetas neužsidaro savy, bet veizi į žemę, į tautą, į žmones. Tik tautos ir žmonių reikalus jis ima nekasdieninio gyvenimo plotmėj, bet skatinamas kilnesnių aspiracijų — siekti tiesos, gėrio ir grožio. Kokių nors visuomeninių programų ir šūkių, kokio ners siauro ekskliuzivizmo idealistinėj Gustaičio poezijos ideologijoj nėra. Gyven'mo kelių įvairumas niekam neduoda teisės smerkti tų, kuriais jis pats neina, jeigu tik jie yra pažymėti siekia ar tokia kilnaus idealo gaire. Ar ne šią mintį gražiu, poetiniu vaizdu paryškino pas Gustaitis eilėrašty "Ant kryžkelės" ? Trys berneliai, prijoję kryžkelę, klausia senelį, kuriuo keliu jiems joti. Pasirodo, kad visi trys keliai yra pavojingi. Trys berneliai išsiskirsto į tris šalis,

O senelis taip dūmoja,
Grįždamas taku:
Daug kliūčių, daug pavojų —
Dalią rast sunku.

Nors jojėjas augšto kelio
Laimės neregės,
Bet ant balto jo žirgelio
Įpėdinis sės.

Ir pasieks tvirčiausią pilį
Ant augštų kalnų,
Kur gyvena tiesą mylį
Sūnūs milžinų.

Be grynai ideologinių, abstraktinių, "padangiškų" temų, M. Gustaičio kūryboj apsčiai esama ir gyvenamojo laiko atgarsių, susiejimo su žeme, su visuomenės ir tautos reikalais. Norėdamas būti aktualus, jis kartais seniau parašytus eilėraščius perredaguoja, duodamas jiems naują kontekstą, arba priderindamas naujoms aplinkybėms. Pvz. "Tėv. Sargo" 1904 m. 2-3 n-ry randame eilėraštį "Rauda"; "Vaivorykštės" 1913 m. 1 kn. tas pats eilėraštis kiek pakeistas ir pavadintas "Špižinis varpas"; prasidėjus didžiajamkarui, "Tėvynės ašarose" tas pats "Špižinis varpas" vėl perredaguotas, pritaikytas karui ir pavadintas "Tėvynės rauda".

(Bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai