Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROTO PSICHOLOGIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS PAŠKUS   
KOGNITYVINĖ  TERAPIJA

James Hillman, vienas žymiausių gelmių psichologijos atstovų, nusiskundžia, kad šiandienos psichologijai pritrūko svarių idėjų. Jas pakeitė tyrimų projektai, socialinės programos, įvairūs terapijos būdai. Profesinės psichologijos žargone techniškos sąvokos dauginasi, kaip grybai po šilto vasaros lietaus, tačiau kūrybingos įžvalgos yra retas svečias. Šiuo metu klinikinėje (gydomojoje) psichologijoje priskaitoma arti 300 terapijos būdų. Tuo tarpu nuo Freudo ir Jungo laikų tepasirodė viena reikšmingesnė psichologinės sistemos atžala. Šioji šaka vadinama pažinimo arba kognityvinės psichologijos vardu. Nors jos teoriniai pagrindai nėra sudėtingi, vienok jos praktinis pritaikymas yra gana platus.

Pritaikomoji pažinimo psichologija išsiskleidžia į kelias šakas: elgesio pakeitimo būdai (Michael Mahoney, Donald Meichenbaum); kognityvinė te-terapija1 (Aaron Beck); daugiaformė terapija (Ar-nold Lazarus); loginė - emocinė terapija (Albert Kilis). Nors šios šakos skiriasi praktiniais gydymo būdais, jos visos pabrėžia logiško galvojimo reikšmę sveiko ar jausmiškai sužaloto žmogaus gyvenime. Šiuo metu Beck'o ir Ellis'o sistemos yra stipriau teoriškai pagrįstos nei kitos pažinimo terapijos atžalos. Jų gydymo metodai taip pat yra plačiai naudojami visoje Amerikoje. Todėl, aprašydamas kognityvinės psichologijos teorinius pagrindus bei praktinius gydymo būdus, remsiuos šių dviejų šulų įžvalgomis.

i. Filosofinės pažiūros
Iš visų kognityvinės psichologijos atstovų, filosofiniu atžvilgiu, Albert Ellis bene bus pats svarbiausias. Jis, kaip ir kitos tradicinės psichiatrijos ir psichologijos mokyklos (psichoanalizė, neuro-psichiatrija ir behaviorizmas) savo sistemą laiko moksline. Jo nuomone, mokslas yra logiško galvojimo vyksmas ir įvairiais matavimais patvirtintos išvados. Tokiu būdu mokslininkas yra ir kiekvienas logiškai galvojąs žmogus, ir laboratorijoje tyrimus vedąs specialistas.2 Abu mat remiasi išvestiniu (deduktyviniu ar indiiktyviniu) protavimu. Abu naudojasi stebėjimo įrankiais: juslėmis ar kokiais nors sudėtingesniais aparatais, kaip pvz. mikroskopais, teleskopais ir t.t. Toliau Ellis tvirtina, kad tik tos išvados, kurios yra patvirtintos tiesiogiu juslių pažinimu ar mokslinių įrankių tarpininkavimu, yra tikros. Visos kitos išvados, jo įsitikinimu, tėra tik burtai, prietarai ar magija. Sakysime, Dievo negalime apčiuopti jokiais moksliniais įrankiais, todėl tikėjimas į Dievą esąs magiško, ne moksliško galvojimo išdava. Užtat tik ateistas, nepripažįstąs jokios dievybės, esąs sveiko, t.y) moksliško, galvojimo pavyzdys.

Šioje vietoje Ellis nejučiomis nuslysta į metafiziką. Ateistas mokslininkas virsta ateistu tikinčiuoju. Mat Ellis savo filosofiją parėmė metafizine (epsitomologine) prielaida, jog tai, ko mes negalime pažinti juslėmis ar pagalbiniais moksliniais įrankiais, iš viso neegzistuoja. Šitokia prielaida nėra mokslinė. Jos tikrumo negalima įrodyti. Todėl ir Ellis'o tariamai mokslinę pasaulėžiūrą reiktų vadinti "religija be Dievo". Iš tikro, filosofiniu požiūriu Ellis nieko naujo nesugalvojo: užsilipęs ant Markso ir Freudo pastatytos pakopos, jis pakartojo jau anksčiau girdėtas mintis.3

Nors ir stovėdamas ant materialistinės filosofijos pakopos, Ellis, anaiptol nesimėtą i determinizmą. Jis netiki, kad žmogaus veiksmai yra apspręsti neurocheminių elementų, pasąmonės reiškinių (Freudas) ar aplinkos įtakos (Skinner). Kaip Carl Rogers ir Viktor Frankl, Kilis tiki, kad žmogus yra laisva būtybė. Tiesa, jo laisvė yra apribota fizinių, psichinių bei socialinių sąlygų. Bet, nors individas dažnai tų jam duotų sąlygų pakeisti negali, jis visada gali keisti savo laikyseną jų atžvilgiu. Kiekvienas žmogus, kaip tas kalinys, pro savo kalėjimo langelį gali matyti žvaigždėtą dangų arba purviną žemę. Taigi, anot Kilis, asmuo yra atsakingas už savo asmenybės išsiskleidimą ar už jos suardymą.

Doros srityje Kllis'o sukurta sistema krypta į hedonizmą: "Siek momento malonumų, bet pasverk juos ateityje numatomomis pasekmėmis".4 Malonumams matuoti Kilis skolinasi "laimės skaitiklį" iš Bentham'o, 19-to a. anglų filosofo. Šis laimės skaitiklis nurodo: "Elkis taip, kad malonumų skalė nusvertų nemalonumų rodyklę". Kllis'o nuomone, "atsisakyti malonumo reikštų atsisakyti gyvenimo tikslo".5 Šiuo atžvilgiu Kllis'o lėkštas hedonizmas susikerta su Franklio giliu personalizmu, tvirtinančiu, jog ne malonumas, o prasmė yra žmogaus giliausias troškimas. Laimė ir malonumas pasiekiami tik prasmės keliu. Logoterapijos ir ra-cionalinės terapijos pažiūros dar labiau susikryžiuoja, palietus lytinę sritį. Kllis'o supratimu, labiausiai prieinama ir bene intensyviausiai išgyvenama malonumo forma yra lytinis santykiavimas. Todėl Kilis žodžiu ir raštu skelbia lytinio gyvenimo laisvę.6 Frankl teigimu, lytinis santykiavimas yra meilės išraiška, o ne vien tik fizinių poreikių patenkinimo priemonė. Tik meilės kontekste lytis teikia žmogui džiaugsmą.

Paradoksas Kllis'o filosofijoje keistoku būdu pasikartoja ir jo etikoje. Filosofijoje Kilis mokslininkas nejučiomis virsta "tikinčiuoju". Ktikoje Kilis hedonistas virsta stoiku. Gyvenime jis yra darbštus, drausmingas, neištaigus, realus. Jis netiki jokiomis utopijomis. Savo klientus jis moko priimti pasaulį tokį, koks jis yra: netobulas, neteisingas ir nelaisvas.7 Jis nuolat jiems primena žinomą faktą, kad žmogus niekuomet negaus viso to, ko jis nori, ir visiškai neišvengs viso to, ko nenori. Vilčių sudužimas (frustracija), liūdesys ir kančia yra žmogaus gyvenimo neišvengiama dalis. Jis teigia: "Jei nori patenkintai gyventi pasirinktoje bendruomenėje, privalai atsižvelgti į kitų reikalus ir parodyti bent šiek tiek meilės kitiems".8

Teorijoje Kilis, kaip ir Freudas, religiją laiko pagrindine neurozės priežastimi. Tačiau praktikoje jis pripažįsta, kad tik fanatiškos, kietai puritoniškos religijos apraiškos žaloja žmogų. Priešingai, humaniškos religijos, priimančios žmogaus trapumą, yra visiškai racionalios ir girtinos bei priimtinos terapijoje. Tiems, kurie dirba su krikščionimis ar žydais, Kilis pataria susipažinti su Šv. Raštu. Tokiu būdu jie gali pataisyti klientų iškraipytą supratimą sveiko humanizmo Naujajame Testamente. Kai kurie racionalinės terapijos atstovai eina dar toliau. Jie teigia, kad teorinius psichinio gydymo metodų pagrindus galime rasti Šv. Rašte. Praktinis šių principų pasisavinimas gali vesti į gilesnį religijos supratimą.9 Iš tiesų, kognityvinės terapijos metodai vis plačiau ir plačiau panaudojami pastoracinėje psichologijoje.10 Kognityvinė psichologija ir terapija nėra surišta su jokia filosofija, pasaulėžiūra ar socialine sistema, ir todėl tikintysis ar ateistas, krikščionis ar musulmonas, marksistas ar kapitalistas gali lygiai veiksmingai pasinaudoti jos metodika ir įžvalgomis. Mat ji remiasi visuotinėmis žmogaus vertybėmis ir sveika galvojimu pagrįsta logika.

2. Teorinis pagrindas

Kognityvės psichologijos šulai jos vedamąją mintį pasiskolino iš romėnų filosofo Kpicteto, gyvenusio pirmame šimtmetyje prieš Kristų. Pasak šio Romos stoiko, "Ne patys dalykai, bet galvojimas apie juos suerzina žmones".11 Kitaip sakant, žmonės atsiliepia į išorės veikimą taip, kaip jie tą apraišką supranta, o ne taip, kaip iš tikrųjų yra. Sakysime, praeinąs pažįstamas neatsako į mano pasisveikinimą. Mano jausminė atliepą į šį faktą priklausys nuo to, kaip aš šį įvykį sau išsiaiškinsiu. Jei bičiulio tylą palydėsiu mintimi: "Jis tyli, nes ant manęs pyksta", — kaltės jausmas perbėgs mano kūną. To pasekmėje greičiausiai pradėsiu kratyti savo sąžinę. Priešingai, jei jo tylą suprasiu, kaip sąmoningą manęs pažeminimą, tuomet pykčio jausmas sukils manyje. Jei, pagaliau, tas pažįstamo elgesys mano bus vėl kitaip suprastas: "Jis taip kažkuo susirūpinęs, jog manęs net nepastebėjo", — tuomet rūpestis ar užuojauta sujaudins mano širdį. Žodžiu, skirtingas įvykių išaiškinimas iššaukia skirtingas jausmines atliepas, kaip pvz. pyktį, gailestį, liūdesį, džiaugsmą ir t.t. Iškreiptas (negatyvus) galvojimas sukelia iškreiptus (negatyvius) jausmus, o pozityvus galvojimas yra lydimas pozityvių jausmų bei psichinių pergyvenimų.12 Todėl peršasi išvada, kad, norint atitaisyti iškreiptus jausmus, reikia, visų pirma, atitaisyti asmens iškreiptas pažiūras į save, aplinką ir gyvenimą aplamai. Kitaip sakant, asmens emocinė sveikata didžia dalimi priklausys nuo jo pažiūrų į tikrovę.

Norint ligą pagydyti, pirmiausia reikia ją atrasti, atpažinti. Norint iškreiptas pažiūras atitie-sinti, reikia iškrypimus atpažinti, o tai nėra taip lengva. Mat tos iškreiptos pažiūros, kaip viltas prisidengęs avies kailiu, tūno pasąmonės paviršiuje. Tos slaptos mintys, dažnai apsigaubusios altruizmo skraiste, siurbia jausminės energijos syvus. Kog-nityvinės psichologijos mokyklos (A. Beck, A. Kilis) kaip tik ir padeda tokias žmogaus psichei žalingas mintis atpažinti ir jas pakeisti. Jas aprašydamas, A. Beck jas sugrupuoja į automatinių minčių grupę. Kilis gi, suskirsto jas į neracionalaus galvojimo kategorijas.

a. "Automatinės" mintys

Beck'o supratimu, neurotinių ligų pagrindas yra netikslus galvojimas arba iškreiptos mintys. Jos veikia kaip sąlyginiai refleksai. Kitaip sakant, jos nėra nei apgalvotos, nei įgimtos, bet asmens įsigytos ar išmoktos gyvenimo eigoje. Jos pasireiškia savaime, žaibo greitumu, individui nedarant jokių pastangų. Sunkesnėse emocinėse ligose jas labai sunku pašalinti. Užtat jos ir vadinamos "automatinėmis" mintimis ar vaizdiniais. Šie minčių vaizdiniai, kaip jau buvo minėta, visuomet pasirodo prieš jausmų sužadinimą. Kognityvinės teorijos tvirtinimu, šie iškreipti minties vaizdiniai kaip tik ir veda į jausminės pusiausvyros sutrikimą.13 Reiktų dar pridurti, kad tos mintys neatitinka tikrovę. Jos visuomet yra daugiau ar mažiau klaidingos. Bėda yra ta, kad tokių minčių savininkas jas laiko tikėtinomis ir tikromis. Jis tų iškrypimų visai nepastebi. Jam tie minties vaizdiniai atrodo tikri, atspindį tikrovę. Toks nerealus galvojimas apie raktinius individą liečiančius klausimus ir nurodo skirtumą tarp normalių ir nenormalių jausmų. Kokią reikšmę priduodame mus supantiems įvykiams, tokiais jausmais į juos ir atliepiame. Jei, pvz., užpuoliką laikysiu pavojingu, išgyvensiu baimę. Jei tą patį užpuoliką dargi palaikysiu neteisingu (įžūliu, bet ne pavojingu), tuomet, greičiausiai, patirsiu pykčio jausmą. Žinoma, ar tos abi jausminės patirtys peržengs normalaus intensyvumo ribas, priklausys nuo to, ar asmens aplinkybių visumos vertinimas bus realus, ar ne.

Turinio atžvilgiu mūsų "automatinės" mintys viena nuo kitos labai skiriasi. Pavyzdžiui, vadinamos paranojinės asmenybės savivertę liečianti slapta mintis būtų: "Aš teisingas, jis klaidingas. Aš vertingas, jis niekingas". Tuo tarpu depresijos prislėgtas asmuo savivertės mintį iškreips savo nenaudai: "Aš klaidingas, jis teisingas. Aš niekingas, jis vertingas". Arba, sakysime, labai agresyvus asmuo laikosi šios taisyklės: "Jei aš nestumdysiu kitų, jie mane stumdys". Gi labai drovus individas greičiausiai sau taikys priešingą dėsnį: "Jei tik atversiu burną, visi tuojau šoks ant manęs". Žodžiu, žmonės naudoja daugybę iškreiptų, klaidingų, pasąmonės paviršiuje plūduruojančių prielaidų, kurios vadovauja jų jausmams bei veiksmams.

Aron Beck paduoda ištisą sąrašą slaptų iškreiptų minčių, vedančių mus į liūdną nuotaiką ar net į depresiją.14 Suminėsime tik keletą būdingesnių. "Mano asmens vertė priklauso nuo to, kaip apie mane galvoja". "Aš negaliu gyventi be meilės. Jei mano žmona (vyras, tėvas, vaikas ir t.t.) manęs nemyli, esu bevertis". "Jei kas nesutinka su mano nuomone, reiškia, kad jis manęs nemėgsta".   Į   perdėtą  tobulumą   (perfekcionizmą) linkę žmonės velka sunkią klaidingų privalumu naštą: "Privalau būti tobulu draugu, tėvu, mokytoju, vyru, žmona ir t.t. Privalau niekuomet neįsižeisti. Privalau viską žinoti, suprasti ir numatyti . . ." Ši pasisavintų dieviškų savybių litanija gali būti gana ilga. Ji, lyg geležiniai pančiai, sukausto žmogų,  neleisdama jam nei psichologiškai,  nei dvasiškai išsiskleisti. Kiek vėliau nurodysime, kaip tokias iškreiptas galvosenas atpažinti ir pašalinti. Tuo tarpu reiktų atkreipti dėmesį dar į Ellis'o sugrupuotas neracionalaus galvojimo kategorijas, graužančias emocinės sveikatos kamieną.15

b. "Neprotingos" mintys

Ellis'o nuomone, neracionalus arba "neprotingas" galvojimas turi keturias žymes.16

Visų pirma, neracionalus galvojimas nėra teisingas, t.y. neparemtas tikrove. Už tokio galvojimo visuomet slypi koks nors reikalavimas, kaip, pvz.: "Aš reikalauju, kad pasaulis būtų teisingas". Neracionalios mintys veda į iškreiptus jausmus, kaip, pvz., perdėta baimė, apatija, pyktis ir t.t. Tos "neprotingos" mintys kliudo žmogui siekti užsibrėžto tikslo. Normalūs žmonės paprastai naudojasi logiškomis ir nelogiškomis racionaliomis ir neracionaliomis mintimis, nes kiekvieno pažiūros į tikrovę yra daugiau ar mažiau nuspalvintos ir "kvailomis" spalvomis. Dėl to nereikia keliauti į bepročių namus, nors vis vien tenka patirti nemažai psichinio skausmo. Kilis išlukšteno keliolika tokių "neprotingų" idėjų, apkartinančių mūsų gyvenimą. Trumpai paminėsime kelias.17

I. "Būtina, kad suaugęs žmogus būtų mylimas kiekvieno jam reikšmingo asmens". Už šito klaidingo reikalavimo slypi perdėta baimė būti atstumtam. Toks žmogus klaidingai galvoja, kad jo vertė, kaip elgetai išmalda, ateina iš kitų rankų. Paprastai šia savybe pasižymi "priklausomos" (dependent) asmenybės, nepajėgiančios ant savų kojų stovėti. Tikrumoje suaugęs žmogus ir kitų nemylimas gali vesti laimingą ir pilnutinį gyvenimą.

2. "Tik būdamas pilnai pajėgiu ir tobulu galiu
 

MARČIULIONIS   KONSTRUKCIJA (metalas)

būti vertingas asmuo". Šios minties klaida yra ta, kad ji sutapatina asmens vertę su pasiektais laimėjimais. Tokios rūšies pasisekimas neatspindi žmogaus vertės, tik jo talentus ir jo patirtį. Tarp kitko, tokia neracionali (neprotinga) prielaida veda į neurotinį "tobulumo" kompleksą ir pagaliau į menkavertystės jausmą.

3.    "Mano laimė priklauso nuo aplinkos įvykių, kuriems aš pats mažai arba jokios įtakos neturiu". Tiesa, kad dauguma įvykių, kurie paliečia mūsų gyvenimą, kaip metų laikai arba oro atmainos, nėra mūsų kontrolėje. Vienok laikysena tų įvykių atžvilgiu tikrai priklauso nuo mūsų pačių. Džiaugsmas, liūdesys, pyktis, nėra aplinkos reiškiniai, bet mūsų psichės pergyvenimai. Mes patys, ne aplinka, juos tvarkome. Jokia aplinka, pavyzdžiui, nepadarys chroniško surūgėlio laimingu.

4.    "Koks gimiau, toks ir mirsiu. Mano praeitis apsprendė mano dabartį. Tėvai kalti, jei nemėgstu darbo; jie manęs neišmokė dirbti". Neginčytina, kad įgyti įpročiai turi didelės įtakos mūsų elgesiui. Tačiau tai dar nereiškia, kad žmogus tų įpročių pakeisti negali. Praeities pergyvenimai nepateisina dabarties veiksmų. Deja, priežastinė praeities sąlygotumo prielaida yra ypač patraukli tiems, kurie nedrįsta ar nenori toliau psichiškai bręsti.

5.    "Lengviau vengti gyvenimo sunkenybių, negu su jomis grumtis". Paprastai šios klaidingos minties griebiasi tie, kuriems sunku atsisakyti betarpiško malonumo vėlesnio, bet didesnio, pasitenkinimo dėlei. Šitokia laikysena būdinga narkomanams ir neurotiniams delsėjams. Iš tikro, vengiant pareigų ar atsakomybės, išeikvojama daugiau psichinės energijos, nei juos be delsimo atliekant. Šalia to, nuolatinis delsimas atneša daug nemalonumo. Gi ryžtingas ir neatidėliotinas kibimas į darbą suteikia didelį savimi pasitenkinimą.

Kaip anksčiau minėjome, Ellis sugrupavo visas, per savo ilgus terapijos metus užtiktas "neprotingas" mintis į trylika kategorijų. Jų aprašymą galima rasti ir populiarioje psichologinėje literatūroje.18 Prisimintina tačiau, kad tos visos neracionaliosios mintys talpina savyje vieną iš šių klaidingų prielaidų: savęs juodinimą, nepakantumą frustracijai, ar kitų smerkimą bei kaltinimą.

Galbūt per daug suprastintai bandėme sukalti kognityvinei terapijai teorinius rėmus. Toks suprastintas aprašymas gali sudaryti įspūdį? jog pritaikomoji pažinimo psichologija yra tik sveiko proto naudojimas rasti bei gydyti emocinius ir psichinius sužalojimus. Iš tiesų, kaip ir visose kitose terapijose, taip ir čia, šalia sveiko proto dar reikia žmogaus psichės pažinimo ir profesinio įgudimo. Mat visos kalbėjimo (dialogo) terapijos turi bendrų elementų. Visos privalo savo klientus išklausyti ir su jais bendrauti profesinių metodų rėmuose. Tačiau kognityvinė gydomoji psichologija savaip žiūri į kliento ir tera-pisto sąveiką.


3. Terapisto ir kliento sąveika
Albert Ellis, Aaron Beck ir visi jų sekėjai pabrėžia, kad pagrindinė "žodinio" veiksmingumo sąlyga yra glaudus ryšys tarp gydančiojo, tarp terapisto ir kliento. Tik pasitikėjimo nuotaikoje atsitiesia pažeistos asmenybes, Šiuo atžvilgiu kognityvinė terapija pasisavina Rogeis'o ir CarkhufFo reikalaujamas veiksmingo terapisto savybes.19 visų pirma terapistas privalo turėti įsijautimą (empathy) ir mokėti jį parodyti. Kitaip sakant, jis sugeba pajusti, ką kitas žmogus išgyvena, ir tą savo jausmą perduoti. Terapistui reikia ne tik savo klientą atjausti, bet ir jo mintis atspėti. Negali būti veiksmingos terapijos be pagarbos klientui. Gerbti kitų asmenį giliausia prasme reiškia pripažinti jam teisę pasirinkti net klaidingus ar sau žalingus sprendimus; t.y. leisti jam klysti. Anaiptol, pagarba asmeniui nereiškia pritarimo jo blogiems veiksmams. Galima pasmerkti jo veiksmus, nepasmerkiant paties asmens. Šiluma, tikras nuoširdumas, tiesumas — tai dar kitos reikalingos psichės gydytojo savybės.

Kognityvinės terapijos metodai reikalauja, kad ir terapistas, ir jo klientas būtų konkretūs. Nesileidžiant į pasąmonę, dėmesys turi būti nukreiptas į reikalingą išsprendimo klausimą. Apibūdinami įvykiai su visomis smulkmenomis, ieškoma klaidingų minčių, neleidžiant klientui pakilti į teorines padanges ar nuslysti į nereikšmingas bendrybes. Vadinamas sugretinimas (confrontation) laikomas pačiu stipriausiu ir vertingiausiu kognityvinės terapijos įrankiu. Sugretinimas atsargiai naudojamas ten, kur pastebimas tvirtinimų prieštaravimas, nesutikimas tarp žodinių teigimų ir asmens laikysenos. Taip pat iškeliami kliento ir terapisto pažiūrų skirtumai tuo pačiu klausimu.

Visos "žodinės" terapijos pabrėžia terapisto asmeninį subrendimą, pajėgumą žmones mėgti, jais pasitikėti, bet išlaikyti tam tikrą atstumą. Visi psichės gydytojai reikalauja, kad būtų užmezgamas tam tikras asmeniškas santykis tarp terapisto ir jo kliento. Kai terapistas pasidaro klientui reikšmingas ir priimtinas asmuo, tuomet toks santykis, psichiatriniu žargonu kalbant, vadinamas transfe-racija (transference — jausmų perkėlimas). Kognityvinės terapijos sistema tokius santykius priima ir juos puoselėja. Tam tikslui leidžia ir net pataria terapistui atskleisti savus išgyvenimus, nes tai padidina abipusį pasitikėjimą ir duoda progos klientui iš terapisto pasimokyti. Tarp kitko, Albert Ellis labai veiksmingai naudoja sąmojį savo sesijose. Tokiu būdu jis padeda klientui atleisti įtampą ir pažvelgti į savo sunkenybes lengvesne nuotaika. Tuo tarpu klasinis psichoanalistas lieka savo klientui paslaptingas, kaip sfinksas dykumoje. Psichoanalistas veda savo klientą į vadinamąją neu-rotinę transferenciją — pasąmonėje užsilikusių vaikiškų ar neracionalių jausmų perkėlimą į analisto asmenį. Tokiu būdu analistas turi progos šiuos vaizduotės iškreiptus vaizdinius (ardančius kliento jausminę pusiausvyrą) aiškinimo būdu pataisyti. Priešingai, kognityvinės sistemos šių pasąmonėje užsilikusių vaikiškų jausmų nekedena. Aplamai kognityvinio terapisto ir jo kliento santykių pagrindas nėra draugystė, bet profesinis pasitikėjimas, pagarba ir pagalba. Pagalba gi teikiama aktyviai, metodiškai, pasinaudojant aiškiai aprėžtais terapijos modeliais. Vienas iš tokių prie emocinių sunkumų priėjimo būdų yra vadinamas ABC modelis, kurį lietuvių kalba vadinsime API modeliu.

4. Akstinas — įsitikinimai — pasekmės: AIP modelis

Ellis sugalvojo paprastą jausminio sutrikimo schemą, ją sutrumpintai pavadindamas ABC raidėmis, kurios atstovauja trims raktinėms sąvokoms anglų kalba. A reiškia "activating event", t.y. koks nors nemalonus ar nesėkmingas atsitikimas, įvykis. B. reiškia "belief system", t.y. žmogaus įsitikinimą ar nusistatymą įvykio atžvilgiu. Šis įsitikinimas ar pažiūra susideda iš racionalių (logiškų) ir neracionalių (nelogiškų) minčių. O šios pastarosios kaip tik ir yra mūsų negatyvių jausmų (pykčio, kaltės, priešiškumo, depresijos ir t.t.) priežastimi. Apie tokias "neprotingas" mintis jau buvo kalbėta anksčiau. C reiškia "conseąuences", t.y. nemaloni atliepą į patirtus įvykius. Tokie skaudūs išgyvenimai, jausmai, dažniausiai atveda žmogų pas terapistą. Sulietuvinus angliškus terminus, galima naudoti AIP raides.20 A bus akstinas, t.y. įvykis, patyrimas; I — įsitikinimai, t.y. asmens racionali ir neracionali galvosena apie tą įvykį; P — pasekmės, t.y. pergyvenimų iššaukti jausmai. Ellis prideda dar ir ketvirtą raidę, D — "disputation", kuri reiškia vedamas svarstybas tarp kliento ir terapisto, arba kliento su savimi pačiu, norint iškelti jo slaptas mintis aikštėn ir parodyti, kur klystama.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad įvykis iššaukia jausmus. Tikrumoje taip nėra. Ne įvykis (A) yra jausmų (P) priežastimi, bet žmogaus įsitikinimai (I). Taigi ne kito pikti žodžiai mane supykina, bet ką aš apie tuos žodžius galvoju, kaip juos išsiaiškinu sukelia manyje pyktį. Kitaip sakant, ne kiti žmonės mane supykina, bet aš pats save supykinu. Jei taip, tai galiu ir savo pyktį pakeisti pakantumu. Kitų žmonių veiksmus labai retai galime pakeisti, o savo išorinį ar vidinį elgesį visada galime pakeisti. Čia glūdi ne tik kognityvinės, bet ir kitų psichės terapijų stiprybė. Pailiustruosime šį teigimą konkrečiu pavyzdžiu.

Įsivaizduokime tokią padėtį: vyras pakartotinai šlykščiais žodžiais plūsta savo žmoną. Žmona reaguoja verdančiu pykčiu ir liūdesio ašaromis. Nei pyktis, nei ašaros nieko nepagelbsti. Vyras savo elgesio nekeičia. Priešingai, į žmonos pyktį jis atsako dar šlykštesnių žodžių antplūdžiu. Žmona, teoriškai kalbant, turi pasirinkimą: pakeisti A (pykčio - liūdesio akstiną) vyrą išvydama iš namų, pati nuo jo pabėgdama arba reikalaudama, kad jis nutiltų. Prileiskime, kad visos šios galimybės yra neveiksmingos. Tuomet žmonai palieka tik viena išeitis: sustabdyti savo jausminę atliepą arba sukvailioti. Nenorint nei kvailioti, nei skaudžiai kentėti, belieka griebtis racionalios terapijos metodo. Prisiminkime, kad, pagal kognityvinės terapijos prielaidą, vyras žmonos tiesiogiai neįžeidžia, ji pati įsižeidžia neracionalia galvosena apie vyro užsipuolimus. Greičiausiai ji galvoja taip: "Koks bjaurus žmogus, tas mano vyras! Kaip jis gali taip šlykščiai apie mane galvoti, tokią neteisybę kalbėti! Kaip jis drįsta mane, tokią dorą moteriškę, taip pažeminti?!" Aišku, tokios mintys sukelia kartėlį ir pyktį žmonos širdyje, nes ji tiki savo neracionaliomis mintimis.21 Šalia tokių piktų minčių gali pasimaišyti ir kitos spalvos galvosena: "Koks apgailėtinas ir skurdus yra mano gyvenimas! Aš taip norėčiau būti gerbiama ir mylima, tačiau esu skriaudžiama ir niekinama. Kokia esu nelaiminga!" Suprantama, kad tokios mintys iššauks liūdesį ar net depresiją.

Dabar įsivaizduokime, kad žmona savo galvojimą apie vyro plūdimus pakeičia: "Vargšas žmogelis, štai ir vėl užvirė. Vėl sugadino sau vakarą. Ką padarysi? Bet tas jo rėkimas ir plūdimas manęs neįskaudins, nes aš nesileisiu būti įskaudinama. Geriau liksiu rami, kol jis nutils. Tas jausminis siautėjimas yra jo, ne mano problema. Jo žodžiai manęs nepadaro bloga ar menkaverte moterimi". Jei žmona tokiu protingu savo galvojimu įtiki, tuomet ir jos jausmai pasikeis. Tik kai įsitikiname savo logiško galvojimo tikrumu galime nusiraminti.
Ellis'o kognityvinė schema pabrėžia visus keturis elementus: A — akstiną, I — įsitikinimus, P — pasekmes ir D — diskusijas arba svarstybas. Jis ypač kreipia dėmesį į antrąją ir ketvirtąją schemos dalį. Terapisto uždavinys yra atidžiai išklausyti kliento skundus ir nustatyti išreikštas ir neišreikštas prasmės plotmes, apimančias sąmonę ir pasąmonę. Tuomet terapistas stengiasi atpažinti asmens neracionalius, "neprotingus" įsitikinimus. Pravartu šalia jau minėtų "neprotingų" minčių pridėti dar kelias jų rūšis, surištas su savitais jausmais. Pastebėjus vyraujančių jausmų atspalvius, lengviau galima atkasti ir juos palaikančias mintis.

Žmogų labiausiai varginą jausmai yra baimė (anxiety), depresija, kaltės jausmas ir pyktis. Už perdėtų baimės jausmų paprastai slepiasi tokios nelogiškos mintys: "Kas nors blogo gali man atsitikti. Tai būtų baisu! Man reikia tuo susirūpinti, nes baugūs ateities įvykiai gali parodyti mano nepajėgumą ir menkavertiškumą". Neigiama galvosena apie save, pasaulį ir ateitį veda žmogų į depresiją. Neprotinga mintis, kad man reikia jaudintis dėl kitų žmonių vargų iššaukia savęs gailestį. Savęs kaip asmens, ne vien savo veiksmų, pasmerkimas visada slepiasi už neurotinių kaltės jausmų. Gi pykčio jausmai yra maitinami besąlyginių reikalavimų, statomų sau ir kitiems, kaip, pvz.: "Aš reikalauju, kad žmonės visada elgtųsi teisingai ir mane visada traktuotų su pagarba. Baisu, jei jie taip nesielgia. Dėl to jie turi būti nubausti!"

Aplamai žmogaus širdį erzina daugybė neigiamų jausmų. Jo galvą vargina gausybė neprotingų minčių. Todėl, nustačius, kokie jausmai žmogų kankina, reikia atrasti juos maitinančias klaidingas mintis. Jų išlukštenimas yra esminis žingsnis kognityvinėje terapijoje, reikalaująs patyrimo, teorinio pasiruošimo ir įžvalgos. Klientui atpažinus savo klaidingas prielaidas, belieka jas sugriauti. Kognityvinėje terapijoje klaidingų įsitikinimų pakeitimas teisingais vyksta dialogu bei atitinkamais pratimais. Sakysime, Beck'o kognityvinės terapijos tikslas yra parodyti depresijos slegiamiems klientams, kad jų atliepą į kasdienos įvykius yra per daug neigiama. Yra galimas kitoks, realesnis ir tei-giamesnis dalykų aiškinimas. Klientams dar duodama namie užpildyti tam tikras formas, kurios nurodo jų elgesį. Taip prieiname prie paskutinio kognityvinės terapijos žingsnio — D, t. y. diskusijų arba svarstybų.22

5. Kaip keisti "neprotingas" mintis

Kognityvinė terapija skolinasi iš kitų sistemų visa, kas tik padeda pakeisti žmogaus neracionalią laikyseną ir mąstyseną. Visų pirma ji naudojasi vadinamais loginiais metodais, stengdamasi kliento "tikėjimą" sugrąžinti į tikrovę, reikalaudama iš jo įrodymų. Praktikoje terapistas pirmoje eilėje aiškiai nusako kliento klaidingą įsitikinimą, kurį pastarasis patvirtina. Tuomet terapistas reikalauja, kad klientas įrodytų, ar faktais paremtų savo neracionalų įsitikinimų.23 Atsakydamas į šį reikalavimą, klientas parodo ir kitus savo įsitikinimus. Jei ir tie pasirodo esą klaidingi, ginčas tęsiasi, kol klientas "įstumiamas į kampą", t y. turi pripažinti savo įsitikinimų klaidą. Šiose svarstybose terapistas stropiai saugo, kad sąvokos būtų tiksliai nusakomos ir aiškiai suprantamos. Šalia to ter gal savo sugebėjimus ir padėties reikalavimus, naudoja sąmojį, perdėjimus, paradoksus ir kitas gudrybes.

Klaidingiems įsitikinimams keisti plačiai naudojama ir vaizduotė. Šioje srityje A. Lazarus ir M.C Maultsby metodai pasirodė gana veiksmingi.24 Pavyzdžiui, sumažinti prislėgto asmens beviltiškumo jausmą, jis prašomas įsivaizduoti ateityje įvykstančius malonius atsitikimus. Arba, sakysime, terapistas prašo klientą įsivaizduoti praeityje pergyventus malonius įvykius ar išgyvenimus. Malonumo išgyvenimas vaizduotėje padeda žmonėms išsivaduoti iš slegiančios inercijos ir slogios nuotaikos. Dar toliau. Sumažinti galimų atsitikimų baimei klientas prašomas vaizduotis blogiausią atvejį ir drauge savo vaizduotėje kovoti su neracionaliomis mintimis. Kognityvinė terapija taip pat labai veiksmingai vartoja įvairias hipnozes bei pavidalo (Gestalt) psichologijos metodus.25
Kognityvinė terapija dažnai pasinaudoja elgesio pratimais. Rizikos pratimai, gėdos pratimai, prieš delsimą kovojantys pratimai dažniausiai užduodami namų darbui. Pavyzdžiui, klientui gali būti užduota gatvėje pardavinėti vakarykštį laikraštį (gėdos pratimas) arba pakviesti atsitiktinai sutiktą moterį į pasimatymą (rizikos pratimas).26 Tiesa, tokie pratimai su kliento pritarimu rūpestingai parenkami ir vėliau kruopščiai išnagrinėjami. Šalia vadinamųjų in vivo (realių) pratimų klientas įvedamas į rolių vaidybą grupėje ar individualiai. Toks priėjimas prie asmeninių sunkumų yra saugesnis ir tuo pačiu metu, lyg spektaklio repeticija, paruošia klientą realiam vaidmeniui jo paties gyvenime. Baigiant dar reiktų paminėti, kad kognityvinės terapijos metodai lengvai duodasi pritaikomi ir grupėms.27 Čia, kaip ir kitose terapinėse grupėse, pasireiškia panaši dinamika. Naudojama ta pati ABC (lietuviškai — AIP) schema; daugiau pabrėžiama protas negu jausmai, įžvalga negu jausminis pergyvenimas. Kognityvinės terapijos grupėse nereikalaujama asmeninės artumos nei glaudaus susigyvenimo. Žinoma, jei grupė pastoviai renkasi ilgesnį laiką, nariai savaime pradeda klijuotis. Terapistų ruošime naudojamos maratoninės grupės. Žodžiu, kognityvinė terapija yra tokia plati ir įvairi, kad joje vietos gali rasti visokių pažiūrų, temperamentų bei stilių psichės gydytojai. Tam tikra prasme kognityvinės terapijos sistemoje, lyg senosios Romos panteone, randa vietos įvairių religijų dievukai. Greitas kognityvinės psichologijos plitimas Šiaurės Amerikoje ar tik nebus vienas iš jos veiksmingumo ženklų.

Baigiamosios pastabos

Siaurės Amerikoje modernioji psichologija pasidalino į dvi pagrindines šakas: instinktų analizė (psichoanalizė) ir sąlygotų refleksų studija (be-haviorizmas). Atrodo, jog psichologija buvo visai pamiršusi svarbiausią žmogaus galią — protavimą. Galimas daiktas, kad toks kraštutinis proto atmetimas buvo pasipriešinimo ženklas racionalizmo amžiui, užgniaužiusiam žmogaus jausmus. Galbūt proto sugrąžinimas į teorinę ir pritaikomąją psichologiją yra dialektinės švytuoklės pasisukimas pusiausvyron žmogaus psichės moksluose. Norėtųsi spėti, kad nusivylimas psichoanalizės ir refleksi-nės psichologijos vaiksmingumu paskatino psichės žinovus ieškoti naujų metodų bei priėjimų. Juk ne be reikalo Aaron Beck ir Albert Ellis yra atsivertėliai, anksčiau praktikavę psichoanalizę.
Yra psichologų (H. Strupp), kurie mano, jog terapisto įgudimas yra daug reikšmingesnis terapijoje negu bet kokie metodai. Tačiau yra tokių psichinės sveikatos atstovų (D. F. Klein), kurie terapinį metodą laiko svarbiu elementu gydymo veiksmingumui. Jei ši pastaroji nuomonė yra teisinga, tuomet kognityvinės terapijos plitimą reikia laikyti teigiamu reiškiniu. Yra, pvz., įrodymų, kad Beck'o kognityvinis metodas gali būti sėkmingesnis už cheminę terapiją depresijai gydyti.28 Atrodo, kad panašaus patvirtinimo susilaukė ir kitos kognityvinės terapijos šakos.29 Prieš metus NIMH (The National Institute of Mental Health) pradėjo didžiulį bandymą, kuriuo lygina cheminės, kognityvinės ir tarpasmeninės terapijos veiksmingumą depresijos gydyme. Kokia bebūtų šių studijų išvada, kognityvinė terapija, paremta aristoteline žmogaus samprata, jau pilnai įsipilietino kaip viena pagrindinių šakų klinikinėje psichologijoje.

Išnašos
1. Kol kas nepasisekė surasti tinkamo lietuviško pakaitalo angliškam terminui "cognitive", tad pasitenkinta žodžiu "kognityvinis". Šis lotynų kilmės žodis (cognitio — pažinimas, vaizdinys, sąvoka) išreiškia visas pažinimo galias: juslines ir protines, t.y. įvaizdžius ir sąvokas. Žodžiu, "cognitive" išreiškia visa, kas tik turi reikalo su pažinimu. Anglų kalba psichologijos srityje šis žodis (kaip vokiškas Gestalt) tapo plačiai vartojamu ir reikšmingu terminu. Šiame straipsnyje ši svetimybė naudojama, kad nereiktų paskirai vardinti visų žmogaus pažinimo galių.
2.    Mokslininko modelį žmogaus asmenybei apibūdinti Ellis pasiskolino iš G. Kelly. Pagal Kelly, žmogus nuolat siekia jį liečiančius įvykius numatyti ir apvaldyti. Jis tai daro, kurdamas hipotezes ir jas išbandydamas realiomis patirtimis apčiuopiamame pasaulyje. Kitaip sakant, žmogus nuolat ieško tiesos patirtinėje plotmėje. Anuo metu (1955 m.) tokia intelektualinė pažiūra į žmogų buvo nemadinga psichologijoje. Tuomet psichologai buvo linkę į žmogų žiū-žėti kaip į biologinį, instinkto valdomą (ne valingą) jausminį (ne protingą) organizmą. Todėl nei Kelly, nei vėliau Ellis nesusilaukė populiarumo psichologų tarpe dėl šios protu paremtos asmenybės teorijos.
3.    Žr. Paškus A., "Psichoanalizė ir jos kūrėjas", Aidai, Nr. 8, 1969, 361-368.
4.    Wessler, R. A.; Wessler, R. L., The Principles and Practice of Rational-Emotive Therapy. San Francisco: Jossey-Bass Publishers, 1980, 59.
5.    Ellis, A.: Harper, R.A. A Neto Guide to Rational Living. North Hollyvvood, Cal.; VVilshire Book Company, 1979, 100.
6.    Parodymui, kaip plačiai Ellis domėjosi lytiniais klausimais, suminėsime keletą jo veikalų: The American Sexual Tragedy, The Folklore of Sex, The Art and Science of Love, Sex and the Single Man, The casefor Sexual Liberty, The Searchfor Sexual Enjoyment, The Intelligent Woman's Guide to Man-Hunting, The Civilized Couples Guide to Extramarital Adventure, Sex Without Guilt. Šalia to Ellis yra išleidęs porą veikalų ir apie homoseksualizmą bei jo gydymą. Savo laiku Ellis'o mintys apie lytinį santykiavimą buvo laikomis kraštutinėmis ir nemoraliomis. Šiuo metu, atrodo, seksualinė revoliucija Amerikoje jį bus ne tik pasivijusi, bet ir pralenkusi.
7.    Ellis anaiptol neskatina nirvanos, t.y. pasyvaus atsidavimo aplinkai. Priešingai, jis ragina keisti asmeninę bei socialinę aplinką. Bet jis netiki į rojų žemėje: asmeninėje ir visuomeninėje tikrovėje visada bus skaudžių ir nepakeičiamų dalykų. Jis, kaip Epictetas iš Phrygijos, pataria tuos neišvengiamus dalykus priimti ne su kartumu ar neviltimi, bet su savigarbiu orumu. "Apsirūpinant gyvenimo kelionei, pirmoje eilėje yra reakalinga įsidėti gerą atsargą rezignacijos" — Schopenhauer.
8.    Ellis, A.; vVhitely, J.M., Theoretical and Empirical Founda-tions of Rational-Emotive Therapy, Monterey, Cal.; Brooks/ Cole, 1979, 55.
9.    Žr. Beaman, A. "Rational-Emotive Therapy and Christian Contrition", Rational Living, 1978, 13(1), 17-18.
10.    Ypač minėtinos šios knygos: Paul A. Hauck, Resson in
* Pastoral Counseling, Philadelphia: The Westminster Press,
1972; John Powell, S.J., Fully Human, Fully Alive, Milės, 111.: Argus Communications, 1976.
11.    Žr. Epictetus, The Works of Epictetus. Little, Brown,
1899. Kietagalviško galvojimo svarba žmogaus gyvenimui
buvo pabrėžiama ir kitų antikinio pasaulio filosofų, kaip, pvz., Zeno iš Citium (3-čias a. pr. Kr.), graikų filosofo Epikūro, Romos imperatoriaus Markaus Aurelijaus.
12.    Kognityvinės psichologijos pagrindinė prielaida, kad jausminės apraiškos plaukia iš žmogaus pažinimo, nėra nei n nauja, nei originali. Šia prielaida remiasi, pvz., visa Šv. Tomo Akviniečio vadinamoji racionalinė (teorinė) psichologija. Vėliau žymūs mąstytojai, kaip Baruch Spinoza, Bertrand Russell pabrėžė, kad asmens veiksmas prasideda jo galvojime.
13.    Tikslumo dėlei privalu pastebėti, kad kognityvinė psichologija neteigia pažinimą esant vieninteliu jausminio sutrikimo šaltiniu. Vienok A. Beck, studijuodamas depresijos apraiškas (pažinimo, jausmines, motyvacines ir fizines - biochemines), priėjo išvadą, kad pažinimo veiksnys vaidina pirminį vaidmenį tarp tų, kurie sukelia paslaptingą depresijos ligą. Paskutinieji bandymai rodo, kad 60 - 65% ligonių pagyja naudodami cheminius vaistus (tricyclic drugs). Apie 50% pagijusių ligonių vėl atkrinta į depresiją. Be to, nežiūrint plačiai vartojamos chemoterapijos, savižudybių skaičius Amerikoje nemažėjo. Tyrimai rodo, kad savižudžių psichės esminis psichologinis veiksnys yra beviltiškumas arba, techniškai kalbant, "apibendrinti neigiami įsitikinimai". Gi beviltiškumas yra pažinimo apraiška.
14.    Žr. Aaron Beck, M.D., Cognitive Therapy and the Emo-tional Disorders. New York: \ew American Library (Meridian), 1979, 255-25"
15.    David Bums, Pennsylvanijos universiteto medicinos fakulteto psichiatrijos profesorius, aprašo 10 kognityvių iškraipų, sukeliančių neigiamas nuotaikas ar jausmus žmogaus gyvenime. Tuos aptarimus su paaiškinimais galima rasti jo plačiai visuomenei skirtoje knygoje — Feeling Good, The New Mood Therapy. New York: New American Librarv (Signet), 1981, 31-45.
16.    Ellis'o neracionalaus mintijimo charakteristikų nereikia sumaišyti su psichinio ligonio šizofreniko galvojimo %-yks-mu. Paprastai šizofreniko protavimas pasireiškia dviem pagrindinėm iškraipom: iškreiptu minties turiniu iliuzijomis) ir iškreipta minties forma (asociacijų atsipalaidavimas, perdėtai apibendrintos ar per daug konkrečios sąvokos, pleologika). Šalia to šizofreniko juslinis suvokimas (perception) taip pat būna sužalotas haliucinacijų (daugiausia girdimų).
17.    Pilną tų neracionalių idėjų aprašymą ir išaiškinimą galima rasti Albert Ellis knygoje: Reason and Emotion in Psychotherapy, Syracuse, N.J.: The Citadel Press, 1969, 60-88. Suprastintą neracionalių įsitikinimų sugrupavimą užtinkame kelių autorių (S. R. Walen, R. DiGuiseppe ir R. L. VVessler) parašytoje knygoje: A Practitioner s Guide to Rational-Emotvie Therapie. New York: Oxford University Press, 1980, 76-86.
18.    Už neigiamų jausmų slypinčios klaidingos prielaidos išsamiai, praktiškai ir suprantamai apibūdintos Albert Ellis ir Robert A. Harper knygoje: A Neto Guide to Rational Living. North Hollyvvood, Cal.: Wilshire Book Company (Melvin), 1979. Nenaudodami techniško žargono, autoriai ne tik padeda tas klaidingas mintis atpažinti, bet ir sėkmingai sugriauti.
19.    Žr. Rogers, C, Client-Centered Therapy. Boston, Mass.: Houghton Mifflin, 1951. To paties autoriaus: "The neces-sary and sufficient conditions of therapeutic personality change", Journal of Consulting Psychology, 1957, 21, 459-461. Carkhuff, R., Helping and Human Relations: A Primer for Lay and Professional Helpers. New York: Holt, Rhinehart and VVinston, 1969.
20.    Anglų kalbos terminą "Activating Event" (A) būtų galima sulietuvinti žodžiu akstinas. Antrąjį terminą "Belief System" (B) būtų galima pakeisti lietuvišku žodžiu įsitikinimai. Gi trečiąjį terminą "Conseąuences" bandėme išversti lietuvišku žodžiu pasekmės (P). Jei "Disputation" pakeisime diskusijomis, galima naudoti tą pačią raidę D. Įsidėmėtina, kad čia paduodamas modelis aiškumo dėlei yra gerokai suprastintas.
21.    Kai kam gal atrodys nesuprantama, kad toks žmogaus galvojimas vadinamas neracionaliu. Tačiau už žmonos jausminių atliepų tūno pora neprotingų prielaidų. Pavyzdžiui, reikalavimas, kad vyro elgesys būtų visuomet korektiškas jos atžvilgiu, kad jis ją mylėtų, kad visada apie ją gerai galvotų ir t.t. Iš tikro ji to negali iš savo vyro reikalauti, o tik pageidauti. Tarp reikalavimo ir pageidavimo yra didelis skirtumas. Tiesa, ji gali ir privalo reikalauti, kad vyras prisiimtų atsakomybę už savo elgesį. Tai pamatinė laisvo asmens savybė. Tačiau mes negalime reikalauti, kad žmonės elgtųsi taip, kaip mes norime, kad jie galvotų taip, kaip mes galvojame, ir t.t. Žmogus turi laisvę elgtis taip, kaip jis apsisprendžia, bet neturi laisvės nepriimti savo elgesio pasekmių. Tarp kitko, tokia mintis yra giliai krikščioniška. Kristus, pvz., nieko nereikalavo iš mūsų, jis tik kvietė: "Jei nori mane sekti. . . daryk taip ir taip . . . Jei nori įeiti į dangaus karalystę, laikyk mano įsakymus . . ." Jis žmogui paliko laisvę apsispręsti ir prisiimti savo apsisprendimo pasekmes. Jis gerbė žmogaus laisvę ir dėl jo neigiamo apsisprendimo nesierzino, nei to žmogaus kaip asmens nepasmerkė.
22.    Racionalinė - emocinė terapija būdinga dar tuo, kad nesu-dėtingesniuose atvejuose žmogus pats gali ją sau pritaikyti. Tuo reikalu spaudoje pasirodė gana gerų populiarių leidinių. Patartina ypač atkreipti dėmesį į šias Paul Hauck'o knygeles: Overcoming Depression, Philadelphia: VVestminster Press, 1973; Overcoming Frustration and Anger, Philadelphia: Westminster Press, 1974; Overcoming Worry and Fear, Philadelphia:Westminster Press, 1975; "Irrational Parenting Styles", A. Ellis ir R. Grieger eds. , Handbook of Rational-Emotive Therapy, New York: Spinger. 1977. Taip pat verta dėmesio ir Arnold Lažams ir Allen Fay knygelė: / Can If I Want To, New York. Waroer Books. 1977. Menkavertiškumo, perdėto tobulumo, depresijos ir kitų nemalonių nuotaikų varginamiems patartina pasiskaityti jau minėtą D. Bums knygą: Feeling Good: The Sete Siood Therapy.
23.    A. Beck'o mokykla naudoja kiek kitokį svarstybų stilių, žr. Beck, A.T., Rush A. J., Shaw. B.F. ir Emery, G., Cognitive Therapy of Depression. New York: The Guilford Press, 1979, ypač 8 ir 9 skyriai, 142-205.
24.    Žr. Lažams, A. A., The Practice of Multi-Modal Therapy. New York; McGraw-Hill, 1981. Taip pat to paties autoriaus studija: Behavior Therapy and Beyond, New York: McGravv-Hill, 1971. Maultsby, M.C., Help Yourself to Happiness, New York: Institute for Rational Living, 1974. Šioje knygoje jis moko kaip kognityvinės terapijos rėmuose (RET!1 panaudoti vaizduotę.
25.    Kognityvinė terapija dalinasi keletu teorinių prielaidų su Gestalt psichologija. Abi, pvz., kovoja prieš "privalumų tironiją" (tyranny of the should); abi laikosi "čia ir da-
H bar" principo ir kt. Pritaikomoje srityje (terapijoje) kognityvinė terapija pasiskolino ne vieną metodą iš Gestalt terapijos, žr. Douglas Stephenson (Ed.), Gestalt Therapy Primer, New York: Jason Aroson, 1975, 100-126.
26.    Žr. Ellis, A., "A Weekend of Rational Encounter", A. Burton (ed.) knygoje, Encounter: The Theory and Practice of Encounter Groups. San Francisco: Jossey-Bass, 1969.
27.    Žr. Ellis A., Reason and Emotion in Psychotherapy. Secaucus, N.J.: The Citadel Press, 1979, 300-316. VVessler, R.A., VVessler, R.L., The Principles and Practice of Rational-Emotive Therapy. San Francisco: Jossey-Bass Pub-lishers, 1980, 212-236.
28.    Žr. "Clinical Trial of Psychotherapies Under Way", Science, American Association for the Advancement of Science, 24 April, 1981, (212), 493.
29.    Žr. DiGuissepe, R.A., Miller, N.J.. Trexler, D.D., "A Revievv of Rational-Emotive Psychoterapy Outcome Studies", knygoje Theoretical and Empirical Foundations of Rational-Emotive Therapy (eds. Ellis and Whitey), Monterey, Cal.: Brooks/Cole, 1979, 218-235.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai