Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JAUNIEJI KRIKŠČIONYS DARBININKAI PDF Spausdinti El. paštas
Iš daugybes tarptautinio masto kongresų, pereitais metais cusirinkusių Romoje, ypatingai išsiskyrė iš 87 tautų 30,000 jaunų krikščionių darbininkų — žosistų (JOC — Jeunesse Ouvrière Chrétienne), suvažiavusių rugpjūčio mėn. gale į Romą, pasveikinti švento Tėvo ir aptarti savo organizacijos reikalų. Šis kongresas buvo graži viso pasaulio krikščionių darbininkų jaunimo demonstracija jų solidarumo ir idealų bendrumo. Tai nebuvo pasyvi masė, vedžiojama po Amžinąjį Miestą vadų — tai buvo žygis pačių vadų, sąmoningų jaunuolių, žinančių, ko jie nori ir ko siekia, ko yra suvažiavę iš tolimų kraštų. Tai buvo galima lengvai pastebėti, juos sekant, su jais pasikalbant. Buvo matyti, kad jie nėra eiliniai darbininkai, o vadai, kurie gerai orientuojasi ne vien savo srities dalykuose, bet ir bendruose Bažnyčios ir tarptautinės politikos klausimuose. Pvz. vienas lietuvis, atvykęs iš Voice of America užregistruoti kai kurių šio įdomaus kongreso momentų, pasikalbėdamas su tolimiausių kraštų atstovais, nustebo, kad jie puikiai yra susipažinę su komunizmo grėsmės problemomis ir net Lietuvos padėtimi komunizmo junge. Buvo tikra staigmena, kad Italijos komunistų partija, paprastai įvairius kongresus išvadinusi vien kunigų suvarytų davatkų būriais, šį kongresą pasveikino (išlipinę mieste plakatus įvairiomis kalbomis), pareikšdama savo solidarumą su krikščionimis darbininkais. Vatikano organas "L'Osservatore Romano" tokį Italijos kompartijos gestą pavadino veidmainyste ir priminė, kodėl kompartija nesidomėjo darbininkais (daugiausia jaunimu), kai jie Lenkijoje ir Vengrijoje reikalavo duonos ir laisvės — kodėl tada neklijavo lenkų ir vengrų kalbomis plakatų, reikšdami savo solidarumą? O juk ir ten buvo daugiausia krikščionių darbininkų jaunimas, iš kurio komunizmas buvo atėmęs tai, ką turi ir kuo naudojasi laisvų kraštų darbininkai.

Šis JOC kongresas, sušauktas Romoje, be grynai organizacinio pobūdžio posėdžių, turėjo aiškų jaunų krikščionių darbininkų viešo tikėjimo išpažinimo charakterį. Šeštadienį (VIII. 24) kongreso dalyviai, pasirengdami rytojaus audiencijai pas popiežių, vakarop susirinko pagal kalbas į 14 Romos bažnyčių šventajai valandai. Čia jie meldėsi už viso pasaulio jaunus darbininkus, ypačiai už tuos, kurie nepažįsta savo kilnaus krikšč'onies darbininko pašaukimo ir gyvena toli nuo Dievo ir Bažnyčios. Pamaldoms pasibaigus, toji 30,000 minia su švyturiais išsiliejo į Romos gatves link Kolizejaus, kur patys jaunuoliai atnešė ant savo pečių 14 didžiulių kryžių ir nusmaigė Kolozejaus arenoje 14 kryžiaus kelio stočių.

Sekančią dieną — sekmadienį (VIII. 25) rytą apie milijonas jaunų darbin'nkų (prie kongresistų prisijungus italų darbininkams, suvažiavusiems iš visos Italijos) susirinko į šv. Petro baziliką ir aikštę išklausyti šv. mišių, kurių metu patys žosistai giedojo mišių dalis ir išklausė šio sąjūdžio įsteigėjo Msgr. J. Cardijn pamokslo. Mišių metu keli šimtai kunigų padalino kongresistams šv. Komuniją.

Šis žosistų tarptautinis kongresas buvo pirmasis tokios apimties. Tiesa, 1929 m. Romoje buvo susirinkę 1100 žosistų, bet tik iš Belgijos. Tada pats sąjūdis buvo įsikūręs vos prieš 4 metus ir buvo žinomas tik Belgijoje ir iš dalies Prancūzijoje bei Olandijoje. Šiandien jis jau apima visus 5 pasaulio kontinentus ir ypačiai ima stipriai reikštis spalvotųjų katalikų tarpe. Savo tėvynėje (Belgijoje) ir gretimose Europos valstybėse jis jau pasiekė savo kulminacinį tašką. Tuo tarpu jaunose krikščionių bendruomenėse šis sąjūdis yra naujas, gajus ir veiksmingas. Tas rodo šio įspūdžio išvidinę jėgą ir aktualumą mūsų laikams, kada jaunieji darbininkai taip yra viliojami į marksizmo eiles, žosistai yra užtvaros pylimas priep komunizmo bangas, siekiančias viso pasaulio darbininkiją.

Keletas žodžių apie patį žosistų sąjūdį.

Žosizmo įkūrėjas ir dvasia yra Msgr. J. Cardijn. Kilęs iš vargingos darbininkų šeimos, visą laiką gyvenęs tarp savo tautiečių flamandų darbininkų, jaunystėje netekęs visos šeimos (brolių, seserų ir tėvų), kurios narius pakirto skurdas ir džiova, likęs našlaitis, vargais negalais tapęs kunigu, savo gyvenimo uždaviniu pasirinko pasiaukoti vargšams darbininkams, gerinti jų materialinę, moralinę ir religinę padėtį. Iš karto jis ilgai jieškojo naujų kelių darbininkų organizavimui. Iš pradžios bandė moksliškomis paskaitomis šviesti darbininkus. Bet ši priemonė nedavė laukiamų vaisių. Dar prieš pirmąjį pasaulinį karą jis pradėjo rinkti anketas apie darbininkų jaunimo padėtį. Iškilo daugybė skaudžių reiškinių, kurie šaukte šaukėsi pagalbos. 1912 m. paskirtas į vieną Briuselio darbininkų parapiją klebonu, ėmė atskirai organizuoti pradedančius fabrikuose dirbti jaunuolius, rūpindamasis juos ne tik apsaugoti nuo netikusios fabriko aplinkos, bet ir sykiu auklėti, lavinti taip, kad jie patys būtų savo aplinkos apaštalais. Nuolat renkamos anketos ir įkuriamas darbininkų sindikatas — pirmieji studijų rateliai, kuriuose nagrinėjama darbo sąlygos, jų pagerinimas ir būdai visur įnešti krikščionišką dvasią. Studijų ratelių nariai, lankydami vargšų darb'ninkų šeimas, įsižiūrėję į jų gyvenimo sąlygas, gavo pilną darbininkų materialinio ir moralinio skurdo vaizdą. Tuo pat laiku buvo įsteigtas "profesinės orientacijos" biuras, padėtį jauniems darbininkams rasti darbo, tinkamo jų sveikatai, palinkimams, sugebėjimams. Imta siuntinėti darbo inspektoriams šimtai energingų reikalavimų pagerinti jaunų darbininkų darbo sąlygas dirbtuvėse.

Kodėl J. Cardijn žvilgsnis nukrypo pirmiausia į darbininkų jaunimą? Surinkęs duomenis apie Belgijos darbininkus, jis rado, kad iš 1,800,000 Belgijos darbininkų apie 500,000 yra jaunimas tarp 13-21 metų amžiaus. Daugumas tų jaunuolių buvo paskendę didžiausiame dvasios skurde. Pusė jų dar neseniai lankė katalikiškas mokyklas, bet patekę į fabrikus, net 9/10 apleidžia religines praktikas. Belgijos valonų dalyje vos 2 procentai jaunuolių darbininkų, pasiekę 20 metų atlieka religines praktikas. Katalikų sudėti pinigai mokykloms nueina niekais, kai tik jaunuoliai patenka į fabrikus.

Negeresnė padėtis tuo laiku buvo ir Prancūzijoje, kur statistikos parodė, kad vos 7 iš 1000 jaunuolių palieka ištikimi savo tikėjimui. Prancūzų darbininkų tarpe įsivyravo mintis, kad būti geru kataliku fabrike yra kažkas nepaprasta. Eiti šventą dieną išklausyti mišių — esąs kažkoks politikavimas, ar įstojimas į fašistų eiles ir darbininkų klasės išdavimas, šių faktų akivaizdoje, pop. Pijus XI yra išsitaręs: "Tai yra didžiausias Xx amžiaus skandalas, kad Bažnyčia taip prarado darbininkų klasę".

J. Cardijn įsitikino, kad ne kunigai, ne kas nors iš šalies atvers šį darbo jaunimą, o tik apaštalai iš jų pačių tarpo. Reikia tik tokius apaštalus paruošti. Jie vieni sėkmingai gali sukrikščioninti savąją aplinką ir pakelti darbininkus iš jų dorovinio ir medžiaginio skurdo.

Pirmasis pasaulinis karas sustabdė gražias J. Cardijn pastangas. Jis pats pateko į vokiečių rankas ir, apkaltintas šnipinėjimu, buvo įkištas į kalėjimą, čia turėjo progos apmąstyti darbininkų padėtį, įvertinti įsigytąją patirtį. Iš kalėjimo jis grįžo su aiškiai sudarytu veiklos planu.

Kard. Mercier 1919 m. paskyrė J. Cardijn visos Belgijos socialinių organizacijų dvasios vadu. Tuomet jo iniciatyva buvo įkurta Sindikalistinio Jaunimo Sąjunga, kuri 1920 Briuselio apylinkėje jau turėjo visą eilę skyrių, šaukė darbininkų suvažiavimus. Kokios būta šioje sąjungoje dvasios, matyti iš to, kad ji turėdama vos 200 narių, ėmė leisti savo organą 300 egz. tiražu. Sąjungoje buvo sudaryta kovojančių narių (nuli tantų) būreliai, kurie kas 4 mėnesiai rinkdavosi į savo studijų dienas ir atlikdavo dvasinių pratybų (rekolekcijų) praktiką.

1922 m. J. Cardijn Liuvene socialinės savaitės metu pasakė programinę kalbą apie darbininkų jaunimo auklėjimą. Nuo tada šio naujo sąjūdžio garsas išėjo už Belgijos ribų. Jis buvo labai palankiai sutiktas Prancūzijos katalikų vadų. Pagaliau 1924 m. J. Cardijn pastangos susiformavo j galingą JOC sąjūdį. Naujai įsteigtas JOC sekretoriatas per pusę metų surengė net 300 jaunų darbininki} susirinkimų, įsteigė apie 150 skyrių įvairiose Belgijos vietose. 1924. IX. 3 Charleroi sušaukto JOC kongreso metu pasirodė jų laikraštis "La Jeunesse Ouvrière". Tai buvo žosistų krikšto data. 1925 m. įsteigiama JOCF mergaitėms. Tais pat metais Belgijos episkopatas galutinai patvirtino JOC programą.

1927 m. kun. Guerin, padedamas J. Cardijn, įkūrė pirmąjį JOC skyrių Paryžiaus priemiestyje. Netrukus tokie skyriai atsirado visoj Prancūzijoj nuo Lille iki Marselio, nuo Lijono iki Bresto.
Popiežius Pijus XI 1929 m. norėjo pamatyti JOC atstovus pas save. Tada į Romą suplaukė 1500 Belgijos žosistų. Iš šito "žygio į Romą", žo-sistai, popiežiaus paskatinti būti Kat. Akcijos apaštalais, palaiminti, parsivežė dar didesnį užsidegimą apaštalauti savo brolių tarpe. 1930 m. JOC sekretoriatas galėjo pasidžiaugti, kad Belgijoje jau yra 1700 JOC skyrių su 70,000 narių. Tuo pat metu ėmė rodytis pirmieji JOC daigai Portugalijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, Kanadoje, Kolumbijoje, Belgų Konge, Australijoje ir kitur.

žosistų pasisekimo paslaptis yra ta, kad jie išmoko savo narius pažvelgti gyvenimo realybei į akis. Susidomėjimas gyvenimo aplinka, faktų surinkimas padeda žosistams matyti gyvenimo tikrovę, o paskui mokomasi, studijuojama, kas daryti. Pats J. Cardijn pastebėjo, kad seniau vartoti metodai gelbėti jaunuolius nuo fabrikų įtakos, įtraukti juos į palankesnę aplinką, atitolina juos nuo darbininkų luomo. Tokie "išgelbėti" nebus darbo žmonių apaštalais, žosistai pasirinko priešingą kelią: jie siekia, kad visa jauno darbininko aplinka, užuot buvusi nemorališka, padėtų kelti augštyn pačius darbininkus. Užtat fabrikai, biurai, darbo vietos, drabužinės, autobusai, gyvenamieji darbininkij namai, gatvės — visų pirma turi būti atkrikščioninta. Tą kartoja žosistai per savo darbo šventes, viešai ir iškilmingai pabrėžiami:

"Mes nesame mašinos, bet Dievo bendradarbiai.

"Mes nesame vergai, bet sąžiningi darbininkai.

"Mes nesame galvijų banda, bet protingi darbo žmones.

"Mes nesame nemokšos, bet norime kuo geriausiai žinoti save darbą.

"Mes nesame dykaduoniai, bet mielai stoją į darbo frontą...

"Mes nesame klajokliai, bet ištikimi šalies piliečiai.

"Mes nesame tie, kurie neturi kur galvos priglausti, bet tie, kurie su pasididžiavimu atlieka savo tarnybą.

"Mes nesame veltėdžiai, bet kitiems pasiaukoja darbo žmones".

Panašiai jie kalba apie savo darbo kilnumą, algą ir darbo vietos šventumą:

"Mūsų darbas ne baudžiava, bet mūsų pašaukimas.

"Mūsų darbas ne prakeikimas, bet mūsų kunigystė.

"Mūsų darbas ne gėda, bet pasididžiavimas.

"Mūsų alga ne išmalda, bet šventa skola.

"Mūsų alga ne vagystė, bet teisingas atlyginimas.

"Mūsų alga ne malonė, bet užtarnautas pelnas.

"Mūsų darbovietė ne maudyklė, bet šventovė.

"Mūsų darbovietė ne kalėjimas, bet apaštalavimo plotas.

"Mūsų darbovietė ne narvas, bet garbingos kovos laukas".

žosistai viso to siekia atsidėję ir nuosekliai įgyvendindami popiežių socialines enciklikas. Tuo būdu jie siekia integralinės krikščionybės, kuri šalia Dievo ir artimo meilės pabrėžia ir socialinio teisingumo reikalą. Jų idealas ir vadas — Kristus darbininkas. Laikydamiesi Bažnyčios mokslo, jie nori aukotis naujai krikščionių darbininkų kartai, kuri turėtų sveikesnius butus, kuri susitaupytų tiek, kad galėtų sukurti krikščioniškas šeimas, pabrėždami, kad niekas juos neturi laikyti mašinomis, bet žmonėmis — Kristaus darbininko broliais. Tuo tikslu jie nuolat kelia aikštėn darbininkų išnaudojimus ir reikalauja, kad jie būtų šalinami. Jie rūpinasi darbininkų moraliniu, religiniu ir socialiniu švietimu, organizuoja visokius patarnavimus, kurie tik gali padėti jaunuoliams siekti geresnės ir garbingesnės ateities. Kertinis žosistų sąjūdžio veiklos akmuo yra tikėjimo tiesa, kad jie yra mistinio Kristaus kūno nariai. Jie įsisąmonina savo dieviška kilme, didybe ir paskirtimi. Kaip žodis įsikūnijo ir gyveno žmonių tarpe, taip ir kiekvienas žmogus turi įsikūnyti laikiniame šios žemės gyvenime.

Praktiškojo žosizmo veiklos dėsniai yra šie:

1) Darbo jaunimą turi prikelti patys jaunieji darbo žmonės. Net ir geriausieji socialiniai įstatymai neturės pageidaujamų vaisių, jei patys darbininkai neprisidės prie jų vykdymo. Todėl JOC sąjungoje viskas atliekama pačių žosistų. Jie patys vadovauja susirinkimams, rašo korespondencijas, užpildo laikraščius savo straipsniais, rengia ekskursijas, lanko savo ligonius ir patys savo centais išlaiko visą sąjungą. Tuo būdu žosistai lieka nepriklausomi nuo turtuolių išmaldų ir fabrikantų papirkimų. Priima tik laisvas, be įsipareigojimų, aukas. Tačiau patys savo veiklai aukų nerenka. Jų tarpe nario mokestis yra geležinis įstatas. Kas jo nemoka, braukiamas iš narių sąrašo. Tik ligoniams ir bedarbiams kiekviena kuopa iš savo iždo apmoka nario mokestį. Tik iš savo narių mokesčių jie yra pasistatę didžiulius namus Briuselyje ir Paryžiuje, įsigiję vasarnamių nusilpusiems nariams atsigaivinti. Turi pasišventusių gydytojų, kurie veltui gydo susirgusius žosistuš.

2)    Kiekvienas žosistas žino, kad sąjunga jo niekad neapleis. Jis žino, kad savo sąjungoje jis ras praktiškos pagalbos visuose savo sunkumuose, o reikale net ir medžiaginės paramos.

3)    Sąjunga žosistams yra nuolatinė gyvenimo mokykla. Joje jis gauna moralinių vertybių, jokiais pinigais neįkainojamų, ši mokykla suriša narius glaudžiais draugiškumo ryšiais. Fabrikų atmosfera dar labiau vienus su kitais suplaka ir išmoko sutartinai grumtis su savo žalinga aplinka. Juos išmoko didžiuotis savo pareiga ir darbu.

4)    žosistai yra profesine jaunų darbininkų sąjunga Kat. Akcijos rėmuose. Todėl jie griežtai išskiria politiką iš savo veiklos programos. Tuo jie skiriasi nuo socialistų ir komunistų, kurie pirmoje vietoje savo propaganda kreipia darbininkus į politinę areną, o profesinių reikalų gerinimą atideda iki raudonojo rojaus įkūrimo laikų.

5)    žosistai kuria pavyzdingas krikščioniškas šeimas. Kovodami už dvasines jaunų sielų vertybes—skaistybę ir būsimų šeimų geresnę ateitį, ypačiai pabrėžia pagarbą jaunoms darbininkėms. Jas išniekinti, pagal žosistus, — tai pastoti kelią darbininkų klasės prisikėlimui, nes jos yra būsimų krikščioniškų šeimų motinos ir sergėtojos. Parengimas savo
narių moterystei yra vienas iš didžiųjų žosistų uždavinių.

6)    žosistai organizuoja ir panaudoja jaunimo pasilinksminimus praskaidrinti dorovinei atmosferai. Jiems rūpi, ką veiks jaunieji darbininkai grįgę iš darbo namie, šventadienių popietėmis, vakarais. Anketos parodė baisų ištvirkimo pavojų, į kurį patenka jauni darbininkai darbo pertraukų metu, keliaudami prigrūstuose tramvajuose, vagonuose, lankydamiesi pigiuose restoranuose, smuklėse, kinuose, vakaruškose. Tam atsverti žosistai rengia darbo dainų vakarus, vaidinimus, žaidimus, rodo kino filmas, rengia ekskursijas, šventadieniais surengia muziejų, parodų, meno galerijų lankymą, kur pakviestieji specialistai a'škina darbo jaunimui tas vertybes, kurios seniau buvo prieinamos tik turtuoliams ir inteligentams.

7) žosistų sąjūdis yra veiklos ir darbo sąjūdis. Ne be to, kad jo aktyvieji nariai patys išeina puikią darbo mokyklą, bet svarbiausias jų uždavinys — veikti aplinką. Pirmiausia ją pažinti (anketos), išstudijuoti (studijų rateliai) ir veikti. Taigi žosistai neužsidaro vien siaurame savo narių ratelyje, bet nuolatos turi prieš akis tuos šimtus tūkstančių jaunuolių, kurie prie jų dar nepriklauso ir kurie turi būti laimėti Kristaus darbininko armijai bei susilaukti šviesesnes ateities.

Kaip jau buvo minėta, visas žosistų veikimas iš principo sudedamas į jų pačių rankas. Kiekvienas žcsistas yra atsakingas už visų jaunųjų darbininkų būvio pagerinimą, už visų darbininkų laimėjimą Kristui darbininkui. Š's atsakomybes jausmas, vis labiau ugdomas, išauklėjo keliolika tūkstančių visiškai pasiaukojusių darbininkų apaštalų iš jų pačių tarpo. Iš to matyti, kad JOC nėra masių organizacija, bet tik rinktinių apaštalų sąjūdis. Dėl to ir žosistai skirsto savo narius į kelias rūšis, atsižvelgiant, kiek jie prisideda prie organizacijos veiklos.

a)    Valdybų nariai. Jiems leidžiami specialūs vadų laikraščiai. Kiekvienos valdybos pareiga pasirūpinti, kad kiekvienoje kuopoje, šalia valdybos narių, būtų sudarytas būrelis.

b)    militantų (kovojančių narių). Tai yra visos JOC branduolys ir galingiausia atspara. Jie suka visą veikimo ratą. Tai JOC smogiamosios dalys.

c)    Eiliniai nariai (cotisants), kurie ištikimai laikosi geležinio žositų įstato — rūpestingai užsimoka nario mokestį. Jie dalyvauja viduose susirinkimuose ir bendruose JOC žygiuose, sudarydami "darbo talkas", kurios padeda militantams jų užsibrėžtuose uždaviniuose. Jų pareiga viešai (net prie darbo drabužių) nešioti JOC ženklelį.

d)    Simpatizuojantieji nariai — kurie kviečiami į JOC susirinkimus, pasilinksminimus, ekskursijas, skaito jų laikraščius, žodžiu, tie, kuriuos tikrieji žosistai veikia apaštalavimo srityje.

e)    Ligoniai. Žosistų užsidegimas savo idėja siekia tiek toli, kad jie ypačiai rūpinasi darbininkais ligoniais, rengia jiems maldininkų kelio nes į šventas vietas. Ligoniai iš savo pusės meldžiasi ir aukoja savo skausmus už religinį ir socialinį darbininkų prisikėlimą. Ligonių reikalams prie JOC centro yra specialus ligonių sekretoriatas.

f) Dar viena ypatinga žosistų rūšis — tai kareiviai. Visos kuopos yra įpareigojamos iškilmingai išleisti savo narius į kariuomenę, įteikti jiems JOC vadovėlį, paskirti kiekvienam kareiviui po žosistą korespondentą, kuris su juo palaikytų ryšius, nusiųstų literatūros, dovanėlių. Patiems kariams uždedama pareiga apaštalauti karių tarpe. Šios rūšies žosistų veikla ypačiai buvo išvystyta karo metu.

Suprantama, kad JOC širdis yra militantai. Jiems kas mėnesį leidžiami specialūs laikraštėliai Bulletin des militants. Juose kas mėnuo nurodoma veiklos programa visiems JOC skyriams. Svarbiausioji tos programos dalis — anketos. Anketos klausimai ragina, susirinkus visam militantų būreliui, pasikalbėti tarp savęs apie tuos klausimus. Anketų klausimai priverčia militantus pasižiūrėti ir pamatyti, kas dedasi aplink juos. Pvz. jie tariasi apie jaunų darbininkų sveikatą, jų kalbas fabrikuose ir gatvėse, jų pasilinksminimus, jų santykius su tėvais, sekmadienio šventimą, blogosios spaudos skaitymą arba kokį kitą klausimą, kuris tą mėnesį iškeliamas. Tuomet kiekvienas militantas iš eilės turi papasakoti visus tą klausimą liečiančius faktus, kuriuos jis pats pastebėjo. Kartais iškėlus klausimą, paliekama tam tikras laikas stebėjimui, faktų rinkimui. Nors kiekvienas žino tik dalelę tokių liūdnų reiškinių, bet kai jie sunešami į draugę, tie faktai išauga į pasibaisėtiną problemą. Čia anketa atveda militantus prie antro klausimo: ką apie tai turime galvoti, ką apie tai sako Bažnyčia? Bažnyčios mokslas nesunkiai surandamas, nes ji smerkia visokias blogybes ir neteisybes. Tuomet iškyla trečiasis ir svarbiausias praktiškas klausimas: ką mes turime daryti? Taip susidaro militantų veiklos programa: matyti, spręsti, veikti.

Anketos išmoko jaunimą skaityti gyvenimo knygą. Drauge parodo, kokie platūs ir svarbūs apaštalavimo plotai. Visa tai parodo, kad Dievo karalystė yra čia pat — jų pačių tarpe, tik reikia ją vykdyti, prisidedant prie to, kad ir maža savo darbo plytele.

Anketų metodas pasirodė tiek sėkmingas, kad jis vartojamas net žosistų rekolekcijų metu. Kunigas stengiasi išgauti iš klausytojų pageidaujamus atsakymus. Jis kiekvienam rekolekcijų dalyviui įduoda klausimų lapelius (arba klausimą užrašo lentoje) ir palieka apie 10 min. laiko patiems apie tuos klausimus pagalvoti. Paskui susirinkę jau kartu atsakinėja į kunigo klausimus, papasakodami kiekvienas apie tas religines aplinkybes, kurios jį arba kitus jaunuolius kasdieniniame gyvenime apsupa. Toks faktų konstatavimas savaime sukelia kitus du klausimus: ką sako apie tai Kristus, ir ką mes žosistai turime daryti, kad Kristaus žodžiai neliktų tušti ?

Perėję tokią gyvenimo knygos skaitymo mokyklą, militantai tiek išsilavina (nors daugelis jų yra baigę tik pradžios mokyklą), kad jie gali vadovauti didžiausiems darbininkų mitingams, rašyti į savo laikraščius, spręsti krikščioniškoje dvasioje painiausius darbininkų klausimus.

Kai Romos kongreso metu žilagalvis Msgr. J. Cardijn (dabar tik sąjūdžio dvasios vadas) iš šalies žiūrėjo į iš viso pasaulio susirinkusius pilnus entuziazmo savo dvasios vaikus, ar jis kada galėjo tikėtis, kad jo mestoji sėkla į Belgijos žemę taip paplis po visą pasaulį ir atneš tokių gražių vaisių. Tiesa, žosizmą Europoje smarkiai apardė karas: daugelis veikliausių ir išsipraktikavusių militantų žuvo karo metu. Reikia vėl iš naujo papildyti eiles, paruošti naujus apaštalus, juoba, kad pagal organizacijos santvarką jauni darbininkai, sulaukę 25 metų arba sudarę šeimas, turi apleisti žosistų eiles. Jie raginami stoti į darbininkų unijas ir ten tęsti tą patį darbą. Bet čia jie randa jau kitokią aplinką ir dažnai neturi progos parodyti jaunystėje turėto užsidegimo. Kalbant apie žcsizmo judėjimo reikšmę, galima tvirtinti, kad Belgijos, Olandijos, o iš dalies Prancūzijos darbininkija, jei neliko komunizmo grobiu, tai yra žosizmo nuopelnas. Jų veiklai reikia priskirti ir tai, kad daugelyje Europos kraštų komunizmas pamažu pralaimi tuoj po karo užkariautas pozicijas. Bet ypačiai žo-sizmas yra aktualus tuose kraštuose, kur darbininkija vos tik atbunda, kur katalikybė yra mažumoje ir kur komunizmas ypačiai intensyviai verbuoja sau narius.

Zosizmas yra kova krikščionybės su komunizmu už jauną darbininką. Kadangi kiekvieni metai atveda į fabrikus būrius jaunuolių, tai ir žosizmo darbas yra vis naujas, pradedamas lyg iš pradžios. Bet šiame judėjime viena yra pastovu — Kristus — tas pats vakar, šiandien ir rytoj. Už jį ir Jo karalystę žosistai ir kovoja.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai