Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FUNDAMENTALINĖ VAIKO PSICHOLOGIJA PDF Spausdinti El. paštas
J.  Pikunas,  FUNDAMENTAL CHILD   PSYCHOLOGY,   The Bruce Publishing Co., Milwaukee, 1957; p. — 262 — XVIII, kaina nepažymėta.

Nors dauguma tremtinių yra praleidę jau beveik visą dešimtmetį JAV-se, tačiau retai naujasis ateivis savo beletristine kūryba, moksliniu darbu (išskiriant diplomatinius) ar kitokio pobūdžio laimėjimu prasiveržia į plačiuosius amerikiečių sluogsnius. Įvairios šio apibendrinimo priežastys, tačiau faktas lieka faktu, kad kūrybiškai mažai skverbtari į vietinių dvasinį pasaulį. Todėl bet kuris rimtas tokio pobūdžio pasireiškimas mus džiugina ir yra mielai sutinkamas. Tokį jausmą tad sukelia ir neseniai pasirodęs dr. Just'no Pikūno vaikų psichologijos vadovėlis, skirtas amerikiečių kolegijoms. Tai berods pirmas lietuvio bandymas vadovėlinėje srityje, šalia T. J. Belecko, S. J., vokiškųjų skaitymų kursas amerikiečių kolegijoms.

Mokslinio vadovėlio vertS ir pasisekimas priklauso nuo dėstomojo dalyko pristatyme apsibrėžtame lygyje. Dr. Pikūnas savo knyga siekė padėti būsimiems mokytojams, kad  jie suvoktų bei suprastų vaikų psichologiją bei jos metodus. Tačiau autorius nesiribojo vien pedagogikos studentais, nes ši knyga taikyta ir tėvams, kaip tinkamas žinių šaltinis. Tenka pastebėti, kad toks mokslinis pasireiškimas nėra pats dėkingiausia, nes autorius turi tik ribotas galimybes savo kūrybinį talentą išreikšti, naujas teorijas pristatyti, sistemas išvystyti, detališkai ir kritiškai vertinti kitų mokslininkų specifinius darbus. Tačiau vadovėlį parengusį mokslininką galima vertinti pagal jo sugebėjimą atlikti užsibrėžtą tikslą.

Paskaitę Fundamentai Child Psychology, galime tvirtinti, kad autorius savo uždavinį vykusiai atliko. Neperžengtas pasirinktas lygis, veikalui suteiktas vientisumas, kurio stokoja ne vienas vadovėlis, ir skaitytojui pateikti svarbieji faktai, žinios bei teorijos su paaiškinimias. Knygos teigiamą vertinimą empiriškai parems ir toks faktas, kad tuoj po jos pasirodymo visa eilė kolegijų pradėjo ją vartoti kaip pagrindinį vadovėlį. Išparduotų egz. ckaičius nustebino net pačius leidėjus, ir šis reiškinys yra bene geriausias laidas naujų autoriaus veikalų išleidimui.

Knygos apimtis suskirstyta į keturis pagrindinius skyrius. Pirmoje dalyje autorius nagrinėja istorinius šios srities klausimus, aiškina pagrindinius terminus, vystymosi principus bei metodologinius aspektus. Sekanti dalis skirta aptarti vystymosi laikotarpiui. Ji suskirstyta į 4 pagrindinius periodus. Trečioje dalyje dr. J. Pikūnas apžvelgia vaiko asmens-asmenybės (personality) pagrindinius bruožus bei dimensijas, gi į tą pačią temą kiek plačiau pažvelgta bei apibūdintas auklėjamasis momentas paskutinėje knygos dalyje. Be to, skaitytojas knygoje ras pagrindinių terminų aptarimą, išsamią bibliografiją vaikų psichologijos klausimais, rekomenduotų filmų sąrašą (tai naujas, kol kas dar tik labai retai vadovėliuose užtinkamas skyrius) bei vieno kazuso aprašymą iliustraciniais tikslais.

Kritiškai žvelgdami į vadovėlio suskirstymą, galime pastebėti, kad pirmieji 2 visiškai atitinka savo uždavinį, tačiau trečiojo ir ketvirtojo medžiaga arbitrariškai suskirstyta į dalis; autorius būtų galėjęs atrasti prasmingesnį, genotipinę prasmę turintį medžiagos susisteminimą. Tai vadovėlį būtų padarę dar geresnį, nors ir dabartinis suskirstymas nepasižymi ypatingu neigiamumu.

Amerikiečiui skaitytojui, kuriam vadovėlis skirtas, šis leidinys keliais atžvilgiais bus neįprastas, nes autorius, mokslus baigęs Europoje, savo knygą praturtina aname kontinente akcentuojamais aspektais. Dėmesį ypatingai atkreipia trys dalykai. Pirmiausia: autorius nesusiriša bei neatstovauja kurios nors specifines psichologinės minties mokyklos. Daugumas amerikiečių autorių iki šiol stengdavosi pasirinktą sritį pristatyti savo pažiūros rėmuose. Dr. J. Pikūnas šiuo atžvilgiu pasirinko platesnį kelią; nesiribodamas viena kuria nors sistema, jis faktus gali interpretuoti įvairiai ir tuo pačiu pasirinkto dalyko medžiagą visapusiškiau išnagrinėja. Antruoju aspektu tenka laikyti religinio momento nagrinėjimą. Empiriškai nusiteikę socialinių mokslų žinovai šiame krašte vengia nagrinėti tokius klausimus, gi dr. J. Pukūnas religijai skiria integralų vaidmenį vaikų psichologijos srityje. Šis faktas, be abejo, sudomins krikščioniško nusiteikimo profesūrą bei kolegijas. Neįprastas amerikiečiui bus ir gan platus dalykų apibendrinimas, vertinamo pobūdžio susumavimas be specifinių šaltinių nurodymų, kurie paremtų tuos tvirtinimus (pvz. p. 146 paliestas skyrybų įtakos klausimas). Glaudžiai su tuo surištas statistinių davinių vengimas, kurį ne vienas kiekybiškai nuteiktas amerikietis pastebės, nors tai nebūtinai turi reikšti jų pasigedimą.

Jei pirmieji du aspektai — nesusirišimas su viena kuria nors sistema bei religijos prasmingas įjungimas į vadovėlio apimtį — skaitytoją teigiamai ir stimuliuojančiai nuteiks, tai trečiasis reiškinys skaitytinas pačiu pagrindiniu vadovėlio neigiamumu, nes šaltinių nepateikdamas, autorius tuo pačiu reikalauja jo tvirtinimu pasitikėti, gi moksliškai tai nėra tinkamas klausimo sprendimas. Ateityje autorius turėtų vengti šios metodinės klaidos.

Galima iškelti eilę smulkmenų, kurios nėra tikslios arba kelia įvairių rcakcijų. šias eilutes rašančiam iliustracijos nesudaro įspūdžio, ir todėl peršasi išvada, kad jos knygoje nereikalingos. Kiti skaitytojai šiuo klausimu gali būti priešingo" nuomonės, tačiau, turbūt, visi sutiks, kad p. 4 Stanley Hali nuotrauka tikrai nereikalinga. Poskyrių gale paduoti klausimai yra perdaug sunkūs, nes savo žinias vien tik iš autoriaus pateiktos medžiagos semias studentas į juoa negalės sistemingai atsakyti, nebent būtų pasitenkinta vien tik plačiomis bendrybėmis. Prasminga klausimus daugiau suspecifinti. Būtų gera, jei autorius būtų plačiau aptaręs inteligencijos ir mąstymo (reasoning) skirtumus (p. 21), nes skaitytojui šis klausimas lieka neišryškintas ir tuo pačiu neaiškus. Tačiau tai specifinės smulkmenos, kurių pasitaiko kiekviename kūrybiniame pasireiškime. Juos išbalansuoja visa eilė vykusių deimančiukų (p. 22 spontaniškas sugebėjimų vystymasis bei daug kitų panašaus pobūdžio detalių).

Savo knygos rėmuose autorius turi progos skaitytojus supažindinti su savo testu, skirtu asmenybės bei inteligencijos nustatymui. Pavadintas The Pikunas Graphoscopic Scale, šis mokslinis įrankis įdomus tuo, kad juo bandoma sujungti inteligencijos ir asmenybės nustatymą—matavimą.

Šiandien dar per anksti plačiau šiuo klausimu prasitarti, tačiau jei šie bandymai save pateisins teigiamais daviniais, psichologija bus įgavusi naują bendrinę ir tikrai prasmingi,. dimensiją. Linkime dr. J. Pikūnui šioje srityje plačiau pasireikšti, tikėdamiesi, kad jo pastangos atneš naujų laimėjimų. Taip pat būtų miela iš autoriaus susilaukti savo spec'alybės klausimų nušvietimo ir lietuviškoje spaudoje.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai