Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VIKINGAI, KRIKŠČIONYBĖ ŽEMAIČIUOSE APIE 850 M. IR KURŠAS PDF Spausdinti El. paštas
Hamburgo-Bremeno arkiv. Rimbertas, aprašydamas savo pirmatako šv. Ansgaro gyvenimą, mini švedų, vikingų ekspediciją, vadovaujamą Olafo, į Žemaitijos pajūrio miestą-tvirtovę vardu Apuole. Pagal dėstymą ir kontekstą, tai įvykę apie 853 m. Šioje biografijos vietoje (Vita Anskari, skyr. 39, Waitzo leidime p. 62), į kurią Lietuvos istorikai nebuvo atkreipę dėmesio, autorius mini "Kai kuriuos iš pirklių" (Quidam negociatorum), kuriuos tame pačiame posme dar aiškiai apibrėžta, kad puolantieji vikingai buvę "įtikinti krikščionių pirklių, kurie su jais čia buvo" (a christianis edocti negotiatoribus qui simul aderant). Mat, švedai vikingai, nors tvirtovę ilgai laikė apgulę, nors keliskart atakavo, bet paimti neįstengė. Tuomet "krikščionys pirkliai" patarė šauktis Kristaus pagalbos. Tai padarius, užmegzta derybos su apgultaisiais, kurie sumokėjo didelę duoklę, o svetimi puolėjai pasitraukė ir išvyko namo. Nors tai netiesioginis liudymas (inesakoma, kad krikščionys pirkliai Lietuvos gyventojams skelbę savo tikėjimą), bet vis dėlto jis labai svarbus, kadangi tai pirmas atsitikimas, kuomet lietuviai sueina į tiesioginį kontaktą su krikščionimis.

Be to, šiame "Ansgaro Gyvenime", ir tai to paties žygio aprašyme, paskelbta du politiniai faktai: žygio metu Apuolės kraštas buvęs Danų duoklinėje priklausomybėje ir dabar Švedai stengęsi tai panaikinti ir atstatyti švedinę priklausomybę, kaip anksčiau buvo buvę (iš tikrųjų, tai vikingai arba normanai, kurie, kaip žinoma, buvo švedų, danų ir norvegų tautybės).

Na, bet ar galima tais liudymais tikėti? Pirmiausia, Ansgaras, kurio gyvenimas čia aprašomas. Jis (rašoma dar Anskar, Anscharius, vok. tarmiškai Scharies, kuriuo vardu Hamburge ir Bremene yra bažnyčios) buvo benediktinas, gimęs Pikardijoje 801. IX. 8. Paskui kurį laiką veikė Vokietijoje ir Flandrijoje. Sustiprino krikščionybę Danijoje. Prieš 845 m. daugiau kaip metus misionieriauja Švedijoje, statydindamas ten pirmas bažnyčias. Prieš 854 m. jis, kaip Danijos karaliaus atstovas, misijų reikalais vėl Švedijoje. 831 m. Ansgaras padaromas vyskupu naujos Hamburgo vyskupijos, kuri neužilgo sujungiama su Bremeno vyskupija ir jis skiriamas arkivyskupu. Be to, Grigaliaus IV Ansgaras buvo padarytas legatu "šiaurės kraštų", vadinasi, Danijos, Švedijos, Norvegijos ir sričių, didesnėje ar mažesnėje šių priklausomybėje, taigi, atrodo, visko, kas buvo apie Baltijos jrūą. Ansgaras miršta 864.II.3 Bremene. Tokiu būdu, jis dar buvo gyvas žygio metu į Apuolę, kuri teoretiškai buvo jo jurisdikcijoje.

O veikalo autorius Rimbertas? - Dar jaunas, Turholte netoli Brügges susitiko su Ansgaru ir nuo to laiko pasidarė jo mokiniu ir nuolatiniu palydovu. Krikščionybės stiprinimo reikalais važinėjo Danijoje ir Švedijoje. Po šv. Ansgaro 865 m. paskirtas Hamburgo-Bremeno arkivyskupu ir padarė benediktino apžadus. Mirė Bremene 888.VI.11. Taigi jis irgi Apuolės įvykių bendralaikis. Dar daugiau! Jo gimtinė jojo paties aprašomi šiaurės kraštai, tik neaišku, ar buvo flamandas ar danas. Rimberto "Vita sti Anskarii", bendrai paėmus, istorikų pripažįstama kaip blaivus ir patikimas įvykių aprašymas, kuris turi patikrintą vietą tarp Skandinavijos ir šiaurinės Vokietijos istorinių šaltinių.

Aprašytus įvykius patvirtina 11-to šimtmečio Adomas Bremenietis savojoje "Gesta Hamburgensis Ecclesįae Pontificum" (parašyta 1072-76 m.). Jis buvo katedros magister scholarum ir turėjo progos rinkti žinias iš pirklių, mat, Bremenas tais laikais buvo prekybos centrinis mazgas visai šiaurės Europai (pirmą kartą istorijoje pamini Ameriką vardu Winland, kurį buvę pasiekę vikingai). Istorinės medžiagos rinkimo reikalais buvo nuvykęs pas Danijos karalių Svend Estridsene, kuris garsėjo kaip šiaurės kraštų istorijos ir geografijos žinovas (1074). Adomo Bremeniečio veikalo 4-toji dalis yra grynai geografiška (Descriptio Insularum Aquilonis). Jo (ir Rimberto) veikalų yra keliolika leidimų, o Gesta Hamburgensis Ecclesiae išversta, be vokiečių, Į visas skandinavines kalbas. Taigi Bremenietis, referuodamas "Ansgaro Gyvenimo" Apuolės įvykius, štai ką rašo (Quae insula) Churland dicitur... Hanc insulam credimus in Vita sancti Ansgari Chori nominatam, quam tunc Sueones tributo subiecerunt. Una ibi nunc facta est ecclesia cuiusdam studio negotiatoris quem rex Danorum multis ad hoc illexit muneribus. Ipse rex gaudens in Domino recitavit mihi hanc cantilenam (Schmeidlerio leidime p. 244). Vadinasi, autorius nuo savęs teprideda įdomų faktą (girdėtą iš Danų karaliaus šv.  Estridseno), kad vieno danų pirklio tame krašte 11-me amžiuje buvusi pastatyta bažnyčia. Rašoma Churland-Chori, kas žodiškai būtų Kuršas, bet, sprendžiant pagal šio žygio aplinkybes ir ano meto politines-geografines sąvokas, lygia teise galima galvoti apie Apuolės plačią apylinkę, galbūt, siekinačią Baltijos jūrą.

Bet tuo kuršiškumas nesibaigia. Mat, būta istorikų, pvz., Dahlmann, o pagal jį ir Waitz, kuriems čia kalbamoji Apuolė (rankraščiuose Apulia, Appule, Ampule) "be abejonės" esanti "Pilten in Curlandia" (Vita Anskari etc., 1884, p. 61). Bet čia pat paduodama Kuniko priešinga nuomonė. O Arist. Kunikas (1814-99) buvo Rusijos akademikas, Silezijos vokietis, ėjęs mokslą Vokietijoje, istorijos šaltinių, archelogijos ir numizmatikos žinovas, rašęs ir lietuvių klausimais. Be jokios abejonės Ansgaro Apulia ta pati Žemaičių, pilis, iš kurios (taip pat ir Kretingos) XIII-to amž. vidury lietuviai puldinėjo kryžiuočių Memel-Klaipėdą. Tai būta stiprios pilies. Keletą kovų epizodų aprašo "Livonijos Eiliuotinė Kronika" (eil. 6963-7058). Girdi, nuo Klaipėdos Kretinga "už trijų gerų mylių" (vber guter milen dri), o už jos "visai netoli" (in nahen bie) esanti "pilis Ampille' (eine bure.... Ampille). Kronikos leidėjas Theod. Kallmeyeris ją identifikuoja su Imipilte (rašo Empilten in Samaiten). Dėl galėjimo galima taip daryti, bet, po generolo Nagevičiaus Apuolės piliakalnio kasinėjimų nepriklausomybės laikais, atrodo, jog tai bus buvus ne kas kita, kaip Apuolė. Ji tarp Ylakių-Truikinų-Sačių-Vaičaičių, atseit, Bartuvos upyne, Luobos upelio apylinkėse, kame prasideda Žemaičių augštuma.

Kad galutinai apsidirbus su kuršiškumu, dar reikia išspręsti vieną problemą. Mat, dalis kalbininkų (ir iš pačių lietuvių) teigia, kad apie 10-tą šimtmetį ne tik Apuolė, bet visas plotas nuo jos, tiksliau nuo Ventos, iki Nemuno ir į vakarus iki Baltijos jūros buvęs Kuršas ir kuršių gyvenamas. Bet jų argumentai beveik išimtinai yra ne filologiniai, o istoriniai ir, kaip tokie, neišlaiko kritikos. Kuršo vardas (cor, chori), kiek mums žinoma, pirmą kartą paminėtas "Vita Anskarii" autoraus. Jis Apuolę į tą sritį bus įjungęs ekstensijos būdu. Mat, vikingai pirmiausia bus susidūrę su realiu Kuršu, atseit, pusiasalių, kuris iš viso rytų Pabaltijo jiems arčiausias ir turėjo keletą gerų uostų. Be to, vikingų mazginis punktas buvo Gotlando sala, nuo kurios Kuršo pusiasalis, taip sakant, tik per gaidžio žingsnį. Visa, kas buvo už to didžiulio Kuršo pusiasalio, natūraliai bei praktiškai buvo siejama su juo. Čia teigiamą Kuršo sąvoką patvirtina Adomas Bremenietis, sakydamas "Kuršo sala" (Churland...insulam). Iš jūros atvykstantiems ir trumpai čia buvojantiems vikingams kranto visi iškyšuliai atrodė salos, ana, Bremeniečiui ir Prūsijos Sambija yra sala (tercia-imsula-Semland).

Stipriausias filologų argumentas tai "Kuršo vyskupija", kuri popiežiaus legato Viliaus Mo-deniečio 1237 m. rugsėjo mėnesį apibrėžta užimanti pajūrį tarp Ventos ir Nemuno. Iš tikrųjų, tai silpniausias įrodymas, kuris Žemaitijos kuršiškumo visiškai neįrodo, antra vertus, nei nemano įrodyti. Mat, anų laikų misijono-riaujančios Bažnyčios pagrindinis dėsnis buvo nukariautuose-pakrikštytuose punktuose steigti vyskupijas tų punktų vardais ir jų jurisdikcijai pavesti gretimas sritis, kurios dar nenukariautos ir maža težinomos. Tokia buvo XIII-to šimt. pradžios Prūsijos vyskupija. Miglotų žinių esama apie "Lietuvos vyskupiją" dar prieš Mindaugą. Jo įsteigtosios gi vyskupas 1254.IV. 6. iškilmingai rašosi "Dei gratia episeopus Lettoviae". Pagaliau, Žemgalių vyskupija, kol dar nebuvo Kuršo vysk-jos, apėmė šiosios vėliau valdomą teritoriją (tai matyt iš 1232 m. dokumento Bungės rinkinyje). Visą ginčą baig-te užbaigia 15-to šimt. pradžios "Žemaičių vyskupija", kuri apėmė buvusios Kuršo vyskupijos beveik visą plotą, o vėliau dalį Žiemgalių vyskupijos. Ir dar: niekas Suvalkijos nevadina Žemaitija, nors per kelis šimtmečius sritis už Nemuno iki Šešupės ir Virbalio buvo "Žemaičių vyskupijos" sudėtinė dalis.

Na, ir Kuršo vyskupijos sienos, kaip jos nubraižomos ant žemėlapio kalbininkų ir kai kurių istorikų (pvz. J. Stakausko) moksliškai nėra tikslios. Popiež. legatas Vilius Modenietis 1237. IX jas nubrėžė šitaip: '. .. kas tik yra tarp Nemuno ir pirmiau paminėtos Ventos upės iki Lietuvos ..." (ąuidąuid est inter Memelam et praedietum fluvium Vende, pas Bunge.I. p. 197). O Venta nuo Latvijos sienos ties Leckava pasuka į pietryčius, paskui nuo Ventos-Dubysos kanalo ties Beržėnais ir Šaukėnais į vakarus ir taip teka apie 25 klm. Nuo Pavadenės, kame Venta prasideda, iki Nemuno tiesiai į pietus ir tiesiai į vakarus ties Klaipėda dar lieka apie 80 klm. Beveik visiškai tikra, kad dokumento turėta galvoje Nemunas Klaipėdos plačioje apylinkėje. Mat, jis formuluota ir rašyta Livonijos Kryžiuočių teritorijoje. O šiems tuomet buvo gerai pažįstamas tik Klaipėdos pajūris, kame jie projektavo statyti pilį. Jų kovos su lietuviais ėjo beveik išimtinai ruože į vakarus tarp Klaipėdos ir Apuolės.

Išvedant sieną nuo Beržėnų-Šaukėnų į Nemuną ties Jurbarku, Medininkai-Varniai atsiranda Kuršo vykupijoje, kas veda į paradoksą: 1253 m. Lietuvos vyskupo Kristijono katedra-sostas svetimoje vyskupijoje!

KURŠIŲ MARIOS (V. Augustino nuotrauka)

Kadangi Kuršo vyskupijos sienų nustatytojai turėjo galvoje, kaip baigiamąjį punktą, Nemuną plačiame ruože apie Klaipėdą, tad išeinamasis punktas beveik tikrai bus buvęs Venta, kol ji teka nuo Latvijos sienos į pietus, galbūt, iki Mažeikių-Bugenių linijos. Vidurinis punktas galėjo būti ir Plungė. Mat, Livonijos ordinas į Žemaitiją veržėsi iš Kuršo pusiasalio, atseit, Kuršo tikrąja prasme. Organizacijos ir atsparos punktai buvo pilys-tvirtovės pagal Ventos upę į žiemius nuo Lietuvos-Latvijos sienos: Kuldiga (Goldingen), Piltenė (Pilten) ir kitos. Piltenė priklausė Kuršo vyskupui, dėl to kartais kalbama apie Piltenės vyskupiją. Vėliau suprojektuota vakarinis atramos punktas Klaipėdoje. Vadinasi, karinis-krikštijamas varžtas ėjo iš Pavenčio ties Latvijos siena, ir jis strateginiu bei politiniu būtinumu turėjo gravituoti į čia. Pagal ano meto istorinius šaltinius, kovų centras ir objektas buvo Šventosios-Palangos-Klaipėdos pajūris. Naujoji vyskupija tebuvo Kuršo užnugaris bei ekstensija. Kaip tokia, ji negalėjo būti per toli nuo atramos punktų.

Ir taip, "Kuršo vyskupija" buvo ne tauti-nė-kalbinė, bet misionieriavimo bei administracijos sąvoka. Mokslo vardu negalima kelti jokių abejonių. Tą sąvoką taip suprato net ir tie politiniai-bažnytiniai autoritetai, kurie steigė tą vyskupiją ir kurie XV-me amž. gynė jos skirtingumą nuo Lietuvos. Pirmasis planas steigti "Kuršo vyskją" apmestas 1229 m., kuomet pop. legatas vysk. Balduinas Alna su Kuršo " karalium" Lamekinu ir krašto atstovais padarė sutartį, kad jie priims krikščionybę. Čia detaliai išskaičiuojama jų valdomos teritorijos (terra Winda), bet nei vienu žodeliu neužsimenama apie Palangos-Klaipėdos pajūrį. Vadinasi, jis neįtrauktas į Kuršo vyskupiją, kuri, girdi, būsianti vėliau įsteigta (LUB, I, 134-36). Pats Kuršo vyskupas, kuomet Vytautas su Kryžiuočių ordino vadovybe, galima sakyti, ant peilių ėjo dėl Žemaitijos priklausomybės, taigi jis, paremdamas vokiečių tezę, 1420 m. paliudijo, girdi, ta sritis "buvo ir dabar yra Kuršo bažnyčios vyskupijoje. - ir gavo vardą nuo Kuršo bažnyčios ir vyskupo" (tnp., V, 622tol.). Vargu kam ateina į galvą, kad Žemaičių teritorinė vyskupija natūraliai ir logiškai eliminavo iš Žemaičių teritorinę Kuršo vyskupiją: Konstancos Bažnytinis Susirinkimas, gavęs Lietuvos-kryžiuočių bylą, ją išsprendė įsteigdamas Žem. vysk-ją  (1416-11).

Augščiau sakyta prasme kuršiškumą suprato net jo atkakliausias gynėjas-Kryžiuočių ordinas. Jis vėliau argumentavęs, kad Kuršas traukias iki Nevėžio, o nuo ten Žemaičiai, taigi jis be jokių pastabų priėmė dovaną, kurią Lietuvos valdovai formulavo kaip "Žemaitija" (aplinkybių verčiami, tai padarė Jogaila, Vytautas, Švitrigaila 1382, 1384, 1389, 1398, 1402 ir 1404-ais m. ). Bet kai reikėjo grąžinti, kryžiuočiai dusyk Žemaičius pradėjo vadinti Kuršu. Iš dalies dėl to įvyko Grunwaldas. Bet ir po Tomo taikos (1411) kryžiuočiai nenusileido, dalyką painiodami Kuršo-Žemaitijos interpretacijos velniavoje. Vytautas nepasidavė (liko tikslus jo Aukštaičių ir Žemaičių filologinis aiškinimas) ir, iš tikrųjų, su kryžiuočiais turėjo ne taiką, bet paliaubas, kurios buvo pailginamos net šešis kartus. Lietuviai su kryžiuočiais tiesiogiai derėjosi 5 kartus (1414-19). Paskui byla atsidūrė ano meto tarptautinėse instancijose—pas Romos imperatorių (1410, 1413, 1420); Konstancos Bažn. Visuotiniame Sus-me (1416-17 60 žemaičių bajorų išgauna Žemaičių vys-ją); pagaliau, pas popiežių (1420). Bet kadangi sprendimai būdavo skirtingi, tai Žemaitijos kuršiškumo dalyką galėjo išspręsti tik Gordijaus mazgo mostas. Lietuva-Lenkija išėjo į karą prieš kryžiuočius (1422). Tų pačių metų Melno ežero taika Lietuvai pripažino vakarų sienas tokias, kokios išbuvo iki nepriklausomos Lietuvos laikų, atseit, su Šventąja ir Palanga prie jūros. O Baltijos jūra gyvenantiems Žemaitijoje ar netoli jos tradiciškai buvo siejama su ta sritimi. Livonijos kryžiuočių magistras 1422 m. sausio m. Palangos-Klaipėdos ruožą vadina "Lietuvišku pajūriu" (Lithoweshen strand). Jis buvo vykęs tuo keliu net du kartus ir kaip tik tuomet, kai ėjo Žemaitijos kuršiškumo ginčas (LUB, V, 795). Net Prūsijos magistras memoriale Vytautui (1409) rašo "Lietuvos jūra" (in Littore maris Lit-taviae, c. ep. Witoldi, 930). Flandrijos diplomatas Guilbert de Lanoy 1413 m. keliaudamas per čia, prancūziškai rašo "Lietuvos pajūris" (le Strand de Letaoeu, SR9, III, 446). XV-to amž. garsus Lenkijos kronikininkas Dlugošas sako tiesiog "Žemaičių jūra" (mare Samo-giticum), ką iš jo bus paėmęs mūsų Daukantas. Na, o pajūryje "Žemaičių jūra" ir dabar yra  įprastinis  posakis.

Iš tikrųjų, tai buvo ir yra Žemaitijos jūra. Čion įteka didžiausia ir svarbiausia ne tik tos srities, bet ir visos Lietuvos upė Nemunas. Įdomu, jog Žemaitijos Akmena ir Minija į Baltiją įsilieja prie Nemuno žiočių. O pro čia, kaip rodo archeologiniai kasinėjimai, įvažiuodavo vikingai-normanai, kurių tikslai ilgainiui pasidaro kolonizaciniai bei prekybiniai. Ta prekyba (laikui bėgant, perimta vokiškos Hanzos) nuo XIII-to amž. pradžios taip išsiplėtoja, jog popiežai (pagal juos ir Rygos arkivyskupai) atvejų atvejais ją draudžia, girdi, trukdanti militarines misijas tarp Pabaltijo nekrikščionių. Štai dėl ko 1229 m. pradėta planuoti vietoje esančios lietuviškos-žemaitiškos Klaipėdos įsteigti Memelburgo pilį, o prie jos - naujos Kuršo vyskupijos centrą. Kuršo vyskupas, atrodo, paskirtas 1236-37 m. Tačiau du pirmieji vyskupai (Engelbertas ir Hermanas), nors gyvenc Kurše už Lietuvos sienų, bet lietuvių-žemaičių buvo nužudyti. Neilgai išsilaikė nei trečiasis, Heinrich von Luttelenborg (latv. Indrikis Licelenburgs), 1254 m. turėjęs palikti vyskupiią. Pranciškonas Heinrichas (1251-54) pažymėtinas dėl dviejų dalykų: su Livonijos kryžiuočiais įsteigė Memelburgą (Klaipėdą) ir čion perkėlė Kuršo vyskupijos sostą. Jis energingai prisidėjo prie pilies ir miesto statybos darbų. 1252. VII. 29 katedra dar nepastatyta, bet kitais metais, atrodo, jau yra kapitulai namas ir ji pati bus čia apsigyvenusi (ji bus buvusi iš pranciškonų, nors vardais minimi tik vysk. reikalų vedėjas Tomas ir jo kapelionas Konradas). Atrodo, kad Heinrichas bus pradėjęs ir katedrą statyti, bet dėl Mindaugo steigtosios "Lietuvos vyskupijos" ir, galbūt, dėl Žemaičių karinių veiksmų prieš Klaipėdą). Vyskupas Edmundas (1263-98) jau iš Kryžiuočių ordino. 1291 m. jau aiškiai minima katedrair parapijos bažnyčia (LUB, I, 327 tol., 313 tol., 658 tol., 677 757). Bet Kuršo vyskupai Klaipėdoje išsilaikyti negalėjo. Pvz., Edmundo papėdininkas Burchar-das, atrodo, apsigyvena Ventspilėje ir 1300 m. apie savo vyskupijos sienas rašo, kaip dar nukariavimu įgysimas (quos processu temporis sumuš... per epugnationem et conversionem infidelium habituri, tnp., 757).

Rusijos imperija Kuršo vaiduoklį Žemaitijoje vėl prisikėlė kai, užėmusi visą Pabaltijį į-steigė "Kuršo guberniją" (Kurliandskaja gubernija), prie kurios priskyrė siaurutę pajūrio juostą su Šventąja ir Palanga iki Vokietijos sienos. Taip išbuvo iki imperijos griuvimo (1795-1918). Paskui tą ruoželį, pagal Rusijos tradiciją, kurį laiką užėmusi laikė įsikūrusi nepriklausoma Latvija.

Bebaigiant, paliesime Kaz. Būgos hipotezę apie lietuviškų giminių (jos dar vadinamos lie-tuviškai-latviškomis, aistiškomis ir baltiškomis) slinkimą link Baltijos jūros. Hipotezė dėl to, kad dar Būgos laikais buvo kitokių pagrįstų nuomonių pvz., Karaliaučiaus garsus prof. A. Bezzenbergeris skelbė, kad visų tų giminių protėvynė buvusi prie Kuršių marių (Zeitschr. f. vergi. Sprachforschung 44, p. 258). O prof. Būga įrodinėjo, kad lietuviškos giminės (jos apėmė lietuvius, prūsus, latvius, kuršius) iš pradžių gyvenusios Dniepro augštupyje, ant Sožies ir Berezinos krantų, atseit, buvusių Minsko, Mogiliavo ir Smolensko gubernijų plote. Iš čia prasidėjęs slinkimas į vakarus. Prūsai pasiekę jūrą apie 3-ią amž. prieš Kristų, kiti gi po Kr. - kuršiai apie 9-tą, o lietuviai su latviais apie 10-11-tą ("Aisčių praeitis", pp. 13 tol., "Kalba ir senovė", pp. pp. V, LXII tol., "Liet. kalbos žodynas", I, p. 40 ir k.; čia sutraukta, kas jo buvo skelbta užsienio įv. žurnaluose).

Nors Būgos samprotavimą galima suderinti su mūsų Apuolės
lietuviškumu (juk žodelis "apie" prileidžia vieną šimtmetį į priekį ir atgal), bet vargu bau gali būti abejonė, kad jo hipotezės baigiamasis punktas šiuo atveju yra atremtas į "Vita S. Ansgari" (apie prūsus ir lietuvius - į kitus žinomus veikalus). O kronikiniai-istoriniai šaltiniai gali būti įrodomoji medžiaga tik po istorinės kritikos, atseit, pates konkretinio teksto ir kalbamojo meto laiko aplinkybių. Bet būginei hipotezei patį pagrindą iš po kojų išmušė proistorės arba archeologijos mokslas. Po Bezzembergerio, daugiausia tyrinėjimais La Baumėo, W. Gaerte's, C. Engelio ir kitų yra įrodyta, kad lietuviškų arba baltiškų giminių sodybos pradėjo nusistovėti jau žalvario amžiuje. Palangos-Klaipėdos pajūrio gyventojai tose pačiose vietose sėdi mažių mažiausia nuo Kristaus gimimo. Taigi savaime atkrinta kokie dideli keliavimai iš vietos į vietą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai