Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PIJUS XII PDF Spausdinti El. paštas


Mirtis ir gedulas

Spalio 9 dienos ankstų rytmetį Castel Gan-dolfo vasarvietėje mirė Katalikų Bažnyčios vyriausias vadas — popiežius Pijus XII. Mirė jis už Romos miesto, iš kurio nesijudino nė pavojingiausiomis karo dienomis. Į Castel Gandolfo rezidenciją popiežius buvo nuvykęs poilsio, taip reikalingo jo rūpesčių bei senatvės išvargintai dvasiai. Bet Visagalis pašaukė jį iš tos mėlynuojančių kalnelių bei ežero tylos persikelti į amžino atilsio sritį. Tai čia ir geso brangi milijonams gyvybė, lydima visuotinio gailesio bei visuotinio gedulo.

Vargu atrastume kitą popiežių, kurio mirtis taip skaudžiai būtų nuaidėjusi tolimiausiuose žemės užkampiuose ir sukėlusi tokį liūdesį net šalia Katalikų Bažnyčios arba net šalia krikščionybės stovinčiųjų širdyse. Mirštant Pijui XII, pasaulis jautė, kad gęsta šviesus žibintas ir to sielvarto nesidrovėjo atviriausiai išreikšti. Spauda, radijas, televizija kreipė žmonių dėmesį į kapo angoje stovintį popiežių.

Katalikams jis reiškė 261-jį šv. Petro įpėdinį, Kristaus atstovą žemėje, augščiausiajį autoritetą tikybos bei dorovės klausimuose. Nekatalikai ir nekrikščionys taip pat matė jame ne tik suvereninės Vatikano valstybės valdovą, bet ir moralinį autoritetą — matė nepaprastą žmogų, kuris savo šventu gyvenimu, išmintimi, tiesos meile ir dabartinės epochos supratimu buvo iškilęs virš kitų išgarsėjusių vardų. Iš tiesų Pijaus XII moralinis autoritetas bene bus pats didžiausias ir visuotiniausias iš visų popiežių. Jis yra labiausiai tuo įdomus, kad spontaniškai pripažįstamas žmonių, kurie Katalikų Bažnyčios nelaiko autentiška religinės tiesos skelbėja.

Pijaus XII asmenyje kiekvienas geros valios žmogus įžvelgė gyvą dvasinio pasaulio simbolį žemėje ir lenkėsi jo laiminančiai rankai. Suprantama tad, jog ir tas šermeninis sujudimas spaudoje, radijuje bei televizijoje nebuvo pagrįstas sensaciniais išskaičiavimais, bet pagarba, meile ir gailesiu. Sklaidant amerikiečių-nekatalikų periodinę spaudą, gedulo dienomis susidarė įspūdis, lyg Pijus XII būtų visų dvasinis vadas, o po jo mirties pasaulis būtų tapęs skurdesnis.

Ką bekalbėti apie katalikus, kuriems Šv. Tėvas yra Kristaus vietininkas žemėje. Jų gailesį bei pagarbą labiausiai rodo popiežiaus laidotuvės. Spalio 10 d. Pijaus XII kūnas buvo pervežtas iš Castel Gandolfo į Amžinąjį Miestą. Kelionė buvo jaudinanti. Minios žmonių pakelėse laukė praslenkant gedulingo vežimo, kuriame po stiklo uždanga kiekvienas galėjo matyti mirusį popiežių. Romos bažnyčių varpai nuolat skambėjo. Pijus XII buvo įneštas į šv. Petro baziliką, kurioje nežėrėjo šviesos, nešaukė minios — tik skambėjo Miserere psalmės liūdna gaida.

Šv. Petro bazilikoje miręs popiežius išbuvo iki spalio 13 d. Čia jį aplankė apie 2 milijonai žmonių. Pagaliau spalio 13 d. vakare po gedulingų pamaldų Pijus XII buvo nulydėtas į bazilikos požemi, kur ilsisi jo pirmatakai — popiežiai Pijus XI, Benediktas XV ir kard. R. Merry del Vai. Be to, seniau ten yra palaidota 144 popiežiai. Nors Pijus XII testamente prašė nesirūpinti jo paminklu, tačiau manoma, kad jis vėliau bus perkeltas viešesnėn vieton. Atsižvelgiant į jo nuostabiai asketišką gyvenimą, yra pagrindo spėti, kad žmonės pradės į jį šauktis maldose ir tuo skinti kelią į kanonizacijos garbę.

Spalio 19 d. įvyko mirusio popiežiaus iškilmingos devintinės su gedulingomis pontifikalinėmis mišiomis, kuriose oficialiai dalyvavo 53 valstybių specialios delegacijos. JAV prezidentui atstovavo valstybės sekretorius J. F. Dulles, Claire Booth Luce, buvusi ambasadorė Italijoje, ir J. McCone, atominės komisijos pirmininkas. Po mišių diplomatus priėmė Kardinolų Kolegija.

Gyvenimas Bažnyčios tarnyboje
Popiežius Pijus XII, prieš tapdamas Katalikų Bažnyčios galva — Eugenijus, Juozapas, Jonas Pacelli — gimė 1876 m. kovo 2 d. Romoje. Pacellių šeima, priklausanti Romos aristokratijai, nuo seno pasižymėjo Vatikano tarnyboje. Būsimojo popiežiaus senelis, Marcantonio Pacelli, buvo Vatikano valstybės vidaus reikalų viceministeris ir dienraščio Osservatore Romano steigėjas. Iš tos šeimos išėjo ir kard. Petras Caterini. Eugenijaus tėvas buvo bažnytinio teismo, vadinamo Romos Rota, advokatų dekanas. Eugenijaus brolis, Pranciškus Pacelli, turėjo markizo titulą ir dalyvavo Laterano sutarčių sudaryme, kuriomis buvo užbaigtas aštrus ginčas tarp Vatikano ir Italijos.

Suprantama, tokios šeimos tradicijos iš mažens veikė jaunuolį, kuris, baigęs gimnazijos kursą Quirino Visconti mokykloje, apsisprendė už kunigystę ir įstojo i Capranicos kolegiją. Ten gyvendamas, lankė Gregorianumo universitetą. Paskui savo akiratį plėtė Romos valstybiniame universitete, studijuodamas filosofiją bei literatūrą ir šv. Apolinaro Ateneume — teologiją. 1899 m. pavasarį Eugenijus Pacelli buvo įšventintas kunigu ir paskirtas į savo gimtąją parapiją vikaru. Ten dirbdamas, jis dar studijavo ir isigijo teologuos, filosofijos bei kanonų teisės doktoratus. Po dviejų metų darbo parapijoje tas jaunas kunigas buvo pašauktas į popiežiaus kurija, kurioie gavo darbo Ypatingųjų Bažnyčios Reikalų Kongregacijoje.

Šiuo paskyrimu kun. Eugenijui Pacelliui atsivėrė durys i diolomatinę tarnybą. Romos kūrijoje i"s tuoiau laimėio Vatikano valstybes sekretoriaus kard. M. Rampollos pasitikėjimą ir didžiais šuoliais kilo į augštas bei atsakingas vietas. Čia tuojau matome pagerbtą jį Šv. Tėvo Rūmu prelato laipsniu ir dalyvaujantį naujo kanonu teisės kodekso redakcinėje komisijoje. Pasaliau, perėmus valdyti Bažnyčią Benediktui XV, prel. E. Pacelli pakeliamas minėtos kongregacijos sekretoriumi. Tuo būdu jis tapo vienas iš pačių artimiausių naujojo popiežiaus talkininku, o kiek vėliau — jo taikos planų vykdytojas.

Popiežius Benediktas XV pirmojo pasaulinio karo metu visomis jėgomis stengėsi sutaikinti kovojančias valstybes. Pasaulis stovėjo didžių įvykių išvakarėse. Komunizmo grėsmė jau buvo žymi, kai 1917 m. gegužės 13 d. šis popiežius pakonsekravo prel. Eugenijų Pacellį vyskupu ir paskyrė nuncijumi Bavarijai, kuri vienintelė iš vokiškų sričių tuomet palaikė diplomatinius ryšius su Vatikanu. Naujasis nuncijus apsigyveno Miunchene, kur jam teko patirti revoliucinių pavojų.

Pastangos sulaikyti įsisiūbavusį pirmąjį pasaulinį konfliktą neatnešė lauktų vaisių. Nuncijaus arkivysk. Pacellio vizitas tuo reikalu Vokietijos kaizeriui Vilhelmui II liko tik priminimu skaudžių karo pasekmių, kurios skynė kelią kitai žmonijos tragedijai — antrajam pasauliniam karui, visiškai palaužusiam Vokietiją. Sulaikyti kariaujančias puses nuo ginklo trukdė laimėjimų geismas, Vatikanui atrodęs visais atžvilgiais nepateisinamas.

Karo sūkuriuose nuncijus pašventė jėgas labdarybės darbui, Šv. Sosto vardu šelpdamas nuo karo nukentėjusius civilinius gyventojus, lankydamas kareivius ir nelaisvius, taikos balsu malšindamas kerštą bei pagiežą. Jo veiklą per 12 metų apvainikavo paskyrimas Vokietijos nuncijumi su būstine Berlyne ir 1929 m. pasirašytas su Prūsija konkordatas. Arkivysk. Eugenijaus Pacellio garsas kaip gabaus diplomato augštai pakilo. Popiežius Pijus XI jį atšaukė į Vatikaną dar atsakingesnėms pareigoms. Čia jis buvo pakeltas kardinolu ir, kard. P. Gasparriui dėl senatvės atsistatydinus, paskirtas Vatikano valstybės sekretoriumi.

Dabar jis tapo popiežiaus dešiniąja ranka. Jo galią dar labiau padidino 1935 m. pakėlimas kamerlingu, kurio pareigos yra, mirus popiežiui, valdyti Bažnyčią ir tvarkyti rinkimus. Kai kard. E. Pacelli užėmė valstybės sekretoriaus vietą Vatikane, vos tik buvo pasirašyta Laterano sutartis, išsprendusi ilgą kivirčą tarp Italijos ir Šv. Sosto. Taip pat ir su visa Vokietija 1933 m. pasirašytasis konkordatas turėjo lemti ramią ateitį Bažnyčiai.

Tačiau toji ramybė buvo iliuzinė. Pradėjęs kilti Italijoje fašizmas ir Vokietijoje nacionalsocializmas temdė nusiblaivinusį dangų. Bet visų labiausiai komunizmo audra rytuose niaukė visą krikščionybės horizontą. Naujojo Vatikano valstybės sekretoriaus pareigos buvo itin sunkios, reikalaujančios iš vienos pusės didelio takto, iš kitos — ryžto veikti laiku ir tiesiai.



Kard. Eugenijus Pacelli buvo artimiausias Pijaus XI patarėjas visuose svarbesniuose žygiuose. 1937 m. išleista popiežiaus enciklika "Divini Redemptoris", kuria pasmerkiamas ateistinis komunizmas bei marksizmas, buvo paruošta bendradarbiaujant kard. E. Pacelliui. Joje drąsiai pažymima, kad šis piktas sąjūdis "griauna žmogaus laisvę ir paneigia jo asmens teises". Vokietijos atžvilgiu, tuomet mindžiojant Hitleriui Bažnyčios laisvę, taip pat nebuvo tylima, nors kerštas Vatikanui lengvai buvo pramatomas. Bendradarbiaujant kard. E. Pacelliui, Pijus XI paruošė encikliką, vadinamą "Mit brennender Sorge" ir įsakė skaityti visose Vokietijos bažnyčiose. Enciklika lietė valstybės ir Bažnyčios teises, skaudžiai pažeistas nacionalsocializmo. Šv. Sostui užteko drąsos pasakyti joje ir šiuos žodžius: "Jeigu taika neateis, mes esame pasiruošę ginti savo laisvę Augščiausiojo vardu, kurio ranka dar nėra nusilpusi".

Tuo pačiu kritišku laikotarpiu valstybės sekretorius kard. E. Pacelli buvo siunčiamas atstovauti popiežiui didžiausiuose pasauliniuose suvažiavimuose. Jis dalyvavo tarptautiniuose eucharistiniuose kongresuose Vengrijoje ir Argentinoje, lankėsi Prancūzijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir kitur. Ypatingai kard. E. Pacellio vizitas šiam kraštui buvo reikšmingas. Svečias savo asketiška išore, tiesos meile, įžvalga į amerikiečių dvasią bei jų gyvenimo problemų supratimu tuojau laimėjo visuomenės palankumą ir užmezgė asmenines pažintis su žymiais šios šalies žmonėmis. Jis, visą mėnesį važinėdamasis daugiausia lėktuvu, pirmoj vietoje, žinoma, kreipė dėmesį į Katalikų Bažnyčios padėtį, kuri daugeliu atžvilgiu skiriasi nuo Europos.

Kard. E. Pacelliui ypatingai naudinga buvo pažintis su prez. F. D. Rooseveltu, pas kurį jis viešėjo savo lankymosi Amerikoje metu. Šis JAV prezidentas, įvertindamas to svečio dvasinę įtaką, kai šis tapo popiežiumi, per antrąjį pasaulinį karą paskyrė prie Vatikano savo asmeninį atstovą Myron C. Taylorą. Tarp Amerikos ir Vatikano kritiškiausiu laikotarpiu užsimezgė glaudus ryšys, turėjęs daug reikšmės tremtinių, nelaisvių ir kitų nuo karo nukentėjusių žmonių labui. Tokio bendradarbiavimo su Vatikanu naudą įžvelgė ir prez. H. Trumanas, kuris 1951 m. norėjo oficialiai užmegzti diplomatinius ryšius su Vatikanu ir paskyrė ambasadoriumi gen. M. Clarką. Tačiau protestantų sukeltas triukšmas neleido šio žygio įvykdyti.

Vienok tarp Vatikano ir JAV po karo visą laiką pasiliko nuoširdus ryšys. Katalikų Bažnyčios galvą lankė Amerikos valdžios augšti pareigūnai, senato bei kongreso atstovai ir minios turistų, neatsižvelgdamos į savo skirtingus tikybinius įsitikinimus. O Katalikų Bažnyčia JAV per tą laiką stiprėjo, laimėdama vis tvirtesnes pozicijas viešajame gyvenime.

Šv. Petro soste
1939 m. vasario 10 d. mirė Pijus XI — pačiose antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Kovo 1 d. įvykusioje konklavėje popiežiumi buvo išrinktas kard. Eugenijus Pacelli, jau sulaukęs 63 m. amžiaus. Prieš šio popiežiaus akis atsivėrė neapsakomai atsakingo ir sunkaus darbo laukai. Jo popiežiavimo laikotarpis laikomas kebliausiu ir skaudžiausiu Bažnyčios istorijoje, nes jis yra pažymėtas ir kruvinais krikščionių persekiojimais, ir apostaziniais pralaimėjimais, ir indiferentizmo bei religinio atšalimo negerovėmis.

Žinoma, negalima tuo paneigti Katalikų Bažnyčios laimėjimų Vakarų kultūros kontinentuose bei misijų srityse. Tačiau suduoti Katalikų Bažnyčiai smūgiai šiame laikotarpyje yra tokie skaudūs, jog tenka stebėtis, kaip Pijus XII, sėdėdamas šv. Petro katedroj, juos galėjo tokia didvyriška dvasia pakelti. Jo valdymo laikotarpy pats krikščionybės centras, Vatikanas, lyg kokia mažytė salelė, buvo apsuptas neramių piktybės vandenų, kiekvieną valandą galėjusių prasiveržti pro apsaugas. Tik ypatinga Apvaizdos globa išsaugojo Vatikaną nuo nacių keršto ir Šv. Tėvą nuo jų siautulio. Kai kard. Eugenijus Pacelli buvo išrinktas popiežiumi, Berlyne nacionalsocialistų laikraštis Morgenpost aiškiai pažymėjo, kad "jis nėra palankiai priimamas Vokietijoje, kadangi visuomet priešinosi nacizmui ir prieš jį nustatė Vatikano politiką".

Šiam popiežiui Apvaizda lėmė matyti svyruojančius valdovų sostus, smurtu naikinamas valstybes, žudomas tautas, griaunamus miestus, kankinamus milijonus krikščionių, neišskiriant kunigų, vyskupų bei kardinolų. Vienok ir tokioje padėtyje jis turėjo išlikti tvirtu moraliniu vadu į skaidresnį rytojų, išlikti neprigesusiu tiesos bei meilės žibintu visoms tautoms.

Vos tik dviem savaitėm praėjus nuo Pijaus XII vainikavimo, Hitleris įsiveržė į Čekoslovakiją. Tų pačių metų vasarą toks pat likimas ištiko ir Lenkiją. Greit pasijudino Rusija, užgrobdama Pabaltijo tautas. Rusijos ir Vokietijos užsimojimai pavergti pasaulį vedė į antrą visuotinį karą. Ir šį sykį Vatikanas neįveikė įsiliepsnojusių aistrų. Pijus XII turėjo daug konferencijų su kariauti pasikėlusiais didžiųjų tautų atstovais, bet jos lauktų vaisių neatnešė. Karo šmėkla nepermaldaujamai grasino pasauliui. Nepasisekė jam net Italijos sulaikyti nuo įsipainiojimo į šį konfliktą.

Popiežiaus programinė enciklika "Summi Pontificatus", išleista 1939 m. rudenį, liete pačią aktuliausią šių laikų problemą, atseit valstybės funkcijas moderniame pasaulyje. Tiek nacizmo, tiek komunizmo grėsmės paveiktas, popiežius aštriai pasisakė prieš žmogaus pajungimą valstybei kaip galutiniam savo tikslui. Ten jis gvildė ir tarptautinių sutarčių esmę bei kitas aktualias valstybines problemas.

Pijui XII yra teikiamas diplomato titulas, kurį jis vertai užsipelnė, per 50 metų būdamas nuolatiniame sąlytyje su įvairiomis valstybėmis bei jų vadais. Visa šio popiežiaus veikla buvo palenkta taikai — deja, nenugalėjusiai jo gyvenime sušvisti. Veiklos šūkiu Pijus XII pasirinko prasmingą savo gimtosios parapijos bažnytėlės įrašą: Opus iustitiae pax — Taika — teisybės vaisius, kuris tapo jo programinės doktrinos pagrindu.

Norėdamas prisidėti prie taikos įgyvendinimo, jis, žinoma, ypatingą dėmesį turėjo kreipti į nuskriaustuosius. Popiežiaus labdarybinė veikla praėjusio karo laiku neišsitenka šioje suglaustoje pomirtinėje apžvalgoje. Ji, galima tarti, norėjo būti proporcinga žmoniją ištikusiai nelaimei. Tolimiausius žemės kraštus pasiekė Pijaus XII labdaringoji ranka bei paguodos kupinas žodis.

Ir lietuviai buvo jam arti širdies. Jų dvasiniams reikalams Pijus XII įsteigė Vokietijoje atskirą pastoracinį centrą — delegatūrą, Romoje jo globoje įsikūrė Šv. Kazimiero Kolegija naujiems kunigams auklėti. O medžiaginė parama iš Vatikano mūsų tremtiniams dar nėra iki šiol nutrūkusi.

Pijus XII, būdamas nuncijum Miunchene ir Berlyne, turėjo progos stebėti Lietuvos kelią į nepriklausomą gyvenimą ir vėliau jos pažangą. Miunchene jis yra maloniai priėmęs lietuvių veikėjus, o būdamas Vatikano valstybės sekretoriumi, parodęs daug nuolaidžios širdies dėl skaudžių sutrikimų bei iškilusių konfliktų tarp mūsų valstybės ir Bažnyčios. Laikydamasis teisybės principų, kuriuos skelbė pasauliui, Pijus XII iki mirties nepripažino Lietuvos okupacijos ir jos ministerį laikė pilnateisiu atstovu. Žinant Vatikano moralinį autoritetą pasaulyje, toks Šv. Tėvo nusiteikimas yra didžiai reikšmingas mūsų kovai už laisvę. Prieš pat karą, priimdamas min. St. Girdvainio kredencialus, Pijus XII palankiausiais žodžiais minėjo Lietuvą ir ją vadino Marijos žeme. Vienoje audiencijoje prieš kelis metus vysk. V. Padolskiui išsireiškė: "Jūsų asmenyje mes priglaudžiame ir laiminame kenčiančią Lietuvą". O 1957 m., priimdamas Italijos lietuvių delegaciją, šv. Tėvas kalbėjo: "Būkite vieningi, veikite, dirbkite. Šviesa užtekės ir Lietuvai, taip brangiai mūsų širdžiai".

Savo taikos idealus šis popiežius labiausiai išdėstė kalėdinėse kalbose, prabildamas kasmet į pasaulį. Kai kurios jų yra tikros programos, kuriomis atsirėmus galima išspręsti sunkias šių laikų problemas. Nebuvo tokio aktualaus klausimo, kurio nebūtų palietęs šis popiežius. Pijaus XII taikos programa susideda iš penkių pagrindinių punktų: 1. Visoms tautoms teisė į nepriklausomybę. 2. Apribojantį ginklavimąsi sutartis, atremta moraliniais pagrindais. 3. Tarptautinė institucija, prižiūrinti visų tautų taiką bei laisvę. 4. Analizavimas bei sutvarkymas reikalų bei teisėtų aspiracijų, išplaukiančių iš tautų arba rasinių mažumų. 5. Kilnus bei rimtas tarptautinių įsipareigojimų aiškinimasis dieviškų įstatymų šviesoje, vadovaujantis teisybės ir meilės dėsniais. Vakarų pasaulio šie principai buvo pripažinti idealiais kelyje į naują rytojų, tačiau komunizmo veidmainingi planai trukdė juos įgyvendinti. Smarkus smūgis komunizmui buvo šio popiežiaus mesta ekskomunika katalikams, kurie sąmoningai stoja į komunistų gretas.

Nemažai stebinanti yra Pijaus XII veikla ir grynai religinėje plotmėje. Jo, kaip šv. Petro įpėdinio, pareiga liečia mokymą. Tą pareigą jis labai uoliai atliko. Nė vienas popiežius nėra savo gyvenime priėmęs tiek maldininkų ir pasakęs tiek kalbų religinėmis temomis, kaip Pijus XII. Tuo atžvilgiu sunkiausi jam buvo 1950 metai, paskelbti šventaisiais, kai gausūs žmonių būriai užplūdo Romą.

Šv. Tėvas niekad nešykštėjo savo pamokinančio žodžio. Būdamas geras oratorius, jis mintinai išsakydavo ilgas pasirašytas kalbas gausiose audiencijose dažnai pačioje šv. Petro bazilikoje, nes mažesnėse patalpose neišsiteko klausytojai.

Pijaus XII žodis radijo vilnimis pasiekė visus kontinentus. Jis mėgdavo prabilti į tautas didžiųjų įvykių bei suvažiavimų progomis. Iš tų kalbų susidarė apie 20 tomų Pijaus XII raštų. Tai eilinis popiežiaus mokymo būdas.

Bet Pijui XII teko vieną sykį prabilti ir ypatingu būdu, atseit iš katedros, kai skelbė Marijos į dangų su kūnu paėmimo dogmą. Po Pijaus IX, paskelbusio dvi dogmas — Marijos nekalto prasidėjimo ir popiežiaus neklaidingumo, kai šis kalba visiems, kaip vyriausias Bažnyčios vadas—tuo nepaprastu būdu neprabilo nei Leonas XIII, nei Pijus X, nei Benediktas XV, nei Pijus XI, jeigu neskaityti šventųjų skelbimo, kuris taip pat yra dogminio pobūdžio.

Pijui valdant Bažnyčią, Marijos į dangų su kūnu paėmimo tiesa, atremta seniausia tradicija ir visuotiniu tikėjimu, jau buvo prinokusi dogminiam sankcionavimui. Jis nužengė į istoriją kaip dogmos skelbėjas. O palaimintųjų bei šventųjų iškėlime šis popiežius taip pat pralenkė daugelį savo pirmatakų. Čia dar paminėtina yra jo 1943 m. išleistoji enciklika "Mistici Corporis Christi", kurioje aiškinama, kokiu būdu Bažnyčia yra Kristaus dvasinis kūnas.

Disciplinarinėje srityje Pijus XII taip pat padarė nemaža potvarkių, kurių labiausiai nelauktas buvo griežto eucharistinio pasninko žymus sušvelninimas. Šis popiežius smarkiai pertvarkė ir liturgijoje kai kuriuos dalykus, ypatingai Didžiosios Savaitės apeigas, kunigų breviorių ir kt. Daug atidos skyrė biblinėms studijoms, rūpindamasis nauju Šv. Rašto vertimu.

Negalima nutylėti ir Pijaus XII dėmesio vienuolinėms bendruomenėms. Kai kuriuose vyrų ordinuose bei kongregacijose jis siekė didesnės centralizacijos, o moterims vienuolėms leido savo uniformas prastinti, prisitaikinant prie gyvenamo laiko aplinkybių. Be to, 1947 m. konstitucija šis popiežius atskleidė naujas galimybes krikščioniškos tobulybės srityje, patvirtindamas vadinamus "pasaulinius institutus", kuriuose gyvenantieji neįpareigojami daryti įžadų ir būti bendruomenėse. Iki to laiko buvo reikalaujama, kad nedarantieji įžadų vienuoliai nors bendrai gyventų. Ši naujojo vienuolinio gyvenimo rūšis tebėra eksperimentinėje plotmėje.

Šiandien Pijaus XII ilgas ir gausus svarbiais žygiais gyvenimas jau nebepriklauso dabarčiai, o istorijai, kuri mokės jį tinkamai įvertinti. Nūnai pasaulio dėmesys yra sutelktas į būsimąjį popiežių. Naujo šv. Petro įpėdinio rinkimai šiuo metu yra žmonijos minčių centre. Tai nenuostabu, nes su Romos popiežiaus sostu glaudžiai siejasi visa Vakarų kultūra ir civilizacija.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai