Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
APIE DIEVUS IR ŽMONES PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. Jonas Balys   
ALGIRDAS J. GREIMAS. Apie Dievus ir žmones: lietuvių mitologijos studijos. Chicago. Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1979. 260 p. Kaina 10 dol.

Pagarsėjęs semiotikas Algirdas J. Greimas parodė nemažą susidomėjimą mūsų mitologija. Tai labai gerai. Eilė jo ilgokų straipsnių buvo išspausdinta Metmenų žurnale, o dabar šie ir kiti jo darbai pasirodė atskira knyga.

Autorius yra didelis gerbėjas prancūzo akademiko Georgės Dumėzi-lio (g. 1898). Yra ir daugiau mitologijos autoritetų, kaip rumunas Mircea Eliade (g. 1907), olandas Jan de Vries (1890-1964), vengras Karoly Kerėnyi (1897-1973), vokietis Max Lūthi (g. 1909), latvis Haralds Biezais (g. 1909), na, ir dar galima būtų paminėti bent pustuzinį kitų, gyvų ar jau mirusių mitologijos tyrinėtojų, kaip VVilhelm Mannhardt (1831-1880), kuris ypač nusipelnė baltų mitologijos šaltinių tyrinėjimais (žr. jo Letto-Preussische Gotter-lehre, 1936, perspausdinta 1971 m.) Rimti mitologijos tyrinėjimai prasidėjo ne su Dumėziliu, bet su Jokūbu Grimmu (1785-1863). Galima ginčytis, kad mitologija būtų "savaranki socialinių mokslų šaka", kaip mano J. Greimas. Užprotestuos istorikai, tautotyrininkai ir kalbininkai, kaip P. Skardžius, kuris vis prie manęs kibdavo su savo išmone apie dievų vardus. Kalbininkai nesutiks su J. Greimu, kad Lasickio "Aust-heia" yra kilusi iš "Audėja", arba atvirkščiai, nes tokia garsų kaita esanti negalima (prof. A. Klimas).

Labiausiai vykusius laikau šiuos tos knygos skyrius: "Kaukai ir aitvarai" (p. 35-109), "Baltų dievų triada" ir kt. (p. 166-173), "Laima ir žmogus" (p. 185-217), "Vulcanus Ja-gaubis" (p. 293-313), "Krikštai" (p. 314-322). Čia randame savotiškus ir gana įdomius jau žinomų mitologinių faktų aiškinimus, kartais netikėtas išvadas, todėl visiems, kurie tais klausimais domisi, bus įdomu pasiskaityti. Tačiau tai nėra pilnesnis mūsų mitologijos nagrinėjimas ar išdėstymas. Visos šioje knygoje nagrinėjamos dievybės pridera "diis minores" grupei. Čia nerandame studijų apie didžiuosius: Perkūną, Žemyną, Saulę, apie medžių gerbimą ir Medeinę — tai vis pagrindiniai mūsų mitologijos objektai. Žinoma, apie juos jau yra daug prirašyta, tad autorius, atrodo, norėjo surasti ką nors nauja arba "praturtinti" mūsų Panteoną naujomis dievybėmis.

O vis dėlto šiais kritiškais laikais atrodo keista, kai autorius nori per jėgą "atgaivinti" visą eilę iš apyvartos iškritusių J. Lasickio paskelbtų dievybių, kaip Austėja, Babilas, Gon-du, Pizio, Tabalas, Tratitas ir pan. Mano nuomone, nė vieno jų buvimo lietuviuose negalima istoriškai, tautosakiškai ar kalbiškai (etimologiškai) laikyti įrodytu. Yra dar daug Lasickio knygelėje De Diis Sama-gitarum (parašytoje 1580 ir išleistoje 1615 m.) tokių "dievų nebuvėlių" vardų, jų tarpe yra ir toks "szlotrazis"... Atrodo, kad J. Greimas tariasi galįs viską išaiškinti ir jam svetimas prisipažinimas "non possumus, ignoramus..."

Didžiausiu trūkumu laikau autoriaus nekritišką šaltinių panaudojimą. Lietuviškai nemokėjęs, su lietuvių liaudimi ryšio neturėjęs, bet romantiškai nusiteikęs, mėgstąs fantazuoti ir falsifikuoti, inžinierius Teodoras Narbutas, sekdamas Biblija, išgalvojo neva lietuvišką "mitą" apie tvaną. Lietuvos praeitimi susižavėję šviesesni žemaičiai, aišku, skaitė Narbutą ir jo "mitą" dar daugiau pagražino. Tokią "pagražintą versiją" užrašė M. Davainis-Silvestraitis, ir tik jis vienas, niekas kitas. Tatai folklorininkui tuojau sukelia įtarimą. Tas "mitas" yra toks sudėtingas ir visiškai nesiderina su tikromis mūsų liaudies tradicijomis. Tačiau J. Greimui tai davė progą į mūsų Panteoną vėl įtraukti net du "dievus nebuvėlius": tai Narbuto bene apie 1835 m. išgalvotas Pra-amžis, kuriam vėliau mūsų romantikai davė lietuviškesnę formą — Praamžius, ir Davainio išrastas Prakorimas, padarytas iš žodžio "prako-riaufi" arba ragauti, laužiant medaus korius. Romantiškas rašytojas V. Pietaris paskaitė M. Davainio lenkiškai paskelbtas sakmes, ir tas "Prakorimas" jam irgi patiko. Štai ir visa istorija. Jau daugiau kaip prieš šimtmetį S. Stanevičius teisingai laikė tą "mitą" netikru ir pramanytu dalyku. Aš pritariu J. Jurginiui, kuris neseniai parašė: "Visai nesunku įsitikinti, jog tai Biblijos siužeto apie tvaną ir Babelio bokštą literatūrinis perdirbinys" (žr. jo Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje, 1976, p. 111).

Kitas visas platus skyrius J. Greimo knygoje, "Aušrinė ir Laima" (p. 111-184), yra paremtas fantastišku vienos liaudies pasakos aiškinimu. Tai iš plačiai žinomų tarptautinių motyvų apie nepaprastus uždavinius ir negamtiškus pagalbininkus kontaminuota pasaka "Saulė ir vėjų motina". Tačiau joje niekur nėra paminėta nei Aušrinė, nei Laima. Mano nuomone, visas tas J. Greimo pasakos nagrinėjimas yra gryna lakios fantazijos pynė, arba mitologijos kūrimas iš oro. Atsirado ten net toks skyrelio pavadinimas: "Aušrinė — jūrų kumelė" (!). Sudaroma ir tokia schema: Aušrinė — merga — žvaigždė — kumelė (p. 138). Kaip čia dabar iš žvaigždės padaryti karvę ar kumelę? Laima nėra astralinė dievybė. Tokio "mito-logizavimo" aš nesuprantu. Jau bent šimtmetis praėjo, kai daugelis tautosakininkų ir mitologų suprato (jų tarpe naujaisiais laikais Andrė Jolles ir Jan de Vries), kad vadinamos "stebuklingos pasakos" nėra jokie mitai, bet fantazijos žaidimu paremti literatūros kūriniai. Kitaip yra su mitologinėmis sakmėmis (vok. "Sage", angl. "Legend"), jos remiasi mitologiniais įvaizdžiais.

Keistai elgiasi J. Greimas, be jokio pagrindo retą ir įdomią dainą "Ketino Laimė alaus daryti, visas žvaigždeles susiprašyti" laikydamas "krikštynų apeigoms pritaikyta giesme" (p. 241). Niekur nieko toje dainoje nėra apie krikštynas. O gal tai buvo Aušrinės ir Mėnulio vestuvių puota? Pati daina sako, kad tai buvo tik puota, ir tiek. Mūsų spėliojimai nieko nepadės.
Laima ir Laimė nieko bendro neturi su maro deivėmis" (p. 235). Tai visai skirtingos būtybės, priešingi poliai. Jei viename M. Davainio užrašytame tekste padaryta mišrainė, sumaišant maro deives su laumėmis ar net "vaivorykšte" (liaudžiai naujas žodis), tai tik atsitiktinis vardų sumaišymas, kuris tautosakoje atsitinka pagal epinės kūrybos kaitos dėsnius, kuriuos jau šio amžiaus pradžioje (1909 m.) pastebėjo ir aprašė Axel Olrik, o toliau juos vystė suomis Kaarle Krohn (žr. jo Die Folkloristische Arbeitsmethode, 1926, angliškas vertimas Folklore Method-ology, 1971, p. 108-118).

Skyrius "Laima ir žmogus" (p. 185-217) jau yra rimtesnis nagrinėjimas, nors ir jame pasitaiko prieštaravimų. Pvz., rašoma: "... nei vienu, nei kitu atveju jos nieko "nelemia" ir žmogaus likimo nenustato, jos tik garsiai praneša ("pranašavimas" juk irgi tik pranešimo rūšis), koks naujagimio — ar naujagimių — likimas "laukia" (p. 189). Kiek vėliau jau rašoma: "Iš paviršiaus jinai net pasirodo kaip "veikli" būtybė, nepasitenkinanti vien žinojimu ir jo apskelbimu: ji bando intervenuoti į žmogaus gyvenimą, "korodama" jį, "keršydama" jam" (p. 201). Reikėjo autoriui pastudijuoti labai kruopščiai parašytą latvio H. Biezais veikalą Die Hauptgdttinnen der alten Letten (Upsala, 1955), kur visa Laimos problema latviuose ir lietuviuose yra labai nuodugniai išnagrinėta. Nesinaudojo J. Greimas ir V. Jasiukevičiaus disertacija apie La-sickio dievų vardus, parašyta prof. A. Saliui vadovaujant ir paskelbta jau 1952 m. (žr. Studi Baltici, n.s. I(IX), Firenze).

Šios mano kritiškos pastabos neturėtų sumažinti J. Greimo entuziazmo užsiimti lietuvių mitologijos klausimų nagrinėjimu. Man asmeniškai labai patinka, kad ir mūsų laikais dar atsiranda, kas tokiais klausimais knygas parašo ir kai kam net leidėją pasiseka surasti.
Dr. Jonas Balys


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai