Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POLITIKA DEŠIMTMEČIŲ SĄVARTOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS VAITIEKŪNAS   
VI
Artimiesiems Rytams aštuntasis dešimtmetis nepašykštėjo lūžių. Irano vidaus padėties lūžis. Irako - Irano santykių lūžis. Izraelio - arabų santykių du lūžiai. Pirmasis — Egipto žaibinė ataka (1973). Ji atstatė arabų koalicijos karinį prestižą ir įtikino Izraelį, kad jau metas pradėt skaitytis su priešo kariniais sugebėjimais. Antras — Egipto prezidento Sadato žaibinis vizitas (1977) Izraeliui. Jis sumaišė Washingtono planus bendrai su sovietais padiktuoti Izraelio - arabų problemos sprendimą. Jis atkėlė vartus į Camp David (1978). O ten sumontuotuose (1978) Izraelio - arabų problemai spręsti rėmuose gražiai įtilpo Egipto -Izraelio taikos sutartis (1979). Egiptas atgavo Sinajaus dykumos plotus ir naftos šaltinius. Izraelis atsikratė savo nepriklausomybės priešų koalicijos pajėgiausiu partneriu ir suskaldė likusiuosius tos koalicijos bendrininkus. Bet tie Egipto ir Izraelio tarpusavio pasisekimai buvo įmanomi tik apsukriai apėjus Izraelio - arabų santykių problemos branduolį — pačius palestiniečius. Nors Camp David susitarimai formaliai pažadėjo palestiniečių savivaldai rėmus iki 1980 balandžio 26, bet tai tebuvo negyva raidė. Ir po Camp David vienašališkais veiksmais, nepaisydamas nė tarptautinės teisės, Izraelis rūpinasi įsitvirtinti okupuotose arabų žemėse, steigdamas žydų sodybas vadinamame Vakarų krante, nusavindamas arabiškąją pusę Jeruzalės (1980.VII.13), bombomis ir trėmimais terorizuodamas arabų lyderius. Tarpusavio neapykanta auga. Tik paminėjus Hebrono, Halhoulo, Nablus ar Ra-mallohs vardus, ir arabams ir žydams užverda kraujas. (Pirmųjų dviejų miestų arabai burmistrai ištremti, antrųjų — kėsintasi bombomis nužudyti ir sunkiai sužeisti).

Makabėjiška Izraelio politika ne tik kelia vis kietesnę palestiniečių reakciją, bet varo kylį ir Vakarų politikos vieningumui, ir pačių žydų diasporos solidarumui.

Trys milijonai palestiniečių, dar neseniai buvusių dabartinių Izraelio žemių šeimininkais, o po II-ojo pasaulinio karo ir savo tautine sąmone
-----------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 1.

atbudusių, nenori ir negali susigyventi, kad būtu valdomi trijų milijonų žydų; negali sutikti, kad jų žemę kas nors galėjo padovanoti žydams prieš jų valią ir prieš visoms tautoms pripažintą apsisprendimo teisę. Jie nesutinka, kad istorijos laikrodis būtų atsukamas du tūkstančius metų atgal.

Europos palankumas palestirrieciams gal ne tiek eina iš solidarumo jų siekimam, kiek iš reikalo neantagonizuoti arabų, kad nesustabdytų Europai gyvybiškai reikalingos naftos tiekimo. JAV politika daug mažiau kaip Europos priklauso nuo arabų naftos, užtat daugiau nuo JAV žydų įtakos. Šiai įtakai ypač jautrus senatas. O prezidentiniai kandidatai stačiai lenktyniauja savo pažadais Izraeliui. Tačiau net ir JAV pasigirsta stiprių balsų, kad reikia Izraelį gelbėti nuo pačią ekstremistų žydų, kurių siekimai palestiniecią atžvilgiu sudaro grėsmę pačiai Izraelio egzistencijai.

Ir dalis žydų diasporos nori nuoširdžiai ieškoti žydams ir palestiniečiams priimtino pagrindo, ant kurio būtų pradėtas statyti abiejų tautų sugyvenimas. Dieve duok, kad devintasis dešimtmetis ta prasme būtų vaisingas.

Artimųjų Rytų regionas ilgą laiką buvo Britanijos įtakoje. Jau 1903 Britanijos užsienių reikalų ministras lordas Lamsdovvne įspėjo carinę Rusiją, kad jos bandymas Persų įlankoje įsteigti savo bazę sudaro grėsmę Britanijos interesams ir jam bus pasipriešinta visomis Britanijos priemonėmis. 1980 tolygų įspėjimą sovietinei Rusijai (Sovietų Sąjungai) yra padaręs JAV prezidentas Carteris. Tai rodo ne tik Artimųjų Rytų regiono strateginio ir ūkinio vaidmens tarptautinę reikšmę, bet taip pat ir jo nepajėgumą būti nepriklausomu.

Po II-ojo pasaulinio karo Britanijos įtaka .Artimuosiuose Rytuose pasibaigė ir regiono pastovumo veiksniu tapo JAV sąjungininkas Iranas. Tačiau kritus Irano šachui (1979) o su juo ir Irano kariniam pajėgumui (politinės vadovybės krizė, ginkluotųjų pajėgų demoralizavimas), Artimuosiuose Rytuose atsirado tuštuma. Ją nori ir bando užpildyti Irakas. Dėl to kilo (1980) Irako karas su Iranu. Greita Irako pergalė gal būtų jį padariusi regioną dominuojančiu veiksniu, bet atrodo, kad Irakas bus klaidingai apskaičiavęs Irano karinį pajėgumą arba savąjį pervertinęs. Tad karo sėkmė nėra tokia, kokios Irakui reikėjo. Žodžiu, Izraelio-arabų nebaigta byla, Irano revoliucija bei Cho-meinio neapskaičiuojama politika ir Irako karas su Iranu rodo Artimųjų Rytų pastovumo vidinį trapumą, o Sovietų Sąjungos invazija į Afganistaną iš šalies grasina Artimųjų Rytų pastovumui ir nepriklausomybei. Jei Artimuosiuose Rytuose įsigalėtų Sovietų Sąjungos įtaka, turėtų atitinkamai persiorientuoti ir Europa, ir Japonija, ir gal net Kinija. Kad to neįvyktų ir kad Artimųjų Rytų naftos tiekimas nepareitų nuo Sovietų Sąjungos valios, reikalinga baigti Izraelio bylą su arabais abiem šalim priimtinomis sąlygomis; reikalinga baigti Irako karą su Iranu lygiomis, nė katrai šaliai jo nelaimint; ir reikalinga tiek sustiprinti JAV karinį pajėgumą, kad jis būtų ir regimas ir respektuojamas. Atrodo, kad opios ir sudėtingos Artimųjų Rytų problemos bus devintojo dešimtmečio tarptautinės politikos svorio centru.

Jau devintame dešimtmetyje tarptautinę raidą lemiančių jėgų santykiuose, atrodo, daug svers kai kurių Pietų Amerikos kontinento valstybių, pvz., Argentinos ir Brazilijos, sparčiai kylantis ūkinis, politinis ir karinis veiksnys. Argentina su Brazilija jau yra neabejotini kandidatai į vadinamą branduolinio apsiginklavimo klubą, kurio tikraisiais nariais lig šiol yra tik Britanija, JAV, Kinija, Prancūzija ir Sovietų Sąjunga.

Tuo tarpu Afrikos kontinentas, išskyrus Pietų Afrikos respubliką, dar labai stinga ir kapitalo, ir specialistų savo gamtos ištekliams išnaudoti; taip pat stinga politinio subrendimo savo valstybių vidaus pažangai vystyti ir draugingo tarpvalstybinio bendradarbiavimo aplinkai sudaryti. Todėl šio didelio kontinento atitinkamo poveikio ir svorio tarptautinės padėties raida dar ilgai turės laukti.

VII
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje tarptautinė aplinka Baltijos valstybių bylai jokiu atžvilgiu nebuvo palanki. Pasak U.S. Netvs 6- World Report, Sovietų Sąjungos 1939-1945 įvykdytos aneksijos Vakarams buvo tik neįdomus praeities epizodas, kurį geriausia būtų paskandinti tyloje. Bet va aštuntojo dešimtmečio gale tas Vakarams neįdomus sovietinių aneksijų epizodas ne tik kad nepaskandintas užmaršty, bet JAV iniciatyva įspūdingai primintas Madrido konferencijoje, dalyvaujant 35 vyriausybių atstovams (33 Europos vyriausybių, įskaitant ir Sovietų Sąjungos su satelitais, plus JAV ir Kanados). Žinoma, nei Madrido konferencijoje, nei kitomis progomis Baltijos valstybių padėties prisiminimas dar nereiškia, kad jau yra susidariusios tokios tarptautinės aplinkybės, kurios įgalintų Baltijos valstybių bylą laimėti atitinkamose tarptautinėse institucijose. Ne! Bet tai neabejotinai reiškia, kad Baltijos valstybių padėties klausimas tebėra gyvas ir kad tuo klausimu aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvusi Vakarų defetistinė nuotaika dešimtmečio gale yra virtusi padrąsinimu.

Tokį tarptautinės nuotaikos pasikeitimą bus lėmę trys veiksniai: Sovietų Sąjunga, jos pavergtos tautos ir jų išeivijos.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Vakarai buvo įsitikinę, kad Sovietų Sąjunga yra už status quo padėtį, kad jai rūpi tik status quo padėties saugumą užsitikrinti ir kad už tokį status quo pripažinimą ir saugumo užtikrinimą Sovietų Sąjunga savo ruožtu padarys nuolaidų, įsipareigodama gerbti žmogaus ir tautų teises ir pašalindama kliūtis laisvam tarptautiniam kultūriniam bendravimui, laisvai informacijai bei turizmui. Tačiau dešimtmečio pabaigoje iš tokių Vakarų prielaidų buvo likę tik skuteliai. Sovietų Sąjungos įsikišimas į Angolos, Etiopijos, Pietų Jemeno vidaus reikalus, invazija į Afganistaną ir visiškas nesiskaitymas su Helsinkio Galutinio akto deklaracijomis dėl žmogaus ir tautų teisių privertė Vakarus savo pažiūras bei nuotaikas į Sovietų Sąjungos tikslus ir metodus pakeisti.
Tokį Vakarų pažiūrų į Sovietų Sąjungos tikslus pasikeitimą taip pat skatino aštuntame dešimtmetyje iš naujo atbudusi ir vis stiprėjanti sovietų pavergtųjų tautų kova už savo laisvę. Pokario partizaninio karo generaciją pakeitusi, jaunesnioji generacija vėl atnaujino kovą už laisvę ir žmogaus teises, tik jau skirtingu, sovietinio režimo silpnybes geriau atitinkančiu, pavidalu. (Plg. Julius Vidzgiris: Lietuvos laisvės kovos 1940-1980, Aidai, 1980, Nr. 5).

Prie Vakarų nuotaikų pasikeitimo Sovietų Sąjungos atžvilgiu neabejotinai bus prisidėjusios savo įnašais ir sovietų pavergtųjų tautų išeivijos. Pažymėtinos ir mūsų išeivijos pastangos. (Plg. B. Raugas: Dėmesio vertas JAV LB dešimtmetis, Aidai, 1980, Nr. 6).
Žvelgiant į mūsų išeivijos aštuntojo dešimtmečio talką tautos laisvės kovai, joje dėmesio vertas yra generacijų reiškinys. Su aštuntuoju dešimtmečiu į mūsų išeivijos organizuotą veikimą įsijungė jaunesnioji, jau svetur brendusi ir išsimokslinusi, generacija. Jai jau yra sava vietinė kalba ir vietinė aplinka, savas vietinis mentalitetas ir vietiniai visuomeninio bei politinio veikimo metodai. Jai visiškai svetimas ir menkavertiškumo kompleksas, kuris palyginti dažnai kamuoja pirmąją išeivių generaciją. Bet kaip tiktai dėl to jai sunkiau sutapti su vyresniąja generacija.

Pasak prof. Juozo Ereto, nuo amžių yra žinoma, kad sūnus daug kuo skiriasi nuo savo tėvo, kuris sūnui su laiku gali atrodyti visai svetimas. Todėl kartais generacijų problema gali virsti generacijų kova. Išeivių pirmosios ir antrosios generacijų atveju tokios jų kovos juoba sunku išvengti, kai vyresnioji generacija, pasak prof. Ereto, ne tik nepadeda jaunesniajai generacijai įsitvirtinti, bet, atvirkščiai, jos pastangas sutinka skeptiškai ar net priešiškai.

Negalima sakyti, kad aštuntame dešimtmetyje nebūtų buvę jokių pastangų mūsų išeivijos generacijų vieningumui išsaugoti. Pvz.. buvo mintis generacijų vieningumą išlaikyti bendrai telkiantis po vienu Vliko stogu. Dešimtmečio pradžioje (1971) Vliko seimas, išklausęs prof. Jono Puzino atitinkamą pranešimą, pavedė Miko valdybai iki kito Vliko seimo, t. y. metų būvyje paruošti Vliko praplėtimo projektą, "kuris apimtų ir jaunimo įjungimą į Vliko organizaciją bei Lietuvos laisvinimo darbą". Ogi atskiros Vliko grupės tolygius siūlymus Vlikui jau ir anksčiau buvo dariusios. Tik visos tokios pastangos faktiškai pasilikdavo balsu tyruose. Vliko taryboje, kurios kompetencija yra tokius klausimus spręsti, vis susidarydavo dauguma balsų prieš Vliko prisitaikymą prie naujų gyvenimo aplinkybių ir prieš įtraukimą į Vliką gyvųjų išeivijos jaunosios generacijos jėgų. Ir kokių tik motyvų tokiam nusistatymui neprasimanoma! Vlikas — tautos atstovybė; Vliko mandatas iš Lietuvos. Būtų pašėlusiai gražu, jei tokia būtų tikrovė. Bet tai tik pramanas.

Lietuvos Vliką sudarė politinės grupės "kaip tautos politinės minties reiškėjos ir vykdytojos". Įsidėmėkime — "kaip tautos politinės minties (krikščioniškai demokratinės, liaudininkiškos, socialdemokratinės ar tautininkiškos) reiškėjos ir vykdytojos", bet ne kaip tautos suverenumo mandato reiškėjos ir vykdytojos, kaip dabar kai kurie fantastai nori mus įtikinti. Lietuvos Vliką sudariusios grupės matė ir suprato, kad okupacijoje tauta reikalinga vieningos politinės vadovybės. Faktiškai anuo metu ta vadovybė nebuvo vieninga — ji buvo suskilusi: Vyriausias lietuvių komitetas ir Tautos taryba, panašiai kaip buvo JAV, kai lygiagrečiai veikė Altas ir Lietuvai Vaduoti sąjunga, kol dr. Pr. Padalio iniciatyva 1948 susijungė.

Pradėdamas savo veikimą, Vlikas pasisakė, kad "Lietuvos valstybės nepriklausomybė yra tautos egzistencijos ir jos visokeriopos gerovės būtinoji sąlyga", kad, Lietuvą išlaisvinus, jos vyriausybė bus koalicinė, sudaryta grupių susitarimu Vlike. Cia Mikas kalba tik apie grupių politinį interesą, kad vyriausybė būtų koalicinė ir kad tą koalicinę vyriausybės sudėtį grupės sutartų Vlike. Čia \Tikas nesisavina konstitucinės prerogatyvos vyriausybei sudaryti. Tatai jis paliko 1938 konstitucijai. Į jokias valstybinio organo funkcijas Lietuvos Mikas nepretendavo. Jis žinojo esąs politinių grupių sutartas jų \ieningas organas vadovauti tautos rezistencijai prieš Lietuvos okupantus.
Paradoksalus Miko persiorientavimas prasidėjo, kai jis po karo atsikūrė Vokietijoje. Para-doksalus ta prasme, kad juo toliau nuo Lietuvos, juo drąsesnės darėsi Miko pretenzijos vaizduoti Lietuvos valstybingumo apraišką, o ne tęsinį to Miko, koks buvo sudarytas okupuotoje Lietuvoje. Tokias Vliko pretenzijas tapti valstybiniu organu galima buvo suprasti tuoj po karo, kol tarptautinė padėtis nebuvo nusistovėjusi ir Lietuvos sovietinė reokupacija atrodė trumpalaikė. To meto sąlygomis galima buvo suprasti ir Miko grupių sutarimą (1945.VII.3), kad išlaisvintoje Lietuvoje Mikas laikinai vykdytų seimo funkcijas. To meto sąlygomis ir mūsų diplomatai 1946 Berno Šveicarijoj) konferencijoje su Vliko atstovais buvo sutikę, kad Vliko sudaroma Vykdomoji taryba atliktų vyriausybės funkcijas, o pats Vlikas — seimo funkcijas.

Tačiau, kai tarptautinė raida tas trumpos distancijos perspektyvas išblaškė, kai Vlikas, toldamas nuo Lietuvos, atkilo į JAV ir pasidarė JAV piliečių organizacija, Vliko grupės persvarstė Vliko paskirtį (1964) ir sutarė, kad apsijungęs Vlikas tėra "Lietuvos laisvės kovos laisvajame pasaulyje vieninga vadovybė". Tai reiškia, kad sovietų okupuotoje Lietuvoje laisvės kovos vadovybė palikta pačiai Lietuvai, o JAV Vlikas grąžintas į tą plotmę, kurioje buvo Lietuvos Vlikas, tik JAV Vliko paskirtis yra vadovauti ne tautos rezistencijai, o tik mūsų išeivijos talkai tautos pastangoms kovoje dėl Lietuvos suverenumo vykdymo atstatymo.

Faktiškai iš Lietuvos Vliko JAV Vlikas yra paveldėjęs tik vardą ir sąrangą. Jei vardas yra populiarumui ir orumui naudingas, tai paveldėta sąranga dvigubai nuostolinga. Pirma, Lietuvos grupės išeivijoje neturi natūralaus prieaugio. Jaunesniajai generacijai jos yra atneštinės, svetimos ir nepatrauklios. Todėl metai iš metų ir kiekybės, ir kokybės atžvilgiu ir grupės, ir Vlikas vis liesėja. Senajai lyderių generacijai iškeliavus amžinybėn, jų pozicijas užima dažnai antraeiliai ar net trečiaeiliai partiečiai su labai ribotais politinio patyrimo ir kūrybinio išradingumo ištekliais. Pvz., Vliko pagrindinis organas — taryba, kuriai Vliko grupės duoda po vieną atstovą ir kurios pareiga yra ne tik sudaryti Vliko valdybą bei prižiūrėti jos veikimą, bet ir studijuoti Lietuvos laisvinimo uždavinius bei planuoti jų vykdymą, aštuntame dešimtmetyje studijuoti ir planuoti pasirodė visiškai nepajėgi. Nei idėjų, nei studijų, nei planų. Apie senosios Romos senatą buvo sakoma, kad senatoriai — geri vyrai, bet pats senatas — prastas gyvulys. (Senatores boni viri, senatus mala bes-tia). Atrodo, tas pats mastas tinka ir Vliko tarybai.

Antra, ligšiolinė Vliko sąranga užtikrina lie-sėjančioms arba ir visai sulysusioms Vliko grupėms Vliko monopolį, kurio atsisakyti, į Vliką įsileidžiant šalia Vliko grupių esančią išeivijos jaunąją generaciją, jos anaiptol nelinkusios. Vien pasiūlymas Vliko tarybos funkcijas atiduoti jaunesniajai išeivijos generacijai, pvz., kad ir JAV LB Visuomeninių reikalų tarybai, kuri tikrai nestokoja nei idėjų, nei planų, nei sugebėjimo planam vykdyti, Vliko grupių daugumą smarkiai papiktintų. (Tokio perdavimo konkretus pavidalas čia nesvarstomas). Tad į devintąjį dešimtmetį JAV Vilkas ateina sulysęs, bet pretenzingas. Įtarus ir pavydus jaunesniosios generacijos atžvilgiu, nors pats nebepajėgus savo paskirties uždavinių veiksmingai vykdyti. (Kas pasakyta apie vyresniosios generacijos santykius su jaunesniąja Vliko plotmėje, mutatis mutandis dera ir kito Lietuvos laisvės kovai reikšmingo veiksnio — Alto plotmėje). Tai yra neliksmas aštuntojo dešimtmečio palikimas devintajam. Juo liūdnesnis, kad ir devintojo dešimtmečio perspektyva nei Vliko, nei Alto susišian-dieninimui neatrodo kad būtų palanki. Todėl dešimtmečių sąvartoje juo labiau linkėtina, kad dėl vyresniosios generacijos inertiškumo jaunoji generacija neprarastų savimi pasitikėjimo ir savo entuziazmo bei ištvermės aukotis ir dirbti Lietuvos laisvei.

VIII
Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) gimimo data laikoma 1940.X. 15, kai po audiencijos pas prezidentą Rooseveltą Lietuvos pasiuntinybės patalpose įvyko JAV lietuvių tarpsrovinis posėdis, kuris sutarė sudaryti bendrą Lietuvai Gelbėti Tarybą, vėlėliau pavadintą Amerikos Lietuvių Taryba. Tad 1980.X. 18 įvykęs Alto metinis suvažiavimas buvo sukaktuvinis. Per savo veikimo 40 metų Altas yra atlikęs daug ir reikšmingų Lietuvai darbų. Bene reikšmingiausias bus kongresinio Kersteno komiteto sudarymo (1953) laimėjimas. Per paskutinius savo veikimo metus (nuo 1979.X. 1 iki 1980.X.18) Altas turėjo $73,041 išlaidų. Jų daugiausia informacijos reikalam, kuriuos tvarko  kun.  dr.  J.  Prunskis.  Altas yra įsigijęs $35,649 vertės namus. Suvažiavimui pranešimus padarė 14 Alto skyrių. Alto veiklą sunkina susirišimas su vadinamais reorgais. Tai yra basliai Alto veiklos ratuose. Jie kliudo Altui savo jėgas sujungti su JAV LB jėgomis bendram veikimui. Kadangi mūsų išeivijos pajėgumas metai iš metų ne didėja, bet mažėja, išeivijos ir pačios Lietuvos interesai šaukte šaukiasi visų išeivijos jėgų susibloškimo. Žvilgsnis visų pirma krypsta į Altą, nes jau keliais atvejais Alto atstovų ir JAV LB atstovų sutartos vieningo darbo sąlygos vis užkliūva Alto valdyboje.

JAV LB pastangos Lietuvos byloje 1980 tikrai buvo vaisingos. Jų dėka JAV vyriausybė yra padariusi du reikšmingus patvarkymus Lietuvos diplomatinės tarnybos tolesniam veikimui. Vienas tų patvarkymų užtikrina Lietuvos diplomatinės tarnybos aprūpinimą lėšomis, antrasis — jos pareigūnų skyrimą nebūtinai tik iš nepriklausomos Lietuvos diplomatinės tarnybos buvusių pareigūnų tarpo. LB lėšomis išėjo dr. T. Remeikio stambi knyga "Opposition to Soviet Rule in Lithuania, 1945-1980" ir raportas už 1979 "Violations of Human Rights in Soviet Occupied Lithuania". Okupuotos Lietuvos politiniam kaliniam gelbėti buvo palaikyti ryšiai su Tarptautine amnestija, Tarptautine žmogaus teisių lyga, JT Žmogaus teisių komisija, su JAV kongresmanais, JAV delegacija Madrido konferencijai, su Sacharovo vardo komitetu, su JAV komisija Helsinkio Galutinio akto vykdymui stebėti. Suorganizuota "V. Petkui ir B. Gajauskui išlaisvinti koalicija". Vasario 16-osios ir Birželio įvykių minėjimų rengėjam padėti LB Visuomeninių reikalų tarnyba paruošė informacinės medžiagos pavyzdžius JAV spaudai ir radijo programom. Radijo programos buvo panaudotos 61 radijo stoties. Mūsų išeivijos prestižui ir Lietuvos reikalui labai padėjo turbūt pirmą kartą JAV lietuvių istorijoje JAV prezidento į JAV delegacijos tarptautinei konferencijai sudėtį paskyrimas lietuvio, LB vadovybės nario Rimo Če-sonio. Apskritai prezidento Carterio administracija JAV lietuviam buvo dėmesinga. Dėmesio vertas ir LB bendradarbiavimas su JAV ukrainiečių ir lenkų centrinėmis organizacijomis (Uk-rainian-American Congress Committee, Polish-American Congress). Galime tik džiaugtis ir didžiuotis, kad JAV LB veikloje taip ištvermingai, išradingai ir vaisingai reiškiasi jaunoji mūsų išeivijos   generacija.   Dieve,  jiem   padėk!

Lietuvos Laisvės komitetas, jei taip galima išsireikšti, tik lygtinai ar potencialiai gyvas. Kol buvo veiklus Pavergtųjų Europos Tautų seimas, kuriame Lietuvai atstovavo Lietuvos Laisvės komiteto sudaryta delegacija, buvo platus laukas reikštis. Dabar ACEN generalinis komitetas, kuriame Lietuvai atstovauja Laisvės komiteto sekretorius dr. B. Nemickas, tik retkarčiais posėdžiauja ar Valstybės departamentą vizituoja. Paskutinis toks vizitas buvo 1980.VII.2. Bet kaip Lietuvos piliečių organizacija, Lietuvos Laisvės komitetas mūsų veiksniuose atstovauja Lietuvos valstybingumui ir prireikus gali atitinkamą vaidmenį atlikti.

Vlikas 1980 buvo susitelkęs ties Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos tęsiniu Madride Helsinkio Galutinio akto vykdymui tikrinti. Dr. D. Krivicko paruoštas atitinkamas memorandumas Lietuvos Diplomatinės Tarnybos ir Vliko valdybos vardu buvo įteiktas 27 Helsinkio Galutinio akto nekomunistiniam signataram. Konferencijos pradžioje į Madridą buvo nuvykę: Vliko valdybos pirmininkas dr. K. Bobelis, vicepirmininkas dr. K. Jurgėla, Alto pirmininkas dr. K. Šidlauskas, informacijų direktorius kun. dr. J. Prunskis, atstovas Washingtone dr. J. Genys, Balfo pirmininkė M. Rudienė, neseniai pro geležinę uždangą prasiveržęs VI. Šakalys, Argentinos žinių agentūros atstovas ir Vliko atstovas Argentinoje A. Mičiudas, Kanados LB pirmininkas J. Simanavičius, iš Britanijos J. Vilčinskas. Pačioje JAV delegacijoje buvo JAV LB veikėjas Rimas Česonis.

Vliko valdybos pirmininkas, kaip ir jo pirmtakai, lankė mūsų išeivijos kolonijas Pietų Amerikoje ir Europoje, kad sustiprintų su jomis Vliko ryšius ir atgaivintų Vliko atstovybes, kurios veikia Argentinoje, Brazilijoje, Britanijoje, Urugvajuje ir Venecueloje.
Informacijų srity be Eltos biuletenių (mėnesinių anglų, italų, lietuvių kalbomis, trimėnesinio prancūzų kalba ir pusmetinio ispanų kalba) kitų Vliko leidinių 1980 nepasirodė. O Vliko taryba nutarė išimti iš apyvartos ir 1979 Vliko brošiūrėlę "Supreme Committee for the Liberation of Lithuania" dėl jos tariamų pažeidimų Vliko pozicijų.

Teisybė, brošiūrėlė skelbia, kad 1918 "Lithuania proclaimed its independence", nors faktiškai 1918 Lietuva atstatė ('restored') savo nepriklausomybę. Teisybė, kad Paulaitis pripažintas Ph.D., nors faktiškai tas didis rezistentas to titulo neturi. Teisybė, kad brošiūrėlės skyrelis apie rusinimą lietuvių kokiu specialiu pažymiu iš kitų sovietinės imperijos rusinamų etninių grupių neišskiria, bet apie Lietuvos okupacinę padėtį įsakmiai kalba kiti skyreliai. Teisybė, kad brošiūrėlės žemėlapis nesulietuvina nei East Prussia, nei Konigsbergo. Bet toks pat žemėlapis nuo 1950 vartojamas visų Vliko leidinių, neišskiriant nė "Memorandum on the Restoration of Lithuania's Independence", kuris įteiktas Vakarų didžiųjų galybių vyriausybėm.

Vakarų žemėlapiuose ir atlasuose, kiek teko matyti, po karo vietoj East Prussia buvo rašoma USSR, vietoj Konigsberg — Kaliningrad, o Konigsberg — skliausteliuose, vietoj Danzig — Gdansk, o Danzig skliausteliuose ir t.t. Adenauerio Vokietija vartojo 1937 Vokietijos sienas ir jose tik vokiečių senuosius pavadinimus — Ost-preussen, Konigsberg. etc Kai 1970 Vokietija pasirašė su Sovietų Sąjunga dabartines sienas pripažįstančią sutartį, buvę skliausteliuose vokiški pavadinimai išnyko iš žemėlapių ir liko tik Kaliningrad, Gdansk, Wroclaw ir t.t. Žinoma, Vliko taryba su žemėlapių vardynu Vliko leidiniuose gali elgtis, kaip jai patinka. Klausimas tik, ar ir kiek politiškai išmintinga šiuo metu ir šiuo būdu (žemėlapiuose) rodyti vienokią ar kitokią Vliko pretenziją (jei tokia tikrai yra) į Rytprūsius. Teisybė, kad brošiūrėlės žemėlapy Smalkų trikampis paliktas už Lietuvos sienų. Bet tą sieną, Lietuvai prašant, nustatė Ambasadorių konferencija. Nors Lietuva jos nepripažino, bet pagal tarptautinę teisę ji yra Lenkijos siena. Todėl ji figūruoja atlasuose, o taip pat ir visuose Pavergtųjų Europos Tautų Seimo (ACEN) leidiniuose, neišskiriant nė ACEN 1965 išleistos V brošiūros Lithuania, kurios antrą laidą 1968 išleido vlikinis Tautos fondas, bet atsitiktinai paliko pirmos (ACEN) laidos žemėlapį, kuris vėl atsitiktinai pateko į šią Vliko brošiūrėlę. Faktiškai ta žemėlapio vieta turėtų būti pažymėta pastaba, kad  Lietuva tos  sienos  nėra pripažinusi.

O apskritai gal būtų buvę tikslingiau, užuot blusinėjus brošiūrėlę, Vliko tarybos atidą kreipti į daug rimtesnį Vliko informacijų reikalą, kurį 1980 Vliko seimui priminė Vliko valdybos vicepirmininkas informacijos-spaudos reikalam. Jei Vliko valdybos santykiai su mūsų intelektualais yra jau tokie, kad "pasidarė labai sunku ką nors prisiprašyti, kad parašytų kokį informacinį leidinį", tai čia tikrai aliarmuojantis reiškinys, tikrai grėsmingas   Vliko   pozicijom.

Bet šitokio reiškinio priežastis, atrodo, yra pačioje Vliko valdyboje. Nors į 1980 Vliko veiklos planą įėjo Vliko veiklos koordinavimas su kitų veiksnių veikimu, Vliko valdyba tą koordinavimą suprato gana savotiškai. Pagal tą supratimą Mikas esąs "lietuvių tautos legali atstovybė" (tautos legali atstovybė yra parlamentas), turinti "moralinę ir teisinę atsakomybę žiūrėti, kad lietuvių ir lietuvių organizacijų tarpe būtų sugyvenimas ir bendradarbiavimas". Šitokio pobūdžio koordinacija faktiškai reiškia subordinaciją. Gal tokia pretenzija savaime ir nėra blogas dalykas, bet neįvykdomas. Ką gi Vliko valdyba gali padaryti Jonui ar Petrui, ar kokiai medžiotojų draugijai, jei tokie nevidonai Vliko valdybos patvarkymų nepaiso! Absoliučiai nieko! O nesantaikai tarp veiksnių kelti tokia Vliko pretenzija yra vaisingesnė net už paties Kremliaus atitinkamas pastangas. Kad ir kaip Vliko valdybai knietėtų "teisinė atsakomybė žiūrėti, kad lietuvių ir lietuvių organizacijų tarpe būtų sugyvenimas", faktiškai tas sugyvenimas ir apskritai Vliko uždavinių vykdymo sėkmė pareina labiausiai nuo to, ar ir kiek Vliko valdyba sugeba savo darbui laimėti išeivijos palankų nusiteikimą ir kitų išeivijos veiksnių sutartinį, ne padiktuotą bendradarbiavimą. O kad tokio nusiteikimo ir bendradarbiavimo nebėra, rodo faktas, kad 1980.VI.8-9 Washingtone vyko LB globojama politinė konferencija, o 1980.VI.21 New Yorke Vliko globojama — antra. Pirmosios tikslas: apžvelgti tautos pastangas išsilaisvinti, įvertinti išeivijos talką tom tautos pastangom, suartėti su JAV atitinkamais pareigūnais ir supažindint juos ir JAV opinijos formuotojus (spaudos, radijo, televizijos žmones) su Lietuvos problemomis. Tam buvo paruošti atitinkami prof. V. Var-džio ir prof. B. Nemicko pranešimai (prof. V. Vardžio paskaita spausdinama šiame Aidų numeryje. — Red.), suorganizuotos svarstybos apie svetimųjų informavimą (kun. K. Pugevičius, A. Gu-reckas, Danys, dr. R. Misiūnas), pasikviesti keli JAV pareigūnai.

Antrosios tikslas — apžvelgti pasiruošimą Madrido konferencijai. Tą apžvalgą pateikė dr. D. Krivickas. Aišku, kad abiejų konferencijų tikslai ne-sikirto ir kad viena bendra veiksnių konferencija būtų buvusi ir visuotinesnė, ir įspūdingesnė, ir vaisingesnė ir, svarbiausia, būtų vykdžiusi vieningą veiksnių bendradarbiavimą, koks neseniai būdavo sutariamas. Tik senasis sutartinis veiksnių bendradarbiavimo būdas dabartinei šarūniškųjų užmojų Vliko valdybai kažkodėl pasidarė nepriimtinas.

Ne be pagrindo tuoj po tų konferencijų net tokie santūrūs Tėviškės Žiburiai (1980.VII.17) vedamajame guodėsi:
Jei iš tikrųjų kai kuriuose mūsų politikuose reiškiasi tendencija išstumti Bendruomenę iš minėtos politinės veiklos, kurioje jinai jau daug metų dalyvauja ir kaip politinės reikšmės veiksnys, — tai kiekvienas Lietuvos byla besirūpinantis lietuvis pasakys, jog tai didžiausias nesusipratimas. Dabartinė Vliko valdyba, padariusi ta linkme jau nevieną ėjimą, visuomenės akyse savo prestižo nepadidino. Jeigu ji eis ta linkme ir toliau, susilpnins viso Vliko prestižą, apardys Bendruomenės eiles, pagilins ir taip jau nemažą plyšį, pakenks visam laisvinimo frontui.

Ne be pagrindo ir kanadiškis dr. J. Sungai-la, sveikindamas 1980 Vliko seimą, jam priminė, kad savo metu buv. Vliko pirmininkas dr. A. Trimakas džiaugėsi LB-Vliko nuoširdžiu bendradarbiavimu, kuris padėjo paties Vliko vienybę atstatyti, o PLB įgalino "veiksmingai dalyvauti Lietuvos laisvės kovoje", kad kitas buv. Vliko pirmininkas, prel. Krupavičius, užtikrinęs, jog "Bendruomenei nedraudžia ir nekliudo dalyvauti Lietuvos laisvinimo darbe joks taurus lietuvis", bet kad "per 21 metus klestėjusi nuoširdaus bendradarbiavimo dvasia prieš metus buvo skaudžiai pažeista". Jis todėl prašė Vliko seimą "surasti būdų bei priemonių šiai žalingai nesantaikai likviduoti".
Jeigu Vliko priešaky esant prel. M. Krupavičiui, J. Matulioniui, dr. A. Trimakui, V. Sidzikauskui, dr. K. Valiūnui, Vliko bendradarbiavimas su PLB buvo nuoširdus, o nesantaika tarp jų atsirado tik prieš metus, kai pasikeitė Vliko valdybos sudėtis, logiškai galvojančiam nesunku atsekti tos tiek abiem veiksniam, tiek mūsų išeivijai, tiek ir Lietuvai žalingos nesantaikos priežastį. 1981 parodys, ar Vliką sudarančios organizacijos pirmumą pripažins Vliko, išeivijos ir Lietuvos reikalui, ar savo grupinėm užmačiom.

Be minėtų, jei taip galima išsireikšti, oficialiųjų veiksnių įnašo okupuotos Lietuvos reikalui, dėmesio vertas ir, tarkime, neoficialių ar privačios iniciatyvos pastangų įnašas. Čia pirmą premiją turbūt laimėtų Lietuvių Kunigų Vienybės lėšomis ir Religinės šalpos darbu anglų kalba išleisti LKB Kronikos aštuoni numeriai (37-44). Tuo būdu ši okupuotos Lietuvos kovų su sovietiniu okupantu dėl žmogaus teisių autentiška dokumentacija pasiekia apie 5,000 bažnyčios ir valdžios atitinkamų pareigūnų, taip pat didžiąsias bibliotekas ir tarptautines organizacijas. Kiek šį reikšmingą rezistencinės informacijos darbą yra parėmęs vlikinis Tautos fondas, kurio tikslas yra šios rūšies veiklą finansuoti, neskelbiama. Tik girdėti, kad leidėjų skola jau siekia veik penkių skaitmenų sumą.

Informacijų telkimo ir perteikimo atžvilgiu 1980 padaryta pažymėtina pažanga ir kitu atžvilgiu. JAV Lietuvių Katalikų tarnybos, Lietuvių Kunigų vienybės, Religinės šalpos ir Lietuvos Vyčių lietuviškųjų reikalų komisijos biuram esant po vienu stogu, natūraliai išriedėjo bendras informacinis centras, kurį lėšomis paremia taip pat PLB ir JAV LB. Ši informacijų tarnyba glaudžiai bendradarbiauja su Tarptautine amnestija, su Helsinkio Galutinio akto vykdymui stebėti grupėmis, su JAV kongreso (Fascell) komisija. Apie įvykius okupuotoje Lietuvoje kas mėnesį išleidžia po kelis biuletenius ("press releases' : svetimųjų spaudai. Yra išleidusi ir išplatinusi apie 100,000 lankstinių apie padėtį okupuotoje Lietuvoje. Daro iškarpas iš svetimųjų spaudos atsiliepimų apie padėtį Lietuvoje ir tais pasisakymais aprūpina kitą spaudą. Organizuoja nuotraukų iš okupuotos Lietuvos archyvą. Nuotraukų parodą iš okupuotos Lietuvos kovų dėl žmogaus teisių yra paleidusi per parapijas.

Lietuvos bylą sudramatino ir plačiai išgarsino mūsų jaunimo privati iniciatyva. Pavergtųjų tautų savaitės metu suorganizuotos jaunimo demonstracijos 1980.VII.18 VVashingtone prie sovietų pasiuntinybės, 1980.VII. 19-20 San Francisco mieste prie sovietų konsulato ir Washingtono demonstrantų byla teisme patraukė dėmesį ir JAV didžiosios spaudos, ir radijo bei televizijos.

Iš bendrų baltiečių pastangų 1980 minėtinos: 1) Jau tradicija virtęs Kanados Baltiečių federacijos organizuojamas Kanados parlamento rūmuose baltiečių vakaras. 1980 jis įvyko V.28. Dalyvavo per 60 Kanados parlamento narių, užsienių reikalų, vidaus reikalų ir daugiakultūrinių reikalų ministrai, keli diplomatinio korpuso nariai, keliolika buvusių Kanados ministrų. Kalbėjo pats Kanados užsienių reikalų ministras. 2) Kun. K. Pu-gevičius kaip Baltic Appeal to the U.N. (Batuno) atstovas buvo nuvykęs į Ženevą (Šveicariją), kai ten posėdžiavo JT Žmogaus teisių komisija ir atitinkamiem jos nariam įteikė dokumentinės medžiagos apie žmogaus teisių padėtį sovietų okupuotose   Baltijos   valstybėse.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai