Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
UŽEIGOJE PRIE VILNIAUS VIEŠKELIO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kazys Bradūnas   
Iš premijuoto rankraščio

I
Vienas užustalėje sėdi
Ir valgai vargo vakarienę.
Pilkom sermėgom apsirėdę,
(Atleisk nešioseną kasdienę)
Ateiname lyg užprašyti
Ir slenkamės prie stalo
Ir duonos trupinį mažytį,
Nebegalėdami nuryti,
Imam kramtyt be galo . . .

Už lango jau tvanki naktis,
Žvaigždynai svyla
Ir mėnuo leidžiasi kraupus . . .
Kas pertraukė didžiulę tylą
Ir duoną perlaužė perpus?
Net krūptelia palaikė užeiga —
Ir atpažįstame Tave staiga ! . .

II
Tris kartus peršauta ir kruvina rudinė,
Čia trijų sukilimų palikta,
Kabo kampe tarytumei ugninė,
Žėruojanti relikvija šventa.

Ir prieš užmigdamas, aš jon įsižiūrėjęs,
Kiekvieną siūlę suskaitau.
Sugirgžda durys, pūstelėja vėjas . . .
Ir nežinau —sapnuoju ar matau:

Ateina trys nuogi iš kapinyno,
Aptekę žaizdos žvyrium ir žeme,
Rudinę jie nuo kablio nukabino
Ir susisupo lyg Torino drobule.

O vaizdas įsispaudė mano sieloj —
Ir jo pamiršti, jo ištrinti negaliu:

Ten trys nušauti, užkasti ir prisikėlę
Į Vilnių eina kruvinu keliu.

III
Visiem iš visur tu lyg tėviškė:
Užuovėja, namai, pilis.
O man amžinai neatplėšiama
Kūno ir kraujo dalis.

Į morenų kalvas palypėjus,
Ant granito riedulių pasistojus . . .
Laikykis prieš keturis vėjus! —
Šaukia kiekvienas sienojus.

IV

Kunigaikščio žygūnai sustojo
Pamainyti žirgų —
Dega Kaunas, Pilėnai liepsnoja,
Ir aš tartum plunksna degu,
Rašanti dingusią kroniką
Kietos giminės.
Žygūnai nujojo . . .
Kaip dabar lakštuos atskirti
Užlietą rašalu mirtį
Nuo šilto kraujo dėmės? . .

V
Dangų degina gaisro pašvaistė —
Žioruoja Vilniaus pelenai.
Dengia karstą karališka skraistė,
Dengia giriom kalnai.
..................................................
Žmonės! Ar matote —
Tai švento karalaičio kaulai,
Išgelbėti iš piktadėjo rankų.
Keltą sukalkite per Nemuną,
Per dykrą raskite kelius į Vakarus,
Paslėpkite tikėjimą ir viltį,
Jog šventas karaliūnas grįš
Iš tolimų šalių
Ir iš Antakalnio
Karališkon koplyčion —
Lietuvos širdin.
..............................................
Dangų degina gaisro nuodėguliai —
Vilnių siaubia maskolių gauja.
Pakeliui trumpą valandą prigulei,
Tartum katedroj, užeigoje.

VI
Sėdi Bonapartas anta slenksčio —
Pražygiavo armijos į Rytus,
Tau — retokam svečiui — nusilenksiu
Aš, kaip šeimininkas užeigos.
Jau pašėriau arklius nuvarytus . . .
Gal dar vieną taurę atgaivos?

O gal pokalbiui pabudinti Kutūzovą?
Štai nuvirtęs su visom sagtim.
Vakar jo kazokai čia paūžavo —
Išlakė vynelį mano ružavą
Ir nujojo Vakarų kryptim . . .

Va, —jau kalbasi abudu kariauninkai,
Versdami seniai nuvirtusius vartus,
Vaikščioja istorija aplinkui,
Rinkdama išmėtytus metus.

O senoji, kaprizinga teta,
Gal ir man vieną iš tų, kur nebuvau.
Ir, lyg obuolį, patį gražiausią meta,
Tik nugrubusiais nagais nepagavau . . .

Vakarėja. Pradeda atvėsti.
Pavėlavę skubinas keliu.
Laikas jau turbūt ir man prisėsti
Pokalbiu trečiuoju vaiduokliu . . .

VII
Meškininkai su meška atėjo,
Ir kitokie maišos vaidiniai:
Žydas, Velnias, Mirtis.
Žvengia Šyvis, spardos, šokinėja,
Giltinei išspirdamas dantis.

Dreba sienos, gęsta lempa nuo mūs juoko:
Kaip dabar čia — Giltinė, o be dantų!
Tik staiga džiūgavimas nutrūko!
Šmėkštelėjo kaukės languose —
Miršta Žydas Velnio naguose.

Miršta jis be kunigo, be rabino,
Nepakrikštytas ir nepalaimintas ranka.
Bet kai Gervė širdį jam paklabino,
Vėl pašoko kaip karšta kulka.

O jau atvežtas atidarytas karstas —
Ką dabar guldysim jo dugne?
Ir eglišakius jie man po kojų barsto —
Būkit žmonės — tik jau ne mane!

Giltinę į grabą, vyrai!
Vožia Žydas jai šventa lenta,
Ir Mirtis į karstą, svyra, svyra —
Viens, du, trys — ir užkalta, —

Ant kaukolės užbarstyti pelenai —
Dūkim ir dainuokim amžinai! . .

VIII

Nušokai čia nuo žirgo pakeliui į Kauną,
Tau padaviau šaltos giros ir duonos.
Vėjelis dvelkia, skleidžiasi aguonos,
Ir siela vėl kaip žiedas atsigauna.

Nėra Marilės. Tiktai tėvynė ir pavojai,
Brandinantys konradiškąją mintį.
Jog ir tėvynę gali tau atimti,
Tą valandų gerai, kad nežinojai . . .

Ir tau ir man gyvenimas prabėgo,
Tremtis jau paskutinę ašarą nušluostė —
Viskas tik pėdsakai anta pernykščio sniego,

Kur juodus žiedlapius mirtis po kojų barsto.
O tu, Kazimiera, dar gyvą rožių puokštę
Padėki Vavely, ten prie poeto karsto.

IX

Tai mano motina —aš ją pažįstu.
Tokia jauna, kokios akim nesu regėjęs.
Prieš užeigą pievelėj atsisėda.
Nusiriša skarelę,
Išsiima iš ryšulėlio sūrį,
Atsineša nuo šulinio vandens,
Ir poilsis pakvimpa juoda duona.

Tokia jauna manoji motina —
Eina į Vilnių, į Kalvarijas,
Basa iš Suvalkijos,
Visa parapija,
Su vėliavom ir su vainikais,
Visi, visi
Kartu giedodami.

Kokia laiminga mano motina —
Dabar ji klesčiasi skarelę naują
Ir apsiauna kojas —
Už girių ir kalvų jau girdimas
Vilniaus varpų gaudimas.
Ir ji žegnojasi,
Žegnojasi visi ir keliasi
Kelionės pabaigai,
Varpų gaudimui augant.

Jauna laiminga mano motina,
Melskis nuėjusi už mus,
Ir už mane dar nesantį,
Ir už mane jau buvusį,
Už visą giminę be pabaigos . . .
 
Žolė, akmuo ir slenkstis,
Kampinė, kryžius ir knyga.
Įžengęs aslai nusilenksi,
Bučiuosi žemę ... Ir staiga

Išgirsi laikrodžio mušimą
Jau dingusių, jau dingusiųjų valandų
Ir nukirstos pušies ošimą
Ir balsą, virstantį aidu:

Surinki viską ir išeiki
Negrįžtamai toli, toli,
Atidaryk duris ir ženki —
Slenkstis, akmuo, žolė . . .

XI

Šiandien kelias tuščias, ūkanotas.
Ir nė balso iš pilkų sodybų,
Tiktai smėly pėdos nukreivotos —
Neatspėti — šunelio ar stribų.

Ten žmonėm prikaltas jau liežuvis
Ir prilydytos kojos grandin.
Tik tolybėje pokštelia šūvis,
Atsimušdamas girių širdin.

Ir krauju vėl šlakstomos aslos —
Molis kraują godžiai beryjąs . . .
O, Brangioji, tavo kojos basos —
Kur nubrisi per ašaras,
Kur nubėgsi per žarijas? . .


XII
Pravažiavo į krikštą krikštatėviai,
Pradainavo vestuvių karietos,
Iš Sibiro grįžę praėjo,
Sustojo turistai alaus . . .
O jeigu kas ims ir paklaus
Laiko ir vietos prasmės,
Ar senosios giesmės
Beatminsim žodžius?
Tada obelėlė nudžius . . .
Ar atsprogs vėl kita
Lygiai žalia ir šventa? . .

XIII
Jau žydi liepos. Kvepia medumi.
O tu nešiesi tuščią korį
Ir dūmą tik be reikalo dumi —
Saldumo nėr, ir nieks nenori.

Pro šalį eina nesustodami,
Barstydami tiktai kartybių druską.
Ir tu, atrodo, nieko nelaimi,
O gal turi ne trupinį, o viską? . .

Ir mano jau kelionė neilga,
O kur pavargę kojos be nuklys,
Jei Vilniaus vieškelio senoji užeiga
Tarytum išrūkytas avilys? . .

XIV
Lyg ungurys į gimtinę,
Į savo pradžią neriu,
Sapnuodamas sidabrinę
Brastą šaltų sūkurių,

Sapnuodamas medžių guotą,
Apjuostą upės gija . . .
Viešpatie, kiek buvo duota,
Kiek prarasta užeigoje! . .


XV
Visas gyvenimas čia buvo
Tik trumpas sustojimas užeigoj,
Tik žodžio nušokimas ant liežuvio,
Tik stiklo sublizgėjimas vagoj.

Atidarau duris, ir šiluma
Padvelkia man i veidą apšarmotą,
Ir begalinė, begalinė toluma
Sugrįžta vėl į mažą aslos plotą.

Ten dūmas kyla iš po šelmenų
Ir sklaidosi su vakaro gaisais,
Tenai į savo vietą pareinu
Ir atsisėdu su visais.


XVI
Ir Tu pasilikai prie trupinuoto stalo
Užbaigti vargo vakarienę —
Aplinkui sėdime susikabinę,
O gomury druska apsalo
Nuo kąsnio duonos kruvinos,
Nuo jos baisios kainos,

Mokėtos kaulais, kapinynų smėliu,
Ir gyvasties nebeišraunamu daigu,
Prisikėlimo giesme vakarą Vėlinių,
Bet man šią valandą jau nebaugu,
Ir duonos riekę rankom iškeliu
Užeigoje prie Vilniaus vieškelio.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai