Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EDWARDO HOPPER PARODOS APŽVALGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Meila Kairiukštytė-Balkuvienė   
"Aš visados norėjau tapyti saulės šviesą, krintančią ant namo sienos", yra pasakęs Edward Hopper. Tie jo žodžiai susumuoja jo savitą viziją mene ir parodo jo susidomėjimą pagrindinėm tapybinėm problemom: šviesa bei mase ir jų tarpusavio santykiu.

Edward Hopper mirė 1967, sulaukęs aštuoniasdešimt penkerių metų amžiaus. New Yorko Whitney muziejuje   šįmet sausio mėnesį užsidarė jo ketvirtoji apžvalginė paroda, didesnė už praeitas, daugiausia sudaryta iš jo našlės įnašų muziejui. Ta pati paroda vėliau bus rodoma Londone, Amsterdame, Diusseldorfe ir po to vėl grįš į Jungtines Amerikos Valstybes.

Nuo 1950 iki 1970 metų Amerikoje vyravo abstraktus menas, bet Hopperis atkakliai tapė realistinius gamtovaizdžius, namus prie jūros, namus mieste, retkarčiais įjungdamas ir žmones. Nežiūrint to, kad jis tapybines meno problemas sprendė taip pat intensyviai, kaip ir abstraktinio meno atstovai (ar gali būti efektingesnė — horizontalių ir vertikalių — formuluotė, kaip paveiksle "Anksti sekmadienio rytą"? (liustr. 1), jo paveikslai ilgą laiką nebuvo tinkamai įvertinti, ir jis buvo priverstas užsidirbti pragyvenimą komerciniu menu. Šiuo metu, kontroversijai dėl abstraktaus meno nurimus, Hopperis tapo kritikų pripažintas, kaip vienas iš svarbiausių, tyriausių ir labiausiai būdingų Amerikos dailininkų, o ne kaip išimtis taisyklei, kuri toje generacijoje tiktai abstraktaus meno dailininkus pripažino tikraisiais Amerikos meno atstovais.

Parodų lankytojai Hopperį vadina "vienatvės" tapytoju. Paveiksle "Vasara Mieste" (iliustr. 2) matome du žmones — vyrą išsitiesusį ant lovos ir šalia sėdinčią palinkusią moterį; abu sustingę, lyg būtų slegiami apytuščio kambario, į kurį iš atdaro lango krenta stipri balta saulės šviesa. Ta šviesa žmones negailestingai atskiria ir izoliuoja vieną nuo kito, kur jie bebūtų: gamtoje, supami tamsaus miško, ar naktį — nykios, elektrinės šviesos. Paveiksle, pavadintam "Nakties Sakalai", siužetas atrodo labai paprastas: moteris ir keletas vyrų pavieniui sėdi kavinėje, kurios stiklinė siena lanku užima visą gatvės kampą. Tai vienas iš svarbiausių ir labiausiai pa-vyksuių jo paveikslų. Tema ir tapybinė forma tampriai sulydytos. Per stiklą balta kavinės šviesa meta įvairaus intensyvumo šešėlius ant tuščios gatvės, tamsiai raudonų namo sienų, tamsių langų ir juodų durų, sukurdama erdvės sluoksnius ir sudarydama komplikuotą vaizdinę sistemą. Paveiksle nėra jokių kasdieninių detalių, viskas suprastinta beveik iki abstrakcijos — lyg pats laiko momentas būtų sustingęs, žmogaus vienatvės užšaldytas.

Einant per Whitney muziejaus parodą, kurioje chronologiškai sukabinti beveik visi Edward Hopperio darbai, be galo įdomu stebėti jo vizijos vystymąsi. Keletą kartų savo ilgo gyvenimo būvyje jis mėgino padidinti savo paveikslų skalę, bet visuo


liustr. 2 — Vasara mieste


met vėl grįždavo prie mažesnio formato, lyg toji balta, nyki šviesa ir lyg toji beviltiškos realybos vizija tebūtų pakeliama tik nedideliais kiekiais. Tiktai pačiame savo gyvenimo gale Hopperis pradėjo tapyti didesnius paveikslus, bet tada šviesa jau nebeatskleisdavo nykios vienatvės. Kaip ir kai kuriems kitiems dailininkams, sulaukusiems gilios senatvės,   pvz.,  Ticianui  ar  Rembrandtui, šviesa tapo pagrindiniu mistišku motyvu. Prieš pat Hopperio mirtį kito jo nutapyto paveikslo "Saulė tuščiame kambaryje" pats pavadinimas nusako siužetą. Stipri ir tyra, simbolinė ir drauge realistiš-nė, mistiška šviesa atskleidžia džiaugsmingą tikslo viršūnę — "Tapyti saulės šviesą ant namo sienos..."
Meila Kairiukštytė-Balkuvienė

 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai