Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAI KURIE LIETUVIŲ KALBOTYROS VYSTYMOSI BRUOŽAI PDF Spausdinti El. paštas
Devyniolikto šimtmečio pabaigoje lietuvių kalba buvo iškilusi kalbotyros moksle. Betgi ją iškėlę mokslininkai nebuvo lietuviai. Dvidešimtam šimtmečiui einant į pabaigą, vis dažniau kartojama, kad Vilnius yra tapęs baltistikos centru. Reiškia, jau lietuvių kalbininkų nuopelnais Vilnius šitaip pasižymėjęs. Tačiau dėl dabartinės okupacijos sąlygų mažai kas yra susipažinęs su šių laikų Lietuvos kalbininkų pavardėmis, o dar mažiau kas pažįsta jų pasiekimus. Tad mano straipsnio tikslas yra trumpai pristatyti kalbotyros istorijos kelias ryškesnes asmenybes bei įvykius, kad būtų geriau suprantami keliai, kuriais kopta į kalbotyros kalnus.1

Devyniolikto šimtmečio kalbotyroje lietuvių kalba galėjo užimti tokią reikšmingą vietą iš dalies jau vien dėl to, kad pats kalbotyros mokslas buvo siaurų tikslų ir vienalyčio metodo. Reikia atsiminti, kad tai buvo lyginamosios istorinės kalbotyros kūrimosi periodas. Filologams nustačius to mokslo esminius dėsnius klasikinių ir sanskrito kalbų pagrindais ir toliau savo gimtų, skandinavų, germanų ir kitų, kalbų duomenimis juos patvirtinus bei praplėtus, šių suformuluotų teiginių toks akivaizdus pritaikymas lietuvių kalboje nemažai prisidėjo paremiant bei apdorojant naujo mokslo metodologijos tikslumą. Dar didesnė paskata lietuvių kalbai tyrinėti buvo tai, kad seniai išmirusių, tik knygose užrašytų kalbų formoms buvo randami ryškūs atitikmenys gyvoje, žmonių naudojamoje kalboje. Šita mūsų kalbos dvilypė ypatybė — moderniosios kalbos archajiška išraiška — sulaukė daug dėmesio ir traukė žymius indoeuropėjistus į Lietuvą pramokti mūsų kalbos.

Dvidešimto šimtmečio pradžioje padėtis pakito. Kalbos moksle pasirodė naujos, sinchroninės, srovės, kurios nustelbė lyg to laiko vyravusias diachronines (istorines) pažiūras. Naujai besireiškiančių minčių įtakoje įvairiose sferose, kaip, pvz., Waldo — ekonomijoje ir E. Durkheimo — sociologijoje, ir gimė kalbotyroje struktūralizmas. Struktūrinės lingvistikos įtakingiausiu pradininku laikomas Ferdinand de Saussure, kuriam pripažįstamas bendrosios arba moderniosios lingvistikos tėvo vardas.2 Iš jo dėstytų, studentų nurašytų paskaitų 1916 metais, jam jau mirus, buvo sudaryta ir išleista kukli knygelė: Cours de linguistiąue generole, Geneva, 1916. Šios knygelės reikšmė dvidešimto šimtmečio kalbotyrai monumentali. Ne tik Europoje, bet ir Amerikoje3 jos įtaka buvo pakeista daugiau kaip šimtą metų dominavusi kalbotyros mokslo kryptis. Struktūralizmo pasekmėmis jauna-gramatikių neįvertinta ir ignoruota šnekamosios kalbos sisteminga analizė buvo pripažinta tinkamu, o kai kurių manymu, tinkamiausiu kalbotyros mokslo objektu.

Pasaulinės kalbotyros istorijoje de Saussure suvaidino tarpininko vaidmenį. Kadangi jo mokslinis pasiruošimas buvo istorinės kalbotyros plotmėje,4 jį galima laikyti tiltu tarp senų ir naujų kalbos  mokslo  pažiūrų  bei  praktikos.  Panašiai galėjo jis prisidėti prie lietuvių kalbotyros istorijos puoselėjimo, bet to jis nepadarė. Bendrai paėmus, Saussuro lietuvių kalbos traktavimas buvo tradicinis. Iš lietuvių kalbos, kaip ir iš senosios prūsų kalbos, jis pasirinkdavo istorinės morfologijos, etimologijos ir, svarbiausia, akcentologijos temas. Kaip tik savo susidomėjimu pastaruoju klausimu, t.y. lietuvių kalbos kirčiavino bei priegaidžių sistemos savybėmis, jų struktūriniu aprašymu, būtų galėjęs prijungti "senutę" kalbą prie naujų kalbotyros srovių tėkmės. Saussure buvo gerai išstudijavęs lietuvių kalbą. Tuo tikslu netgi buvo lankęsis Lietuvoje. Jis pats yra dėstęs lietuvių kalbos kursuose — 1888-9 m. Paryžiuje ir 1901-2 m. Ženevoje.5 Puikiai supratęs reikalą, pasiryžo nagrinėti lietuvių kalbos kirčius, jo žodžiais, "iš pačių lietuvių lūpų". Pradėjęs tą darbą, kreipėsi į Kazimierą Jaunių.  1889 m. Jauniui parašytame laiške prašosi pagalbos:

"Kai pradėjau rašyti knygelę apie lietuvių kalbos kirčius, (de accentibus), pasigedau daugelio būtinų dalykų, praleistų dėl gramatikų apsileidimo, todėl labai troškau, jei tik būtų galima, iš pačių lietuvių lūpų (mano pabrėžta — JKR) išgirsti teisybę ir gerai išdėstyti. Taip pat ir Paryžiuje suradau daug lietuvių tautybės žmonių ir supratau, kad beveik visų jų kalba taip iškraipyta lenkiško tarimo, kad kažin ar galima tikėtis iš jų kokios pagalbos".6 Jauniui paruošus, bet, deja, nepasiuntus į tą laišką atsakymo, dingo proga užangažuoti mokslinę veiklą tarp garbaus lietuvio savamokslio kalbininko, paveikusio Būgą ir kitus, ir įžymios asmenybės, kurio originalus, savas kalbos mokslo išdėstymas paveikė to mokslo raidą. Todėl Saussuro įnašas į lietuvių kalbotyros istoriją liko grynai vienapusiškas. Jo pagrindinė lietuvių akcentolo-dijos studija tebėra 1896 m. paskelbtas straipsnis, aiškinantis istorinį kirčio atitraukimo dėsnį. Tiesa, toji studija sulaukė didelio dėmesio savo laiku ir vėliau. Ir šiandien ji dar sukelia gyvų diskusijų.7 Ji buvo reikalinga, ji ir lieka reikšminga. Bet ji niekad neatstos numatyto, tačiau neatlikto "iš pačių lietuvių lūpų" surinktų duomenų lietuvių kalbos kirčiavimo sistemos plataus aprašymo.

Be Ženevos struktūralizmo mokyklos, veikiai reiškėsi ir kitos, panašių idėjų kūrėjos. Prahos rateliui, t.y. funkcinei struktūralizmo teorijos šakai, priklauso fonologijos reiškinių sampratos suformavimas. N. Trubetzkoy (1890 -1939) nustatė, o vėliau kitas to ratelio narys, R. Jakobson, išryškino to kalbos lygmens dar ir šiandien galiojančius pagrindus. Pačiu pirmuoju fonemos savybių išdėsty-toju laikomas Jan Baudouin de Courtenay (1845 -1929).8 Šis garsusis lenkų kalbininkas, Kazano mokyklos atstovas, palaikė glaudžius ryšius su ne vienu lietuviu kalbininku. Jis gerai pažinojo Jaunių, kurį pats buvo de Saussurui ir nurodęs. Pažinojo Baranauską ir Būgą, bet artimiausiai buvo susidraugavęs su broliais Juškomis, jų lituanistinei veiklai talkinęs.9

Asmeniška pažintis su anų laikų mokslininkais kūrėjais, tiesiogiai paskatinus lietuvių kalbininkų veiklos produktyvumą, vis dėlto tos veiklos mokslinio turinio neįskiepijo naujomis mintimis. Nepajėgė užkrėsti nė jų mokinių. Paprastai sekanti karta daugiau linkusi priimti moksle įvykusias naujoves. Tai neįvyko Lietuvoje. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio tyrinėjimai Petro Joniko apibūdinti šitaip: "Metodo požiūriu apskritai buvo einama K. Būgos bei J. Endzelyno pėdomis. Tačiau vėliau iš dalies buvo susipažįstama ir su struktūrine bei funkcine kalbotyra" (LE, XV, p. 591). Tas susipažinimas aiškiai liko nepilnai išnaudotas. O priežastys tam buvo kuo paprasčiausios. Su panašiomis priežastimis ir panašiomis sąlygomis, nors jau kitoje žymiai pažengusioje plotmėje, mūsų ne tik kalbos, bet ir tautos istorijoje vėl buvo lemta susidurti po antrojo pasaulinio karo.

Nebuvo įmanoma leistis į kalbotyroje bedygstančių abstrakcijų svarstymą, į naujų teorijų sąvokų pritaikymą, kadangi nebuvo turėta lietuvių kalba paruoštos medžiagos, kuriai visa tai galėtų būti taikoma. Buvo didelė stoka lietuviškai parašytų Mokslinio lygio lietuvių kalbos gramatikų, žodynų, o taip pat ir pilnesnių, tobulesnių tarmių aprašų. Neteikia pamiršti, kad dvidešimtojo šimtmečio pradžioje dar nebuvo nusistovėjusi lietuvių kalbos rašyba, dar nebuvo visuotinai priimta raidyno forma. Tokia padėtis, kaip gerai žinoma, buvo susidariusi dėl ilgalaikio savosios spaudos draudimo. Tas laikotarpis ir jo pasekmės — nepataisomas nuostolis mūsų tautos mokslo bei kultūros normaliam vystymuisi.

Taigi nepriklausomos Lietuvos laikais pirmiausia eita pragmatinės kalbotyros takais. Visas dėmesys turėjo būti nukreiptas į bendrinės kalbos aprašymą, į žodyno, į tarmių aprašų paruošimą. Buvo keli kuklūs pirminiai lietuvių kalba parašyti veikalai. Jau 1899 m. ir vėl 1901 m. Jablonskis kartu su P. Avižoniu buvo paruošęs lietuvių kalbos vadovėlį, kuris buvo taikomas mokykloms. Jauniaus paskaitomis sudaryta "Kalbamokslio" gramatika buvo platinama 1911 metais. Bet kiek naudos galėjo būti iš 60 hektografu spausdintų egzempliorių? Ir vėlesnės Jablonskio gramatikos, 1919 m. ir 1922 m., žymiai geresnės mokslinės reikšmės, ilgą laiką liko vienintelės savo rūšies. Tas visas pamatinis darbas turėjo būti atliktas. Nebuvo iš karto galima kopti aukščiau.

Antra vertus, nors dvidešimto šimtmečio pirmutiniais dešimtmečiais naujos lingvistikos pažiūros buvo "ore", kaip, pvz., gajingame Prahos ratelyje ir dar anksčiau kitur (žr. pirmą išnašą), daug kur jos dar nebuvo prigijusios. Taip ir Paryžiuje žymiausias Saussuro mokinys, Antoinne Meillet, prisidėjęs prie sociolingvistinio metodo kūrimo, pasiliko prie tradicinės lyginamosios - istorinės kalbotyros temų. Kalbotyros istorijoje jis yra pasižymėjęs savo plačiais indoeuropiečių kalbotyros, slavų ir baltų kalbų aprašymų veikalais. Amerikoje struktūralizmas plito greičiau. Jo įsišaknijimas datuojamas nuo 1924 m., kada buvo įsteigta Amerikos kalbotyros draugija (Linguistic Scoiety of America). Nors tos draugijos steigėjai buvo paveikti Europos kalbininkų, o L. Bloomfield, pats įtakingiausias jų, dar buvo studijavęs su garsiaisiais Europos jaunagramatikiais Leskienu ir Brugmannu, deskriptyvinė struktūrinė kalbotyra sparčiai vystėsi Amerikoje ir paskui ilgą laiką (1930-1960) vyravo pasaulinėje kalbotyroje.

Baltistikos įžymybės, latvių kalbininkas J. Endzelins ir lietuvių K. Būga, buvo paruošti ir paliko dirbti tradicinėse kalbotyros srityse. Nepriklausomos Lietuvos jauni kalbininkai įsigijo doktoratus dar indoeuropėjistų dominuotuose centruose, būtent Salys ir Skardžius Leipcige (1929 m.). (P. Jonikas filosofijos daktaro laipsnį gavo daug vėliau, 1942 m., jau Vilniaus universitete). Naujesnės kryptys daugiau turėjo progos pasireikšti tik Salio darbuose. Jo pasirinktoje dialektologijos šakoje pasinaudota lingvistinės geografijos metodais. Taip pat Salio pastangomis universitete buvo įvesta eksperimentinė fonetika.

Jei Būgos buvo nagrinėta plačios, bet vis dėlto tradicinės apimties mokslinės temos, tai Jablonskio rūpintasi grynai siaura konkrečia tuolaikine reikiamybe — lietuvių kalbos norminimu. Jam mirus, jo mokinys P. Skardžius rūpestingai vadovavo šio darbo tęsimui. Nuo pat Lietuvių kalbos draugijos įsteigimo, 1935 m., Skardžiaus ir kitų supratimu, svarbiausias jos uždavinys buvo "rūpintis bendrinės kalbos kultūros reikalais".10 Skardžius neapleido kalbos praktinių reikalų, net ruošdamas ir tų laikų vieną originaliausių bei svarbiausių kalbotyros istorijoje veikalų, Lietuvių kalbos žodžių darybą. Matyt, taip buvo įsisavinęs tų laikų uždavinius, jog turėjo teisintis, kad "pagrindinesnis lietuvių kalbos žodžių darybos aprašymas bus naudingas ypač ruošiantis rašyti praktinį bendrinės kalbos žodyną, taip pat tikrinių vardų tyrinėtojams, (ir) lietuvių kalbos vadovėlių autoriams..."11

Kad ir struktūrinė kalbotyra dėl anksčiau minėtų priežasčių neturėjo progos per trumpą laikotarpį prigyti nepriklausomoje Lietuvoje, vis vien kalbinė veikla buvo įtempta, kalbininkams gerai supratus ir atsiliepus į didžias tų laikų pragmatines užduotis. Po karo mokslo padėtis sovietų okupuotoje Lietuvoje pakriko ir beveik dvidešimt metų išliko sustabarėjusiame stovyje. Apie rusų lingvisto Marro ir net Stalino raštų žalingą įsikišimą ir trukdymą mokslinės kalbotyros vystymuisi jau Vakaruose ne sykį rašyta.12 Nors buvo atsikratyta tokios propagandos brukimo į mokslą, dar ilgą laiką truko, kol pradėta teigiamai žiūrėti į Vakaruose įsigalėjusią struktūrinę lingvistiką. Rusų kalbininkų užsidarymas nuo pasaulinės kalbotyros negalėjo nepaveikti ir Lietuvos kalbininkų padėties. Prieš dvidešimt metų Lietuvoje dar menkai tebuvo susipažinta su struktūrine kalbotyra. Prie tokios išvados prieita W. R. Schmalstiego parašytoje kritinėje lietuvių kalbotyros iki 1961 m. apžvalgoje.13 Schmalstiego tuomet stačiai pasakyta, kad jo peržiūrėtas lietuvių kalbininkų mokslinis darbas Vakarų kalbininkams nebūtų priimtinas dėl struktūrinės kalbotyros esminės taisyklės dažno pažeidimo, būtent fonetinių nuo foneminių reiškinių neatskyrimo. Tačiau beveik dešimt metų vėliau, 1971 m. Lituanistikos Instituto suvažiavime skaitytame pranešime, tas jo įvertinimas buvo pakeistas. O buvo pakeistas dėl to, kad Lietuvoje buvo pradėta laikytis pasaulinės kalbotyros priimto, struktūralizmo metodų reikalaujančio, kalbinės analizės griežtumo.

Struktūralizmo įvedimą į Lietuvos kalbotyrą Schmalstiegas įmatė apie 1962 metus, kada pasirodė "vienas iš pirmų struktūralistinių bandymų" lietuvių kalbotyros tyrinėjimo istorijoje,14 būtent Jono Kazlausko straipsnis, išspausdintas (rusų kalba) žurnalo Voprosy jazykoznanija; jame nagrinėjama baltų kalbų prokalbės balsinė sistema. Aišku, spaudoje pasirodęs darbo vaisius — struktūrinės kalbotyros principais išvesta analizė — rodo, kad kiek anksčiau jau turėjo būti nusikratyta vieno siauro mentaliteto priverčiamų pažiūrų į kalbos mokslą. Tas sugebėjimas atsipalaiduoti nuo nemokslinės apkrovos ir pajėgimas vadovauti kito masto kalbotyros mokslo įsitvirtinimui Vilniuje daugiausia buvo Jono Kazlausko nuopelnas.

Įdomu, kad tuo laiku ir Amerikoje vyko permaina, kuri tik vėliau buvo suprasta kaip kalbotyros istorijoje įvykęs tikras persilaužimas. 1957 metais pasirodžiusi Noam Chomskio knygutė Syn-tactic Structures vėl pakeitė kalbotyros kryptį pasaulyje. Pereita iš struktūrinės kalbotyros metodais apriboto fonologijos ir morfologijos nagrinėjimo į generatyvinės mokyklos išvystytą sintaksės ir vėliau semantikos gvildenimą. Netgi dar anksčiau išėjusi R. Jakobsono, G. Fanto ir M. Hallės knyga Preliminaries to Speech Analysis (Cambridge, Mass.: MIT Press, 1952) pakreipė nauja kryptim ir fonologijos reiškinių nagrinėjimą, kilusį iš anksčiau minėto Prahos ratelio samprotavimo. Generatyvinės gramatikos metodas iš pat pradžių visuose Amerikos pagrindiniuose universitetuose buvo pritaikomas, o Vakarų pasaulio kalbotyros centruose buvo gyvai diskutuojamas.

Todėl ironiška, kad tuo laiku, kai struktūralizmas pradėjo blėsti, jo prasimušimas pastebimas (Schmalstiego datomis) Lietuvoje. Vilniuje, maždaug nuo 1958 iki 1968 metų, Kazlauskas dažniausiai rašė dar istorinės morfologijos klausimais. Tos srities darbo vainikavimas buvo jo novatoriška knyga Lietuvių kalbos istorinė gramatika (Vilnius, 1968). Bet jei tik apie 1962 metus jis pradėjo spausdinti struktūrinės fonologijos studijas, tai jau 1966 metais jis paskelbė ir generatyvinės fonologijos pagrindais lietuvių kalbos fonemų aprašymą.15 Tuo straipsniu jis vėl pasižymėjo kaip drąsus išjudintojas. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje pasakyta: ". . . lietuvių kalbotyrą, šiaipjau labai ramią ir tradicinę, Kazlauskas iš tikrųjų daug kuo praturtino".16 Iš tikrųjų daug kuo praturtino. F. de Saussure, įvedęs struktūralizmą Europon, per Jaunių nepajėgė jo sėklų iš anksto pasėti Lietuvoje. Kazlausko pastangomis struktūralizmas pagaliau prinoko, bet jo darbo vaisiams okupanto nebuvo leista toliau bręsti bei daugėti.

Vakaruose Kazlausko įnašas aiškiau įvertinamas,17 nes jam priskiriama ir Vilniaus, kaip pasaulinės baltistikos centro, iškėlimas. Turbūt pirmą kartą mūsų spaudoje ta mintis buvo pareikšta W. R. Schmalstiego:

ALBINAS ELSKUS— TRYS OBUOLIAI (1976) Corning muziejus

"Vienas latvių profesorius konferencijos metu (baltistikos konferencijoje Vilniuje 1970 m. — JKR) pareiškė, kad baltiškųjų studijų centras jau nebėra Ryga (kaip jis buvo Jono Endzelyno laikais), bet Vilnius. Ar jis toks ir pasiliks be Jono Kazlausko, tik ateitis parodys".18
Ateitis susilaukė panašaus sprendimo. 1982 m. A. Sabaliausko pakartota: "Vilnius tapo savotišku pasaulio baltistikos centru" (p. 5). Kuo tas pasakymas grindžiamas?

Su nuo 1965 metų Vilniuje išleidžiamu žurnalu "Baltistica", kurio įsteigėjas - redaktorius buvo J. Kazlauskas, pradėtas rimtas bendradarbiavimas su užsieniečiais kalbininkais. Ir jiems sukurtas forumas pasisakyti baltų filologijos klausimais. "Baltistica" žurnalo pasirodymas atžymėjo Lietuvos kalbotyros istorijos reikšmingą posūkį. Tuo tarpu Vakarų istorinės lingvistikos kalbininkų daugiau dėmesio buvo kreipta į norvegų Chr. Stango pasirodžiusį baltų lyginamosios kalbotyros veikalą Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen (Oslo: Universitetsforlaget, 1966), kuris turėjo daug reikšmės jų kasdieniniam moksliniam darbui ir buvo parašytas jiems suprantama tarptautine kalba.19 Iš kitos pusės, Amerikoje 1965 metais Noam Chomskio išleistas veikalas Aspects of the Theory of Syntax (Cambridge, Mass.: MIT Press, 1965) užtikrino visuotinį susidomėjimą generatyvine sintakse Vakaruose, nors toli gražu ne visuotinį jos priėmimą.

Antra vertus, apie tą laiką Amerikoje pradėjo busti susidomėjimas daugumos kalbininkų pamirštais diachroninės kalbotyros klausimais. Paradoksiškai, jų renesansui kaip tik atsakingi buvo generatyvinės lingvistikos pažiūrų kalbininkai, kurie siekė tikslesnėmis sintaksės nagrinėjime sudarytomis taisyklėmis įveikti ir tuos kalbos reiškinius, kurie nepasidavė devyniolikto šimtmečio jaunagramatikių (specifiškai Vernerio, Grimmo ir Grassmanno) fonetiniams dėsniams. Reiškia, bent šiuo atveju pagrindinė naujovė buvo naujais metodais tyrinėti seniai svarstomus, bet lig tol nepakankamai suprantamus reiškinius, kaip, pvz., analogijos sudėtingą sampratą.20 Antrinis akstinas naujai atgaivintų istorinės lingvistikos problemų dėmesiui palaikyti buvo susidomėjimas dar viena sena kalbotyros tema, būtent universalijų tipologiniu kalbos nagrinėjimu.21 Tiek genetinės, tiek tipologinės istorinės kalbotyros klausimai susilaukė platesnio atgarsio, nes vienur ir kitur rasta daug sintaksėje nepajudintos dirvos, kuri ir šiandien dar vis purenama.

Susumuojant, tol, kol Vakarų pasaulio kalbotyros centruose dominavo sinchroninės, būtent pirma struktūrinės, paskui generatyvinės, o ne diachroninės, kalbotyros mokyklos, tai tik maža dalis šių kraštų mokslininkų gilinosi indoeuropėjistikos tyrinėjimuose, o dar mažesnė dalis rūpinosi ta jos svaria šaka — baltistika. Tik Europoje didesnis skaičius kalbininkų aktyviau tęsė tos šakos tyrinėjimus, nes Europoje toji šaka ir buvo išaugdžiusi savo seną, garbingą tradiciją. Tad tiesioginį poveikį baltistikos ir lietuvių kalbos tyrinėjimams turėjo šioji nurodyta pasaulinės kalbotyros pastaroji kryptis, t.y. naujų ir naujai atgaivintų senų kalbotyros mokslo srovių susikryžiavimas. O dar reikšmingesnis kalbotyros istorijos raidos sutapimas Lietuvai buvo tai, kad Amerikoje naujai atgaivintas susidomėjimas istorinės lingvistikos klausimais galop susitiko su genetinės ir tipologinės lingvistikos iškėlimu, įvykusiu Rusijoje. Tad vienur ir kitur, panašaus turinio klausimai buvo iškeliami, tačiau labai skirtingų teorinių mokyklų rėmuose.

Kaip minėta, pasaulinėje kalbotyroje jau prieš 1960 metus pradėjusi plisti generatyvinė lingvistika neturėjo dirvos Sovietų Sąjungoje. Tuo tarpu apie tą laiką ten pradėta domėtis istorine lingvistika. Imtasi užpildyti germanų pavardėmis mokslininkų dominuotos istorinės kalbotyros spragas. Rusų kalba mažai kas turėta. Tad imtasi rusiškai rašyti tam mokslui reikalingus vadovus — pali, hetito ir kitoms kalboms. Pradėta konstruoti naujas hipotezes seniems indoeuropėjistikos klausimams, jau ne įprastu lyginamuoju, bet vidinės rekonstrukcijos būdu. Šios pažangesnės mokslinės veiklos išdavos ir susilaukė įvertinimo Vakaruose.

Šioje naujai kultivuojamoje srityje intensyviai buvo atsižvelgta ir į baltų kalbas. Ypatingos vertės Lietuvos kalbininkams suteikė trijų rusų kalbininkų — V. Toporovo, V. Ivanovo ir O. Trubačiovo — indoeuropėjistikos, o dar labiau baltistikos tyrinėjimų nauji prasiveržimai.

Toporovo ir Ivanovo straipsniuose buvo iškeltos naujos hipotezės dėl lietuvių kalbos veiksmažodžio archaiškumo. Ivanovo, su gruzinu T. Gamkrelidze, parašytoje knygoje apie indoeuropiečius ir jų kalbą buvo pateikta nauja indoeuropiečių prokalbės garsinės sistemos interpretacija, kuri Vakarų kalbininkų laikoma gerai motyvuota. Toporovas pasižymėjo prūsų kalbos tyrinėjimu ir leidžia išsamų jos žodyną. Jis ir Trubačiovas yra išgarsėję savo baltiškų hidronimų studija. Visų trijų nagrinėta seniausi baltų ir slavų kalbų giminystės ryšių ir kiti įvairūs klausimai.22 Jų įtaka okupuotos Lietuvos kalbininkams yra didelė, ir priverstinis bendradarbiavimas nemažas. Kaip žinoma, yra lietuvių kalbininkų, išėjusių mokslus Leningrade arba Maskvoje. Ne taip plačiai žinoma, kad yra ir rusų, apgynusių daktarines disertacijas Vilniuje, kaip, pvz., Ivanovas 1980 metais.23 Tai visa iškeliama, kad paaiškėtų kokiu pagrindu Sabaliauskas gali teigti: "Maskva po Vilniaus dabar yra svarbiausias lietuvių kalbos tyrinėjimo centras".24 Tai sunkus pasakymas. Ne mano tikslas į to teiginio priežastis gilintis. Čia rūpi nurodyti, kas pačių lietuvių kalbininkų, kad ir bendradarbiavimo pynėje, buvo ir yra atliekama pačiame svarbiausiame lietuvių kalbos tyrinėjimo centre.

ALBINAS ELSKUS — OBUOLYS (1974)

Lietuvių kalbininkų tarp 1965 ir 1970 buvo paruošta eilė novatoriškų ir vertingų veikalų. Pirmasis istorinės lingvistikos naujesnio vidinės rekonstrukcijos metodo pritaikymas lietuvių kalbai buvo J. Kazlausko jau minėta monografija Lietuvių kalbos istorinė gramatika (Vilnius, 1968).

V. Mažiulis pasižymėjęs dviejose srityse. Jo yra parašyta svarbi knyga Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (deklinacija), Vilnius, 1979, kurioje iškeltos naujos ir įdomios vardažodžio istorinės morfologijos hipotezės. Tai irgi pirmutinis tokio apibendrinamojo pobūdžio šios srities veikalas, parašytas lietuvių kalba. Taip pat pirmtakas lietuvių kalbotyros istorijoje yra Mažiulio paruoštas prūsų kalbos paminklų leidinys (Prūsų kalbos paminklai, Vilnius, 1966) su puikia įžangine studija.

Kitas pirmasis lietuvių kalba parašytas veikalas, užpildęs lig tol lietuvių literatūrinės kalbos tyrinėjimuose išlikusią spragą, yra Jono Palionio Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a. (Vilnius, 1967). Anksčiau turėta tik 1877 m. Goettingene išspausdintas A. Bezzenbergerio Beitraege zur Ge-schichte der lituaischen Sprache. Palionio knyga nedidelio formato, bet sugebanti išdėstyti pagrindinių mūsų raštijos paminklų autorių kalbos esminius bruožus ir todėl žymiai palengvinanti baltų filologijos dėstymo darbą.

Chronologiškai pats pirmasis šio periodo veikalas ne iš istorinės kalbotyros, bet iš dialektologijos. 1966 m. išėjęs Zigmo Zinkevičiaus Lietuvių dialektologija (Fonetika ir morfologija), Vilnius,

1966, yra svarbiausias ir išsamiausias iki tol lietuvių kalbos dialektologijos aprašymas. Jo tikslia metodika pateikiami lietuvių kalbos tarmių reiškiniai duoda daug medžiagos tiek sinchroninėms, tiek diachroninėms studijoms. Zinkevičius taip pat pasižymėjęs ir vertingais grynai istorinės kalbotyros darbais.

Kaip matyti, 1965 - 1970 metais išleistų veikalų turinį sudaro dar tradicinės, dar K. Būgos pravestos, o rusų kalbininkų praplėstos temos. Šio penkmečio veikalai buvo plačios mokslinės apimties. Jie arba pakeitė iki to laiko turimus nelietuvių parašytus darbus, tapusius savo srities klasikiniais, arba iš viso buvo pirmi savo rūšies darbai. 1970-1980 metų dešimtmečio eigoje buvo baigta tai, kas Jablonskio studentų negalėjo būti atlikta dėl karo išblaškymo, o Lietuvoje dėl okupacijos.

Šis laikotarpis ryškiai apribotinas aprašomojo, apibendrinamojo pobūdžio lingvistinių veikalų pasirodymų. Lietuvių kalba buvo paruošti moksliniai dabartinės kalbos aprašai.

Pačioje pirmoje vietoje reikia nurodyti trijų tomų akademinę lietuvių kalbos gramatiką (Lietuvių kalbos gramatika, I-III, Vilnius, 1965, 1971 1976). Pirmas tomas, išspausdintas jau 1965 metais, skirtas fonetikai ir vardažodžių morfologijai; antrame tome aptarta veiksmažodis ir prieveiksminės kalbos dalys, o trečiame tome — sintaksė. Visų tomų vyriausias redaktorius buvo Kazys Ulvydas. Dvidešimt du autoriai pakviesti paruošti įvairius gramatikos skyrius. Kiekvienas jų—savo srities žinovas, jau anksčiau toje srityje paskelbęs autoritetingų straipsnių. Dar viena šio laikotarpio išskirtina gramatikos kategorijas aprašanti monografija yra A. Paulauskienės Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos (Vilnius, 1978). Vienas silpnesnių akademinės gramatikos skyrių buvo E. Galnaitytės veikslų ypatybių pristatymas. Paulauskienės veiksmažodžio kategorijų studija suteikia stiprios medžiagos tos dalies perrašymui ir kitų veiksmažodžio skyrių papildymui. Taip pat turės būti perrašytas V. Vaitkevičiūtės akademinės gramatikos pirmos dalies paruoštas fonetikos skyrius. Nauja šios gramatikos laida labai reikalinga. Šiuo metu Lietuvoje pabaigtas jos vertimas į rusų kalbą.25

Kiti čia minimi darbai, pačių pagrindinių kalbos lygmenų aprašai, yra savo rūšies patys pirmieji išleisti lietuvių kalba. Jų rašymo pirminis tikslas buvo parūpinti aukštosioms mokykloms vadovėlius, be kurių, aišku, mokslo perteikimas tegali vykti labai lėtu ir ribotu tempu. Kai kurie jų tik prieš vienerius ar dvejus metus išėję iš spaudos. Visi ne tik tobulai pasiekę savo tikslą, bet jį ir perviršiję. Paėmus juos visus, susidaro geras lietuvių kalbos lingvistinės bibliotekos pagrindas.

Fonologijos: A. Girdenis, Fonologija, V., 1981.

Morfologijos: A. Laigonaitė, A. Paulauskienė ir A. Valeckienė, Lietuvių kalbos morfologija, V., 1976.

Leksikologuos: E. Jakaitienė, Lietuvių kalbos leksikologų a, V., 1980.

Panašaus pobūdžio sintaksės aprašymo dar nėra. Turimas jau prieš dvidešimt metų Jono Balkevičiaus parašytas vadovėlis: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė (V., 1963). Kadangi jau prieš septynerius metus atliktas akademinės gramatikos sintaksės aprašymo kruopštus mokslinis darbas, tai vadovėlio paruošimas šiuolaikine metodika lengvai įmanomas ir turbūt numatomas. Semantikoje pasireiškė nemažai teorinių straipsnių. Paskutinės sintaksės ir semantikos kalusimams skirtos konferencijos (Šiauliuose 1982 m.) pranešimai labai turiningi, bet įvadinis semantikos vadovėlis nerašomas šiuo metu. Akcentologijos sritis bene geriausiai aprūpinta vadovėliais. Tai Adelės Laigonaitės rūpestingo 30 metų darbo išdavos. Čia minėtina tik jos Lietuvių kalbos akcentologija (Vilnius, 1978). Tais pačiais metais buvo išspausdintas ir Z. Zinkevičiaus anksčiau minėtos svarios dialektologijos supaprastinimas, taikomas lituanistikos bei lingvistikos studentams — Lietuvių kalbos dialektologija (V., 1978). Baltistikai nepakeičiamos vertės turi ir Zinkevičiaus dviejų dalių Istorinė lietuvių kalbos gramatika (V., 1980 ir 1981) ir taip pat Jono Kabelkos pernai išėjęs Baltų filologijos įvadas (V., 1982). Savo minėtą pirmą monografiją praplėtė ir studentams pritaikė Jonas Palionis, paruošdamas 1979 metais išėjusią Lietuvių literatūrinės kalbos istoriją. Pagaliau per paskutinį dešimtmetį labai paplito ir kalbotyros istorijos kursai, taip, kad A. Sabaliausko dvitomė Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija (V., 1979 ir 1982) bus vertinga ne tik lietuvių, bet ir visų šalių kalbotyros tyrinėtojams.

Kaip matyti iš šio pagrindinių kalbinių veikalų sąrašo, šiuo metu dėl parengiamųjų tyrinėjimų veikalų stokos negalima skųstis. Istorinės kalbotyros temomis jie buvo paruošti 1965 - 1970 metų eigoje. Bendrosios arba aprašomosios kalbotyros darbų atlikimas tęsiasi dar ir dabar, ypač sintaksės ir semantikos bruožų aprašymas. Tad kur dabar reiktų pasukti, kokion kryptin žengti? Dabar, pastačius labai gerus pamatus, reikia lietuvių kalbotyrai parūpinti stambių teorinių veikalų. Tai jau daroma. Kaip aukštesnio teorinio lygio pavyzdžius galima paminėti Vinco Urbučio ir Vytauto Ambrazo prieš penkmetį išėjusias monografijas.

V. Urbučio Žodžių darybos teorija (V., 1978) lietuvių kalbotyros istorijoje yra vienas tos srities dalykinio nagrinėjimo subrendimo atvejis. Pats pirmas platesnis šios temos aprašymas buvo August Leskieno Bildung der Nomina in Litauischen (Leipzig, 1891). Tai stambus ano laiko kalbotyros šedevras, kuriame tačiau nagrinėta tik vardažodinė daryba. Po pusės šimtmečio jį sekė P. Skardžiaus Lietuvių kalbos žodžių daryba (Vilnius, 1943), kurios akiratis praplėstas dešimteriopai. Skardžiaus knyga jau pažangesnė savo platesne gramatinių lyčių apimtimi ir pavyzdžių — tiek iš lietuvių kalbos, tiek iš kitų kalbų — tikslumu bei gausumu. Galop dar po 35 metų parašytas Urbučio veikalas jau skirtas žodžių darybos mokslui. Reiškia, šios srities specialistas, anksčiau atlikęs lietuvių kalbos žodžių darybos pavienių elementarių klausimų aiškinimą, kaip, pvz., akademinės gramatikos paruoštuose skyriuose, dabar parašė bendrosios žodžio darybos teorijos darbą, kuriame daugelį teiginių konkrečiai pailiustruoja lietuvių kalbos duomenimis.

V. Ambrazo knyga Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė (V., 1979), nors visai kito priėjimo bei turinio, irgi puikus subrendusios teorinės kalbotyros valdymo pavyzdys. Ambrazo buvo parinkta viena siauresnė tema, kurios preciziškas visapusiškas išnagrinėjimas užtvirtina, kad jo monografija liks to istorinės sintaksės klausimo pagrindiniu veikalu.

Kaip stengtasi šiame straipsnyje išryškinti, daug kas ir anksčiau, ir šiandien prisidėjo ir prisideda prie baltistikos ir aplamai kalbotyros mokslo kėlimo Lietuvoje. Kazlausko laikotarpyje, kada pasaulinės kalbotyros srovėms buvo vėl atvertos Vilniuje durys, buvo tinkama ir verta didžiuotis naujais vienas po kito pasireiškusiais pasiekimais. Nors to etapo kertinis akmuo buvo atmestas, buvo dirbama toliau, stiprinant kalbotyros pamatus. Tuo laiku lietuvių kalba buvo paruošti patys pagrindiniausi veikalai.

Šiuo metu logiškiausia ir našiausia lietuvių kalbotyros kryptis būtų atsidavimas tikrai pasaulinio lygio, t.y. aukšto teorinio masto, kalbotyros veikalų paruošimui. Tam pasiekti būtinas Lietuvos kalbininkų bendradarbiavimas su pasaulio kalbininkais. Čia ir atsiranda kliūčių, kadangi tai sunkiai prieinama ne tik Lietuvos, bet net ir įžymiausiems Sovietų Sąjungos kalbininkams.26

Sabaliauskas yra parašęs, kad Vilnius yra tapęs "savotišku pasaulio baltistikos centru". Man užkliuvo žodžio "savotiškas" panaudojimas. Pagaliau nusprendžiau, kad tas savotiškumas glūdi savotiškose Maskvos užkrautose sąlygose. Paprastai į centrus viskas ir visi gali tekėti ir iš jų ištekėti. Bet, kada greta Vilniaus, "numerio pirmo" baltistikoje, pristato save Maskva kaip "numeris antras", tai gaunama užsidariusi pora, o ne pasauliui atsivėrę centrai.

Išnašos

1.    Geras apimlus dviejų dalių lietuvių kalbotyros istorijos veikalas yra visai neseniai išėjęs Lietuvoje (A. Sabaliauskas, Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija, t. I iki 1940 m., t. II iki 1980 m., Vilnius, 1979 ir 1982). Suprantama, jo autorius rašė iš savo mokslinio patyrimo ir jam prieinamų šaltinių. Čia stengiamasi kai kuriuos lietuvių kalbotyros raidos bruožus išryškinti Vakarų pasaulinės kalbotyros raidos perspektyvoje. Kadangi skaitytojai gerai pažįsta nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, čia į jį nebus tiek gilinamasi.

2.    Ir kiti tų laikų kalbininkai yra prisidėję prie struktūrinės kalbotyros išvystymo, pvz. čekas Vilem Mathesius, vokietis Hermann Paul, amerikietis D. Whitney ir t.t. Kalbotyros istorijose vis dėlto de Saussurui paprastai priskiriamas "struktūralizmo tėvo" titulas. Toliau žr. knygą Ferdinande Saussure, E. F. K. Koerner, Germany: Vieweg, 1973.

3.    L. Bloomfield, Amerikoje išsivysčiusios struktūralizmo šakos, t.y. aprašomosios kalbotyros (descriptive linguistics) pradininkas, jau 1924 m. buvo parašęs Cours de linguistique generale recenziją.

4.    Dar visai jaunas būdamas jis parašė vieną svarbiausių jaunagramatikių metodą patvirtinusių monografijų   (Memoire sur le  systeme   primitif des voyelles dans les langues indoeuropeenes, Leipzig, 1879). Taip pat istorinės kalbotyros tema paruošė savo disertaciją.

5.    A. Sabaliauskas, opus cit., 1979, p. 104.

6.    Ten pat, p. 105.

7.    Chicagos universiteto kalbininkas Dr. B. Darden Saussuro dėsnio trūkumų klausimu yra skaitęs pranešimus ketvirtojo mokslo ir kūrybos simpoziumo metu (1982 m. lapkr. mėn.) ir taip pat savo universiteto suruoštoje Non-Slavic Languages of the Soviet Union konferencijoje (1983 m. kovo mėn.).

8.    Rulon Wells, "Phonemics in the 19th Century", p. 441, Studies in the History of Linguistics, ed. Dell Hymes, Bloomington: Indiana Univ. Press, 1974.

9.    B. de Courtenay suredagavo A. Juškos surinktų liaudies dainų leidinėlį, talkino A. Juškos žodyno išleidime ir paskelbė straipsnių apie brolius Juškas. Toliau žr. A. Sabaliauskas, opus cit., 1979, p. 134-135.

10.    Petras Jonikas, "Prano Skardžiaus kalbiniai darbai", Lituanistikos Darbai IV, red. V. Maciūnas, Chicago: LI leidykla, 1979, p. 11.

11.    Ten pat, p. 20.

12.    Pavyzdžiui, R. H. Robins, A Short History of Linguistics, Bloomington: Indiana Univ. Press, 1967, ketv. leid. 1974, p. 224-5. Taip pat trumpai tai buvo pabrėžta JAV kalbininkams L. Dambriūno pranešime 1968 m. baltistikos konferencijos metu Pennsylvanijoje (L. Dambriūnas, "The State of Linguistics in Soviet Lithuania", Baltic Linguistics, cds. T. Magner and W. R. Schmalstieg, University Park; The Pennsylvania State Univ. Press. 1970, p. 39 - 46).

13.    W. R. Schmalstieg, "Lithuania", Current Trends in Linguistics I: Soviet and East European Linguistics, ed. T. A. Sebeok, The Hague: Mouton, 1963, 287-300. Tai buvo pirmas toks detalus lietuvių kalbinės veiklos aprašymas prestižiniame JAV kalbotyros leidinyje.

14.    W. R. Schmalstieg, "Prof. J. Kazlausko įnašas į baltų kalbotyrą", lAt. Instituto 1971 m. suvažiavimo darbai, red. Tomas Remeikis, Chicago: LI leidykla, 1971, p. 113-120. Toliau Schmalstieg rašė: "... kad iš tikrųjų vienas iš svarbiausių jo (J. Kazlausko — JKR) įnašų į lietuvių kalbotyrą buvo įvedimas struktūrinių metodų . . .", p. 119.

15.    J. Kazlauskas, "Lietuvių liter. kalbos fonemų diferencinių elementų sistema", Kalbotyra, t. 14, 1966, p. 73-81. Po Kazlausko nedaug šioje srityje gilintasi. Geras indėlis yra A. Steponavičiaus "Hierarchal Relations within the System of Distinctive Features (with special reference to English and Lithuanian)", Kalbotyra (32 (3), 1981, p. 50-62, ir A. Pakerio "Lietuvių bendr. kalbos balsių diferencinių požymių hierarchija", Kalbotyra 26(1), 1974, p. 37-38. Generatyvinės sintaksės klausimais rašo Kazlausko buvęs studentas kalbininkas L. Valeika ir keli kiti.

16.    A. Sabaliauskas, opus cit., 1982, p. 79.

17.    Ir Lietuvoje, Kazlausko mirties dešimtmečio sukaktį minint, puikus jo asmenybės ir darbų įvertinimas buvo parašytas A. Girdenio ir A. Rosino "Jonas Kazlauskas", Kalba ir mintis, 1980, p. 185-196.

18.    W. R. Schmalstieg, opus cit., 1971, p. 120.

19.    Chr. Stango kalbinė veikla pritraukė pas jį stažuotis jaunus Amerikos doktorantus Gordon B. Ford ir Julės Levine, vėliau pasireiškusius baltistikoje.

20.    Jų atgaivinimui iš pat pradžių daug prisidėjo P. Kiparsky, P. Postai, E. C. Traugott ir kiti generatyvinės mokyklos šalininkai. Plačiau žr. mano straipsnį "Šiuolaikinės lietuvių kalbos reikšmė kalbotyroje", Aidai, 1982, Nr. 3, p. 188-193.

21.    Dėl šių terminų reikšmės žr. aukščiau nurodytą mano straipsnį ir J. Greenberg, Language Typology: A Historical and Analytic Overview, The Hague: Mouton, 1974.

22.    Plačiau žr. A. Sabaliauskas, opus cit., 1982, p. 122-131.

23.    Ten pat, p. 127.

24.    Ten pat, p. 107.

25.    Labai reikalinga yra ir lietuvių kalbos lingvistinė gramatika anglų kalba. Tokio veikalo rašymas ir jam iš JAV valdžios lėšų gavimas buvo suorganizuotas W. R. Schmalstiego. Šiuo metu gramatiką baigia rašyti Julės Levine, Janina Rėklaitienė ir David Robinson.

26.    Paskutinis bendradarbiavimo galimybių paniekinimo atvejis buvo Tamaro Gamkrelidze neišleidimas į 1983 metų kovo mėn. įvykusią konferenciją Chicagos universitete (žr. išnašą 7). Knygų ir laiškų sulaikymas dar dažnesnis.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai