Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTINĖS SĄMONĖS UGDYMAS IŠEIVIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. ALFREDAS STANEVIČIUS   

Yra nemaža kalbėta bei prirašyta, rūpinantis lietuvių kultūros bei tautinės sąmonės ateitimi išeivijoje, naudojant graudenantį toną ir net piktai pabarant jaunimą. Nes visiems esanti aiški nepaneigiama tikrovė, kad jaunimas praradęs kosmopolitizmo girnose savo tautinį "aš". O ką jau bekalbėti apie jo pareigos pajutimą visuomeninei bei tautinei veiklai. Nors ir skaudu, reikia sutikti, kad tautos, kurios nebepasipildo naujomis jėgomis, praranda savo tikslą pasaulyje. Kartu turime prisipažinti, kad mūsų lietuviškasis pasaulis nebėra mums visatos branduoliu, — nekartą visai sąmoningai nukreipiam jaunimą į kitas gyvenimo periferijas. Juk pagaliau mes esame tiktai maža lietuvių tautos dalis.

Tautinio veido praradimas nėra lietuviams naujiena — jis kartojasi istorijos eigoje. Pati Lietuva yra labai savaiminga istorinė būtybė. Dažnai primename naujoms kartoms, kad Lietuva turi didžiai žavingą istoriją, bet kartu pamirštame paminėti ar noriai nutylime, kad nestigo ir menkystės. To mišinio dėka Lietuvos istorinis likimas neretai buvo toks tragiškas bei iracionalus. Taip pat tragiškos
--------------------
Šio straipsnio autorius yra Pietų Amerikos lietuvių veikėjas — kultūrininkas ir odontologijos daktaras, gimęs 1942 m. Montevideo mieste, Uragvajuje. Nuo profesinio darbo likusį laiką jis skiria tapybai, kurią taip pat yra studijavęs, ir lietuviškai veiklai. Turi gausią lietuviškų knygų biblioteką; vadovauja tautinių šokių ansambliui Ąžuolynui; bendradarbiauja spaudoje. Čia spausdinama jo paskaita, skaityta 1981 m. Pietų Amerikos lietuvių kongrese (vasario 11-15) Buenos Aires, Argentinoje.

bei iracionalios atrodo ir dabartinio lietuvių išeivijos jaunimo ateities dienos. Primesdami jaunimui daugelį neigiamybių, neatsižvelgiame į praeiti, kupiną tautinės sąmonės ieškojimų trūkumų. Lietuva, viduramžiais tapusi milžiniška imperija, atrėmusi per herojiškus du šimtmečius kryžiuočių bei kalavijuočių puolimus Vakaruose, o Rytuose atsilaikiusi prieš totorių antplūdžius ir pasiekusi XV amžiaus pirmais dešimtmečiais savo galybės apogėjų, tuo pačiu metu suspėjo įsileisti į tautos organizmą pirmuosius destruktyvius daigus, kurie privedė tautą prie jos likiminių krizių. Nuolat kariaudama, nesukūrė aukšto lygio savos tautinės kultūros, o po Liublino unijos prarado ir savo dinamizmą, kol XVIII amžiaus pabaigoje visiškai sužlugo kaip valstybė. Lietuviai pasidarė Rusijos carų, Prūsijos junkerių ir savo sulenkėjusios bajorijos baudžiauninkais. Valstybės vadovaujančio luomo nutautėjimas privedė prie jo atskilimo nuo viso tautos kūno. Šitas nuo viso kamieno atskilimas (jis buvo pirmas, bet ne paskutinis Lietuvos istorijoje) įbrėžė gilius pėdsakus ir ateities kartų psichologiniuose nusiteikimuose.

Šis procesas vyko palengva per keletą amžių. Jau XVI amžiuje vadovaujantis Lietuvos visuomenės sluoksnis buvo žymia dalimi nutautęs, pasisavindamas lenkiškąją kalbą, santvarką ir ideologiją. Bajorija savo gimtąją kalbą išgujo net iš savo privataus gyvenimo. Niekindama savo kalbą ir liaudį, pati nesukūrė ir nesudarė liaudžiai sąlygų kurti tautinę kultūrą bei civilizaciją. Rezultatai buvo tragiški. Didžiulė Lietuvos valstybė žlugo, o tauta virto mažyte nuvargusia baudžiauninkų saujele. Tuo tarpu jau lenkiškai kalbanti bajorija sudarė su Lenkijos šlėkta vieną socialinį sluoksnį — vieną luominę bendruomenę, nors valstybine prasme susiliejimas dar nebuvo įvykęs. Tad lietuvių tautos istorinį tragizmą sudarė ne valstybingumo praradimas (toji idėja galbūt niekada nebuvo palaidota), o tai, kad valstybingumo prado saugotojai atskilo nuo tautos masės ir prie jos nebegrįžo. Tas nebe-grįžtamumas reiškė jų galutinį pasišalinimą iš tautinės bendruomenės. Tai buvo tautos apiplėšimas. Tas apiplėšimas buvo tuo skaudesnis, kad paskum save šioji bajorija nutempė ir dalį lietuviškosios liaudies. Tai sudaro viso to tautos skaudulio esmę.

Nesileidžiant į nuodugnesnę aplinkybių bei motyvų analizę, reikia pastebėti, kad aplamai tautos -tautiškumo supratimas labai kito amžių eigoje. Tautiškumas pradėjo reikštis Europoje apytikriai po Didžiosios Prancūzų revoliucijos ir Napoleono karų metu, atseit XIX-jo amžiaus pradžioje. Vienur kitur pradėta ieškoti tautinių savitumų, siekti kultūrinio apsisprendimo.

Lietuviuose tautinis sąjūdis pradėjo subręsti kiek vėliau — praeitam šimtmečiui gerokai įpusėjus. O politinės nepriklausomybės idėja — tik prieš pirmąjį pasaulinį karą.

Prieš XIX-ąjį šimtmetį beveik visoje Europoje reiškėsi labai griežta luominė santvarka. Luominiai skirtumai viršijo tautinius skirtumus, o luominis susipratimas — tautinį susipratimą. Atskiri luomai gyveno savo nuosavą gyvenimą, daug kur net kalbėdami skirtingomis kalbomis. Per kalbinius skirtumus norėta pabrėžti luominius skirtumus. Vakarų Europos ponijos vaikai pirma buvo pramokomi prancūzų kalbos ir tik po to savo tautinės kalbos. Dvasiškijos ir aukštųjų mokyklų luomai kalbėjo lotyniškai. Unijos laikais Lietuvos bajorai stengėsi kalbėti lenkiškai, o lenkų bajorai — lotyniškai. Įdomi Danijos padėtis: jos liaudis kalbėjo daniškai, aristokratija — prancūziškai, universitetuose — lotyniškai, o pasiturintis miesčionijos luomas ėmė pratintis prie vokiečių kalbos . . . Čia gal reikėtų atlaidžiai prisiminti ir dabartines lietuviškas tarptautines stovyklas, kuriose visi, mokėdami lietuvių kalbą, savose delegacijose tariasi atskirų kraštų kalbomis . . .

Praslinko eilė šimtmečių, kol iš Europos čiabuvių atsirado vidurinis luomas. Kada pagaliau išsilygino luomų skirtumai, atsirado tautinio bendrumo supratimas. Atsirado ir priešingumų. Tam tikra prasme tautiškumo net buvo vengiama. Didikai mėgo save kildinti iš atėjūnų ir labai didžiuodavosi savo tikrais ar pramanytais užsienietiškais protėviais. Daug Lietuvos bajorų kildino save (savaime . . .) iš lenkų; lenkai — iš lietuvių; rusai — iš švedų, variagų ar lietuvių; anglai — iš normanų; ir taip toliau. Niekas nenorėjo prisipažinti turintis ką bendro su vietos žmonėmis. Buvo kuriamos fantastiškos teorijos, norint parodyti, kad bajorai ir baudžiauninkai esą kilę iš skirtingų tautinių kamienų. Čia prisimintinas absurdiškas lietuvių kildi-nimasis iš romėnų. Sunku buvo tikėtis, kad tokia diduomenė tampriau prisirištų prie savo tautos. Tai verčiau buvo prisirišimas prie dvarų. Retai kada ir bet kas atsižvelgdavo į žemesnių luomų kalbą ir tautinius papročius, nes senosios santvarkos bruožai buvo nesuderinami su tautiškumu.

Dabartinis tautiškumas visų pirma reiškia luominių skirtumų išlyginimą. Jis esąs priešingas bet kokiems grupiniams susiskaldymams, pvz. net konfesiniams ir politiškai ideologiniaims iki tam tikro laipsnio. Juo aukštesnis ir gilesnis yra tautos supratimas, tuo sveikiau reiškiasi joje nuomonių skirtumai bei pareiškimai. Tai nekliudo bendram darbui. Deja, bevalant nuo piktžolių tautos kelią, kyla idėjinis pavojus nukrypti į kraštutinį šovinizmą — į atitrūkimą nuo bendrų žmonijos kultūros versmių, siekiant išvengti svetimų įtakų. Tauta, nutraukusi ryšius su bendru žmoniškumu, yra savaime pasmerkta skendėti neapykantoje ir pagiežoje. Čia galėtų būti geras pavyzdys dabartinis Iranas . . . Ta neapykanta iš pradžių išsilieja ant kitų tautų, bet ilgainiui atsigręžia į pačius jos nešėjus. Taigi tautinės kultūros ugdymas nėra kažkoks atsitvėrimas "kinų siena" nuo viso pasaulio arba ieškojimas visko, kas skiria tautą nuo jos kaimynų bei dirbtinis tų skirtumų palaikymas. Deja, lietuvių likimo nelaimė yra ta, kad tiek anksčiau, tiek dabar svetimybės ne savaime pasisavinamos, o jos negailestingai brukamos mums kultūros vardu . . . Jau Donelaitis savo "Metuose" pasipriešino prieš kolonistų primetamus papročius, kalbą ir svetimas madas. Gal kas nors galėtų priminti, kad Napoleono karų metu Rusijos asristokratija buvo lygiai prancūziška, kaip ir Napoleono kariai; ji su rusų liaudimi dažnai net susikalbėti negalėjo. Vis dėlto tų aristokratų niekas prancūzais nelaikė; pats faktas tėra tam tikros epochos kultūrinis reiškinys. Kitokia buvo lietuviška bajorija. Šis skirtumas ypač išryškėjo, kai atbudusios tautos masės šaukė ją į bendrą darbą. Ji į tautinio lietuvių sąjūdžio vadų pakvietimą į bendrą darbą atsakė: "Przenigdy" — niekada. Niekada nebendradarbiausime . . . Šitas "niekada" galutinai išryškino tautos pirmą didįjį apiplėšimą. Pajėgiausieji, geriausiai pasiruošę tautos sūnūs atsisakė dirbti savajai bendruomenei.

Galima rasti eilę panašių pavyzdžių ir dabartyje. Istorijos ratas kartojasi. Nuo XVI amžiaus lietuviškas kaimas vilko sunkų baudžiavos jungą, viešajame gyvenime nedalyvaudamas ir jokios įtakos jam neturėdamas. Kaimas puoselėjo savo tautinę kultūrą, savo tautinį meną, bet nepajėgė jo iškelti į viešumą, parodyti pasauliui, nes jam buvo neprieinamos civilizuoto pasaulio naudojamos priemonės. Lietuvių tauta per ilgus amžius buvo suskilusi į dvi dalis: į svetimus dievus besivaikančią diduomenę ir į skurdo slegiamą bei spaudžiamą liaudį. Praraja tarp abiejų tautos dalių tolydžio plėtėsi. Žinoma, kad iš lietuviškosios liaudies kartais atsirasdavo vienas kitas išsimokslinęs žmogus. Tačiau, negalėdamas ar neturėdamas drąsos išeiti į viešumą, jis nepadarė žymesnės įtakos.

Pirmas ryškesnis "lietuvis mužikas" buvo Strazdelis, kurį XIX amžiaus bajoriškoji vaizduotė apibūdino kaip dvokiantį mužikiškąjį chamą. Savo gyvenimu bei poelgių formomis gal jis toks ir buvo. O gal tai buvo tiktai protesto forma — paniekinto mužikiškojo žmogaus protestas prieš skaudžiąją neteisybę. Deja, jo protesto šauksmo forma — viešas spjaudymas į viešpataujančius papročius — nepajėgė virsti išeities kelrodžiu. Tik kentėjo ir blaškėsi.

Po keleto dešimtmečių susiduriame jau su visiškai kito tipo lietuvių liaudies atstovu — Valančiumi. Tai ne jausmo, o proto žmogus. Konstruktyviosios galvosenos ir valios žmogus. Galbūt pirmasis lietuviškas mužikas, gavęs progos ir galimybės imtis visuomeninio tvarkomojo darbo. Valančius į nieką nespjaudo, nieko nelaužo. Nemeta jokių šūkių senosioms tradicijoms griauti. Priešingai, jis stengiasi kuo glaudžiau prisišlieti prie vyraujančių gyvenimo formų, bet jose nepaskęsdamas. Jis pats ima kurti gyvenimą, būdamas realistas kiekviename savo žingsnyje. Mokė lietuvius rašto, įdiegė organizuotumo principus ir pirmasis nurodė kelius slaptajai lietuviškajai spaudai.

Ir vėl istorijos ratas kartojasi dabartyje . . . Valančiaus laikai — jau nebe Strazdelio laikai. Lietuviškosios liaudies sąmonė jau išjudinta, ir kelias pradėtas grįsti. Dabar jau pozityvaus ir tikslingo darbo laikai. Pirmasis rūpestis — elementarinės tautos teisės, per amžius susiformavusio krašto charakterio ir kalbos išlaikymas. Apie tautinę valstybę dar nesvajota.

Kaip tik Valančiaus vyskupavimo metu lietuvių liaudis atsikrato baudžiavos jungo. Lietuviškas sąjūdis labai pagyvėja, gana staigiai padaugėjus kaimo inteligentijai. Išlieta daug kraujo ir prakaito. Šimtai pasišventėlių atsiduria tolimajame Sibire ir kitose plačiosios Rusijos ištrėmimo vietovėse. Tąsomi po kalėjimus ir niekinami. Tačiau jau niekas neabejoja dėl vedamos kovos tikslingumo bei naudos. Abejoti nebebuvo galima, nes nusileidimas būtų reiškęs atsisakymą savo tautinės individualybės, savo tautinio veido. Pagaliau ir pats nepriklausomybės šūkis buvo iškeltas dar pogrindinėje spaudoje. Inertiška lietuvių tautos masė buvo subrandinta iki sąmoningos tautinės bendruomenės, jau  galinčios  laisvai  apsispręsti.

Deja, luominės valstybės ideologija tebegyvenanti bei lenkiškai galvojanti bajorija ir lietuviškoji liaudis visiškai išsiskyrė. Bajorijos dauguma tą lietuvišką sąjūdį paskelbė "litvomanija", jo veikėjus — ligoniais maniakais. Susilaukėme ir vėl istorijos pasikartojimų . . . Skirtumas — anais laikais dar nebūta tokių rafinuotų psichiatrinių priemonių, kaip dabartyje . . . Žmonių kraujo upės, išvagojusios Europos laukus per pirmąjį pasaulinį karą, atsklendė pavergtosioms tautoms duris į laisvės gyvenimą — į nepriklausomybę.
Lietuva, vokiečiams iš jos išsikraustant ir lietuviams pabėgėliams iš Rusijos grįžtant, buvo vargo šalis, elgetų kraštas, lūžtančių trobų ir bado šmėklos žemė. Tiktai nepriklausomos tėvynės idėja įgalino vis tvirčiau stotis ant savo žemės. Tas įsitvirtinimas nebuvo lengvas ir nevisiems pavyko. Veržimasis į šviesą ir kultūrą vyko labai sunkiais keliais, labai dideliais vargais. Todėl nenuostabu, kad per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį beveik trečdalis lietuviško kaimo jaunimo iškeliavo į užjūrius — buvo išblaškyti po svetimas šalis. Tai buvo antroji didžioji gimtojo kamieno atskala. Daugiausia tai buvo socialinio-ekonominio pobūdžio emigracija, kurios didesnė dalis atsidūrė Pietų Amerikos kraštuose — Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje. Pati nepriklausoma Lietuva, keisdama savo veidą, norėjo įsisavinti bendrus žmoniškosios kultūros laimėjimus, kartu pasiryždama išlaikyti savo tautos būdą, dvasios bei buities pradus. Daug laimėta. Bet taip pat atsirado palinkimas liaupsinti nebūtinas svetimybes, jas pasisavinant ar prie jų prisitaikant. Iš ano meto spaudos matyti, kad besikuriančioje visuomenėje atsirado plyšys, palaikomas kai kurių užsilikusių luominių skirtumų ir nepilno tautinės užduoties supratimo, pvz., tarp kaimo ir iš jo kilusios valdininkijos. 1938 sausio 15 studentų žurnalas Akademikas rašė: " . . . keli tūkstančiai inteligentų plius keli tūkstančiai biurų tarnautojų, prasilavinusių ir raštingų, dar nesudaro visos tautos, dar nenuves tautos tikru Lietuvos keliu. Reikia visiems dirbti ir augti, reikia visiems eiti ir žinoti, kur einama; vien kalbos apie tautinę savigarbą nieko negelbės. Mes turime gerbti ir mylėti ne kokią abstrakciją, o kiekvieną savąjį žmogų. Tada ir tautinė savigarba ir kitkas atsiras . . . Apterštoje

JUOZAS BAGDONAS    Gėlių pardavėja
(1932)

pasaulėžvalgoje atsirado miesčioniškos smulkmenos ir nenoras giliau pažinti ir jausti Lietuvos širdies plakimą vis tiek, kur ji bebūtų — po fraku ar rudu miliniu švarku" . . . Toliau pažymėjo rūsčiai: . . esamai ar būsimai poniai per daug nebepatinka kaimiškos apyvokos kvapas ir truputį pelėsiuo-tas, drobulėmis paduodąs seklyčios oras" . . .

Tais laikais kaip tik kūrėsi tolimose pasaulio vietovėse pirmoji karta iš tų kaimų ir seklyčių, dar nepilnai pritapusi prie svetimos buities ir psichologiškai veikiama artimų tėvynės prisiminimų. O tie prisiminimai neretai ribojosi vien tiktai gimtojo kaimo ir jo apylinkių pažinimu. Jie būrėsi ir steigė organizacijas, kurių pirmykštė užduotis buvo jaustis savam tarp savųjų. Bet tas "užsidarymas" savuose getuose reiškė taip pat nusigįžimą nuo išnaudojimo ir pajuokos. Šitoji pirmoji generacija, būdama uždaro pobūdžio, bent iš pradžių nelengvai pasidavė svetimos kultūros įtakai. Bent iš dalies ji liko ištikima savo kaimo ir aplinkos prisiminimams.

Tačiau po dvidešimties su viršum metų, ryšium su antrojo pasaulinio karo pasekmėmis, atsirado kitokia emigracija, kurią bendrai galime pavadinti "politine išeivija". Paskiausioji lietuvių išeivijos banga pasklido svetur dar plačiau negu pirmykštė — ne tik po jau esamas lietuviškas kolonijas, bet taip pat pateko į tokius kraštus, kur retai buvo anksčiau sutinkamas lietuvis. Šitoji išeivija, be abejo atgaivino lietuvišką gyvenimą, bet taip pat įliejo nesutarimų dėl skirtingos galvosenos ir įsitikinimų. Nesutarimą dar daugiau pagilino naujų ateivių aukštesnis kultūrinis lygis ir nepaprastai greitas sugebėjimas pasinaudoti gyvenamojo krašto galimybėmis.

Tuo pačiu metu, kai šioji trečioji kamieno atskala kūrėsi svetur, Lietuva pateko į Rusijos okupaciją — į griežtą jos prispaudą bei okupanto kultūros brukimą.

Kaip matome, nevienodi laikai ir įvairios so-cialinės-politinės priežastys suformavo dabartinę lietuvių išeiviją. Ji nėra vienalytė ir besikonfron-tuojanti su tautos kamienu, kuri ištiko skaudus likimas.

Lietuviškoji išeivija, nebeturėdama savos žemės, neišvengiamai turėjo pasiduoti — bent iš dalies — svetimų kultūrų įtakoms. Jose išaugusios naujosios generacijos prarado tą pagrindinį emocinį ryšį, kuris buvo bendras įvairiems išeivijos sluoksniams.
Dabar pasaulyje turime bent keturias lietuvių grupes: 1) senoji išeivija (pvz., Pietų Amerikos kolonijos); 2) naujoji išeivija (jos pavyzdžiu galėtų būti Šiaurės Amerikos lietuviai); 3) pirmosios ir antrosios grupių naujosios generacijos; 4) Kamienas, t.y. dabartinė Lietuva. (Šiame suskirstyme neminime pirmo tautos apiplėšimo — sulenkėjusio — luomo, nes jis nebeturi realios reikšmės dabartiniuose išeivijos užmojuose.) Kiekviena iš keturių suminėtų grupių jau suspėjo išauginti savus būdingus bruožus, iš kurių vieni yra joms visoms bendri (su panašiais trūkumais, neišspręstomis problemomis), o kiti jas jau iš esmės skiria. Nenorėdamas prarasti objektyvumo, nesiimu analizuoti kiekvienos grupės minusų ar pliusų. Vietoje to siūlau pažvelgti į išeivijos veidrodį — spaudą ir susipažinti bent iš dalie su tuo, ką sako vieni apie kitus.

Okupuotos Lietuvos žurnalas Kultūros Barai, 1971 Nr. 12, rašydamas apie ryšių būtinumą tarp lietuvių išeivių ir gimtojo krašto, taip samprotauja: "Susidaro gana parodoksali padėtis: valstybės su skirtingomis ideologijomis stengiasi ir neretai gan vaisingai bendradarbiauja, pvz., kultūros, mokslo, technikos, prekybos bei kitose  srityse, tuo tarpu žmonės, susieti gimtosios kalbos, krašto istorijos ir kultūros, bet vienų ar kitų aplinkybių atskirti nuo tėvynės, neranda su ja bendros kalbos netgi kultūrinio bendravimo plotmėje ... Jų esmė matyti tokia: politinė emigracija, nori ji to ar nenori, yra dėl pačios savo specifikos priversta gyventi vakarykščia diena, kai tuo tarpu jų gimtasis kraštas, o su juo ir visas kamienas, natūralu, gyvena šiandiena ir rytdiena . . . Reikalauti, kad tauta savo gyvenimą vertintų ir matuotų nuo jos atitrūkusios emigracijos kriterijais — geriausiu atveju naivu, o negalėjimas ar nenoras pripažinti realios tikrovės — prietaras. Apgailėtinas, o neretai ir tragiškas . . . Tėvynė ir jos žmonės, savo kūrybinėmis galiomis siekiantys pažangos, gamta, tautos istorija ir tautinė civilizacija, gražioji ir turtingoji mūsų kalba, štai tie didieji pradai, kurie ir Lietuvoje, ir svetimuose kraštuose gyvenantiems lietuviams begaliniai brangūs ir bendri. Netekę ar išsižadėję kurio nors iš šių pradų, mes virstume kosmopolitais, nebeturinčiais ryšių su tėvyne . . ., nebeturinčiais ryšių amžinųjų tautos tradicijų, mus įgalinančių individualiai ir originaliai kurti vis naujas kultūros vertybes ... Ir jeigu upės krantus skiria pavasario srovė, nešanti lytis, tai nereiškia, kad reikia bėgti per lūžtantį ledą. Reikia statyti tiltą. Tik ne tokį, kurio sprogdinimo įrenginiai iš anksto skirti ideologinei diversijai, o tikrą kultūrinio bendravimo tiltą, paremtą kūrybos ir gilios atsakomybės už gimtojo krašto kultūrą konstrukcijomis . .

Aidų 1980 m. 3 numeryje pasirodė iš Lietuvos gautas straipsnis "Lietuvos mokyklų tragizmas", kuriame tarp kitko rašoma: "Paskutiniu laiku užsienio lietuvių ir Lietuvos pogrindinė spauda, ypač 'Aušra', mus supažindina su naujais dokumentais ir duomenimis, iš kurių yra rimto pagrindo spręsti, kad Rusijos komunistai deda naujas pastangas Lietuvą greičiau nukrikščioninti ir surusinti. Rusiškieji imperialistai . . . siekia užgrobtuosius kraštus dvasiškai palaužti . . . Lietuvoj siekia sugriauti lie-

Juozas Bagdonas              Rugiapjūtė Lietuvoje. Aliejus (1932)

tuviškąjį patriotizmą ir krikščioniškąjį tikėjimą . . . Palaužus tautos dorą, susilpnėja jos valia priešintis pavergėjui . . . Marksizmas aiškiai skelbia, kad jo uždavinys sunaikinti religiją kaip 'liaudies opijų' ir tautiškumą kaip 'buržuazinį nacionalizmą'. Pavojus juo didesnis, kad Lietuvos okupanto rankose yra visos administracinės ir kultūrinės priemonės: administracinis aparatas, kariuomenė, viešoji ir slaptoji policija, visagalis saugumas, spauda, kinas, televizija, teatras, žodinė propaganda, organizacijos ir mokykla, pradedant vaikų darželiu, baigiant universitetu ir Mokslų akademija . . . Net per visuotinius kompartijos suvažiavimus jau nebedrįs-tama prabilti lietuviškai (p. 147) . . . Mokytojai verčiami Lietuvos istoriją nutylėti (p. 149) . . . Daugelis nežino, kas buvo Birutė, kada gyveno Vytautas, bet jie supažindinti su partijos suvažiavimais" (p. 152).

Anas straipsnis baigiamas tokiais žodžiais: "Atėjo laikas, kad visa Lietuva ir visa Lietuvos išeivija, ypač jos inteligentija, atkreiptų rimčiausią dėmesį į Lietuvos ... ir jos jaunimo luoši-nimą . .    (p. 154).

Tuo tarpu tų pačių Aidų 1980 m. 5 numeryje yra įdėtas pasikalbėjimas su Šiaurės Amerikoje gyvenančiu dailininku Adolfu Valeška. Paklaustas, "koks yra lietuvių dailės charakteris bei pobūdis", atsako: "Lietuvoje tautinis jausmas yra toks didelis, kad jų tautinis charakteris daug aukštesnis už nepriklausomybės laikotarpio senosios kartos dailininkų . . . Dabar Lietuvoje statomuose stogastulpiuose atsispindi tautinių jausmų pobūdis. Tai charakteringa tik Lietuvai" ... (p. 273). Į klausimą, "ką Jūs galvojate dėl ryšių palaikymo tarp Lietuvos ir išeivijos dailininkų", A. Valeška atsako: "Lietuvos dailei pažinti būtų ne tik malonu, bet ir naudinga turėti jos dailininkų parodas Amerikoje . . . Reikia laiko ir sąlygų. Nedaug kas nuo mūsų priklauso. Mes sekame dailės gyvenimą Lietuvoje. Tuo mes gyvename jų menu kartu su jais. Lietuvoje dailė, nežiūrint tautinių atspalvių, vystosi toje pačioje skalėje, kaip ir Vakaruose. Mes kasame tunelius po vandenynu iš abiejų pusių. Kada nors jie susijungs . . ." (p. 273).

Kaip matome, Lietuvoje siūlo statyti tiltus, užsienio dailininkai ir kiti siūlo kasti tunelius. Tiesa, "Tiltai" aiškiai matomi, o "tuneliai" gali praeiti ir ne taip pastebimi . . . Klausimas, kuris iš jų daugiau vertas . . .

Senų žurnalų tarpe teko surasti ir išeiviško-jo jaunimo mintis apie pačią išeiviškąją kultūrą. Šios mintys, nors paskelbtos 1964 gegužės mėn. Margutyje, gali būti pritaikytos ir šiandienai, nes, deja, maža kas pasikeitė. Tose ištraukose iš pašnekesio Kanados lietuvių studentų studijų dienose Toronte pastebima: "... daug kalbama apie kultūrą ir nejučiomis lyginame save su kraštu, kuriame gyvename, skirstydami tautas į 'kultūringas', mažiau 'kultūringas' ar visai 'nekultūringas'. Dažniausiai kuo mažiau suprantame tautą, tuo ji atrodo mažiau kultūringa . . . Nelengva suprasti mūsų visuomenės tikslą, nerašytus įstatymus, baimę, savotišką aroganciją, kuri be abejo kyla iš noro išlaikyti savus tautinius bruožus . . . Svetimtaučių tarpe išgirsi, kad mūsų maža grupė yra totaliai užsidariusi savyje, ignoruojanti viską, kas vyksta aplink ją, linkusi krapštyti praeities žaizdas ir t.t. Jie žiūri į mus kaip į kultūrinį ghetto, mes žiūrime į juos kaip į kultūrinę turgavietę . . . Reikia pripažinti, kad nesijaučiam labai saugūs, kai į mūsų kūrybą ateina internacionaliniai bruožai. Norėdami išlaikyti savo tradicijas, reikalaujame, kad jos dominuotų mūsų kūryboje, ir atmetame tai, kas mūsų manymu šias tradicijas laužo . . . Išeivių visuomenei visados trūksta savi-kritikos. Gyvendami gana glaudžiai ir jausdamiesi, bent teorijoje, kaip viena šeima, turim tendenciją priimti viską, kas mūsų sukurta, kaip vertinga, dažnai kreipdami didesnį dėmesį į kiekybę negu kokybę . . . paversdami kultūrą socialine prievole . . . Visiems yra aišku, kad lietuvių išeivijai reikia rasti naujų formų, jei ji nori išlikti gyva. Naujas formas mūsų visuomenei nėra lengva priimti. Iš vienos pusės ji skundžiasi, kad viskas nusibodo, iš kitos — kiekvienas naujas eksperimentas jai atrodo įtartinas ..."

Šitie žodžiai, pasakyti prieš 16 metų, buvo vėjo išblaškyti, niekur nesurasdami tinkamo aruodo. Pavyzdžiui, visi žinome, kokio atsiliepimo sulaukė 1980 metų eigoje Argentinos Žibučių ir Urugvajaus Ąžuolyno naujos koncerto formos kai kurioje Š. Amerikos spaudoje, paklydusioje įtarinėjimų labirintuose.

Besirūpindamas ateitimi, Vytautas Volertas 1980 Aidų 4 numeryje tarp kitko rašo: "Kentėjome ir kasdien vis daugiau kenčiame nuo mišrių vedybų . Jos prasidėjo gana anksti, pirmiausia kurtos pasididžiavusio jaunimo. Jam atrodė, kad kitatautis ar kitatautė buvo aukštesnės klasės . . . Neniekinamos šeimos nei kitakalbiai žmonės. Tik apgailestaujame nuostolius lietuviškai išeivijai, nes beveik visos tos šeimos kažkur nuskendo. Tik viena kita liko mūsų tarpe" ... (p. 227). Toliau: "Prieš dešimtmetį buvo kilusi mintis suburti lietuvių filosofus ir sociologus, kad jie, gerai pasvarstę, bendra nuomone išsitartų dėl lituanistinio švietimo, jaunimo globos, kultūrinio gyvenimo ir politinio darbo krypčių. Tikslas — mūsų išlikimas. Deja, ši mintis neįsipilietino, ir tvarkėmės, kaip papuolė.

Padėtis pablogėjo. Šiandien gerų, rimtų specialistų jungtinis žodis dar labiau reikalingas — gelbėkime mūsų vertingą palikimą. Misionieriavimas tarp atkritėlių nebus sėkmingas. Jei kas grįš, grįš atsitiktinumo dėka. . Susirūpinkime tuo, ką dar savo rankose turime. Yra gabaus jaunimo, ir jo praradimas mus pasmerktų" (p. 229).

Šitie žodžiai taikyti naujosios išeivijos atžaloms. Ką jau besakyti apie mūsiškę ketvirtąją generaciją?
Baigiant norisi pažymėti, kad galbūt jau atėjo laikas uoliau ieškoti jungčių tarp išeivijos (senosios ir naujos) ir Lietuvos, tarp senimo ir jaunimo, taip pat tarp jaunimo ir senimo. Čia kiekvienas lietuvis turi jausti sąžinės atsakymybę. Bet atrodo, kad tarp JAV ir Pietų Amerikos lietuvių (arba, kitaip sakant, tarp naujosios ir senosios emigracijos) jau suspėta gana daug padaryti: mes jau eilė metų bendraujame ir bendradarbiaujame . . .

Vis dėlto kartais atrodo, kad ir čia dar nesuskubta kai ko suprasti. 1980 atviro žodžio mėnraščio Akiračių 5 numeryje analizuojamos "ateities vizijos", t.y. kokia turėtų būti ateities nepriklausoma Lietuva. Diskutuojama kelias į demokratinę santvarką, valstybės sienos, miestai, gyventojai kalba ir t.t. Čia kaip tik užkliuvo ir Pietų Amerikos lietuviai (t.y. senoji išeivija, kilusi iš kaimo ir seklyčių . . .). Ten rašoma: "Laikinoji vyriausybė turėtų visų pirma kviesti grįžti iš Pietų Amerikos kraštų lietuvius, kurie norėtų įsikurti žemės ūkyje. Norinčius grįžti vyriausybė parsigabentų į Lietuvą ir apgyvendintų Lenkijos ir Gudijos pasienyje kompaktiškai, kur jie pradžioje galėtų naudotis ir atsivežtąja iš savų kraštų kalba — ispanų ar portugalų" . . .

Vaje, vaje . . . labai gražu, kad laikinoji vyriausybė kvies visų pirma Pietų Amerikos lietuvius (tuo tarpu lieka neaišku, kur bus apgyvendinti visi Šiaurės Amerikos lietuviai. Gal sutilps visi sostinėje?). O kad pietiečiai įsikurdins žemės ūkyje, yra visiškas nesusipratimas ir realios situacijos nepažinimas. Čia visi emigrantai gyvena miestuose. Jų atžalos jau visai sumiesčionėjusios.
Dar prieš antrąjį pasaulinį karą Lietuvos spaudoje buvo pastebėta, kad ...".. .tauta kultūriškai auga ir bręsta tik glaudžiai bendraudama, suaugusi su sava žeme, buitimi ir einančiomis iš kartos į kartą tradicijomis" (žr. 1938.1.15 Akademiką).

Savoji žemė liko už mūsų idėjinių srovių. Einančios iš kartos į kartą tradicijos jau svetimų kultūrų girnomis iš dalies sumaltos. Bet ir mums dar lieka sava žemė, sava tauta ir bendravimas su ja


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai