Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ OPEROS SUKAKTIS IR PONCHIELLIO "LIETUVIAI" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ST. SANTVARAS   

1.
XIX ir XX a. sąvartoj įvyko neabejotini menų ir technologijos susidūrimai. Kartais tie susidūrimai buvo gana stiprūs, sukėlė nemažai kalbų ir svarstymų. Atsirado pranašų, kurie su įkarščiu įrodinėjo, kad menus technologija nužudys. Pavojai grasiną ir grožinei literatūrai, ir muzikai, ir teatrui, ir dailės menui. Gal panašiai galvodamas, dar XIX a. vokiečių operinio meno milžinas R. Wagneris, apžvelgęs Edisono išrastą gramofoną, ištarė gan pesimistinį posakį: "Tikrai neduos nieko gero tas mechaninis žaislas". Bet gramofono tobulinimo technologija taip sparčiai žengė į priekį, kad šiandien tam "mechaniniam žaislui" jau yra gaminama milijonai plokštelių, susikūrė atskira didžiai galinga pramonė. Ir, kaip visi matom, ji dar nenukirto nė vienos meno šakos, kaip, pvz., kinofilmai neįveikė gyvojo teatro.

Kai prabilo radijas, o pagaliau ir televizija, net spalvom žaidžiantys TV ekranai, kalbos apie pavojus menam, ypač dailiajam žodžiui, muzikai ir teatrui, ėmė dar platesnėm bangom kilti. Technologijos ir menų susidūrimo problema buvo svarstoma ir diskutuojama net tarptautiniame P.E.N. kongrese New Yorke (1966). Bet buvo ir tokių asmenybių, kurios panikai ir nevilčiai nepasidavė. Kaip atrodo, tie asmenys tikėjo, kad gyvo žodžio, gyvo ir betarpinio klausytojų, žiūrovų ir kūrėjų susitikimo negali įveikti jokia technologija. Įvykiai ir nubėgę metai lyg ir patvirtina, kad, bent tuo tarpu, ši pažiūra laimėjo — knygos tebeperkamos, dramos ir operos teatrai, o taip pat simfoniniai ir kitokio pobūdžio koncertai žiūrovų bei klausytojų dar vis nestokoja.

Tačiau minimi pavojai dar nemirė, nes problema turi ne vieną veidą. Pastaruoju metu jau tenka išgirsti balsų, kad technologijos "stebuklais" ėmė naudotis neatsakingi žmonės, radijo ir TV bangom metantys į visuomenę daug šlamšto, nepadorumo, griovybinių nuotaikų, daug žmogaus dvasinio skurdo. Čia turbūt susiduriam su didžiai rimtu klausimu. Pvz., TV, tas neabejotinai rajus slibinas, savo transliacijom reikalauja ypač daug medžiagos, dėl to vietoj kūrybos atsirado gamyba, kur į priekį išlindo pinigo grobstymai, be atodairos žudantys taurų skonį, kūrybinį pašaukimą ir sąžiningumą, nesidrovintys apnuoginti savo varganą dvasią.

Tačiau gera yra tai, kad jau matom reginčių žmonių. Jų kova nebus lengva, nes į pakalnę riedantį vežimą labai sunku sulaikyti, bet tikro meno ilgesys ir pažangos bei gėrio troškimas, atkilęs iš platesnių ir dabartinėm programom nepatenkintų masių, gal įveiks ir tą jau įsibėgėjusią negalią.

Atgimimo ženklų nestinga. Tegu dar nedažnai ir nepastoviai, bet menam į talką jau stoja ir jų priešininkė technologija. Kiekvieną sezoną TV kanalai transliuoja aukšto lygio kamerinių, vokalinių ir simfoninių koncertų, o taip pat ir keletą operinių vaidinimų. Jei iki šiol tuos renginius pamatydavo ir išgirsdavo tūkstančiai klausytojų, tai dabar juos pamato ir išgirsta milijonai.

Ir operos menas Amerikoj populiarėja. Be garsiojo Metropolitan operos teatro, žymių ir pasigėrėtinų meninių aukštumų pasiekė N.Y. City opera, kurioje ypačiai daug dėmesio skiriama jaunųjų operos dainininkų ugdymui. Be to, garsėja Chicagos, San Francisco, San Diego, Los Angeles, Cincinnati, Mineapolio ir kitų JAV miestų operos teatrai. Bostono Opera, įsigijusi savo rūmus, vadovaujama entuziastingosios S. Caldvvell, taip pat jau turi ilgesnius vaidinimų sezonus, paruošia tikrai gerų operinių statymų. Tiesa, tie teatrai tuo tarpu dar neturi tvirtų ir pastovių medžiaginių pamatų, valstybė ir miestai juos remia tik gana kukliom sumom, stipriausia jų atrama — mecenatai, bet, kaip atrodo, pinigų netrūksta, nes Amerikoj operos teatrų ugnys netamsėja, o šviesėja.

Prie operos meno populiarinimo JAV pastaraisiais metais regimai prisideda šio meto operinio meno žvaigždės — R. Scotto, J. Sutherland, B. Sills, M. Horne, L. Price, L. Pavarotti, P. Domingo, S. Milnes, M. Cabale, S Verrett, J. Vickers ir kt. Jų mintį gal taikliausiai yra išreiškęs amerikonas basbaritonas Sherrill Milnes: "Visa kvaila idėja, kad opera prieinama tik privilegijuotai mažumai, savo esme yra didelė beprasmybė. Muzika visų pirma yra emocinis, o ne intelektualinis menas. Jam nereikia mokslų laipsnio, kad galėtumėt operos meną suprasti, tik leiskit jo melodijom jus aplieti, ir jūsų jausmai patys pradės atsiliepti".

2.
Tokių audrojimų metu 1956 m. gimė Lietuvių opera Chicagoj. Tą nuostabų ir gal daugelio nelauktą kūdikį pagimdė anuometinis Chicagos Lietuvių vyrų choras, kurio dirigentas ir operos statymo pradininkas buvo velionis muzikas Vladas Baltrušaitis (1912-1975). Tas labai per anksti mus palikęs vyras Kauno konservatorijoj buvo baigęs dvi klases — solinį dainavimą ir chorvedybą, turėjo rimtą muzikinį pasiruošimą ir neabejotinai didelį operinio aktoriaus talentą. Lietuvių operos gimimui Baltrušaitis parinko G. Verdi operą "Ri-golettą", pats veikalą statė ir režisavo, pats parengė vyrų chorą, pats dainavo ir vaidino pagrindinį Rigoletto vaidmenį. Statymas buvo sėkmingas, visuomenės entuziazmas sukeltas, gairės kelionei į ateitį įsmeigtos. Deja, tuo ir baigėsi VI. Baltrušaičio darbai Lietuvių operoj, nes jis su šeima išsikėlė kitiem darbam į New Yorką (čia taip pat buvo suorganizavęs pajėgų vyrų chorą). Gal po dešimtmečio vėl grįžęs Chicagon, Baltrušaitis  į  Operos  darbus jau  nebeįsijungė.

Savaime suprantama, tokios sunkios ir sudėtingos naštos pats vienas VI. Baltrušaitis nebūtų pajėgęs pakelti. Jam į talką stojo dirigentas Aleksandras Kučiūnas, paruošęs "Rigoletto" muzikinį statymą ir visus to veikalo spektaklius dirigavęs. Maža to, Al. Kučiūnas 1956-1977 m. laikotarpy, su nežymiom pertraukom, buvo Lietuvių operos meno vadovas, dirigentas ir kai kurių statomų operų režisierius. Jo darbo pėdsakai, visų pirma — rūpesčiai sambūrio muzikine kultūra, yra tikrai gilūs,   pagerbtini   ir  nepamirštini.

Dirigentui Al. Kučiūnui dėl vienokių ar kitokių priežasčių iš operos pasitraukus, su Lietuvių opera padirbėti buvo pakviestas Hartfordo universiteto Hartt Muzikos mokyklos prof. Vytautas Marijošius. Operos meno vadovu ir dirigentu jis buvo 1969-1970 ir 1973-1976 m. Vyt. Marijošius, didelio talento ir patyrimo dirigentas, pastatė šešias operas, pats dirigavo vienuolika spektaklių. Ypač iškeltini jo nuopelnai — suorganizavimas ir pastatymas trijų vienaveiksmių liet. operų (Jer. Kačinsko "Juodasis laivas", libretas Alg. Landsbergio, Jul. Gaidelio "Gintaro šaly", libretas Anat. Kairio, paties Vyt. Marijošiaus "Priesaika", libretas pagal B. Sruogą St. Santvaro), o taip pat ir įdavimas dirigento lazdelės Alvydui Vasaičiui. Prof. Vyt. Marijošius ir dabar yra Lietuvių operos patarėjas.

Alvydas Vasaitis, ilgametis dirigento asistentas, jauna ir talentinga pajėga, Lietuvių operoj debiutavo 1973 m., operos dirigentu jis buvo 1973-1975 m. o nuo 1977 jis yra nuolatinis operos dirigentas, gi dabar jau ir meno vadovas. Alv. Vasaitis sėkmingai pastatė septynias operas, dirigavo 14 spektaklių. Jo talento dėka šiemet itin sėkmingai statyta A. Ponchiellio opera "Lietuviai".

Aloyzas Jurgutis Lietuvių operos dirigentu buvo 1975-1976 m., jis dirigavo minėtas tris lietuvių autorių operas, dirigavo tik vieną jų spektaklį. 1966-1967 dirigento asistentu buvo komp. Darius Lapinskas, o nuo 1979 m. tom pareigom pakviestas    Arūnas    Kaminskas.

Kai "Rigoletto" opera buvo statoma, administracinių ir technikinių rūpesčių naštą pasiėmė tuometinė Vyrų choro valdyba, kurios pirmininkas buvo Vytautas Radžius, valdybos nariai L. Bildušas, V. Gutauskas, K. Skaisgirys ir P. Olis. Nuo to meto ir susidarė tradicija, kad choro valdyba drauge  yra ir Lietuvių operos  direkcija, žinoma, dirbanti be jokio atlyginimo. Pirmoj gretoj, stovinčioj tarpe operos steigėjų, regim Vytautą Radžiu, 21 metus iš 25 buvusį valdybų pirmininką. Dabar jau be dvejonių galima tarti, kad tas žmogus savo gražiausius gyvenimo metus yra  paaukojęs   Lietuvių   operai.

Operos teatras — didžiai sudėtinga mašina, dar sudėtingesnė ji yra išeivinėse sąlygose. Drauge su meno vadovybe ir valdyba pirmininkas turi rūpintis kitų metų repertuaru, laiku užsakyti operinių tekstų vertimus, telkti naujam statymui lėšas, sielotis choro išlaikymu ir jo prieaugliu, tartis su solistais ir su orkestru (pastarasis, daugiausia unijiniai muzikantai, pasiima didesniąją dalį valdybos sutelktų lėšų), išnuomoti vaidinimam salę, pasirūpinti visa scenos technika, drabužiais, scenos padargais ir dekoracijom, surasti žmonių gausiam kiekiui įvairių pareigų. Vytautas Radžius su tuo galvos sopuliu, o gal ir širdies gėla ištvėrė daugelį metų. Be abejo, jo pavardė nebus pamiršta mūsų muzikinio gyvenimo istorijoj.

Ilgesnį ar trumpesnį laiką artimiausi Vyt. Radžiaus talkininkai buvo šie asmenys: Vacl. Momkus, VI. Stropus, Jurgis Vidžiūnas, Br. Mačiukevičius, Margarita Momkienė (Lietuvių operoj iškilusi į solistes), Kazys Skaisgirys (jis ir labai rūpestingas natų paruošėjas), S. Džiugienė, Rūta Graužinienė, Irena Navickaitė, Alb. Smolinskas, Ged. Kazėnas, Vilius Juška, Alfr. Kulys ir dar apie keturiasdešimt asmenų. Jų darbam ir pareigom aptarti reikėtų atskiro straipsnio.

Solistai, be abejo, yra kiekvieno operinio vaidinimo nugarkaulis. Gal pats likimas taip patvarkė, kad Chicagoj apsigyveno iškilieji Lietuvių operos dainininkai — Dana Stankaitytė, Stasys Baras, Algirdas Brazis ir Jonas Vaznelis. Tai ta ketveriukė ir turėjo įveikti beveik visų pagrindinių operinių vaidmenų balsinius ir vaidybinius sunkumus, turėjo reprezentuoti mūsų operinio dainavimo standartus. Tą nelengvą uždavinį pasigėrėtinai gerai nugalėjo jų idealistiniai nusiteikimai, jų gražūs ir galingi balsai, jų muzikinis pasiruošimas   ir   įgimti   talentai.
Greta minimo solistų kvarteto Lietuvių operoj pasireiškė ir kiti žinomi dainininkai. Čia prisiminsim nors tuos, kurie dainavo pirmaeilius ar didesnius vaidmenis: J. Augaitytė (Margarita Fauste), VI. Baltrušaitis (Rigoletto ir Melitone Likimo galioj), P. Bičkienė (Nedda Pajacuose ir Tosca, solistė Markaičio Vilniaus varpuose), Stasys Citvaras (Monteronė Rigolette, Mefistas Fauste), Gina Čapkauskienė (Violetta Traviatoj, Mi-caela Carmen, Adina Meilės eliksyre, Julija Romeo ir Julijoj, Lucia, sopranas Carmina Buranoj), Alv. Giedraitienė (Amneris Aidoj, Mama Liucija Ca-valleria Rusticana ir kt.), Alg. Grigas (Germontas Traviatoj, Jaunas bajoras Gražinoj, Erdvilis Lietuviuose), Br. Jančys (Marulio Rigolette, Jogaila Priesaikoj), Alė Kalvaitytė (Azucena Trubadūre), M. Kripkauskienė (Gildą Rigolette, Margarita Fauste, Micaela ir Frasąuita op. Carmen), J. Kriš-tolaitytė (Gildą Rigolette), N. Linkevičiūtė (Motina Juodajam laive, Aldona Lietuviuose ir kt.), Vai. Liorentas (dainavo keliolika didesnių ir mažesnių vaidmenų), J. Liustikaitė (Margarita Fauste), Br. Mačiukevičius (dainavo 26 spektaklius mažesnių vaidmenų), Roma Mastienė (Siebelis Fauste, Daugirdaitė Danoj, Preziosilla Likimo galioj, Carmen op. Carmen, Ulrica Kaukių baliuj, Vakarė Gintaro šaly ir kt.), Marg. Momkienė (Rūtelė Jūratėj ir Kastyty, Micaela Carmen, Lakštutė Gintaro šaly, Sofija Priesaikoj, Fenena op. Nabucco, Nedda Pajacuose ir kt.). Vacl. Momkus (dainavo 25 spektaklius mažesnių vaidmenų. D. Mongirdaitė (Violetta Traviatoj. Ramunė Gražinoj, Marcelina Fidelijuj, Oskaras Kaukių baliuje), Vyt. Nakas (miręs, dainavęs 9 op. spektaklius), Vyt. Paulionis (Viltenis Lietuviuose), Ant. Pavasaris (Artūras Liucijoj), Bern. Prapuolenis |solistas ir chormeisteris, dainavęs 17 spektaklių, daugiausia charakterinius vaidmenis), Valdemars Šalna (Hercogas Rigolette, Faustas Fauste, latvis, jau miręs), Jul. Savrimas (dainavo 58 spektaklius didesnių ir mažesnių vaidmenų), Kotr. Kogut-Simon (lenkaitė, žmona Juodajam laive, Anna op. Nabucco, Nedda Pajacuose), Aid. Stempužienė-Švedienė (Siebelis Fauste, Carmen op. Carmen, Azucena Trubadūre, Amneris Aidoj, Motina Jūratėj ir Kastyty, Ulrica Kaukių baliuje, mezzosopranas Verdi Reąuiem ir kt.), Rim. Strimaitis (Ismaelis op. Nabucco, Romeo op. Romeo ir Julija), L. Šukytė (Violetta Traviatoj, Gražina Gražinoj), Sal. Valiukienė (Maddalena Rigolette, Morta Fauste), Arn. Voke-taitis (Kvieslys Gražinoj, dr. Dulcamara Meilės eliksyre), Stefan Wicik, lenkas, Lietuvių operoj dainavo 40 spektaklių, dainavo pirmaeilius tenoro vaidmenis, visus paruošęs lietuvių kalba.

Kaip regim, Lietuvių operos solistų šeima yra gana gausi. Ir tai dar ne visi čia paminėti, mažiau spektaklių ir mažus vaidmenis dainavę yra praleisti. Visi jie — didieji ir mažieji — lietuvių išeivių operos teatrui atidavė įgimtas ir pačias gražiausias savo jėgas.
Lietuvių operos choras 25 metų laikotarpy keitėsi. Vieni dainininkai pavargo ir pasitraukė, kiti atėjo, bet choro dainavimas visą laiką išliko chorinio dainavimo aukštumoj. Ir choro laikyse-
 
Choro ir baleto grupė Marienburgo puotoje (II veiksmas)


Alvydas Vasaitis, operos "Lietuviai" dirigentas
 

Aldona — Nerija Linkevičiūtė, Vaidila Viltenis — Vytautas Paulionis
(antras spektaklis)
 
Vaidila Viltenis — Vytautas Paulionis (antras spektaklis)
 
nai scenoje, jo vaidybiniam pradui, nebūtų galima rimtų priekaištų padaryti. Tačiau, kad operos choro dainavimas pasiekė profesinio lygmens, be abejo, tai chormeisterių ir dirigentų nuopelnas. Nuo operos įkūrimo iki šiol su choru dirba chormeisteris Alfonsas Gečas. Ilgesnį ar trumpesnį laiką jam talkino Ant. Linas, Alice Stephens, F. Strolia, Bern. Prapuolenis, o nuo 1977 m. į Lietuvių operos darbus įsijungė chormeisterė Emilija Sakadolskienė.

Operos režisierių tarpe randame šias lietuvių pavardes: Kazys Oželis, Birutė Pūkelevičiūtė, Aleks. Kučiūnas, Petras Maželis, Zita Visockienė ir Alg. Dikinis. Daugiausia triūso, kaip atrodo, į režisūrą yra įdėjęs Kazys Oželis, statymų technikiniu apipavidalinimu jis ir dabar tebesirūpina. Atskiriem operų statymam buvo kviečiami amerikiečiai op. režisieriai. Kai kurie jų mūsų operos sambūriui atnešė naudos, o kai kurie į juos dėtų vilčių nepateisino. 1972-73 m. režisūros asistentė buvo velionė  Dalia Juknevičiūtė.

Operinių dekoracijų ir drabužių eskizų kūrėjai buvo šie lietuviai dailininkai: Vytautas Vir-kau, Algirdas Kurauskas, Jurgis Daugvila, Adolfas Valeška, Bronė Jameikienė, V. Karosaitė ir Vladas Vijeikis. Kai kuriem operų statymam dekoracijos ir drabužiai buvo skolinami iš New Yorko ir net iš Italijos Milano.

Lietuvių opera savo statymuose nepraleidžia ir baleto įtarpų. Daugiausia su savo studijų mokiniais tas įtarpas paruošė choreografai Simas Velbasis, V. Radauskienė, Jaunutis Puodžiūnas ir Aldona Valeišaitė, o nuo 1979 m. kaip operos baletmeisterė dirba Violeta Karosaitė. Jos trupėj reiškiasi ir keletas jaunų talentingų lietuvių šokėjų — Birutė Barodickaitė, Viktoras Barauskas, Rūta Kulytė, Vida Pociūtė ir kt.

Operos vertėjų šeimą sudaro šie asmenys: Aleksandras Kutkus (jau mirus) Izabelė Motekai-tienė, Birutė Pūkelevičiūtė ir Stasys Santvaras. Iki šiol daugiausia vertimų Lietuvių operai yra padarę Iz.  Motekaitienė ir St.  Santvaras.

Dar yra gausus būrys operos bendradarbių, dirbusių ir tebedirbančių įvairius administracinius ir technikinius darbus, kurių šioj apžvalgoj neįmanoma paminėti. Tegu jie šių žodžių autoriaus už tai nebara ir tegu jam atleidžia.

Gal šia proga dera pažvelgti ir į Lietuvių operos statistikas. 25 metų laikotarpy Lietuvių opera Chicagoj pastatė 24 operas ir G. Verdi Reąuiem. Statytų operų tarpe randam net septynis lietuvių kompozitorių veikalus: J. Karnavičiaus "Gražiną", Jul. Gaidelio "Daną", K.V. Banaičio "Jūratę ir Kastytį", Jer. Kačinsko "Juodąjį laivą", Jul. Gaidelio "Gintaro šaly", Vyt. Marijošiaus "Priesaiką" ir Br. Markaičio "Vilniaus varpus" (statytus drauge su Verdi Reąuiem). Tuos renginius aplankė 105.600 asmenų. Kaip statistika rodo, operos spektakliai visą laiką buvo vaidinami žiūrovų perpildytoj salėj.

Žinoma, svarbiausias dalykas yra Lietuvių operos meninis lygmuo, jos meniniai laimėjimai. Čia slypi jos veikimo esmė ir prasmė. Nors Amerikoj didžiosios spaudos recenzentam neįprasta eiti į mažumų teatrus ir jų darbus aptarti, vis dėlto vienas kitas kritikas jau prabilo ir pripažino, kad Lietuvių opera nėra paprastas mėgėjų sambūris, kad ji yra pasiekusi nuostabių operinio meno laimėjimų. Gal dėl to tą mūsų sambūrį jau pradėjo paremti ir amerikinės įstaigos, pvz., Illinois Arts Council "Lietuvių" statymui paskyrė 5.000 dolerių. Be abejo, to nepadarė uždaram maiše, visų pirma patikrino, ko tie mūsų operos darbai yra verti. Ir jeigu paramą davė, tegu ir nedidelę, tai jau yra ženklas, kad minėtoj Meno taryboj Lietuvių operos darbai yra vertinami palankiai, jos meniniai siekiai minimi su pagarba.

Tame laikotarpy, kurį Lietuvių opera išgyveno, apie jos veiklą buvo šiokių ir tokių atsiliepimų (absoliučią daugumą turbūt sudarytų teigiami atsiliepimai), kurių tarpe rastumėm ir kompetentingų muzikos kritikų pasisakymus, pvz., velionio komp. VI. Jakubėno, velionio B. Chomskio, Algio Šimkaus, Vyt. Marijošiaus ir kt. Tačiau šia proga atsiliepsim tik į vieną kitą bū-dingesnį, iš bendros opinijos išsiskiriantį balsą.

Ok. Lietuvoj, lyg tai būtų privaloma ar kam nors naudinga, išeivinio gyvenimo apžvalgininkai su ironišku šypsniu lūpose kartoja vis tą patį: Lietuvių opera Chicagoj yra saviveiklinė, beveik nieko gero jos pastangose negali būti. Tiesa, tam tikru požiūriu mūsų opera yra saviveiklinė, nes niekas iš to darbo sau pragyvenimo nepelno. Betgi nepamirština, kad operos sambūry yra tiek daug idealizmo ir entuziazmo, kurie ir gana didelius sunkumus pajėgia įveikti. Kita vertus, šio pobūdžio "kritikai" turėtų žinoti, kad saviveiklininkas, pilna to žodžio prasme toksai, visos eilės operinių sunkumų neįstengs nugalėti. Opera yra talento, pasiruošimo ir galėjimo menas. Jokia mėgėja nepadainuos Aidos, Toscos, Carmen, Margaritos, Violetos, Aldonos ar Gaidelio Danos, kaip kiekvienas mėgėjas bematant pasismaugs, jei mėgins padainuoti Alfredą, Don Jose, Manriką, Cavaradossį, Canio ar kurį kitą tenoro, baritono ar boso vaidmenį. Taigi, kai dabar Lietuvoj taip kalbama, tai turbūt tik iš savęs pasišaipoma.

Entuziastai, iešką tik pačių gražiausių žodžių operos darbam pagirti ir išaukštinti, dirba gerą ir pagirtiną darbą. Tik laikraščių redaktoriai turėtų būti akylesni ir kai kurias liaupsių spalvas prigesinti. Lietuvių operos ypač nereikėtų lyginti su Chicagos Lyric opera, su Metropolitan ar net su Milano LaScala. Ir tai dėl pačių paprasčiausių priežasčių: mūsų opera neturi savo teatro rūmų, neturi operinės scenos, kurioje tilptų du ar trys šimtai spektaklio dalyvių (statant "Lietuvius", toks kiekis įspūdžio nebūtų pagadinęs), neturi savo orkestro ir net vietos didesniam orkestrantų kiekiui susodinti, neturi pastovaus technikinio personalo ir dar ne vieno tokio dalyko. Juk užtenka žinoti, kad Lietuvių operos žmonės dirba su idealizmu, su meninių aukštumų siekimais, dirba sąžiningai ir su atsakomybės jausmu. Tie jų siekiai duoda tikrai gražių vaisių, mum gėdos nedaro, ir to yra gana. Lyginimai su didžiausiais operų teatrais skurdina mūsų kuklumą ir drovumą, kai kuriuo atveju jie gali net pašaipą sukelti. Taigi padėkim Lietuvių operai, paremkim jos darbus, tik nefantazuokim debesų, kurių realios aplinkybės neleidžia mum pasiekti.

Dar yra taupytojai ir svetimų turtų dalintojai. Girdi, tiek pinigų išleidžiama tai operai, tas sumas būtų galima kitiem reikalam atiduoti. Kai Lietuvių opera šventė savo veiklos pirmą dešimtmetį, į taupytojų ir dalintojų priekaištus rimtai ir dalykiškai atsiliepė komp. VI. Jakubėnas: "Žmonių norą laisvą laiką skirti darbui ar leisti pinigus kuriam nors reikalui negalime automatiškai ir laisvai reguliuoti nuomonėmis, nutarimais ar rezoliucijomis. Vienintelis dalykas, sprendžiamai galįs paveikti meninę veiklą, yra pasisekimas dvejopa linkme: kokio meninio lygio yra pasiekiama ir kokio atgarsio randama visuomenėje. Lietuvių opera laimėjo abiem atvejais: nuo pat pradžios parodė imponuojantį lygį ir susilaukė gausių lankytojų savo spektakliuose, įgydama išimtinio prestižo visuomenėje, kuri, reikalui iškilus,   negailėjo   ir  papildomų  finansinių  aukų".

Prie tų blaivių ir išmintingų samprotavimų dar galima pridėti keletą sakinių apie operinio meno tradiciją Lietuvoj. Tradicija, kaip visi žinom, su tauta eina per amžius, pasidaro tautos savastis ir jos kultūrinio ūgio rodyklė Tai čia ir prisiminkim tas ištakas, kurios minimą tradiciją sukūrė ir operinio meno meilę lietuvių tautoj išugdė.

Opera gimė Italijoj XVI a. pačioj pabaigoj. Ir Štai, žiūrėkit, maždaug po 33 metų (1633 m.) pirmoji opera jau buvo statoma karaliaus rūmų teatre Vilniuje. Nuo Lietuvos D.K. sosti nės Paryžius anuomet atsiliko beveik dvidešimčia metų, o Maskva beveik dviem šimtais metų. Ir nuo to laiko operos teatras Vilniuje niekad neužgeso. Tiesa, ilgą laiką Vilniaus opera buvo svetimkalbė, pradžioj, kaip ir visoj Europoj, ten skambėjo italų kalba, vėliau lenkų, rusų, vokiečių ir prancūzų kalbos (pastarosios daugiausia gastroliuojančių operinių trupių atvežamos), tiesa, kad visa tauta operos negalėjo pamatyti ir išgirsti, bet ji žinojo, kad toks teatras valstybės sostinėje gyvuoja. Pagaliau Vilniuje gimė ir mūsų tautinė opera — 1906 m. ten buvo statyta M. Petrausko "Birutė". Taigi, kai atėjo geresni laikai, kai platesni visuomenės sluoksniai galėjo operos teatrą lankyti, lietuviam nebuvo sunku operos meną pamilti ir suprasti, nes savo kraityje jie turėjo kelių šimtų metų operinio teatro tradiciją. Gal nederėtų abejoti, kad ir Amerikos lietuvių rodoma meilė savajai operai kyla iš tų pačių palikimo šaltinių.

1981 m. birželio 13-21 d. buvo minima Lietuvių operos 25 metų veiklos, jos rūpesčių, vargų ir laimėjimų sukaktis. Ta proga Chicagos merė Jane M. Byrne paskelbė atskirą proklamaciją, minimą savaitę skelbdama Lietuvių operos dienom Chicagoje. Sukakties proga buvo statoma A. Pon-chiellio prologo ir trijų veiksmų opera "Lietuviai" (I Lituani). Nepaisant, kad vadinamą Amerikos lietuvių sostinę užgriuvo birželio drėgmė ir karštis, kaip visuomet, visi trys "Lietuvių" spektakliai, o taip pat ir sukakties minėjimo pokylis praėjo perpildytose salėse. Prieš vaidinimus giedami ir grojami JAV ir Lietuvos himnai savaime priminė lietuvių tautos birželinę tragediją, kurios padariniai ir šiandien dar nėra sutramdyti.

3.
Amilkaro Ponchiellio opera "I Lituani" ("Lietuviai") nebuvo vienintelis veikalas, XIX-XX a. sąvartoj sukurtas lietuviška tematika. H. Jareckis parašė operą "Mindaugas, Lietuvos karalius", kuri 1880 m. buvo statoma Lvovo op. teatre (Vilniuje rusų ok. valdžia neleido to veikalo statyti). S. Lazzaris sukūrė operą "Le Sauteriot", vaizduojančią lietuvių kaimiečių buitį, ir V. Gav-ronskis (g. 1869 Seimonyse, Trakų aps.) parašė "Pajautą", atkurdamas mitologinio Lietuvos kunigaikščio Kerniaus dukterį. Lietuviai muzikologai, kaip atrodo, tų operų rankraščių dar nerado, jų muzikos bei dramų nepanagrinėjo ir neaptarė, tad mes ir nežinom, kokia yra tų veikalų meninė vertė. V. Zaborskaitė savo studijoj "Prie Lietuvos teatro ištakų" skelbia tokius duomenis: viename Varšuvos archyve buvo saugomi rankraš-
 
Antrojo spektaklio vaizdas. Iš kairės solistai: Margarita Momkienė (sėdi), B. Prapuolenis, Nerija Linkevičiūtė, A. Grigas, R. Eikum, V. Paulionis.
 
čiai net kelių dramų, kurias XVII a. vaidino mokyklinis Vilniaus universiteto teatras. Lietuvių teatro istorijos studijom tie veikalai būtų neapsakomai brangi medžiaga, bet jie nebuvo multiplikuoti, 2-jo pas. karo metu su visu archyvu Varšuvoj sudegė. Galimas daiktas, kad to paties likimo sulaukė ir minėti Jareckio, Lazzario ir Gavronskio operiniai veikalai.

XIX a. vyko Italijos išlaisvinimo ir suvienijimo karai, į tas kovas jungėsi ir menų žmonės. Negalėdami savo patriotikos iš teatro scenų skelbti, italai ieškojo siužetų, vaizduojančių kitų tautų kovas dėl laisvės, tuo pačiu žadindami ir savo suskaldytos tautos patriotizmą. To tikslo paskatinta, gimė ir A. Ghislanzonio-A. Ponchiellio opera "Lietuviai", anuomet muzikos kritikų entuziastingai išgirta, žiūrovų salėse kėlusi ovacijų audras.

Patys italai apie komp. Amilkarą Ponchiellį (1834-1886), prabėgus beveik šimtui metų nuo jo mirties, taip kalba:  Ponchiellis buvęs nepaprasto darbštumo, sąžiningumo ir skrupulingumo muzikos kūrėjas. Lemtis taip lėmė, kad jam savo operas teko kurti dviejų operinio meno milžinų — G. Verdi ir R. VVagnerio — šešėly. Nors Ponchiellis Verdi lyrizmo neįveikė ir nepralenkė, nors tartumėm, kad jo kūriniai yra kuklesni, bet jie yra savi, paties Ponchiellio darbai. Jo muzikinė frazė, persmelkta šilto eleginio jausmo, savo linijom yra turtinga, pakankamai stipriai išreiškianti veikėjų charakterius, išlaikanti veikalo vientisumo spalvas. Jo operų orkestrinė dalis yra spalvinga, partitūrų konstrukcija solidi, vengianti lengvų ir išbandytų kompozicijos technikų. Aplamai paėmus, A. Ponchiellio muzikos stilius yra intuityvaus, medituojančio ir ieškančio, kartais sielvartingo, bet beveik visuomet spontaniško ir įkvėpto kūrėjo vaisius. Tai stilius, kuris iki šiol tebėra gyvas ir populiarus, savo švarumu ir sveiku išraiškumu tebežavįs klausytojus.

Kad A. Ponchiellis nestokojo kūrybinio sąžiningumo ir skrupulingumo rodo ir tai: savo operą "Lietuvius" jis taisė ir perredagavo net tris kartus. Antroji redakcija jau buvo ne "Lietuviai", o "Aldona", kuri ir tuo vardu statoma susilaukė didžiulio pasisekimo. Bet netrukus Ponchiellis, vėl padaręs kai kurių pataisų, grįžo prie pirmojo operos vardo, grįžo prie "Lietuvių", o to pavadinimo dabar turbūt jau niekas nebandys pakeisti.

Būdamas Milano muzikos konservatorijos kompozicijos profesorius, jis išmokslino šiuos žinomus italų kompozitorius: M.E. Bossį, G. Tebal-dinį, G. Puccinį ir P. Mascagnį. Truputį akyliau į tas pavardes pažvelgus, turbūt būtų galima tarti, kad A. Ponchiellis yra muzikinio verizmo tėvas. Savo opera "Lietuviais" tam tikru požiūriu jis įsirašė ir į mūsų kultūros istoriją.

Muzikos kūrinių leidėjas Ricordis A. Pon-chiellį skatino rašyti naują operą jau tada, kai jis buvo pasižymėjęs kompozitorius. Tik reikėjo rasti laiko dvasią ir poreikius atitinkantį kūrinį. Pats kompozitorius su leidėju tuomet kreipėsi į Ant. Ghislanzonį (1824-1893), žinomą lyrinių dramų rašytoją, G. Verdi "Aidos" libreto autorių. Tas pasiūlė pasinaudoti Ad. Mickevičiaus romantine poema "Konradu Valenrodu", vaizduojančiu lietuvių kovas su vokiečių kryžiuočių ordinu. Tema buvo priimta, sutartis su leidėju Ricordi pasirašyta. Tačiau A. Ponchiellis savo operą "Lietuvius" turėjo kurti itin įtemptoj ir dramatiškoj nuotaikoj, leidėjas reikalavo laikytis sutartų terminų, dramaturgas A. Ghislanzonis nedavė jam baigto libreto, kaišiojo kompozitoriui atskiras "Lietuvių" scenas, atskirus gabalus. Tariama, kad A. Ponchiellis iki operos pabaigos neturėjo pilno jos vaizdo. Bet ir su tokiom kliūtim dirbant, sutartis nebuvo sulaužyta, opera "Lietuviai" buvo parašyta, jos premjera Milano operos teatre La Scala pasirodė 1874 m. gavėnios metu ir, kaip jau minėta, susilaukė nepaprasto pasisekimo.

A. Ghislanzonis pasinaudojo tik Ad. Mickevičiaus poemos idėja, kad Konradas Valenrodas yra lietuvis, savo gabumais prasimušęs į vokiečių kryžiuočių ordino Didžiojo magistro sostą, teturėdamas tik vieną tikslą: lietuvių tautos pavergėją ir teriotoją iš vidaus sunaikinti. Tą idėją akcentuodamas, A. Ghislanzonis visiškai nenaudojo Ad. Mickevičiaus tekstų, o paėmė tik vieną kitą poemos įvykį ir dramos veikėjų vardus. Pats, matyt, nepasižvalgęs Lietuvos istorijoj, čia libreto autorius ir susipainiojo. Žinoma, jis nežinojo, kad XIV a. lietuviai vokiečių ir krikščionių vardais dar nesivadino (Ad. Mickevičius tą turėjo žinoti). Be abejo, tik dėl to Ghislanzonio dramoj yra tik  trys   lietuviški  vardai  —  Aldona,  Vytautas (Vitoldo) ir Vilnius. Bet iš Vytauto jis padarė kryžiuočių ordino teisėjų ir seklių pirmūną, We-hemos narį, patį aršiausią kryžiuotį. Čia "Lietuvių" vertėjui ir teko daugiausia dėmesio kreipti, pakeisti kai kurių veikėjų vardus (Vytautą kitu vardu pavadinti), o taip pat ir vieną kitą tekstų pataisą padaryti.

A. Ponchiellio "Lietuviai" yra vadinama "didžioji opera", turinti nemažai statyminių sunkumų. Pvz., pirmam veiksme susitinka net trys chorai — vienas gieda katedroj, antras — minia katedros aikštėj, o trečias — lietuviai belaisviai, pasmerkti mirčiai.

Operoj yra dar ir daugiau tokių chorinių susikryžiavimų, chorų vaidmuo "Lietuviuose" yra ypačiai didelis, retai kuriame kitame operos veikale sutinkamas. Bet kompozitorius ir dramaturgas gan ryškiom spalvom apibrėžė ir beveik visų veikėjų charakterius, daugiausia nuskriaus-dami tik patį Konradą Valenrodą.

Ponchiellio "Lietuvius" sudaro prologas ir trys veiksmai. Prologas čia nėra tik trumpa veikalo įžanga, jį galima vadinti atskiru operos veiksmu, vaizduojančiu vokiečių kryžiuočių užpultą ir te-riojamą Lietuvą, o taip pat ir Kerniaus (vėliau Konrado Valenrodo) atsisveikinimą su žmona Aldona, pasiryžimą vykti į Vokia ir ten gudrumu ir klasta vokiečių ordiną sunaikinti. Kiti trys veiksmai, po dešimties metų, vyksta vokiškame Marienburge ir jo apylinkėse, veikalas baigiamas lietuvių pergale, Marienburgo užėmimu ir Ker-niaus-Konrado mirtimi.

Kai Lietuvių opera Ponchiellio veikalą taip sėkmingai Chicagoj įkėlė į sceną, ne vieną kartą teko išgirsti tokį klausimą: kiek lietuviškumo ištikro yra toj italų operoj? Aišku, nėra tame kūrinyje lietuviškų melodijų, bet yra daug tikrai geros ir įspūdingos muzikos. Ir kai kurie operos tekstai, stipriai Ponchiellio melodijų išreiškiami, dar ir šiandien negali nejaudinti mūsų širdžių, nesgi lietuvių tautos kovos dėl laisvės dar vis nesibaigia. Čia pažvelkim nors į keletą Ghislanzonio dramos posmų, kurie su muzika skamba tikrai įspūdingai:
Prologe lietuvis vaidila Viltenis taip gieda:

Gaisrų apsemtoj platybėje
Vien tik mirtį, ašaras ir nelaimes
Gimdo tie vokiečių žabangai! . .
O Lietuva, o Lietuva,
Mano brangi tėvyne,
Kaip tu ištversi? Tavo narsūs vyrai
Dar tiesia tau ranką . . .
Argi apleido, argi apleido
Mus Dievas? . .


Netrukus Aldona, Viltenis ir žmonės taip meldžiasi:

Kryžeiviai terioja tą mylimą šalį,
Maldaujam, o Dieve, Tave Visagalį,
Ak, tebūna tėvynė,
Ta brangioji Lietuva,
Per amžius laisva,
Su pergalėm laisva! . .


Tame pačiame prologe kalbasi Aldona ir Kernius.
Kernius:

Ar tu matai tą ugnį? Vien gaisro jūra,
Vien gaisro jūra . . .
Taip žudo Lietuvą prakeikti grobikai,
Taip žūna mūsų broliai . . .
Kiek veltui kraujo,
Kiek daug nekalto kraujo
Tie plėšrūnai čia jau praliejo! . .

Aldona:

Tėvyne! Mano Lietuva!

Kernius:
Tokį likimą rengia
Jie mūsų kraštui . . .
Tokį likimą, Aldona,
Ir vaikam tavo rengia . . .


Erdvilis,   lietuvis   kunigaikštis,   Aldonos   brolis,
Konrado svainis antrame op. veiksme, kryžiuočių
puotoj, šitaip prabyla:

Man Lietuvoj prašvito giedri diena,
Savo tėvynę apraudu,
Brangią tėvynę, kuri andai žydėjo . . .
Nūdien tik vargo ir ašarų
Ten pakalnė.
Tie žodžiai, tai aidas neregėto blogio, —
Jo Dievas šioj žemėj neleidžia,
Tik žmonės beširdžiai
Ir bangą pakrančių,
Ir laisvą girių briedį
Sunkiai sužeidžia . . .

Kerniųs-Konradas paskutiniame veiksme, išgėręs  nuodų  taurę,  tokia  savo  nedalia prakalba:

Kaip aš galiu čia mirt,
Kai taip netoli gimtojo krašto
Padangių saulė švinta? . .
Aš to ryto ilgėjaus daugelį metų . . .
Tu mylėjai mane, brangioji Aldona . . .
Kiek vargo ir pavojų
Andai nestengė manęs įveikti . . .
Kai jau brangią tėvynę
Dievas grąžino, —
Dabar . . . turiu aš mirt,
Turiu aš . . . mirt . . .


Opera "Lietuviai" baigiama ketureiliu, kurį dainuoja beveik visi veikalo dalyviai:

Kas gelbėjo tėvynę,
Tą lydi vien garbė, garbė,
Tą lydi amžių,
Tą lydi amžių garbė! . .

Be minėto klausimo, dar tenka išgirsti ir tokių nusistebėjimų: dėl ko "Lietuviai", tokia graži ir įspūdinga opera, nėra tokia populiari kaip "Aida", "Carmen", "Tosca", "Faustas" ar net to paties Ponchiellio "La Gioconda"? Tai jau sudėtingesnė problema. Visų pirma pačioj Italijoj "Lietuviai" neteko dalies aktualumo, nes jau šimtas metų, kai Italija yra išlaisvinta ir suvienyta. Meniniu požiūriu gan dažnu atveju ilgą laiką scenoj išsilaiko tie veikalai, kai dramaturgas ir kompozitorius darniai dirba, kai prideramai jie suderina tekstinę ir muzikinę dramaturgiją. "Lietuviai", kaip matėm, tos darnos neturėjo. Be to, A. Ghis-lanzonis nepakankamai ryškiai pavaizdavo pagrindinio veikėjo Kerniaus-Konrado Valenrodo žmogiškąją dramą, jis neturi nė vieno ilgėlesnio monologo, atskleidžiančio jo ryžtą, jo vidinę įtampą ir nerimą. "Lietuviuose" jis beveik ištisai yra tik heroinės pozos vaidmuo. Sąžiningasis Ponchiellis, gan dažnai kaitaliodamas ir trumpindamas dramaturgo tekstus, taip pat kažkaip praslydo pro šį svarbų uždavinį. Bet visa tai nėra įrodymai, kad Ponchiellio "Lietuviai" jau niekad negrįš į sceną. Savo visuma, savo prakilnia muzika jie dar ne vienu atveju gali klausytojus nustebinti ir sujaudinti. Na, o mes gal galime truputį net ir pasigirti: juk su tuo Ponchiellio kūriniu lietuviai tikrai dalyvavo Italijos laisvinimo kovose, kurstė jų ryžtą ir patriotizmą.

4.
A. Ponchiellio opera "Lietuviai" buvo rengiamasi statyti Kaune, Valst. operos teatre, 1940-1941 m. sezono metu. Muzikinio statymo ėmėsi dirigentas Vytautas Marijošius, režisierium buvo paskirtas Petras Oleka, o dramos vertimo ir pataisų darbas, taip pat pasitarimai su Italijos pasiuntinybe Kaune, per ją ir su Ricordi leidykla, buvo patikėti šių eilučių rašytojui. Italai mūsų užsimojimą statyti Ponchiellio "Lietuvius" sveikino nuoširdžiai ir entuziastingai. Ricordi leidykla, saugojanti italų kompozitorių teises, nevengė ištarti užuominos, kad leidžiant kitą "Lietuvių" laidą, bus atsižvelgta į mūsų pataisas, bus atspausdintas ir operos vertimas į lietuvių kalbą. Veikalo statymo įvykiai plieskėsi viltingom spalvom, bet, kaip visi žinom, 1940 m. Lietuvą užgriuvo daug rūstesni įvykiai, negu juos savo operoj pavaizdavo Ghislanzonis ir Ponchiellis.

Lietuvių opera Chicagoj, ryždamosi statyti "Lietuvius", savo darbų 25 metų sukaktį paminėjo tikrai prasmingai. Juk kada nors mes turėjom tą veikalą statyti, nors kelis tūkstančius savo tautiečių su juo supažindinti! Dabar, kai operos statymo džiaugsmai ir rūpesčiai jau ima blėsti, galima tik atsidusti ir tarti: dėkingumas ir pagarba visiem, kurie ryžosi tą seną svajonę įgyvendinti, kurie, įdėdami nepaprastai daug triūso, paruošė tokį iškilų ir meniniu požiūriu vertingą "Lietuvių" statymą.

Operos teatro mene visų pirma žengia muzika. Mūsų operininkai, kaip atrodo, didžiausią savo dėmesio dalį ir sutelkė į Ponchiellio muziką. Solistai, chorai, orkestras skambesio taurumu, nesvyrančiu net į mažas paklaidas, buvo operinio meno aukštumoj. Kad tokio muzikinio lygio "Lietuvių" vaidinimą pamatėm ir išgirdom, nuopelnai priklauso dirigentui Alvydui Vasaičiui, visą muzikinę dalį apjungusiam, išlyginusiam ir suderinusiam, o taip pat chormeisteriam A. Gečui, Em. Sakadolskienei ir dirigento asistentui Arūnui Kaminskui. Jaunos jėgos Lietuvių operoj yra Alv. Vasaitis, Emilija Sakadolskienė ir A. Kaminskas. Kai tokius muzikos talentus akiraty pamatai, viltis didžiai sustiprėja, kad Lietuvių operos žiburiai dar ilgą laiką gali žėrėti, dar nemenkus operinio meno pluoštus sviesti į mūsų širdis.

"Lietuvių" režisūra buvo patikėta amerikiečiui R. Paul. Williams'ui. Ir buvo tarta, kad jis yra profesionalas operos režisierius. Deja, jo darbui nelengva rasti pagyrimo žodį. Daugelio galimybių jis neišnaudojo, o kai kurias scenas tiesiog nužudė. Pirmame veiksme neišnaudojo lietuvių belaisvių choro, į sceną išleidęs tik šešis ar aštuonis vyrus. Grupavime ir išdėstyme choro, kuris aplamai scenoj laikėsi laisvai ir gyvai, nebuvo plano, pasitaikė nesuderinto susigrūdimo (žinoma, čia kalta ir scenos ankštuma). Paskutiniame operos paveiksle vaidiles, kurios turi ateiti dainuodamos ir gėlėm apiberti mirusį Kernių-Konradą, režisierius paslėpė, užkišo jas už choro nugarų. Aldonos ir Kerniaus susitikimo scenoj, kai Kernius išskėstom rankom sušunka "Aldona!", režisierius Williams ją pasodino ant suoliuko... Buvo ir daugiau scenų, kurių režisierius nepajėgė ar nenorėjo suprasti. Bet kadangi muzikinė operos dalis buvo tikrai gera ir rūpestingai paruošta, tai tie režisieriaus nesugebėjimai savaime sumenkėjo.

Kazio Oželio vadinama scenos produkcija, gal tiksliau — spektaklio eigos priežiūra, buvo be priekaištų, ji tik pagirtina. Rūpestingas buvo ir vaidinimo apšvietimas, kurį tvarkė Dennis Mae. Nematomas Jonas Paronis gerai tvarkė scenos reikalus.

"Lietuvių" choreografė — Violeta Karosaitė. Ji su savo studijos mokiniais paruošė baleto įtar-pas, paruošė rūpestingai, su geru meniniu skoniu. Šokėjų tarpe, techniniu šokio apvaldymu, gražiai pasireiškė Birutė Barodickaitė, Viktoras Barauskas ir Gregg Begley.

Dekoracijos buvo paskolintos iš Milano, iš E. Sormani dekoracijų sandėlio. Tai specialiai Ponchiellio "Lietuviam" darytos dekoracijos. Jos buvo pakankamai išraiškios ir stilingos. I, II ir III veiksmo drabužiai gauti iš A. Stiva-nello, įsikūrusio New Yorke. Priekaištų galima daryti tik III v. drabužiam. Lietuviai kariai, užėmę Marienburgą, buvo aprengti paprastom XIV a. palaidinėm, o visi jie turėjo dėvėti šarvus. Dail. Vladas Vijeikis sukūrė stilingus prologo kostiumus, o taip pat ir specialias uždangas, sudarančias lyg ir įvadą į kiekvieną operos veiksmą. Uždangos pasižymėjo puikiu piešiniu, savo turiniu  ir apšvietimo  efektingumu.

Solistų šeimą Ponchiellio "Lietuvių" vaidinimuose sudarė šie dainininkai: vaidila Viltenis — Jonas Vaznelis ir Vytautas Paulionis, Aldona — Dana Stankaitytė ir Nerija Linkevičiūtė, Erdvi-lis — Algirdas Brazis ir Algis Grigas, Kernius (vėliau Konradas Valenrodas) Stefan Wicik ir Rex Eikum, Germanas — Bernardas Prapuolenis, Vilnius — Margarita Momkienė, Heraldas — Edvvard Ozaki.

Kaip regim, Lietuvių operos problema yra tenoras. Kai Stasys Baras regimai nuo operinio dainavimo traukiasi, atsiranda labai nejauki tuštuma. "Lietuvių" Kerniaus-Konrado vaidmeniui reikalingas gražus, didelis, heroinio pobūdžio tenoras. Toks yra Stasys Baras. Jo nedalyvavimas Ponchiellio operoj yra neabejotina statymo spraga.

Bendra opinija kalba, kad abu solistų sąstatai buvo rimtai pasirengę, savo vaidmenis dainavo ir vaidino savaimingai, įdomiai ir talentingai. Bet šio rašinio autoriui teko pamatyti ir išgirsti tik pirmąjį solistų sąstatą, tad apie jį ir tegalima tik vieną kitą sakinį daugiau pasakyti.
Dana Stankaitytė, jau prieš keliolika metų komp. VI. Jakubėno pavadinta Lietuvių operos primadona, "Lietuvių" Aldonos vaidmenį paruošė rūpestingai, dainavo gražiu, intonuotu ir galingu balsu, įsijausdama į Ponchiellio muzikinį frazavimą, nesunkiai įveikdama itališkojo "bei canto" sunkumus. Ir vaidybiniam jos pavidalui netrūko patyrimo, įsijautimo ir būdingų vaidmens bruožų. Nerija Linkevičiūtė, dainavusi ir vaidinusi Aldoną antrame spektakly, kaip daugelis kalbėjo, Stankaitytei nepasidavė. Tai labai įdomu, nes dar neseniai Nerija tik ieškojo savo balso (nežinojo, ar ji sopranas, ar mezzosopranas). Jeigu ji įveikė balsiniu, muzikiniu ir vaidybiniu požiūriu tikrai sudėtingą ir nelengvą Aldonos vaidmenį, tai jau yra Lietuvių operos tikrai vertingas radinys.

Steponą VViciką turbūt jau galima vadinti Lietuvių operos solistu, nes mūsų scenoj jis jau dainavo beveik visus lyrinio tenoro vaidmenis, žinoma, juos paruošęs lietuvių kalba, kuri jo lūpose skamba beveik be priekaištų. Pats pasisakė, kad kai kurias operines arijas jis ir lenkų koncertuose dainuojąs lietuviškai (suprantama, įdainuoti dalykai). St. YVicik'as turi gražią išvaizdą, gerą ūgį, yra muzikalus, pasižymi vaidybiniu talentu, o ir jo balsas yra raiškus, lengvai lekiantis į klausytojų salę. Rūpestingai jis paruošė ir "Lietuvių" Kerniaus-Konrado Valenrodo vaidmenį, sukūrė muzikiniu ir vaidybiniu požiūriu vientisą personažo paveikslą. Antrame operos spektakly tą patį Kernių-Konradą atlikęs Rex Eikum parodęs gražaus tembro balsą, kiek varžiusi jį operinė vaidyba ir santykis  su dirigentu.

Algirdas Brazis, kaip ir Stasys Baras, yra nuostabi prigimties dovana, reto pobūdžio balsinė medžiaga. Baras — dramatinis tenoras, o Brazis turi labai gražaus tembro galingą baritoną, dainavimo mokyklos įvestą į dailaus dainavimo aukštumas. Kunigaikščio Erdvilio vaidmuo, kurį Brazis Ponchiellio "Lietuviuose" sukūrė, turbūt bus vienas pačių ryškiausių ir sėkmingiausių operinių vaidmenų, kuriuos jis Lietuvių operoj dainavo ir vaidino. Kai kurios scenos ištikro buvo tauraus baritono iškilmė. Brazio dubleris — Algis Grigas, jaunesnės kartos dainininkas. Atminty išlikę kaž kurio koncerto įspūdžiai primena, kad jis taip pat turi gražų ir turtingą baritoną.

Viltenis — Jonas Vaznelis ir Vytautas Paulio-nis. Vaznelis balsiniu ir vaidybiniu požiūriu sukūrė taurų ir kilnų lietuvį vaidilą, Kerniaus-Konrado žygių įkvėpėją. Ryški žodžių tartis, turtingos boso spalvos, itin graži kantilena — Jono Vaz-nelio sceninės dorybės. Vaidybiškai jo sukurtas Viltenis buvo vientisas, darantis įspūdį savo stotu ir tauria laikysena scenoj. Vytautas Paulionis, Vil-tenį dainavęs antrame spektakly, kaip sakoma, yra jaunas  ir viltis  kurstantis  talentas.

Germanas — kryžiuočių ordino demonas. Tai charakterinis vaidmuo, mažai teturįs solinio dainavimo, bet jo nestinga daugely ansamblių. Bernardas Prapuolenis raiškiu baritonu, muzikalumu ir vaidybiniu talentu sukūrė itin stiprų ir įsimenantį Germaną. Teisybė scenoje turbūt yra įgimta Bern. Prapuolenio savybė.

Dainius Vilnius (gal būtų buvę geriau tą vaidmenį pavadinti Vilnele) — Margarita Mom-kienė. Tai irgi beveik ištisai ansamblinis vaidmuo, kurį M. Momkienė nutapė gaiviom spalvom. Ji turi gražaus tembro lyrinį sopraną, pajėgiantį ir daug sunkesnius operinius vaidmenis nugalėti.

Heraldas — Edwardas Ozaki, matyt, japonų kilmės jaunuolis, atėjęs į Lietuvių operą. Jo vaidmuo "Lietuviuose" — trumpas ir nesudėtingas epizodas, atliktas grakščiai ir heraldiškai.

Lietuvių operos choras Ponchiellio "Lietuviuose" turėjo didelį, sudėtingą ir atsakingą vaidmenį (galima sakyti, "Lietuviai" yra chorinė opera). Nelengvas tas vaidmuo ir vokaliniu, ir muzikiniu, ir vaidybiniu požiūriu. Kiekvienu atveju choras egzaminus išlaikė labai gerai. Sopranai, altai, tenorai ir baritonai su bosais yra išlyginti, darnūs, gražaus tembro, nesvyruoją intonacijose ir ritmuose, pajėgiantys įveikti net ir aukštą operinę tesitūrą, sudaryti prideramą fortissimo ir pianissimo įspūdį. Aplamai operos choro dainavimas yra lankstus, lengvai pasiduodąs įvairiem muzikinės kalbos niuansam, o tai rodo tikrai aukštą chorinio dainavimo lygmenį. Ir choro vaidyba nėra minios snūduriavimas scenoj, jis jau moka gyvai ir jautriai reaguoti į kiekvieną veiksmo įvykį. Be to, nepamirštini ir operos choro dalyvių idealistiniai nusiteikimai. Visi tie žmonės — moterys ir vyrai — Lietuvių operos darbam aukoja beveik visą savo laisvalaikį. Be abejo, tai yra tikrai didelė dovana lietuvių visuomenei ir mūsų muzikos kultūrai.

Beje, grimo menu rūpinosi du žmonės — Ed Meekin ir Jul. Balutis. Pirmasis grimavo solistus, o antrasis chorą ir statistus. Jų darbas gerai derinosi   su   vaidinimo   apšvietimu.

Lietuvių operos valdybą, kuri rūpinosi A. Ponchiellio "Lietuvių" statymu, sudarė šie asmenys: Vytautas Radžius — pirmininkas, Vaclovas Momkus — vicepirmininkas, Rūta Graužinie-nė — vicepirmininkė, Jurgis Vidžiūnas — vicepirmininkas, Valerija Žadeikienė — sekretorė, Algirdas Putrius — iždininkas, Evelyn Oželienė — valdybos narė. Tai tie septyni žmonės su gausiu būriu talkininkų dirbo visus "Lietuvių statymo administracinius ir technikinius darbus. Tų darbų, kartais painių ir komplikuotų, buvo tikrai nemaža krūva. Jeigu "Lietuvių" statymas buvo sėkmingas, jeigu jis susilaukė entuziastingų plojimų ir pagyrimų, tai juk nemenka to visuomenės dėkingumo dalis tenka ir operos valdybai, ir visiem jos talkininkam. Turėtų būti žinoma, kad daugelį žmonių ne tik stebina, bet ir žavi valdybos darbštumas, pasiaukojimas, organizaciniai sugebėjimai ir ištvermė.

Būtų nuoširdžiai sveikintina iniciatyva, jei Lietuvių operos valdyba sudarytų A. Ponchiellio "Lietuvių** ištraukų atranką ir išleisdintų plokštelę. Tokiu būdu technologija, kuri gal ir mėgino menus žudyti, dar vieną kartą ateitų į talką — daug gausesni lietuvių būriai susipažintų su Ponchiellio operos muzika.
 
 
Erdvilis — Algirdas Brazis (pirmasis spektaklis)


Visos operos "Lietuviai" nuotraukos Jono Kuprio
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai