Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Leonardas Andriekus   
AUKURAS
(Čiurlionio vizijoje)

I
Kas tai per aukuras! Dar tokio nemačiau. —
Prieikime, prieikime prie jo arčiau!

Viršūnėj angelas su nulenktais sparnais,
Papėdėje buitis, pavirtus pelenais.

Tik nematyt aukos. Kas bus ja, nežinia. —
Tu, angele, nuženk ir nužudyk mane.

II
Aplink tą aukurą dvejopi dūmai rangosi,
Lyg būtų ši liturgija dviejų galybių rankose.

Lyg Kaino atnaša teberusentų nesudegusi
Arba jai kilt dangun neleistų debesys.

Ar uždrausta ir audrai juoduosius dūmus išsklaidyt —
Tu, angele, iš Genezės pirmosios knygos paskaityk.

III
Mums protėvių tragediją tas aukuras primins —
Kaip mes už tai atsidėkosime jo akmenims?

Ar pabučiavimu, ar pasninku, ar gailesiu už nuodėmę,
Kad mes tą gerą brolį Abelį kas dieną žudėme.

Ir Tigrio, ir Eufrato upėse jau plovėme rankas,
Bet ar išgelbės mus ši nekalta auka?

IV
Baltieji dūmai kyla, juodieji leidžiasi,
Ant laiptų angelas, rankas ištiesęs, meldžiasi.

Už ką? Ar tik už Kaino brolių nužudytuosius,
Ar už visus, kraujuojančius istorijoj ir mituose?

Dangus virš aukuro dar vis žaliai tamsus —
Tu melskis, angele, už mus visus.

V
Prieikime prie aukuro, ant kelių pulkime,
Nesidrovėkime, jog tapsim dulkėmis.

Net kai per kūnus pereis mirimo šiurpulys,
Atminsime, kad buvome šitos aukos dalis.

Deja, mes nekalti, lyg avinėliai, rodomės —
Tu, angele, apverk Adomo nuodėmę.

TU, KURS LAUKŲ LELIJOM RŪPINIES

PO DUONOS STEBUKLO

Yra dar likę trupinėlių,
Kuriuos supylėme į pintines,
Kai apžvelgei Saharos smėlį,
Padauginęs mums duoną
Ir žuveles pašventinęs.

Deja, dar ne visi jie pasisotino,
Daug alkstančių sukrito tyruose . .
Pagausink derlių žemės motinos,
Palaimink kaulus kūdikių,
Badu numirusių.

Antai jau naujos minios kelias
Nuo Čado, Malio ir Gabono . . .
Kas susodins juos ant žolelės,
Kas drįs tokiai daugybei
Dalyti duoną?

Žuvelių jau beveik nėra —
O kas bespės jų prižvejoti?
Genezareto ežere audra,
Ir vos ne vos begirdime
Mes tavo žodį.

Duok ženklą, ar dalyti trupinius,
Ar laukt stebuklo naujo. —
Tu, kurs laukų lelijom rūpinies,
Sakyk, ką mums daryti —
Tiek daug jų atkeliauja!

AKMENYS VERKIA

Jau tyla ir Alyvų sodely —
Miega erodai, Jėzų pasmerkę.
Link Golgotos vingiuojančio kelio
Akmenys verkia.

Jau pilotai rankas nusiplovė,
Petrai Jo tris kartus išsigynė.
Kokia tai veidmaininga tikrovė —
Užsimerkit, žvaigždynai!

Ar ne Jo marių viesulai klauso,
Ar ne Jis tramdo velnius?
Kam reikėjo tą kūną švenčiausią,
Plakti, perverti delnus?

Kuo uždengsim akis,
Kai ateis mūsų teisti
Ir tarp saulių žėrės prisikėlęs? —
Ar ne keista, žmogau, ar ne keista,
Kad pravirko tiktai akmenėlis!

SUSITIKIMAS

Laikei Tu muitininkus broliais,
Magdalenas — seserimis.
Štai ir dabar prekyvietėj ant vieno suolo
Dar tebesėdi su mumis.

Sakaisi, jog Tave tik muitininkai vaišinę,
Geros Naujienos žodis į jų širdis smigęs,
Ir Tu jiems maloningai aiškinęs,
Kaip kertamos bevaisės figos.

Tik magdalenos ašarom Tau kojas laisčiusios,
Tik jos maldavusios nuimt kaltes,
Ir Tu jau amžių amžiais vaikščiosiąs
Po mūsų didmiesčių gatves.

Kaip miela, kad Tave čia susitikome
Prie kryžkelės žibintų balzganos šviesos,
Atėjusį per oazes ir dykumas
Vėl įsikūnyt mumyse visuos.

Tu pats susodinai mus ant šio suolo
Ir leidi galvas prie peties priglaust.
Mes tavo seserys, mes tavo broliai —
Kur glaudėmės lig šiol — neklausk!

SKUBĖK, VIEŠPATIE

Kažkur ten riogso palapinė,
Aplink ją palmės didelės;
Kažkur su kekšėm geria vyną
Sūnus paklydėlis.

Kažkur ten minios renkasi,
Atbėga fariziejai, baigę poterius;
Kažkur, kažkur ten miestų rinkose
Suklego svetimoterės.

Skubėk ten, Viešpatie, ir Tu —
Jau fariziejai netoli.
Rašyk jų nuodėmes pirštu
Akligatvio smėly.

DIEVO KŪNO ELEGIJA

Aš esu tavo kūno dalis —
Nukryžiuoto ir nuolat kryžiuojamo.
Tu atskirti manęs negali,
Pats savęs nesužeidęs.

O gana sužeidimų, gana! —
Lietuva, Bangladešą, Kambodija! —
Ir Katyno veja kruvina
Nuo atodūsių tavo kilnojas.

Dievo Kūno visuotinę šventę
Gal tik paukščiai vieni beminės,
Kol sugrįš kardinolas Mindszenty
Kankinių į procesiją šaukt

Ir kol Vlasovo armijos kraują
Volgos upė sugers,
Kolei perlauši Tu per pusiaują
Žemę — ostiją į dvi dalis . . .

Tuo bus skausmo auka užbaigta,
Džiaugsmo himnais mirtis palydėta.
Lyg paminklas iškils Golgota
Kruvinų atminimų sraute.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai