Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VIRŠ LAIKO IR MINIOS — STASIO BARZDUKO KELIAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS VOLERTAS   
Pamatų akmuo
Viešumos gyvenimas beveik neturi taisyklių. Visuomenininko sėkmę lemia išmanymas, nuojauta, būdas ir pagarba žmonėms santykiuose su jais. Visuomenininkui reikia pačiam susidaryti nuostatus, rūpestingai žiūrint, kad jie būtų pakeliami sau ir kitiems. Visuomeniniame darbe negalima tikėtis objektyvių vertinimų net iš tų, kurie trokšta būti teisingais, nes tiesą kraipo netikslūs įspūdžiai, individualūs matai ir pagaliau atlikto darbo vertės kaita, bėgant laikui. Vis dėlto, lemiamą   svorį   sudaro   rezultatai.

Per paskutinius tris dešimtmečius dažnai nu-girsdavom Stasio Barzduko pavardę. Rimtą, susirūpinusį, kur nors jį sutiko visa aktyvioji visuomenės dalis, kiti matė nuotraukose. Tačiau iš tolumos Barzduką pilnai pažinti buvo sunku. Jam viešai kalbant susibūrimuose, emocijos neprasi-verždavo. Baigus kalbėti, palydėdavo gausūs, bet santūrūs plojimai, nes jis nekaišiojo bereikšmių frazių, klausytojų nelinksmino, kalbėdavo ne pramogai, bet mąstymui. Jam žodis buvo tikslus minties reiškėjas, visiškai paklusnus turiniui. Barzdu-kui nutilus, reikėdavo galvoti, ir plojimams nespėdavo  pakilti  visos  rankos.

Laikas mėgsta tvarką. Jis įniršęs šluoja praeitį, ir po valymo sunku atrasti vakar dienos likučius. Laukan eina džiaugsmas, skriaudos, žmonės ir darbai. Šiandien mes nieko nežinome apie tūkstančius kūrėjų, kažkada minias žavėjusių. Nežinome apie herojus, gyvybes gelbėjusius, ir apie niekšus, išdavusius šeimas, tautas. Lygi dykuma. O kai kada laikui stinga jėgų išrauti asmenybes, darbais jį įveikusias. Dvasinė galybė laikui nepasiduoda, ir tuo keliu vystosi istorija.

Laikas neišraus Stasio Barzduko — JAV lietuvių gyvenimo pamatų akmens. Jis ne atsitiktinai ten atsidūrė. Sunkus, ilgas darbas, rimtas mūsų buities išmąstymas užgrūdino veiklai, be kurios šiandien jaustume didelę tuštumą. Žodžiais nekovodamas, jis stengėsi vadovautis išmintimi ir logika. Vėliau tai pripažins ir tie jo bendradarbiai, su kuriais jam teko nesutikti. Pripažins ir patarę, kurių mintis, svėręs ne įtaigaujančio gerais norais, bet sąmoningumu, jis atmetė.

JAV lietuvių išeivijos paskutinių dešimtmečių gyvenime, nevartę dokumentų ir nekamuodami atminties, atskirsime šias, virš laiko ir minios iškilusias pavardes: Leonardo Šimučio, Pijaus Grigaičio, Antano Olio, prel. Jono Balkūno, Juozo Bačiūno ir Stasio Barzduko. Ne visi jas vienodai vertins, tačiau turės vertinti, nes apie jas bus kalbama. A. Olio man neteko matyti. Dr. P. Grigaitį sutikau vieną kartą. L. Šimutį pažinau dienraščio Draugo dėka, turėjau progų ne kartą kalbėtis. J. Bačiūną matydavau PLB seimuose ir kituose suvažiavimuose, pasikeisdavau mintimis. Panašiai su prel. J. Balkūnu. Tik su juo dažniau būdavau JAV LB Tarybos sesijose, tekdavo drauge pietus valgyti, kartu dalyvavau dviejose delegacijose. Stasį Barzduką iš tolo matydavau lankytos gimnazijos koridoriuose ir, kaip jaunesnis talkininkas, dažnai susidurdavau JAV LB darbuose. Giminysčių nebuvo nė su vienu. Kaimynystėje negyvenau. Šie asmenys man yra tik mūsų  visuomeninio  gyvenimo  atsparos.

Stasio Barzduko padėtis buvo daug skirtingesnė, kaip kitų penkių suminėtųjų. Pragyvenimą jis turėjo pelnyti eilinio naujakurio, darbu, nes lituanisto mokytojo žinios JAV daug nežadėjo. Veiklai likdavo vakarai, apsunkinti dienos nuovargio, ir savaitgaliai. Neturėjo ryšių su amerikiečiais, pradžioje jų nebuvo ir su žymesniais lietuviais. Kas išvargusio imigranto klausys? Todėl Barzdukas negalėjo lengvai tikėtis didelių rezultatų. Jis neturėjo nei savo valdomo laikraščio, nei radijo programos, nei kitokios materialinės naudos. Iš kitos pusės, jo žvilgsnis į išeivijos gyvenimą buvo naujas, — kažkokia Bendruomenė, su katalikais, tautininkais ir socialistais kartu, iš anksto nesiderant dėl pozicijų. Nenuostabu, kad sutikta abejingumo ir priešiškumo.

Bendruomenėje ir visuomenėje
Priešemigraciniu Vliko įžvalgumu ir jo paskelbta Lietuvių charta reikia stebėtis. LB mintis pasaulyje išsibarsčiusiai išeivijai sutaupė daug laiko. Nors lietuviai palaidi neliktų, tačiau uždelstų, atskirai organizacinių formų ieškodami, ir kiekviename krašte žymiai išsiskirtų, o po ilgesnio laiko atskiros dalys net atitoltų. Atsparumui padidinti Vlikas išeivijos veiklai parinko tautiškumo pagrindą, kuris nėra "viena partija", kaip retkarčiais užmetama. Politinė partija riboja individo veiksmus, o tautiškumas asmens savarankumo nevaržo. Partijos mėgsta pirmoje eilėje žiūrėti savo reikalų, tautiškumas visus reikalus apjungia vienu siekiu. Pasaulėžvalga, ekonominė samprata ar visuomeninė tvarka yra tik atskiros kolonos tautoje. Tautiškumas sudaro rūmą. Politinė partija daugiau rūpinasi praktiškų, laikinų uždavinių sprendimu ir po kurio laiko gali tapti nereikalinga ar pakeista. Tautiškumas išlieka daugelį šimtmečių, nepraranda idealizmo ir daugiau rišasi su auka, kaip su nauda. Nusiteikimus ir partijas galima keisti, bet prigimtį ištrinti sunku. Skirtumai — ne kasdieninio, bet kilminio pobūdžio, todėl tarp LB ir politinių bei pasaulėžval-ginių  susigrupavimų kovos  neturi būti.

Nuo pirmųjų LB dienų šiame krašte kiečiausias jos bruožų gynėjas buvo Stasys Barzdukas. Uždavinys sunkus, nes čia išeivijos gyvenimas slinko pasaulėžvalgų vėžėmis. Nors Lietuvos nelaimė į Altą ir Balfą sušaukė visų grupių vadovaujamus asmenis, tačiau būdavo atidžiai saugo-jamasi, kad nė vienas nekištų galvos aukščiau už kitus. Taigi šioje aplinkoje Barzdukui teko prabilti už LB ir jai paaukoti savo ilgus metus. Nors pritariančių buvo, tačiau daugelis vengė patekti kai kurių stiprių visuomenininkų nemalonėn. Barzdukas drąsos turėjo. Jis pasisakydavo už visus naujus mostus, kuriuose įžiūrėdavo išeivijai naudą. Pritarė Lietuvių fondo steigimui, ryžosi organizuoti Jaunimo kongresus ir jaunais žmonėmis pasitikėti, drįso spaudoje gal pats pirmas atkreipti dėmesį į naujųjų imigrantų nutautėjimą. Rinkdamasis talkininkus, patikėdamas darbus, nežiūrėjo, kiek asmuo yra žinomas, tik stebėjo, ar turi noro dirbti, ar nestokoja energijos.

Visuomeniniais reikalais niekas turbūt tokiomis nepalankiomis sąlygomis tiek daug nevažinėjo, kaip Stasys Barzdukas. Stingant pinigų lėktuvui, naudojosi traukiniu, autobusu ar automobiliu, naktis kelionėje praleisdamas. Neturėdamas kuo apmokėti viešbučio, glausdavosi pažįstamų ar net svetimų žmonių namuose. O po kelionių laukdavo darbas. Nedaug kas jį pralenkė ir spaudoje, LB rūpesčius nagrinėjant. Straipsniuose jis džiaugėsi ir skundėsi, ieškojo pagalbos ir apgailestavo talkos stoką. Problemų neignoravo ir nesitikėjo, kad jos pačios išnyks. Ne visada laikraščiuose gaudamas vietos, pradėjo leisti Pasaulio lietuvį. Pats rinkdavosi žineles, pats jas apipavidalindavo, pats atsakinėdavo į užmetinėjimus. Įvairiuose LB reikalais vykstančiuose suvažiavimuose, Tarybos sesijose ir pan. Bazdukas poilsio neturėdavo. Kiti dalyviai kelioms valandoms ar pusdieniui dingdavo pažįstamų bei giminių aplankyti, o jis nepraleisdavo nė vieno posėdžio. Net pertraukų metu jam reikėdavo laužyti galvą. Jei kuri komisija nerasdavo sprendimo ar nepajėgdavo jo tinkamai formuluoti, pagalbon ateidavo Barzdukas, atidžiai sekęs posėdžių eigą.

Pasitarimuose beveik visais klausimais jis turėjo savo nuomones ir jas, iškilus prieštaravimams, stengėsi argumentuotai ginti. Balsavimuose, kuriais patikrinamas susirinkusių galvojimas, yra tekę matyti jį pralaimėjusį. Įsitikinęs, kad demokratija kol kas yra geriausias veiklos kelias, laikėsi jos principų. Išklausęs oponentus ir pasijautęs klydęs, ankstesnio nusistatymo atsisakyti nebijodavo. Būdamas JAV LB ir PLB pirmininku, visada paisė daugumos nutarimų. Kai kartą prabėgomis pajuokavau, "neišėjo, pirmininke, kaip norėjote", jis atsakė: "Nieko nepadarysi, reikia skaitytis su visuomenės nurodymais." Ir skaitėsi, panašaus elgesio iš kitų tikėdamasis. Šis nusiteikimas jam padėjo ištverti darbe, iš jo nebėgant, nuskriaustu nesijaučiant,   į   visuomenę   neskersakiuojant.

Painiuose uždaviniuose, ypač juos vykdant nepalankioje aplinkoje, be tvarkos lengva pasimesti. Visuomenė talkon skuba retai ir pasižymi griežtais reikalavimais, net žiauriu neatlaidumu. Todėl visuomenininkai turi būti akylus ir preciziški. Barzdukas tikslumu ir kruopštumu pasižymėjo visuose darbuose. Tai matėme iš jo veiklos JAV, o aš dar prisimenu ir jaunystėje girdėtas jo mokinių pastabas, kurios jau tada šiuos bruožus ryškino.

Nuo penktosios klasės iki gimnazijos baigimo lietuvių kalbą ir literatūrą man dėstė Vytautas Maknickas-Maknys, labai reiklus žmogus. Jis ypač stebėjo mokinių stilių rašiniuose ir kalboje. Mus sekusioje klasėje vėliau lietuvių kalbai į Alytų buvo atkeltas Stasys Barzdukas. Nugirsdavome, kad nuo Maknio jis gerokai skyrėsi, daugiausia dėmesio kreipdamas teoretiniams kalbos klausimams. Smulkmeniškas kaip laikrodininkas, sakydavo jo mokiniai. Šie abu mokytojai buvo jauni, vos virš trisdešimties, aukšti, gerai atrodą, stipriai pasiruošę profesiniai, toli lenkia kai kuriuos savo vyresnius kolegas. V. Maknys vadovavo skautų tuntui, tad pradžioje jo ryšiai su jaunimu buvo artimesni. Barzdukas kurį laiką tenkinosi vien pamokomis. Man lankant jau baigiamąją klasę, jis perėmė globoti apirusi literatūros būrelį. Tada pirmą kartą teko su šiuo mokytoju kalbėti. Susidariau įspūdį, kad preciziškumo buvo apstu jo darbuose ir žodžiuose, o literatūros būrelio globėjo pareigas vykdydamas, turėjo ryšius su visais artimesnių   gimnazijų   literatūros   mėgėjais.

Vėliau apie jį tik tiek bežinojau, kad jis dėstė mano seserims, buvo Alytaus gimnazijos direktorius ir Vokietijoje ruošė Lietuvių kalbos vadovą. Į šį kraštą atvykęs, spaudoje skaičiau apie kažkokį įvykį Clevelande, kur Stasys Barzdukas buvo apstumdytas. Pagalvojau: ar tas pats santūrus žmogus iš Alytaus? Vėliau laikrašty patalpinta nuotrauka   spėliojimus   patvirtino.

Su mokykla jis nesiskyrė. Neskaitant labai nežymių pertraukų, ilgą laiką dirbo Clevelando vysk. M. Valančiaus lituanistinėje mokykloje. Dėstė lietuvių kalbą su literatūra ir Fordhamo universitete vasaros semestrais bei mokytojų studijų savaitėse Dainavoje. Kai 1949 clevelandiečiai panoro lituanistines pamokas įvesti į Šv. Jurgio parapijos mokyklą, klebonas kun. V. Vilkutaitis nesutiko ir nepalankiai atsiliepė pamokslo metu. Pamokų iniciatoriai ryžosi klebonui atsakyti. Spaustuvėje atspaude pareiškimą, po pamaldų bandė jį dalinti iš bažnyčios išeinantiems. Dalintojų tarpe buvo ir protesto organizatorius Stasys Barzdukas. Vienas parapijos komiteto narys jam smogė į veidą, numetė akinius ir šokosi juos trypti. Nuo tolimesnių nemalonumų apsaugojo arti buvusieji, o lituanistinei mokyklai naudotis parapijos patalpomis   vėliau   leido   vyskupija.

Incidento šaknys glūdi tuometinėje susipratimo stokoje tarp ankstyvesnių ir vėliausių lietuvių imigrantų. Pavienis atvejis nei ką smerkia, nei kelia. Buvusių tremtinių reikalavimai atrodė staigūs ir nesuprantami parapijos administracijai, naujus žmones dar svečiais laikančiai. Tačiau įvykis liudija Stasio Barzduko atkaklumą, kai jautėsi teisus. Formalus katalikas, subrendęs (43 m.), galvojąs, nepabūgo prabilti, nors žinojo, kad jo mintys  bus   nepriimtinos   klebonui.

Kai visuomenės dauguma jam prieštaraudavo, Barzdukas nusileisdavo. Kai pavieniai asmenys bandydavo daugumą palaužti, netylėdavo.

Pasiryžėlio vargas
Stasys Barzdukas gimė 1906 m. birželio 23 d. Marijampolės apskrityje, Meškučių kaime. Baigė Marijampolės gimnaziją ir Vytauto Didžiojo universitetą. Jau 1928, taigi, visai jaunas, pradėjo mokytojo darbą Tauragės mokytojų seminarijoje, jį tęsė Prienų ir Alytaus gimnazijose. 1941-1944 buvo Alytaus gimnazijos direktorius, Vokietijoje Eichstaetto lietuvių gimnazijos mokytojas, vėliau Švietimo valdybos inspektorius lietuvių kalbai ir literatūrai. Su P. Skardžium ir J.M. Laurinaičiu parengė Lietuvių kalbos vadovą, pasirodžiusį 1950. Nuo 1949 gyveno Clevelande, čia 1950-1951 buvo lituanistinės mokyklos vedėjas ir ilgai dėstė lietuvių kalbą. Ateitininkų veikėjas, LF narys, spaudos bendradarbis, LB pradininkas.    

Suglaustas žinias dera papildyti smulkesnėmis. Su JAV LB Stasys Barzdukas susijo jau 1951 m., kai New Yorke susidarė LOK, Laikinasis organizacinis komitetas, o periferijose organizavosi apylinkės. Clevelando apylinkės steigimu susirūpino Alto skyriaus valdyba. (Tarp JAV LB ir Alto slankiojant debesėliams, tai įdomus faktas.) Pakvietusi keletą asmenų, ji sudarė specialų komitetą apylinkei organizuoti. Posėdyje skirstantis pareigoms, Stasiui Barzdukui teko apylinkės pirmininko rūpesčiai. 1952 m. rudenį buvo sušauktas formalus apylinkės susirinkimas, į kurį atėjo arti dviejų šimtų. Nuo tada jis kasmet vadovaudavo apylinkei, o valdyboje tarp kitų su juo dirbo dr. Tamošaitis, inž. P.J. Žiūrys, buvęs Dirvos redaktorius K. Karpius ir kt. Pirmojon JAV LB Tarybon įėjo ir Barzdukas. Jos nariams 1955 m. suvažiavus sesijai, jis buvo išrinktas JAV LB centro valdybos pirmininku. Po trejų metų (1958), nauja LB Taryba vėl jį perrinko. Taigi JAV LB priešaky Barzdukas išbuvo šešerius metus. Jis pradėjo reguliariai rengti Dainų ir Šokių šventes, šaukti Kultūros kongresus. Nuo 1961 m. rudens trejus metus pirmininkavo JAV LB Tarybos prezidiumui. PLB II Seime Toronte 1963 jis išrenkamas į PLB valdybą, 1968 New Yorko seime perrenkamas. Iš pradžių ėjo vykdančiojo vicepirmininko pareigas. Po pirmininko J. Bačiūno mirties 1969 PLB valdyba jį išrinko pirmininku. Stasys Barzdukas perėjo visas LB pakopas: penkerius metus pirmininkavo apylinkei, šešerius — krašto-centro valdybai, trejus — Tarybos prezidiumui, 10 metų išdirbo PLB valdyboj. Už didelį pasiaukojimą Bendruomenei 1973.IX.3 PLB seimas Vašingtone jį pažymėjo PLB garbės pirmininko vardu.

Stasys Barzdukas veiklon įsijungė be iš anksto uždėtos aureolės, nes tada pati JAV LB jokios aureolės neturėjo. Kiekvienas matė jo augimą, darbus, daug kas pagailėjo talkos. Ryškindamas Bendruomenę, pats išryškėjo. Jei šiandien prabiltų JAV ir PLB valdybų posėdžių įrašai magnetinėse juostose, jie iškeltų Barzduko pastangų ir požiūrių rimtumą. Net tie talkininkai, su kuriais jam teko kryžiuotis, pripažins, kad dirbo su vertingu žmogum, supratusiu tikrovę, LB auginusiu pasiryžėlio vargu. Apie savo nusiteikimus jis yra taręs:
"Pripažįstu sroves ir sroviniu pagrindu sudarytus politinius mūsų veiksnius, sutinku, kad Vlikas vadovautų Lietuvos laisvės kovai, bet laikau nerealiu dalyku remti srovėmis organizuotą išeivijos lietuvių gyvenimą. Vis sakau, kad Visuma svarbesnė už dalį, Bendruomenė — už srovę'. Man realesnis tautinės, ne srovinės jungties pagrindas. ... tie naujieji kriterijai yra paskelbti 1949, jie vadinasi Lietuvių Charta, juos paskelbė pats Vlikas, o vykdo visų kraštų liet. bendruomenės. Barzdukas čia neprasimano nieko naujo. Jis tik nuolat cituoja Chartą, a.a. Mykolą Krupavičių, Joną Balkūną, a.a. Juozą Bačiūną ir kitus Liet. Bendruomenės kūrėjus, . . . Krupavičius, pvz., žinojo, ką sako, kai jau 1950 rašė: 'Jei ir toliau kiekviena pastanga mūsajame gyvenime bus bandoma užmarinuoti partiniame marinade — šiuo keliu einant, bus greičiau išsiskirstyta, užuot tautai gyvybiniuose reikaluose gelbėjus susijungti' ". (Pasaulio lietuvis, Nr. 4/49, 1974, kovas-balandis, psl. 77.)

Paskutiniai keli Stasio Barzduko amžiaus metai buvo graudūs. Pirmasis smūgis — žmonos (Albinos Kazlauskaitės-Barzdukienės) mirtis. Netekęs patikimiausio asmens, ne tik dėl LB atiduotojo laiko neprieštaravusio, bet skatinusio, darbe padėjusio, jautė skaudžią vienatvę. Truputį apsipratus, prasidėjo raumenų atrofija ir be atvangos progresavo. Pasunkėjo vaikščiojimas, o vėliau ligonis negalėjo net iš lovos pakilti. Ėmė silpnėti regėjimas, užtemdęs spaudą ir kitokią lektūrą. Apie rašymą nebuvo kalbos, nes atsisakė akys ir pirštai. Rūpestinga vaikų globa iki mirties išsilaikiusioje pilnoje sąmonėje negalėjo atsverti jaučiamo biologinio nykimo. Tačiau ir šioje būklėje Stasys Barzdukas nepamiršo Lietuvių Bendruomenės. Artimieji ir atsilanką bičiuliai paskaitydavo laikraščius, jis padiktuodavo savo nuomones. Jos, kitų užrašytos, dar pasiekdavo spaudą.

Stasio Barzduko gyvenimas sustojo 1981 m. rugsėjo 13 d.
Septyniasdešimt penkeri metai su keliais mėnesiais buvo nelengvi. Visą amžių riboti ištekliai ir pasiryžimas sunkiam darbui išjungė pramogas. Taupydamas laiką, nevartodamas jokių svaigalų, protingai svarstydamas, lietuvių vėliausios išeivijos gyvenime JAV ir visame pasaulyje sukėlė didelį pogreitį, bet atsisakė poilsio. Velionis galėjo būti smagus, mėgo dainuoti, neneigė besilinksminančių. Suvažiavimų metu, po vėlyvų posėdžių kieno nors užimtame viešbučio kambary susibūrus ar ta proga ruošiamoje pramogoje suėjus, jis mielai dalyvaudavo, juokaudavo, džiaugdavosi jaunimu. Žinojo, kad žmogui reikia lengvesnių atodūsių, bet pats stengėsi be jų verstis, kad nenukentėtų darbas.

Žmonių palaikus savin priimdama, žemė niekados neprakalbėjo. Tyliai prasiskleidžia, tyliai užsiskleidžia. Ji neįlinksta, kai statomi granitai, ji neboja, kai trupa įkaltos raidės. Ilgai išlieka vien minties paminklai. Stasio Barzduko paminklas yra įgyvendinta Lietuvių Bendruomenės idėja lietuvių išeivijoje. Jau neegzistuoja jo asmuo — gyvena tik jo didvyriška asmenybė.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai