Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRIE ŠV. KAZIMIERO IKONOGRAFIJOS PDF Spausdinti El. paštas
PAGRINDAI IR NAUJI DUOMENYS

Minint 500 metų nuo šv. Kazimiero gimimo, taigi jau prieš 26 metus, buvo peržvelgti kai kurie šventojo ikonografinės tradicijos faktai. Tai anuomet įgalino dar anksčiau šiuo klausimu publikavę autoriai, kaip Friderikas Papėe, kuris jau 1905 m. paskelbė pagrindinę studiją šv. Kazimiero seniausių paveikslų autentiškumo klausimu,1 ir Zenonas Ivinskis, kuris patiekdamas pirmąją mokslišką šv. Kazimiero apybraižą lietuvių kalba iškėlė su ja susietas kai kurias ikonografijos problemas, ką atspindi taip pat jo knygos iliustracinė medžiaga.2

Papildomų duomenų iš meno istorijos ir ikonografijos sistematizavimo bandymą įterpiau į 1958 m. Aidų straipsnį "Šv. Kazimiero koplyčia" Vilniuje.3 Jo antroje dalyje, skirsnyje "Šv. Kazimiero koplyčios monumentalinis ciklas" (p. 162-168) nurodžiau į šito ciklo šaknis šventojo gyvenimo momentų iliustracijose, kai aprašymą "Šv. Kazimiero altorius" išplėčiau į užbaigiamąjį skirsnį "Šv. Kazimiero Venerabilis icon" paliesdamas altoriuje buvusio labai garbinamojo šventojo paveikslo problemą, jo galimą kilmę iš autentiško portreto, taip pat į jo trijų rankų motyvo aiškinimus ir paraleles (p. 168-171 ir pav.).

1. Naujų tyrinėjimų apžvalga
Laiko tėkmėje atsirado naujų publikacijų peržvelgiančių šv. Kazimiero ikonografijos visumą sykiu skelbiant naujų ikonografijos faktų, kurie anksčiau nebuvo visiškai žinomi ar įjuos nebuvo pakankamai atsižvelgta. Čia visų pirma iškeltinas Tėv. Paulius Rabikauskas, S.J., kurio nuodugnus straipsnis apie šv. Kazimierą tilpo monumentalinėje ir turtingai iliustruotoje "Bibliotheca Sanctorum" visų šventųjų enciklopedijoje Romoje 1963 m. išėjusiame trečiame tome.4 Nepaprastai džiugu, kad Romoje visą laiką dirbąs Tėv. Rabikauskas galėjo apie šv. Kazimierą paskelbti straipsnį šitame mūsų laikų pačiame stambiausiame šventųjų biografijų ir ikonografijos rinkinyje informuojant pasaulį mokslišku metodu, betgi iš lietuviškojo žiūros taško, kas ryšku jau pačiame įvardinime "Casimiro di Lituania" bei iliustracijų atrankos lietuviškuose akcentuose. Tėv. Rabikauskas prie plačios istorinės apžvalgos, be to, dar atskiru straipsniu pateikė šv. Kazimiero ikonografijos apybraižą su specialia bibliografija (Iconografia, sk. 904-906). Pagrindinių ikonografijos žinių apibendrinimą autorius papildė keliais naujais radiniais grafikoje: Giacomo Lauro bei Gaspard Bouttards, o tapyboje: Pietro Novelli vad. Monrealese su jo didinga barokine kompozicija "Dievo Motina karūnuoja šv. Kazimierą" (Palermo) -pav. II).5

Pav. 11. Pietro Novelli il Monrealese "Dievo Motina karūnuoja šv. Kazimierą". Tapyba 1629 metų. Pinakoteka Palermo, Sicilijoje. (T. Rabikausko nuotrauka).

Lenkų bažnyčios istorikai akivaizdoje imponuojančiojo "Bibliotheca Sanctorum,, leidinio ir norėdami duomenis apie Lenkijai priskiriamųjų šventųjų pilniau išdėstyti, gan greitai išleido savąją šventųjų enciklopediją, kuri jau 1971-1972 metais pasirodė dviem tomais titulu: "Lenkų hagiografija. Biobibliografinis žodynas"; kolektyvinio veikalo redaktorius ir leidėjas yra pranciškonas Tėv. Romualdas Gustavas, O.F.M..6 Atskirus straipsnius parašė taip pat įvairių ordinų vienuoliai. Veikale išsamiai aprašyta 100 šventųjų, palaimintųjų ir Dievo Tarnų iš Lenkijos istorine prasme, taigi taip pat iš Silezijos ir Lietuvos: įtraukti taip pat bene visi lietuviai.7 Straipsniai parašyti gan kruopščiai ir plačiai, labai smulkmeniškai siekiant pilnumo surašyta visa autoriams žinoma bibliografija. Straipsnis apie šv. Kazimierą yra vienas iš stambiųjų, jo autorium pasirašo kun. Henrikas Rybus, bibliografiją sudarė pats redaktorius.8 Iliustracijų knygoje nėra, bet paliečiami ir ikonografijos klausimai, taip pat paduodama atskira bibliografija ikonografijai, suminint nemažą skaičių straipsnių įvairiuose lenkų religiniuose laikraščiuose ir kitokiuose leidiniuose, kurie aprašo ir pateikia atskirus šv. Kazimiero paveikslus. Nors dalis tų straipsnių kartoja tuos pačius faktus, ir dalis leidinių Vakaruose sunkiai prieinami, betgi šitoks platus sąrašas neabejotinai sudaro svarbų mokslinį pagrindą šv. Kazimiero ikonografijos tyrinėjimui, mūsų žinojimą praplečiant keliomis kruptimis.9 Į sąrašus įtraukti keli leidiniai lietuvių kalba, kuriuos Tėv. Rabikauskas paminėjo savo straipsniuose apie šv. Kazimierą "Bibliotheca Sanctorum" leidinyje.

Vokiečių katalikų mokslininkai jau prieš karą buvo išleidę keletą stambesnių vadovų šventųjų ikonografijai.10 Nors šitie leidiniai neprarado savo reikšmės, bet jų retumas ir naujų tyrinėjimų sutelktos medžiagos gausumas pareikalavo šiam reikalui naujo stambesnio veikalo. Šitoks leidinys — "Krikščioniškos ikonografijos leksikonas" paruoštas redakcinės kolegijos, vadovaujant T. Engelbertui Kirschbaum'ui, S.J., pasirodė aštuoniuose tomuose 1968-1976 metais.11 Keturi pirmieji tomai nagrinėja bendrąją ikonografiją, o kiti keturi šventųjų ikonografiją alfabeto tvarka.12 Tokią didelę medžiagą, kaip šventųjų gyvenimai, sutalpinti į keturis, kad ir stambius tomus, buvo galima tik atskirus straipsnius stipriai leksikališkai kondensuojant. Taip ir straipsnis apie šv. Kazimierą, kurį parašė Gabriela Kaster iš Mūncheno telpa 1974 m. pasirodžiusiame 7 tome apime tik 66 smulkaus šrifto eilutes be iliustracijos, betgi jame, pasinaudojant Tėv. Rabikausko straipsniu, nurodyti svarbiausi šv. Kazimiero paveikslai, pridėta du papildymai iš Lenkijos ir Vokietijos bei šiek tiek literatūros, paminint Ivinskį ir Rabikauską, apeinant "Hagiografia polska". Abejojimo sukelia autorės formulavimas: "Literatūriškai Lietuvos nacionalinis šventasis".13 Neteko girdėti, kad iš lietuvių pusės šv. Kazimieras būtų vadinamas "nacionaliniu šventuoju" (Nationalheiliger), bet šv. Kazimieras yra iš tikrųjų vyriausias Lietuvos patronas (Hauptpatron), ir ne literatūriškai, bet kanoniškai.14

Įdomu, kad be šių trijų enciklopedinių apžvalgų — dokumentacijų, kurios pasirodė po šv. Kazimiero gimimo 1958 jubiliejinių metų, 1968 m. buvo paskelbtas taip pat vienas specialus darbas: "Šv. Kazimiero paveikslas TT. Reformatų bažnyčioje Krokuvoje", kurį parašė lenkų meno istorikė Kristina Bartel.15 Autorė šitame darbe apžvelgia taip pat šv. Kazimiero ikonografijos pagrindus gan detališkai ir kritiškai, ir vis dėlto visiškai nemini Tėv. Rabikausko straipsnio "Bibliotheca Sanctorum" enciklopedijoje, kurios atitinkamas tomas 1968-68 m. jau buvo išėjęs. Tai paaiškina autorės pastaba, kad jos straipsnis yra santrauka darbo magistro laipsniui gauti (disertacija), kuri buvo priimta, t.y. jau buvo baigta 1966 m. Nežiūrint to 1972 m. "Hagiografia polaka" nemini K. Bartel studijos.

Šiais jubiliejiniais 1984 metais nėra abejojimo, pasirodys leidinių ir naujų duomenų taip pat šv. Kazimiero ikonografijos klausimu: jų bus Lenkijoje, Lietuvoje, JAV ir kitur. Jubiliejaus proga rašant, sunku išvengti dvilypumo ir pasikartojimų, nes publikaciją ruošiant, negalima sykiu sekti ir atsižvelgti į pačius naujausius momentališkai ir gausiai pasirodančius dalykus. Todėl čia rašydamas apie papildymus naujų tyrinėjimų medžiaga, turiu galvoje mano minėtą 1958 m. straipsnį Aiduose, kurį papildau čia ką tik aptartų 1963-1974 metais pasirodžiusų leidinių duomenimis bei kai kuriais nuosavais stebėjimais.

2. Šv. Kazimiero kultinio paveikslo atsiradimas XVI amžiuje
1484 metų kovo 4 dieną Gardino pilyje mirusiojo karalaičio Kazimiero palaikai jo tėvo karaliaus Kazimiero buvo atvežti į Vilnių ir palaidoti pilies bažnyčios - katedros vienoje koplyčioje, kurią karalius buvo paruošęs sau ir savo šeimai. Šita koplyčia, vėliau vadinta "karališkąja" — Capella Regia, buvo prie katedros šiaurinio šono, įėjus per didįjį portalą tuoj į kairę. Jau 1474 m. karalius Kazimieras šią koplyčią visiškai atnaujino: perstatymas turėjo būti žymus, nes koplyčia buvo naujai pašventinta. Karalaitis Kazimieras, gyvendamas Vilniuje, atrodo, turėjo melstis savo tėvo privatinėje koplyčioje. Jis buvo ir pirmas Jogailaičių, kuris buvo palaidotas Karališkosios koplyčios kriptoje, ne altoriuje, nes dar nebuvo paskelbtas šventuoju, bet koplyčioje jau turėjo jam būti pastatytas atitinkamas paminklas, savo puošmenose gal net turįs panašumo į vėlyvosios gotikos monumentą, kuris keletą metų vėliau (1492) buvo pastatytas jo tėvui karaliui Kazimierui Krokuvos Vavelio pilies katedroje (žymaus vėlyvosios gotikos skulptoriaus Weit Stoss). Prisiminimas ir pagarba dievobaimingajam sūnui paskatino Karališkosios koplyčios rinktinį išpuošimą, o žmonių sąmonėje pastato meniškumo nuotaika jungėsi su karalaičio šventumo vaidiniais. Šioje gotiškoje koplyčioje, kuri savo senoje formoje iki mūsų dienų nėra išlikusi, tuoj po karalaičio Kazimiero mirties pradėjo atsirasti jo kultas: jo antgamtinis reiškimasis. 1501 metų bulėje popiežius Aleksandras VI, suteikdamas atlaidus lankantiems karalaičio Kazimiero palaikus priglobusią koplyčią, mini pastato didingą meniškumą.16

Vilniaus Karališkoje koplyčioje tada galėjo būti pakabintas karalaičio Kazimiero autentiškas portretas. Tuo laiku tokių portretų jau būta kitų Kazimiero Jogailaičio gausingos šeimos narių. Deja, toks karalaičio Kazimiero portretas nėra išlikęs. Bet iš seniausių šv. Kazimiero kultinių paveikslų pobūdžio galima spręsti, kad, jų prototipą suformuojant, buvo pasinaudota tada egzistavusiu tikru portretu.17

XVI amžiaus pradžioje, stiprėjant pastangoms iš Romos išgauti Kazimierui paskelbimą šventuoju prašymų šiuo reikalu Romon siuntė Vilniaus pranciškonai, Vilniaus vyskupas, karalius Zigmantas-Senasis Jogailaitis ir imperatorius Maksimilijonas I Habsburgas. Romos kardinolų kolegija 1517 XI 4 d. nutarimu, atidarė kanonizacijos bylą.18 Popiežius Leonas X nusprendė, 1519 m. siųsdamas Šiaurėn savo legatą vidurio ir rytų Europos kraštams, jam pavesti taip pat nuvykti Vilniun ir vietoje ištirti ten įvykstančius stebyklus bei surinkti kitus liudijimus, reikalingus kanonizacijai. Legatu šiai misijai buvo paskirtas benediktinas vysk. Zaccaria Ferreri (gimęs 1479 Vicenzoje — miręs 1524 Romoje. 1520 metų pavasarį Ferreri išvyko Vokietijon, Lenkijon ir Prūsijon, vienur bandydamas stabdyti iškilusią reformaciją, kitur taikindamas krikščionių valdovus, visur keldamas religingumą, ir tik rudenį jis pasiekė Vilnių, kur darbavosi iki metų galo.19

Pav. 1. Šv. Kazimieras. Medžio raižinys Zaccaria Ferreri knygos "Vita beati Casimiri" 1521 tituliniame. Seniausias žinomas šventojo atvaizdas. (Pagal Papee 1905).

Savo darbo rezultatus Ferreri pasiuntė Romon; dalį tos medžiagos jis paskelbė sekančiais 1521 metais atskiru leidiniu: VITA BEATI CASIMIRI, CONFESSORIS ex serenissimis Poloniae regibus magnis Lithuanie ducibus clarissimi, a Reuerendissimo patre dno Zacharia Ferrerio Vicentinb, Pontifice Gardienfsis]: in Polonia Lituania legato apostolico, ex fide dignor'testium depositionibus scripta".20

Šis leidinys įdomus ne tik tuo, kad jis yra pats pirmasis palaimintojo Kazimiero švento gyvenimo aprašymas — jo "Vita", bet ir tuo, kad jo tituliniame puslapyje matome taip pat pirmąjį mums žinomą šv. Kazimiero kultinį paveikslą (Pav. L). Atidžiai analizuojant, šitame medžio raižinyje galima atskirti dviejų rūšių forminius klodus: 1. realistinės detalės, paimtos iš suponuojamojo buvusiojo karalaičio portreto, kaip antai epochos našystą apie 1480 m. atitinkantys rūbai ir plaukų nešiojimo būdas, veido bruožai, kurie rodo gal kiek vyresnį kaip 25 metų vyrą, bet neprieštarauja Jogailaičių bei Habsburgų giminių tipams; 2. detalės įterptos 1520 m. — simboliai susieti su palaimintojo kulto požymiais, su jo "Vita", tai jau vadinamo šventojo atributai: rožančius — pamaldumas, lelija — skaistybė, spinduliai aplink galvą — šventumas. Simbolinės reikšmės turi šonuose pavaizduotos šakelės dygstančios iš žemės grumstų: "Tai Lietuva nesenai atversta, šv. Kazimiero tėvynė", rašo Papėe, sykiu — iliustracija Ferrerio tekstui, kur jis šv. Kazimierą lygina su lietum gaivinančiu šviežius religijos daigus.21 Kunigaikščio mitra ir Lietuvos ir Lenkijos herbai kampuose pažymi palaimintojo kilmę ir luomą. Nors galima rašyti, kad "nuo pat Kazimiero kanonizacijos pradžios jo aukštoji kilmė nevaidino jokios rolės",22 bet, žiūrint ne iš moralinės teologijos, o iš ikonografijos taško, aiškiai matome, kad jo luominė ir tautinė kilmė buvo integralinis ir atitinkamai epochos pasaulėžiūrai, net pats pirminis jo "Vitos" ir per tai vaizdavimo — ikonografijos elementas. Dėmesio vertas įrašas po šiuo raižiniu — seniausiu žinomu šv. Kazimiero paveikslu: "B. Casimirus, Regis Casimiri filius, ąuattor Regum et vnius Cardinalis germanus ac Ludouici Hungariae et Boemiae Regis patruus" (Pav. 1).

Iš šito, kas ką tik buvo išdėstyta, galima matyti, kad Ferreri 1520 m. rudenį buvodamas Vilniuje ne tik surašė ir sudarė pačią pirmąją šv. Kazimiero "Vita", bet, pasinaudodamas ten buvusiu karalaičio portretu ir kitais šventųjų kulto tinkamais pavyzdžiais, nustatė taip pat pirmąją šv. Kazimiero kultinio paveikslo formą: "Palaimintojo Kazimiero paveikslą".23 Tokį paveikslą Ferrerio nurodymais galėjo nupiešti kuris nors Vilniaus tapytojas ant medinės lentos, tinkamos pastatyti virš jo paminklo ar karališkosios koplyčios altoriuje. Šitas pats pirmasis šv. Kazimiero kultinis paveikslas nėra išlikęs, bet jo pobūdį reflektuoja ne tik aprašytasis raižinys, bet dar ir du kiti išlikę šv. Kazimiero paveikslai, ir šie du, gal net ryškiau jo elementus perteikia.

Čia priklauso visų pirma garsusis trirankis šv. Kazimiero paveikslas Vilniaus katedroje, kelis amžius saugotas barokinės šv. Kazimiero koplyčios altoriuje (Pav. 2). Paveikslas nežinomo, bet greičiausiai vietinio meistro, nutapytas ant plonos 75 x 45 cm medžio lentos.25 Šventasis stovi visoje figūroje žvilgsniu į kairę, visumoje taip, kaip Ferrerio knygos raižinyje, bet — ne atvirame lauke, o interjere — ant šachmatiškai išdėstytų tamsių - šviesių plytelių grindų, fone siuvinėto brangaus patiesalo. Viršutiniuose kampuose talpinasi, lygiai kaip raižinyje, Lenkijos ir Lietuvos herbai, bet Vytis čia teisingai heraldiškai kairėn pusėn; herbai nupiešti vėlyvojo renesanso kartuše; tokio stiliaus kartušas kairėj žemutiniame kampe turi įrašą su citata iš 91 psalmės, skaitomos sv. Kazimierui skiriamose mišiose: "IVSTVS VT PALMA FLOREBIT SICVT CEDRVS LIBANI MVLTIPLICABITVR 1594 RENOVATVM". Šv. Kazimierasipavaizduotas apsirengęs ilgu apsiaustu su kailio apykakle ir plačiomis rankovėmis. Kunigaikščio kepure (mitra) trijų dalių (raižinyje dviejų), ilgi plaukai guli ant pečių labai natūraliai. Kairėj rankoj jis laiko rožinį, o dešinės rankos nutapytos dvi — abi laiko po lelijų šakelę su žiedais. Šv. Kazimieras paveiksle atrodo gal 24 - 26 metų, ant grandinės aplink kaklą kabo Auksinio Kailio ordinas (Pav. 2).

Pav. 2. Šv. Kazimieras, trirankis "Venerabilis Icon" iš šv. Kazimiero koplyčios Vilniuje. Tapyba ant lentos, XVI amžius. (Pagal Papee 1905).

Kadangi paveikslas buvo 1594 metais atnaujintas, jo visuma buvo sukurta anksčiau; taip pat netenka abejoti, kad jis negalėjo būti senesnis kaip popiežiaus legato Z. Ferrerio misija Vilniuje 1520. Didelis panašumas su Ferrerio knygos raižiniu pagrindžia prielaidą, kad abu paveikslai, kaip jau buvo pažymėta, turi vieną šaknį: Ferrerio iniciatyva 1520 Vilniuje sudarytas menamasis "Palaimintojo Kazimiero paveikslas", bet kai kurios detalės turėjo atsirasti vėliau. Aišku, kad, atnaujinant 1594 metais, buvo įtapytas žemutinis įrašas ir atnaujinti abiejų herbų aprėmavimai. Bet dabartinio paveikslo pagrindinė dalis, Papėe nuomone, buvo nutapyta po 1530 m. katedros gaisro, kada nukentėjo ir Karališkoji koplyčia: tada, gaisro sužalotas "Palaimintojo Kazimiero paveikslas", turėjo būti pakeistas nauju. Kopijuojant "Palaimintojo Kazimiero paveikslą", buvo kai kas pakeista, pvz.. vieton sunkių kailinių, kurie matomi Feraetic knygos raižinyje, šventasis pavaizduojamas lengvame apsiauste: tokiame apsiauste jis galėjo būti padėtas į karstą. Laikotarpyje iki koplyčios atnaujinimo užbaigimo 1536 metais, jos kriptoje galėjo būti pirmu kartu atidarytas šventojo karstas. Karsto atidarymo protokole pasakyta, kad jis karste rastas aprengtas raudono brokato apsiaustu. Dabar šventojo Kazimiero galva — trirankiame portrete — apsupta jau ne spinduliais, bet plonos linijos nimbu, kaip italų tapyboje.26 Trirankio paveikslo tapytojui pavyko geriau, kaip raižytojui perduoti šventojo veidą, tam tikslui gal jis pasinaudojo ir kokiu kitu Jogailaičių portretų, iš tokio paimdamas ir Habsburgų teiktąjį Auksinio Kailio ordeną, kurio šv. Kazimieras neturėjo, bet jį, pvz., buvo gavęs šventojo brolis karalius Zigmantas Senasis, ir kaip tik 1520 metais. Trirankio šv. Kazimiero paveikslo veido bruožai stebina panašumu kitiems Jogailaičių bei Habsburgų giminės atstovų, veidams, žinomiems iš autentiškų portretų.27

Ypatingas klausimas yra Vilniaus šv. Kazimiero paveikslo trirankiškumas, t. y. antrosios dešinės rankos kilmė ir reikšmė. Iš 1678 m. Vilniuje buvusio diplomato B. L. Tanneri'io Vilniaus aprašymo, kuriame šv. Kazimiero trirankis paveikslas minimas, kaip ypatingai garbinamas — "venerabilis icon", žinome, ir pirmą trirankiškumo aiškinimą dviejų meistrų legenda.28 Visi aiškinimai iš esmės sutampa tame, kad antroji dešinė, laikanti leliją, atsirado korektūros tikslu, ir stebuklingai ar netyčia — natūraliai išliko: legendos sutinka su hipoteze, kad korektūra padaryta, siekiant figūrai suteikti daugiau uždarumo siluete prieš uždedant sidabrinę skardą.29 Šitai nuomonei negaliu pritarti. Paveikslas sidabrine skarda buvo apkaltas tik XVII amžiuje, ir jo apkalimas antrosios dešinės rankos neuždengė: abi gi dešinės matomos
(Pav. 3). Nebent reiktų suponuoti, kad buvo du apkalimai: pirmasis su viena dešine, vėlesnis antrasis su dviem. Tik dažo medžiagos cheminis tyrimas, lentos rentgenas, rodąs skardos prikalimo sužalojimus bei dažų sluoksnius, galėtų duoti tikslesnių duomenų.

Vilniaus šv. Kazimiero paveikslo trirankiškumui galima nurodyti paralelių, kurių keletą pažymėjau 1957 ir 1958 m.30 Senojoje šventųjų religinėj tapyboje ir skulptūroje kai kurių kūno dalių pavaizdavimai pakartotinai (trys rankos, šeši pirštai) yra labai retas reiškinys. Betgi kai kuriais atvejais tokia kūno dalių multiplikacija išvirsta, kad ir ribota, tradicija, pvz., Rytų Bažnyčioje trirankė Dievo Motinos ikona "Tricherussa"; kiti atvejai yra sporadiški, vienkartiniai, pvz., šeši pirštai popietinis rankoje garsiame Raffaelio Sikstinos Madonos paveiksle Drezdene (1512). Galiu papildyti: "trirankė-Pieta" — statulos iš XV amžiaus Bavarijoje.31 Vakarų Europos viduramžių dailėje sutinkamas dar kitas panašus reiškinys:  šventųjų atributo multiplikavimas. Ryškus, pvz., šv. Elžbietos (m. 1231 Marburge) karūnos padvigubini-mas ar patrigubinimas, motyvas buvęs net labai paplitęs, bet tik XV amžiuje ir tik Niderlandų bei Vokietijos žemutinio Reino kraštuose. Kaip ir tri-rankiui šv. Kazimiero paveikslui, trijų karūnų motyvui šv. Elzbietos ikonografijoje yra keletas aiškinimų.32 Šv. Kazimiero trirankyje paveiksle papadvigubinama   ne   tik   kūno   dalis   —  ranka, bet sykiu ir šventojo ikonografinis atributas: lelija, kas turi aiškią simbolinę prasmę.

Lelija kaip šventojo atributas panaudotas keliolikai kitų šventųjų, bet tik keli jų buvo kanonizuoti anksčiau už šv. Kazimierą: žinomiausias — šv. Antanas Paduvietis. Čia prisimintinas ir šv. Česlovas, Silezijos patronas. Bet tik dar vienas, kaip ir šv. Kazimieras buvo karalaitis: šv. Emerikas, vengrų karaliaus šv. Stepono sūnus, miręs vos 24 metų amžiaus (1007-1031) ir išlaikęs skaistybę, net būdamas vedęs. Kai kurie šv. Emeriko paveikslai nuostabiai panašūs į šv. Kazimiero, ypač iš tų laikų, kai Vengrijos soste sėdėjo du Gedimi-naičiai: Vladislovas (1490-1516) ir Liudvikas (1516-1526). Šv. Emerikas (vengriškai Imrė) vaizduojamas altorių paveiksluose labai jaunu karalaičiu, kairėj rankoje laiko leliją, dešinėje karališkosios valdžios ženklą — rutulį su kryžium (Pav. 4). Yra paveikslų, kuriuose šv. Emerikas pavaizduotas ne su karūna, bet su kunigaikščio mitra: jų panašumas 1 šv. Kazimierą dar didesnis.33 Po Z. Ferrerio knygos šv. Kazimiero raižiniu pažymėta, kad palaimintasis Kazimieras buvo Vengrijos karaliaus Liudviko dėdė (patruus) (Pav. 1).

Pav. 3. Šv. Kazimieras, trirankis "Venerabilis Icon" iš šv. Kazimiero koplyčios Vilniuje su sidabro skardos danga ir ją nuėmus. (Iš Przezdzieckio 1938).
 
Papėe prie seniausių šv. Kazimiero paveikslų priskyrė dar tą, kuris yra Krosno (dabartinėje pietinėje Lenkijoje) parapinėje bažnyčioje (Pav. 5). Jam buvo aišku, kad šis paveikslas buvo nutapytas ne XVI amžiuje, bet vėliau: jis spėjo šv. Kazimiero kulto apogėjaus metus apie 1637,34 bet naujausi tyrinėjimai šito paveikslo faktinį nutapymą nukelia į XVIII a. pabaigą ar net XIX a. pradžią.35 Taigi čia matome ne vieną iš seniausių šv. Kazimiero paveikslų, bet nežinomo provincijos dailininko padarytą kopiją kopijos kažkokios XVI a. paveikslo parafrazės. Įdomūs jame tik keli ikonografiniai elementai, kurie, juos vis kartojant, išsilaikė iš seniausios formos: abudu herbai kampuose, galvos vaizdavimo būdas (plg. pav. 4 su pav. 1) ir mįslingas įrašas: BEAT[us] CASI-MERVS su skaičiais "1.5.20", lyg imituojant frak-tūrą; tokį įrašą galėjo turėti pirmykštis Ferrerio inicijuotasis "Palaimintojo Kazimiero paveikslas".36 Šventojo dešinės rankos laiminimo gestas jį riša su garsiuoju baroko epochos Daniel Szulco tapytu šv. Kazimiero paveikslu Krokuvoje (apie 1670).37 Galima sakyti, šitas provincinis paveikslas jungia kai kuriuos seniausius šv. Kazimiero ikonografijos požymius su turtingąja XVII-XVIII a. šv. Kazimiero vaizdyba. Tarp šių dviejų epochų guli XVI a. antros pusės pertrauka Lietuvoje ir svetur: metai kilimo reformacijos, kuri buvo priešinga šventųjų garbinimo tradicijoms.

Dokumentacija ir prierašai

1.    Fapėe, Fryderik: O najstarszych vvyzerunkach Svviętego Kazimierza [Apie seniausius šv. Kazimiero paveikslus]. In: Kwartalnik historyczny. T. 19. Lw6w 1905, p. 427-438. 3 pav.

2.    Ivinskis, Zenonas: Šv. Kazimieras 1458-1484. New York 1955. 222 p. Ikonografinė medžiaga (daugumoje gauta iš P. Jurkaus) nenumeruota, sistematiškai neaprašyta. Plg. rec.: Civis Caunensis [P. Rėklaitis]: Besišypsantis šventasis. Kelios ikonografinės pastabos prie prof. dr. Z. Ivinskio šv. Kazimiero monografijos. In: Europos lietuvis (London) 14. 3.1956. Nr. 11 (44), p. 2. Iš šitos recenzijos išaugo mano strp.( [Šventasis] "Kazimieras mene", in Lietuvių enciklopedija. 11 t. South Boston, Mass. 1957, p. 284-285.

3.    Rėklaitis, Povilas: Šv. Kazimiero koplyčia Vilniuje. In: Aidai. Kennebunkport, Maine 1958, Nr. 3, p. 129-139; Nr. 4, p. 162-171 su 26 pav.

4.    Rabikauskas (Paolo) [Paulius], (S.J.): Casimiro (Casimiro di Lituania). In: BS = Bibliotheca Sanctorum. 3. Roma 1963, p. sk. 895-906 su 7 pav. Visas BS leidinys pasirodęs 1961-1970 metų laikotarpyje apima 12 tomų ir rodykles.

Pav. 4. Šv. Emerikas. Karalaitis su lelijomis. Vengru mokykla apie 1510-20. Nacionalinis Muziejus Budapešte. (LAR)

5.    Rabikauskas o.c. BS. 3. 1963, sk. 897-898 (pagal Foto Alinari). Čia reprodukuojama, Tėv. Rabikauskui leidus.

6.    HG = Hagiografia polska. STovvnik biobibliograficzny. Dzielo zbiorowe pod redakcją O. Romualda Gustavą [Gustav] OFM. Poznari. 1. A-K. 1971, 919 p.: 2. L-Z. 1972, 743 p.

7.    Plg.: Matulevvicz, Jerzy, sluga Božy [Matulevičius -Matulaitis, Jurgis, Dievo Tarnas], in HP.2.1972, p. 100 t.t. ir kt.

8.    Rybus, Henryk: Kazimierz Jagielloriczyk (1458-1484), krolewicz, wyznawca, šwięty [Kazimieras Jogailaitis, karalaitis, išpažinėjas, šventasis]. In: HP. 1.1971, p. 738-747. Bibliografiją p. 747-756 pasirašo O. Romuald Gustav OFM.

9.    HP.1.1971, p. 755: Ikonografia (podobizny, opisy) [Ikonografija, reprodukcijos, aprašymai].

10.    Kuenstle, Kari: Ikonographie der christlichen Kunst. Freiburg i. Br. Bd 1-2. 1926-28; Braun, Joseph: Tracht und Attribute der Heiligen. Stuttgart 1943 ir kt.

11.    Lexikon der christlichen Ikonographie. Hrsg. von Engelbert Kirchbaum SJ in Zusammenarbeit mit Guenter Bandmann (ir kt.) Bd. 1-8. Rom, Freiburg, Basei, Wien 1968-1976.

12.    Lexikon der christlichen Ikonographie. Bd. 5-8. 1973-76: Ikonographie der Heiligen.

13.    Kaster, Gabriela (Mūnchen): Kasimir von Polen (vefehrt in Litauen). 4.3. [Kazimieras iš Lenkijos, garbinamas Lietuvoje, kovo 4 d.]. In: Lexikon der christlichen Ikonographie. Bd 7. 1974. sk. 284-185 be pav.

14.    plg. Ivinskis o.c. p. 107: popiežius Urbonas VIII paskelbė šv. Kazimierą Lietuvos globėju (nurod. ižn.: Vat. Arch. Sec. Brev. 832, f. 496). Lietuvos Sinodas šv. Kazimierą Lietuvos globėju pasirinko jau 1602 m. (ten pat).

15.    Bartel, Krystyna: Obraz sw. Kazimierza w kosciele OO. Reformat6w vv Krakovvie. In: Biuletyn Historii Sztuki. R. 30. 1968, No. 1, p. 62-73. Žymus šv. Kazimiero altoriaus paveikslas, sukurtas apie 1670 m. Šv. Kazimiero vadinamų reformatų bažnyčioje Krokuvoje. Tėvais reformatais vadinosi viena Italijos pranciškonų šaka, kuri Lenkijoj plačiau neprigijo. Paveikslo autorius dokumentiškai nepaliudytas. Autorė spėjo krokuviškį tapytoją Daniel Frecher, vėliau M. Karpowicz įrodinėjo, kad juo buvęs Daniel Szulc. Paveikslo yra nemažai sekimų Lenkijoje — tapyboje ir grafikoje, taip pat Lietuvoje, plg. pav. Viduklėje, ksilografiškai šventųjų gyvenimuose.

16.    Rėklaitis o.c. p. 129 su dokumentacija.

17.    Papėe o.c. p. 429.

18.    Nutarimo dokumento nuotrauką iš slaptojo Vatikano archyvo duoda Ivinskis o.c. po p. 128.

19.    Ferreri savo darbą baigė Vilniuje, kaip pats knygos pabaigoje nurodo: "Vilnae IX Decembri a. 1520", plg. Estreicher: Bibliogr. pol. T. 16. Kark6w 1898, p. 201. Dar apie Ferrerį žr.: Burtosewicz, Juljan: Ferreri, Zacharyjasz, in: Encuklopedia Powszechna. T. 8. W-wa 1861, p. 777-778; Dictionaire d'histoire et de gėographie ecclėsiastiąue. Paris T. 16. 1967, sk. 1252-1255 su bibliogr. Ferreri buvo humanistas, rašytojas, poetas. 1519 popiežius pavedė jam Guardialfieros vyskupiją.

20.    Knygelė 28 p., be vietos ir metų nurodymo, bet, Estreicherio nuomone, ji išspausdinta Krokuvoje 1521 m., už ką kalba Hallerio spaustuvėje Krokuvoje vartotos raidės, popiežio vandenženkliai, o popiežiaus Leono X mirusio 1521.XII. 1 d. minėjimas kaip gyvo, leidžia spręsti, kad šv. Kazimiero "Vita" išspausdinta 1521 m. pirmoje pusėje. Plg. Estreicher o.c. T. 16, p. 201; Papėe o.c. p. 430.

21.    Papėe o.c. p. 431.

22.    Ivinskis o.c. p. 97.

23.    Papėe o.c. p. 435; Bartel o.c. p. 69.

24.    Čia fotonuotrauka dar iš laikotarpio prieš I pasaulinį karą pagal Papėe (1905) o.c. straipsnio priede; nuotrauką po I pas. karo, taip pat stovio su pasidabruotos skardos apdanga pateikia Rajnold Przezdiecki: Wilno. Varsovie 1938, p. 93.

25.    Lietuvos tapyba XVI-XIX. Parengė Petras Juodelis. Vilnius 1970, p. 1 (pav.), 97 dabartinė saugykla nurodyta VDM = Vilniaus Dailės Muziejus. Nuotrauka po 2. pas. karo rodo didoką plyšį lentoje. Lenkai formatą nurodydavo 80 x 55 cm.

26.    Papėe o.c. p. 434.

27.    Jogailaičių portretai — ištyrimo reikalaujanti tema. Plg. VVizerunki panujących [Valdančiųjų portretai], in: Zygmunt Gloger: Encyclopedia staropolska ilustrowana. T. 2. W-wa 1958 (2. laida), p. 447 t.t. apie Jogailaičių portretus.

28.    Tanner, Bernhard Leopold F.: Legatio Polono-Lituanica in Moschoviam. Nūrnberg 1689. Citatą apie "Venerabilis Icon" žr. Rėklaitis o.c. p. 169-170 (Pagal J. I. Kra-szetvski: VVilno. T. 2. 1840, p. 142, išn. 8).

29.    Taip Papėe o.c. p. 433; Bartel o.c. p. 68; Ivinskis, o.c. p. 131 mini tik legendą iš XVIII a.

30.    Rėklaitis o.c. p. 169-171.

31.    "Dreihaende - Pieta" trys statulos minimos Žemutinėje Bavarijoje, plg. Kuenstle, K.: Ikonographie der christl. Kunst. Bd 1. Freiburg i. B. 1928, p. 485.

32.    700 Jahre Elisabethkirche in Marburg 1283-1983. Die heilige Elisabeth in der Kunst. Ausstellung im Marburger Universitatsmuseum fūr bildende Kunst, bearb. von Brigitte Rechberg. Marburg 1983, p. 110-113: K6-nigstochter, Fūrstin, Heilige — Bemerkungen zum Drei-Kronen-Attribut der hl. Elisabeth.

33.    Bildarchiv Foto Marburg nuotrauka No 138322 klaidingai įrašė: "Vengrų mokykla 14. ar 15. amž., altoriaus tapyba. Šv. Kazimieras. Budapešto Nacional. Muziejus". Budapešte paaiškinta, kad nuotrauka yra dalis Csiksomlyo altoriaus apie 1510-20 ir vaizduoja šv. Emeriką. Kita to paties rinkinio nuotrauka No 138328 taip pat vengrų mokyklos iš Budapešto Nacionalinio muziejaus vaizduoja šv. Steponą, o jo apačioje "nežinomą šventąjį" su kunigaikščio kepure ir lelijomis vienoje rankoje, greičiausiai taip pat šv. Emerikas, apie 1510-20.

34.    Papėe o.c. p. 436; Ivinskis o.c. po p. 128.

35.    Bartel o.c. p. 70; Katalog zabytkow sztuki w Polsce. Šeria nowa. T. 1., z. 1. W-wa 1977, Fig. 263 ir p. 76.

36.    Papėe o.c. p. 437.

37.    Bartel o.c. p. 70; Karpotvicz, Mariusz: Malarz krola Jana Kazimierza. In: Biuletyn Historii Sztuki. R. 35. W-wa 1973, p. 323-324.

(Bus daugiau)

Pav. 5. Šv. Kazimieras Krosno, pietinė Lenkija, parapinėje. XVIII amžiaus pabaiga panaudojant XVI amžiaus motyvus. (Pagal Papėe).
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai