Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIAI E. WIECHERTO ROMANE MISSA SINE NOMINE PDF Spausdinti El. paštas
Būdingas sutapimas: vos spėjęs 1950 m. išleisti savo paskutinįjį romaną "Missa sine nomine" (Mišios be vardo), iš Rytprūsių kilęs rašytojas Ernst Wiechert tais pačiais metais baigė savo žemiškąją kelionę. Šiame romane jis išreiškė aiškiau ir stipriau, negu ankstesniuose romanuose, savo kaip rašytojo pasaulėžiūrinį credo, paremtą tarp kitko ir lietuviška tematika.1

Lietuvių kaimynas, kaip ir Hermann Sudermann, Angnes Miegel, Johannes Bobrowski Ernst Wiechert gimė 1887 m. gegužės 18 d. girininko šeimoj, netoli Sensburgo, Rutrpūsiuose. Gimnaziją baigęs Karaliaučiuje, studijavo filologiją ir filosofiją. Iki 1932 m. dirbo pedagoginį darbą Karaliaučiuje. Dėl pasipriešinimo naciams 1938 m. kurį laiką kalėjo Buchenwaldo koncentracijos stovykloj. Po praėjusio karo su paskaitomis yra buvęs ir Amerikoj. Mirė Šveicarijoj, prie Ciuricho ežero, 1950 m. rugpjūčio 24 d.2

Jau ir prieš praėjusį karą rašytuose romanuose, kaip "Majore" (1934), "Jeromino vaikai" (1940), kur pasirodo ir lietuviai veikėjai, E. Wiechertas kėlė pasiaukojimo, asmenybės atsivertimo mintį. Ir kituose anksčiau rašytuose romanuose, turinčiuose lietuviškos tematikos, kaip "Dievo tarnas Andriejus Nyland" (1925), "Juergeno Doskocilo tarnaitė" (1932), buvo keliamas paprasto gyvenimo ir gimtosios žemės meilės reikalas. Karai nekyla ten, kur ramiai ariama ir nuotaikingai dainuojama, ir daugiau sielos ramybės ten, kur mažiau moderniosios technikos pabūklų.

Apie gamtai artimo, natūralaus, net primityvaus gyvenimo ilgesį ne kartą užsimenama ir romane "Missa sine nomine". Kaip pats romano pavadinimas rodo, veiksmo eiga atitinka pagrindines mišių dalis — auką ir pakeitimą. Romane pavaizduotas trijų brolių baronų von Liljecrona likimas šio pokario metu. Kai po karo vėl susitiko, jie priminę "jaunų kankinių ar jaunų šventųjų triptiką", ir iš jų veidų buvo galima išskaityti, kad jie yra buvę "ugnies pečiuje" (nacių siautėjimo laikais).3

Vyriausias romano veikėjas yra Amadiejus (Amadeus), jo paties girininko už prasitarimą prieš nacius jiems įduotas ir gavęs atkalėti ketverius metus koncentracijos stovykloje. Be abejo, į jį sudėta ir paties autoriaus gyvenimo, būdo ir pasaulėžiūros bruožų. Vyriausias brolis Erazmas (Erasmus), aukštesnio rango karys, bebėgdamas nuo fronto, buvo pametęs savo žmones, dėl ko vėliau vis jautė sąžinės priekaištą. Vedybos su tariama "turtuole" jam nepavyko, bet likimo smūgius atlaikė tvirtai, kaip aristokratas. Vidurinysis brolis Egidijus (Aegidius) buvo linkęs į ūkį, vedė ir šeiminiame gyvenime buvo laimingesnis. Jis norėjo pasiaukoti už brolį Amadiejų, bet nebuvo priimtas.

Jauniausias brolis Amadiejus liko nevedęs, bet po nuotykingų pergyvenimų jam buvo skirta tapti iš nacizmo į naują gyvenimą atverstos mergaitės, jo įdavėjo Buschano dukters Barboros, vaiko "dvasiniu tėvu". To vaiko ji, pagal Fiurerio pageidavimą, buvo susilaukusi iš nacių smogiko, kurs po karo siautė apylinkėse ir žmonių buvo vadinamas "Tamsiuoju".

Romane "Missa sine nomine" yra apstu mistiškai religinio prado, primenančio viduramžinio Parzivalio misticizmą, Dievo ieškojimą. Gyvenimas, iškentėtas per 12 "grasaus režimo metų ir koncentracijos pragare", tampa aukštesnės prasmės auka. Auka suponuoja asmenybės pasikeitimą iš gamtiškai suprastos buities į aukštesnės sampratos dimensiją. Tad ir vedamoji šio romano mintis savo atbaigimą randa krikščioniškosios etikos principuose: vietoj neapykantos — meilėj, vietoj keršto — atleidime.

Grįžęs iš koncentracijos stovyklos ir prisiglaudęs vadinamoj "Avidėj", pranciškoniško neturto patalpoj, kur rado ir savo brolius, nes paties dvaro rūmai amerikiečių tebebuvo užimti, Amadiejus, linkęs, kaip ir autorius, į svarstymus ir filosofavimą, ima vis intensyviau galvoti apie savo tolimesnį gyvenimą.

Ernst Wiechert (1887 - 1950)
Nuotr. P. Malotos

Vaizdas, kurį Amadiejus matė ne tik prieš karą ir per karą, bet dar ir po karo, buvo gana liūdnas. Bet liūdesys gyvenimo nepataisys. Jis prisimena savo auklės lietuvaitės Gritos dainą "Anoj pusėj Nemuno" apie tris klevelius, kuriuose kukavusios trys gegutės. Bet tai buvusios ne trys gegutės, o trys berneliai, kurie varžęsi dėl vienos mergelės. Pirmasis sakęs, kad ji būsianti jo, antrasis "kaip Dievas duos", o trečiasis, pats jauniausias, didžiai nuliūdęs. Bet žadama pakviesti grojiką, kurs bernelį turės pralinksminti:

Šok, bernyti, kad ir liūdnas,
Nes tau reikia būt linksmam.4


Tos palei Kuršių marias mergaičių dainuojamos dainelės prasmės Amadiejus kaip vaikas, be abejo, negalėjo suprasti, nors joj ir glūdi gili simbolinė prasmė. Bet jau ir tada jis klausęs Gritą, ką reiškiąs tas šokis, o ji liepusi jam tai užmiršti, "kol sužinosi, kad ašaros sūrios, o pabučiavimas saldus. Ir kad būtų geriau, jei būtų atvirkščiai".5

Tik po visų pergyvenimų, kančios aukos ir asmenybės pasikeitimo romano gale Amadiejus pasisako kun. YVittkoppui, kad jau dabar supratęs, ką jam andai dainavo jo auklė Grita. "Aš tai jau seniai žinojau", atsakė šis. Nes jis ieškojo to, kas seniausia ir paprasčiausia: meilės".6

Kai Amadiejus grįžo iš koncentracijos stovyklos ir girininko žmona prašė užtarti jo įdavėją naciams, jos vyrą, jau vien dėl to, kad esąs krikščionis, jis pasisakė esąs "ne krikščionis, bet vilkas" ir dabar laukiąs "svarstyklių išlyginimo", kad būtų nuteisti tie, kurie jį teisė. Tik po ilgų svarstymų anoj pranciškoniško neturto trobelėj Amadiejui ateina šviesa, kad kerštu ir neapvkanta nieko nebus laimėta, neateis anas lietuvaitės žadėtas džiaugsmas po liūdesio. O tam džiaugsmui pasiekti reikia "šventųjų tikėjimo ir kantrybės". Jis ne tik užtaria teisme savo įdavėją, bet atleidžia ir jo dukteriai, užkietėjusiai nacių šalininkei, bandžiusiai su savo draugais jį nužudyti po to, kai Amadiejus su dvaro darbininku Donelaičiu sugavo nacių smogiką "Tamsųjį".

Jau tremtinys Jokūbas priminė Amadiejui, kad jis per daug galvojąs apie mirusiuosius ir kad jo veide veikiau turįs atsišviesti Dievas, o ne mirusieji. O senasai dvaro vežikas Kristupas, visų ištikimiausias tarnas, kurs turi ir lietuviams artimos išminties, primena Amadiejui legendą apie Vaikelį Kristų, kuri virto lemtinga tikrove. Aukštesnioji galia turi lemiamos reikšmės asmenybės pasikeitimui. Blanksta riba tarp pasakos ir tikrovės, kaip ir Novalio kūryboje.

Pasigailėti yra tikrai sunku, kartą pasako Amadiejus savo įdavėjo dukrai Barborai, kuri po šūvių atsisėdo prie jo ne jam padėti ir jį gelbėti, bet žiūrėti, kaip jis mirs! Taip 12 metų režimas mokęs jaunimą neapkęsti. Bet ir šioj barbariškai sugadintoj jaunuolėj galop spragteli pasigailėjimo kibirkštis ir ji nubėga kviesti pagalbos. Tai buvęs Amadiejui lemiamas jo asmenybės pasikeitimo momentas, ir jis padėjo ginklą į šalį, kad paliktų gyvą tą nelaimingą mergaitę ir jos laukiamą kūdikį. Išgijęs Amadiejus turėjo patį sunkiausią uždavinį, kaip dvasiškai sukrėstą mergaitę grąžinti į normalų gyvenimą. Čia tikrai reikėjo "šventųjų kantrybės" ir aukštesnės malonės, nes tos rūšies ligoniai gydomi tik meile ir pasigailėjimu — ne žemiškom priemonėm. Nuteikimas šventąja legenda taip, kad pasaka virstų novališkai išjausta tikrove, švelnūs rankos uždėjimai ant galvos padarė daugiau, nei stipriausi vaistai.

Taip neapykanta nugalima pasigailėjimu, blogio vieton stoja gėris. Pagal E. YViecherto sampratą, blogis yra "įaustas į Dievo kūrybą jo valia, ir tik Dievo ranka jis vėl gali būti iš ten ištrauktas".7 Toj vietoj, kur geležiniais spąstais Donelaitis sugavo "Tamsųjį" (blogio pradą), toj pačioj vietoj gulėjo pašautas Amadiejus (gėrio pradas), nuo kurio pradėjo "švisti visas raistas". Kun YVittkoppas Amadiejui pareiškia: "Jūs "Tamsųjį" į save suėmėte. Jūs esate vienintelis, kurs priėjo prie paskutiniųjų daiktų. Jums reikėjo blogio, kad pasidarytumėt geras".8

Kita proga Amadiejus pasako: "Nėra baimės nei pavojaus tiems, kurie pasigaili".9 Blogis negali ilgiau išsilaikyti jau vien dėl to, kad jame tiek daug klaidų ir baimės. Kas labiausiai Amadiejų gąsdino, tai buvo ne "mirties ar kankynių baimė, bet baimė žmogaus, kad jį, pabėgusį iš stovyklos, taip gražiai priėmė jaunoji ūkininkė, o rytą išdavė jo priešams. Į tokį veidą esą sunkiau pažiūrėti, kaip į mirtį ar kankynes. Bet ir ji išdavusi dėl baimės. Tad ir pasigailėjimui durys praviros.

"O felix culpa!" gieda Bažnyčia apie Adomo kaltę. Per ją atėjo išganymas. Kristupas kartą pasako Erazmui: "Tu niekad nežinojai, kas yra klaida, arba labai retai težinojai. Ir tu nieko nežinojai apie klaidos palaimą".10 Dėl to jis, Kristupas, liūdėjęs, kai Amadiejus grįžęs kaip vilkas, bet blogio vieton padėjęs gėrį, ir iau nebėra nei avių, nei vilkų vargšų tarpe.

Kaip Amadiejaus pasaulėžiūrai įtakos turėjo lietuvaitė Grita, taip dabar tam tikrą vaidmenį romane atlieka dvaro darbininkas Donelaitis ir jo žmona Erdmutė. Jie jau yra iš dabarties, išvietinti žmonės, nuo Baltijos kopų, nuo Kuršių marių. Jie atlieka tam tikrą misiją, jie yra būdingi savo etnine galvosena ir savo širdies polinkiais.

Donelaitis yra vienas iš nedaugelio išlikusių gyvų antpuolio metu, kai nuo jų į girią pabėgo Erazmas. Donelaitis ir Skowronekas yra dvaro darbininkai ("lažininkai"). Jie toliau dirbo Egidijaus ūkyje. Už visą išlikusį lietuvių būrelį kalbėjo Donelaitis, pareiškęs, kad jie norį gyventi nepriklausomai, kaip gyvenę ir savo tėviškėj. Dėl to raiste jie pasirinko porą medinių namukų su molio židiniais. Aplinka Donelaičiui priminė jo tėviškę. Vargo jis nebijojo. Kai Egidijus jam priminė, kad teksią gyventi lyg dykumoj, Donelaitis pareiškia: kurgi jos nėra, o be to tai jam primena, ką turėjo ir anksčiau.

Stipraus vyro būta Donelaičio, nes po nacių "vilko" ("Tamsiojo") sugavimo jis jautęsis lyg būtų pjovęs šieną savo pievoje — toks buvo ramus. Buvo geras šaulys, nes dar vaikystėje iš laidyklės pataikydavęs į skrendančią varną. Po "vilko" sugavimo ėjęs į darbą, pasiėmęs kirvį ir pjūklą, lyg būtų "tvorą tetveręs aplink savo daržą". Už sugavimą jam buvo pažadėtas atlyginimas, bet jo atsisakė.


L. KATINAS        EŽERO PAKRANTĖ (aliejus)

Donelaičio žmona Erdmutė labai, tiesiog nostalgiškai ilgėjosi tėviškės prie Kuršių marių. Galimas daiktas, kad jos ilgėjosi ir Donelaitis, tik jis nemokėjęs to išreikšti, buvęs uždaresnis. Erdmutei jį palikus ir išsileidus į toli pasilikusią tėviškę, jis pareiškia gan primityvią nuomonę, kad paskui moteris jo tėviškėj nebėgama, bent po vedybų. Šis paprotys, gal kada ir buvo madoj, kokiose patriarchato gadynėse, dabar kvestionuojamas.11 Amadiejus turėjęs ją surišti, neišleisti, kaip kartą buvo surišta Barbora, kad negelbėtų "Tamsiojo". Amadiejus atsako, kad rankas, kojas galima surišti, bet "ne daugiau. Ne širdį".12

Tačiau romano autorius Donelaičiui priskiria tam tikrą įžvalgumo dorybę, sakydamas, kad jo akys iš visų kitų galėjusios toliausiai pažvelgti į erdvę ir laiką. Jis įžiūrėjęs gyvenimo amžinumą. Ta jo nuotaika baigiamas ir pats romanas: "Atrodė, kad jis kažką matė už didžiojo dangaus gaisro, kad jis už moters (savo žmonos Erdmutės) su ryšulėliu rankoje ir už tolimų tėviškės upių regėjo kažką, kas jam atsiskleidė vakaras po vakaro: ir gal tai buvo gyvenimo amžinumas".13 Tą pamatęs ir pats Amadiejus, nors to ir nepasakęs, bet jo širdis plakusi taip ramiai ir tikrai, lyg tai taip būtų pavadinęs. Tuo būdu ir Donelaitis padėjo Amadiejui kurtis savo pasaulėžiūrinę nuotaiką.

Donelaičio žmona Erdmutė, gražaus veidelio geltonkasė, svetimoj aplinkoj ilgėjosi tėviškės, kur "naktimis ugningos švyturių rankos švaistėsi per tamsą ir kur žmonių nuotaika laisvesnė ir audringesnė, negu krašto vidaus saugumoj". Pridėjusi ranką prie akių, ji vis, rodos, horizonte sekdavo, ar nepamatys laivo, kurs atneštų jai didžią žinią — grįžimą į tėviškę. Blogis, jos krašto okupacija, jai nepastojo kelio į gėrį — į tėviškės meilę. Ir čia romano autorius paaiškina savo gėrio ir blogio filosofiją: Didžiosios Apvaizdos rankose ir gerieji, ir blogieji, ir blogis tik gėrio pakopa.

Erdmutė buvo pakankamai drąsi pavojaus metu: kai "Tamsusis" ją buvo beužpuoląs, jai raiste bobausius berenkant, ji su kišeniniu peiliuku spėjo nuo užpuoliko apsisaugoti. Ji ir pakankamai ištikima savo vyrui, kai amerikiečių kariai lankosi raisto pirkelėse, nors Donelaičiui tie apsilankymai ir nepatinka. Ji buvo taip perimta tėviškės ilgesio, kad saulėleidžiais ilgai pražiūrėdavo į tolumas, ir iš darbo grįžęs Donelaitis ją rasdavo lyg kitame pasauly paskendusią. Jis jai buvęs geras, bet šaltas, prie jo ji negalinti "rankų sušilti". Atrodo, kad Erdmutė, lyg Ibseno Nora, jautė išsilaisvinimo, emancipacijos reikalą. Tai matyti iš šių jos žodžių Amadiejui: "Vyrai kartais įkinko mus kaip į plūgą, lyg senais laikais. Bet jie nežino apie mūsų nuolankumą ir mūsų išdidumą".14

Ta pačia proga ji pasisakė, kad gal ir pasiliktų ir gal nebejaustų tėviškės ilgesio, jei turėtų vaiką, bet ji žinanti, kad jo neturės. Donelaitis čia kaltę meta "rūko moterims" (laumėms): ji per ilgai stovėdavusi prie raisto, o tos negerosios jai pavydėjusios vaiko. Jis, atrodo, nė nežinojo, kad ji ten stovėjo ilgėdamosi tėviškės.

Jai taipgi aišku, kad dabar jos tėviškėj ne pasaka, ne rojus, bet ji norinti pasėdėti ant Nemuno kranto, kur lakštingalos gieda, pamatyti elnį raiste, pamatyti jūros švyturį, margus kryžius kapuose, pakvėpuoti pievų oru, kai šienaujama, pasėdėti ant slenkčio ir vakaro prieblandoj padainuoti. Ir kai Amadiejus įspėja, kad ji to viso neberas, kad ją dargi pakeliui nužudys, ji tuo nenori tikėti. Ji būsianti laiminga, jei nors valandą galės ten pabūti, nors kol "smėlis iš jos rankos spės išbirti".

Erdmutė, atrodo, jau žino apie Amadiejaus pasikeitimą, apie jo naują pasaulėžiūrą. Kai jis jai primena, kad galįs ją nuo to žygio sulaikyti, ją surišti, ji atsako, kad tas, kurs pats buvo surištas, kitų neberiš, nes smurtą pakeitė laisvė, neapykantą — meilė, kerštą — pasigailėjimas.

Pagaliau ir pats Donelaitis buvo užkrėstas Erdmutės tėviškės ilgesio, ne kartą prietemoj stovėdamas prie raisto ir žvelgdamas į tolumas, į kurias išėjo jo žmona su ryšulėliu rankoje, ar gal jau ilsisi po smėliu. Nors jis ir liūdėjęs, bet kartu ir supratęs, kad, žmonai išėjus, gyvenimas toliau eina, kad "likimo deivė Laima sekė jo rūpestį ir jo žmonos pėdsakus". Ir kad iš to laikinumo pradėjo švisti kažkas naujo, amžino.

Kaip kadaise lietuvaitė Grita mokė jaunąjį Amadiejų suprasti, kad po liūdesio ateis džiaugsmas, taip dabar, po daugelio metų, jau į senatvę jo dvaro darbininkas Donelaitis ir jo žmona Erdmutė sustiprino jo pasaulėžiūrą, kad gyvenimas nėra tik laiko reiškinys, bet turi ir gilią amžinumo prasmę.

Lietuvaitės auklės įdiegta pasaulėžiūra vyriausiam romano "Missa sine nomine" veikėjui persunkė visą šį veikalą. Dėl to Amadiejus taip labai brangino lietuvių dainas, kurias Grita vakarais niūniuodavo, kai po pečium kvepėdavo kepami obuoliai ir per jos senas, grublėtas rankas slysdavo ratelio gija".15 Dėl to ir savo atsiminimus rašydamas, jis prisiminė tas "praeities rankas", kurios laiku pakilo, kad sulaikytų "nusileidžiančias rankas". O dainų melodijos taip pat buvo įsigavusios į jo atmintį, kad, vėl bandydamas savo smuiką, jis nieko kito geresnio negalėjo surasti kaip lietuviškos, jo auklės padainuotos dainos melodiją. Ir jis tiki, kad ateis laikai, kai žmonės šalia "bestsellerių" vėl pasiilgs prasmingos giesmės, dainos, jų melodijos. "Ir senų įstatymų. Ne to, kurs liepia silpnuosius išrauti, bet to, kurs liepia ranką silpniesiems ištiesti".16 Nes dabar atėję laikai, kai žmonės tiki į spygliuotas vielas. Praėjusios katastrofos nesulaikė nei patrankos, nei lėktuvai, o ryt jau gresia nauja katastrofa, kurią tegalėtų sulaikyti tik širdžių pergalė. Nepaisant suskaldytų atomų ir raketų šūvių į mėnulį, žmoniją kamuoja "milžiniška baimė dėl baisios vienumos", kai užmiršta "senoji močiutė ir mielasai Dievas". Tos močiutės simbolis kaip tik ir buvo ana lietuviškoji auklė. Su lietuviška daina, prie ratelio.

Romane "Missa sine nomine" galėtume rasti ir daugiau lietuviškų įvaizdžių, užuominų, palyginimų. Pats Amadiejus savo pokalby su broliais ne kartą prisimena Laimą, o trijų klevelių dainos motyvas eina per visą romaną. Atidesnis skaitytojas gal įžiūrės ir čiurlioniško paveikslo motyvą, kai sužeistas Amadiejus gulėjo po dangaus skliautu, po kuriuo supos plėšrus paukštis ir kai nebuvo aišku, ar jis išliks gyvas, ar pasimetusi mergelė ir toliau tik žiūrės, kaip jis miršta, o nekvies pagalbos.

"Mondėnė" Daisy, per klaidą ištekėjusi už Erazmo, sužino, kad tie trys broliai yra "senamadžiai", nes jie kilę dar iš "praėjusių laikų". "Čia buvo senas, nuaidėjęs pasaulis iš rytinių Reicho sričių, ir jai tai buvo taip svetima, lyg knyga kita kalba".17 Iš tų sričių kaimynystės buvo kilusi senoji Grita ir jaunieji Donelaitis su Erdmute. Nepaisant "senamadiškumo", jie visi įnešė kažką naujo, kilnesnio ir šviesesnio į katastrofos ištiktų laikų dienas. Per juos kalbėjo ir pats autorius, taip palikdamas savo paskutinę kūrybinę valią, savo dvasinį bei pasaulėžiūrinį testamentą.

Išnašos
1.    1951 m. buvo išleistas dar 1932 m. parašytas E. Wiecherto romanas "Der Exote", kur humoristiškai pavaizduotas vieno Rytprūsių miestelio gyvenimas.

2.    J. Nadleris, buvęs Karaliaučiaus universiteto profesorius tuo metu, kai ten gyveno ir E. Wiechertas, savo "Vokiečių literatūros istorijoj" (YVien, 1951) teigia, kad Wiecherto protėviai giminiavęsi su mozūrais ir lietuviais. Pats Wiechertas savo atsiminimų knygoj "Waelder und Menschen" (1936) prisimena savo tetą Veroniką, kuri savo pasakomis ir dainomis turėjo jam tiek daug įtakos, kad beprimena romano "Missa sine nomine" lietuvaitę Gritą, kuri buvo Amadiejaus auklė.

3.    Ernst VViechert, "Missa sine nomine" (Saemtliche Werke. Wien, 1937, Bd. 6), p. 34. (Toliau cituojama: VViechart, Missa).

4.    T. p., p. 18.

5.    T. p., p. 19. Nei G. von VVilpert "Lexikon der Welt-literatur", Bd. 2, Stuttgart, 1980, nei serijinis leidinys "Romanfuehrer", perduodami romano "Missa sine nomine" turinį, lietuvių nepamini.

6.    VViechert, Missa, p. 430.

7.    T. p., p. 122.

8.    T. p., p. 248. Plg. A. Jakšto "Pikto problema" (Kaunas, 1935).

9.    Wiechert, Missa, p. 355.

10.    T. p., p. 417.

11.    Plg. A. C. Matulis, "Lithuanian culture in modern German literature", Purdue University, 1966, p. 64: "One can accept these words as being spoken by a primitive Lithuanian, living in the first centuries of our civilization, but one can hardly comprehend this type of reasoning exhibited by a twentieth century Lithuanian man".

12.    Wiechert, Missa, p. 277.

13.    T. p., p. 440.

14.    T. p., p. 272.

15.    T. p., p. 18.

16.    T. p., p. 153.

17.    T. p., p. 287.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai