Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MILOŠAS APIE LIETUVĄ IR LENKIJĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Žemkalnis   
Viena didžiųjų Amerikos leidyklų Harcourt - Brace - Jovanovich 1987 m. išleido knygą, ant kurios aplanko matome iš atminties atstatytą ir poeto ranka nupieštą Sateinių dvaro planą — upę, kelią į Surviliškius, dvaro pastatus, Sateinių miestelį. Knygos pavadinimas — "Pasikalbėjimai su Česlovu Milošu" (Conversations with Czeslaw Milosz).

Su Nobelio literatūrinės premijos laureatu kalbasi New Yorke gyvenanti žurnalistė ir vertėja Ewa Czar-necka ir lenkų literatūrologas Aleksandras Fiutas. Atsakydamas į jų klausimus, Milošas keliauja po savo gyvenimą ir kūrinius. Jis pasakoja apie savo svarbiųjų knygų genezę, dėsto savo pažiūras į estetiką, religiją, filosofiją ir politiką. Poeto gyvenimas ir kūryba šioje knygoje tampa organiška visuma.

Nobelio premijos iškilmių metu Milošas savo kalboje pareiškė: "Čia aš galvoju apie Lietuvą, mito ir poezijos šalį". Prisimindams tai, Fiutas jo klausia: "O kas jums buvo Lietuva dar vaikystėje?" Pasak Milošo, Lietuvos vaizdą jo sąmonėje suformavo literatūra. Pirmą sykį perskaitęs Mickevičiaus "Poną Tadą", jis nepažino Lietuvos gamtos. "Kokį gamtovaizdį Mickevičius aprašo?" — tada savęs klausė Milošas: "Jis netoks kaip mūsų... Tikra gyvūnija, tikra augmenija, miškai tėra mano apylinkėje prie Nevėžio upės... Aš buvau nepaprastas parapijinis patriotas", prisimena poetas.

Nors Milošų šeima kalbėjo lenkiškai, jis prisimena, jog jie buvo labai patriotiški lietuviai. "Jų patriotizmas", anot jo, "primena škotus Didžiojoje Britanijoje, kurie kalba anglų kalba, bet kurie pabrėžia: 'mes ne anglai, mes škotai' ". Tačiau Milošo šeima nežinojo apie lietuvių tautinį sąjūdį. Poeto motina atrodė tikra lietuvė, bet ji buvo aistringa "Krokuvos patriotė".

"Kurios jūsų šeimos tradicijos siejasi su lenkų istorija, ir kurios — su Lietuvos ?" — klausia Fiut'as. M ilošas jam primena, jog Lietuva, kaip atskira valstybė, tada tik kūrėsi. Princeto-no universitete, Amerikoje, jis atrado savo dėdės Oskaro Liubičiaus Milašiaus korespondenciją,  kuri rodo, kaip jis tapo lietuviu. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis dar priklausė Lenkų menininkų sąjungai Paryžiuje, bet 1918 metais, Versalio konferencijos eigoje, staiga sužinojo, kad lenkai pasisakė prieš Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Tai jį užrūstino ir jis pareiškė: "Tokiu atveju, aš lietuvis". Jis nieko nežinojo apie lietuvių tautinį sąjūdį ir apie jį tepatyrė vėliau, jau pasiskelbęs lietuviu.

Milošas išsamiai pasakoja apie Sa-teinius, Kėdainių apskritį, Vinių, aiškina, kaip lietuvybė išnyko Vilniaus krašte. Dešimtmečių, šimtmečių būvyje lietuvių kaimai sugudėjo, o vėliau sulenkėjo. "Todėl", kalba jis, "Vilnių supa lenkiškai kalbantys kaimai". Aiškindamas sudėtingus etninius konfliktus Lietuvoje ir ypač Vilniaus krašte, Milošas pareiškia:
"Reikia grįžti prie lietuvių tautinės sąmonės pradmenų. Ji susiformavo 19-tame šimtmetyje ir išplito 20-jame. Lietuvą, kaip nepriklausomą valstybę, pagimdė labai karštas patriotizmas. Nacionalizmo klausimą Lietuvoje supranta nedaugelis žmonių. Jis rėmėsi išimtinai valstiečiais, nes lietuvių bajorijos beveik neliko — ji buvo sulenkinta. Tik nedaugelis bajorų bekalbėjo lietuviškai pačioje šiaurėje, prie Latvijos sienos. Kurį laiką valstiečių kilmės kunigai buvo vienintelė inteligentija. Rusams valdant, valstiečių vaikai stodavo į seminariją ir tapdavo patriotais. Tai buvo pirmoji lietuvių inteligentijos banga. .. Iš katalikų kunigijos išaugo daug lietuvių poetų, kuriuos lenkai vadino "fanatiškais" ir jiems jautė priešiškumą.

Milošas priduria, jog jis negali savęs vadinti lenkiškai kalbančiu lietuviu, nes "tokie gyvūnai jau išnyko. Aš pabrėžiu ypatingus mano tautinio dvišakumo bruožus, bet jaunajai kartai Lenkijoje tai jau neturi prasmės. Jie net nežino, kad toksai dvišakumas iš viso egzistuoja; jų vadovėliai nieko nesako apie lenkų kultūrą ir gyvenimą Lietuvoje".

Paskutinis Milošo knygos "Nelaisvas protas"skyrelis pašvęstas Pabaltijo tautų likimui. Ar tai buvo autoriaus pirmykštė intencija? Milošas prisimena, kad pradžioje jis dvejojo, ar tą skyrelį iš viso spausdinti, nes jo knyga buvo apie Lenkiją. "Aš galų gale nusprendžiau tą skyrelį įdėti dėl sentimentalių priežasčių", paaiškina jis. "Aš jaučiau pareigą jį įtraukti, nes lietuvių ir Pabaltijo likimas mane labai liūdina ir aš juos giliai atjaučiu. Kas bebūtų, aš ten esu gimęs, tai mano gimtinė".

Vienoje savo knygų Milošas rašė, jog kadaise Paryžius buvo pasaulio sostinė — vienas centrų, iš kurių spinduliuoja kultūra. Kodėl šiandien Paryžius ir Prancūzija prarado tą poziciją?

Pasak poeto, Paryžius tol galėjo būti pasaulio sostinė, kol jame buvo spausdinamos knygos ir iš Prancūzijos išplaukiančios idėjos sugebėjo pasiekti visą Europą iki Uralo. Europos padalinimas į dvi dalis buvo mirties nuosprendis Paryžiui. Be to, Paryžiaus likimas buvo savaip susijęs su vidurio Europa — kai kuriais atžvilgiais Paryžius prinokdavo Prahoje, Varšuvoje, Budapešte ir net Belgrade. Dabartinė padėtis kenksminga ne tiktai mūsų šalims, bet ir Paryžiui. Vidurio Europa visada jautė Vakarų trauką, o Paryžius simbolizavo Vakarus. Dabar Vidurio Europa įstumta į Rusijos orbitą, bet Maskva jos nevilioja — ji neturi nieko, ko geidžia Vidurio Europa, kuri žvelgia į Vakarus ir ten neranda centro, vienos ypatingos sostinės.

O New Yorkas? Ar jis taps tokia sostine? Milošas tuo abejoja. Amerika labai decentralizuota šalis ir New Yorkas yra ypatingas konglomeratas. Paryžius buvo Prancūzija, bet New Yorkas nėra Amerikos distiliatas. Šiandien politika kertasi su kultūra: Rytų Europos valdovams New Yorkas yra priešo miestas, bet nors "mūsų Europos dalis" buvo įmesta į kitą katilą, savo madų — muzikos, filmo, dailės —jaunimas ieško New Yorke.

Savo labiausiai pagarsėjusioje knygoje, "Nelaisvas protas", Milošas aprašė naujojo tikėjimo, marksizmo leninizmo, magnetiškumą. Po karo daugelis vidurio - rytų Europos intelektualų priėmė tą santvarką, nors ja ir netikėdami, nes jie bijojo likti izoliuotais, miglotai filosofavo apie "istorinę būtinybę", norėjo garbės ir pasisekimo.

Sis klausimas, sako Milošas, šiandien manęs nebedomina. ir Lenkijoje jis jau nebe aktualus. Tuo atžvilgiu Lenkijoje dalykai daug mažiau sudėtingi, nes ten niekas nebetiki marksistine filosofija. Tačiau kitose pasaulio šalyse marksizmas nepaprastai aktualus daugeliui žmonių, kurie tik dabar išmoksta skaityti ir rašyti.

Milošas primena, kad Lenkija pergyveno dvigubą okupaciją. Antrąjį pasaulinį karą įžiebė Molotovo - Rib-bentropo paktas; pagal vieną to pakto klauzulę Hitleris su Stalinu pasidalijo Lenkijos valstybę. Rytų Lenkijos okupacija privedė prie masinių išvežimų į tarybinės Azijos gilumą ir nepaprastų kančių. Savo žiaurumu tarybinė santvarka nedaug kuo atsiliko nuo vokiškosios. Tie, kurie stebisi lenkų priešiškumu Sovietų Sąjungai, turėtų prisiminti, kad kas antra šeima Lenkijoje atidavė savo duoklę sovietiniams konclageriams ir kalėjimams.

Kaip Milošas jautėsi, Sovietų Sąjungai užėmus Lenkiją? "Kaip milijonai mano kartos europiečių, aš neturėjau pasirinkimo" — atsako jis. "Santvarka mūsų šalyje pasikeitė be mūsų pritarimo. Lenkijos pavergimas ir 1945 metais prasidėjusi okupacija buvo bjaurūs dalykai. Labai sunku susitaikyti su tuo, kad tavo šalis netenka suverenumo. 1945-ais metais į mūsų Europos dalį įvesta santvarka buvo panaši į tai, ką Rusija patyrė totorių jungo metu — princai galėjo valdyti savo valstybėles tiktai su chano palaiminimu. Todėl tie princai stengėsi pralenkti vienas kitą savo nuolankumu chanui, kaip įmanydami skundė vienas kitą, ir uoliausią skundiką chanas paskirdavo valdovu".

Česlovas Milošas pabrėžia, kad, atmesdamas svetimą okupaciją, jis taip pat buvo labai kritiškai nusiteikęs prieškarinės Lenkijos atžvilgiu. Jo žodžiais, tai buvo į griežtai skirtingas klases padalinta visuomenė, kurioje dauguma žmonių neturėjo jokios galimybės pagerinti savo gyvenimo. Tačiau, sako jis, tai nereiškia, kad komunizmas ir kapitalizmas yra lygiagrečios sistemos. Komunistinė santvarka yra paprasčiausiai parazitiška. Ji negalėtų egzistuoti, jei žmonės nenesugebėtų verstis privačiu ūkiu jos pakraščiuose.

Kodėl Milošas penkerius metus po karo išbuvo Lenkijos diplomatinėje tarnyboje ir tik 1950-ais nusprendė pasilikti užsienyje? Tai nulėmė daugelis priežasčių, atsako poetas. Keletą metų po karo Lenkija turėjo vadinamą koalicinę vyriausybę. Taip pat, kaip lenkų poetas, aš nenorėjau gyventi užsienyje; nežinojau, ką aš ten darysiu, aiškina poetas. Mano tolesnė karjera — Nobelio premija už kūrinius lenkų kalba, kuriuos švedų akademija težinojo tiktai iš vertimų — yra kaip stebuklas.

Milošas prisimena vieną epizodą, padėjusį jam apsispręsti. 1949 metais sugrįžęs į Varšuvą iš diplomatinių pareigų Amerikoje, jis priklausė pačioms komunistinėms Lenkijos viršūnėms. To elito nariai buvo gražiai apsirėdę, turėjo gerus butus. Grįždamas iš tos šaunios grietinėlės baliuko apie 4 vai. ryto, Milošas pamatė pravažiuojančias mašinas su ką tik suimtais kaliniais. Juos saugojusieji kareiviai buvo kailiniuoti, o kaliniai, pasistatę savo plonų švarkelių apykakles, buvo pastyrę nuo šalčio. Tada supratau, kam aš tarnavau, — prisimena poetas. Jo tolesnį gyvenimą apsprendė moralinis pasipiktinimas.
J. Žemkalnis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai