Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IEŠKANT GYVENIMO DRAUGO, DRAUGĖS . . . PDF Spausdinti El. paštas
Ilgą laiką išeivių lietuvių prozoj vyravo kone išimtinai traumatiniai tėvynės praradimo pergyvenimai. Ilgainiui tą nepriklausomybės laikų gerbūvio, bolševikmečio, bėgimo į Vokietiją tematiką ėmė nustelbti romanai bei novelės, kuriuose buvo aprašomi naujakurystės svečiose šalelėse pergyvenimai. Vienok pagrindiniais veikėjais nemažiau likdavo savi tautiečiai. Retas kas pamėgindavo išvesti scenon kitataučius. Išimtimis būtų Belgijoj gyvenantis E. Cinzas. Gal dar A. Landsbergis. Buvo tačiau natūralu tikėtis, jog, pagausėjus mūsų spaudoj turistinių kelionių aprašymams, kas nors pasinaudos tokiais įspūdžiais, kad suteiktų savo prozos kūriniui egzotiškesnį foną. Taip ir atsitiko. Neseniai pasirodęs Petro Melniko romanas "Pakirsta šaka" ženklina tokį posūkį.

Tos gyvos (bent pradžioj) apysakos veiksmas vyksta Italijoj — melodramatinių operų gimtinėj. Jos spalvinguose miestuose — Florencijoj ir Romoj. Jos veikėjų sąstatas toks, kad tautybės pasidalina lygiomis: trys italai prieš tris lietuvius. Atseit, turime dviejų pasaulėjautų sandūrą.Ar gal teisingiau — pagrindinio pasakotojo, lietuvio pasimetimą chaotiškame, impulsyviame pietiečių pasaulyje. Rėksnių, karštakošių, mušeikų vaizdas pasitinka skaitytoją nuo pat pirmų knygos puslapių. Tą įspūdį padidina dar ir tai, kad pasakotojas nepašykšti skaitytojui savo komentarų apie neramią, logikos nepaisančią, autoritetų negerbiančią italo prigimtį; italo, kuris padūkauja su Savonarola ar Mussoliniu jų cirkiniuose išsidirbinėjimuose, kartu degindamas knygas, paveikslus arba dalyvaudamas karinėse avantiūrose, o po to juos sudegina ar pakaria už kojų; italo, kuriame jis nebeįžiūri senojo romėno palikuonio: "Kieta lotynų kalba sušvelnėjo ir sumoteriškėjo, netikdama kasdienei realybei. Ji jau negimdė sieloje senojo romėnų griežtumo. Ir Serenos išlepinta kalba, jos neapsisprendžiantis charakteris ir lepus, neaiškus elgesys išmušdavo mane iš vėžių", skundžiasi pasakotojas vėliau. Visa knyga mirgėte mirga tokiom sentencijom, apmąstymais ir, jei daugumoj tos pastabos skamba gerokai nusišėrusiom klišėm, "Pakirsta šaka" yra vienas retų lietuviškų veikalų, kuriame taip atvirai atskleidžiamas išeiviškosios savimonės konfliktas su rafinuota Viduržemio jūros pasaulio civilizacija.

"Pakirstos šakos" turinys nėra iš sudėtingųjų. Faktinai tai pamargintas prifantazuotais dalykais vienos išvykos aprašymas. Reportažėlio "apatinukai" išlenda iš knygos daugelyje vietų — visokiuose ištęstumuose, kur aiškiai jaučiama piknikinė atostogautojo nuotaika, ypač kelionės iš Florencijos į Romą atpasakojime.

Senbernis lietuvis gydytojas iš Chicagos (tarp kitko pasipildąs pajamas kysėliais) važinėja po Italiją drauge su savo seserim, taipgi neištekėjusia. Jinai yra "beprotiškai įsimylėjusi" vieną tarybinį lietuvį, turintį pribūti Dekamerono gimtinėn Florencijon su ekskursija ir primoko savo broliuką, kad tas padėtų tam Daugailiui pasislėpti. Nelaimingai tačiau susidėjus aplinkybėms, mūsų atostogautojas - konspiratorius Algis sutinka savo jaunystės meilę Sereną, nūn ištekėjusią už tokio nesimpatiško sporto korespondento. "Bet moterys kartais pabunda — kiekviena būtybė nori būti nepriklausoma, nors ir trumpam laikui", aiškina autorius. Neišvengia tokio pabudimo ir Serena, ir per tą moterį viskas susimala. Išvydęs į kokių nesusitupėjusių vaduotojų globą jis patekęs, Daugailis grįžta savo tarybinėn govėdon. Nepermaldaujamas likimas panori, kad tiek broliukas, tiek sesutė ir toliau gyventų viengungišku gyvenimu, sulindę į kupras savo kiautuose. (Žodžius "kiautas", "kevalas", tarp kitko, autorius atrodo ypatingai pamėgęs ir naudoja dažnokai). Nuo likimo nepabėgsi, bet pagrindiniam veikėjui vis šiokia tokia paguoda: "Teks nutildyti riksmą viduje, bet apie ją nenustosiu galvojęs ir likti viengungiu jau nebijosiu".

Būtina pažymėti tuoj pat, jog laikyti Sereną visų nelaimių priežastimi įtaigauja skaitytoją pats autorius, o ne aprašomieji įvykiai. Romanas rašytas pirmuoju asmeniu, ir kadangi jo pasakotojas didžiai narcizinės prigimties padaras, mėgstąs kalbėti apie save (puslapiai: 12, 16, 23, 27, 32, 52, 56, 100, 139, 151, 161), ne vien, kad jame apstu jo postringavimų, bet pasižymi dar ir tuo, kad tas pasakotojas - guru negailestingai aptaria savo personažus. Tuo būdu jo turinys nusmailėja   į   išsipasakojimą   savo sapnų, nuojautų, nesėkmių, priekaištų kitiems, rūstavimų ant praeities, kuri, kaip dera išeiviui, jokiu būdu neužmirštama ir bent po kelis kartus kartojama. (Apie tai, kokia "klastinga" buvus Serenos motina, užsimenama bene trijose vietose). Žodžiu, visur turime pasakotojo, ir jo vieno, įvykių versiją. Veiksmo foną — Italiją, jos žmones, jos peizažą regime jo akimis. Gal vertėtų pridurti — kataraktos užtemdytomis akimis, nes toji Italija apgailėtinai banali, tarsi sudrėbta iš "papier machė". Nors Melniko pasakotojas sakosi gyvenęs tame krašte, skaitytojui netgi ten nesilankiusiam, vien skaičiusiam Luigi Barsanti "The Italians", sunku tuo patikėti. Visi Melniko samprotavimai apie italų būdą, temperamentą, "mama mia" padėtį šeimoj, pasaulėjautą, kažkur girdėti, tarsi išgraibstyti iš bulvarinės spaudos. Užtat jo personažai vien vaikščiojančios schemos. Nemažiau blankūs ir gamtos bei miestų peizažai, visai neperteikią atmosferos, nuotaikos. Ir tai skaitytojui dar mažiau suprantama, nes sumanesnis žurnalistas būtų tokiu atveju bent pasinaudojęs turistinėmis brošiūromis, Time-Life albumėliais.

P. Melniko knyga yra savotišku unikumu. Savo sukirpimu ji prašosi palyginama su nuvytusiu kūnu, įsmauktu į bikini kostiumą. Viršutinę jos dalį sudaro pradžioj vystoma "suspensestory". Apatiniąją — šeimos trikampio istorija. Bet abiem atvejais susiduriam su stebėtino elementarumo ir primityvumo audiniu. Žinia, lengva būtų pavadinti "Pakirstą šaką" lengvo pasiskaitymo knyga. Bet net ir tai vadinamai pop literatūrai galioja tam tikri struktūriniai principai, sudaigstymo dėsniai. P. Melniko primityvumas toks kraštutinis, kad tolygaus pavyzdžio tektų dairytis H. Lukoševičiaus "Likimo žaisme", A. Tūlio kai kuriose novelėse, galbūt dar R. Spalio "Rezistencijoj". Apmaudžiausia yra tai, kad protarpiais autorius priartėja prie tokios ribos, kad, regis, dar žingsnelis ir jis būtų galėjęs sukurti visiškai patrauklią "pop literature" parodiją. Deja, to Rubikono Melnikas neperžengia. Gal net nejaučia jo sruvenant po kojomis.

Kaip bebūtų pirmuose 130 puslapiuose jaučiama P. Melniko pastanga ekspluatuoti ekskursanto įspūdžius, įpinant fabulą. Toj užuomazgoje kalbama apie Daugailio ketinimą pabėgti, ir tuo pačiu sukuriama tam tikra įtampa. Susiduriame su vadinamąja "suspense-story". Perilga būtų nagrinėti, kokie yra to žanro principai, bet kiekvienam mūsų, mačiusiam šimtus filmų, vaidinimų, TV programų, puikiai žinoma, kad persekiojamo, gaudomo žmogaus tema — ar tai būtų bėglys iš kalėjimo, ar šnipas, ar desantininkas — itin dėkinga medžiaga dramatiškoms situacijoms. Šiaip, vargu ar yra kokia patentuota formulė, nebent amerikiečio širdžiai miela brutalumo ir sekso formulė. Tačiau vis tik norėtųsi pastebėti, kad tokio žanro raštijoj, pagrindiniai veikėjai neišvengiamai apdovanojami ypatybėmis, išskiriančiomis juos iš eilinių piliečių tarpo: greita orientacija, išradingumu pavojingose situacijose, intuicija, kartais fizine jėga. Antru požymiu būtų tai, kad paprastai tokie apsakymai rašomi trečiuoju asmeniu, visažinančio rašytojo tonu, kad dažnai kaitaliojama veiksmo vieta, kad pravedami keliuose planuose vykstantys įvykiai, kad nesibaiminama prasimanyti ekscentriškų personažų. Taip pat nebijoma įvairiausių kūlversčių, kaip, pavyzdžiui, atidengimo kažkur gale, kad pradžioj skaitytojui pasimatęs oriu visuomenės šulu, personažas iš tikrųjų yra psichopatas, pamišęs mokslininkas, ar pan.

Nors, kaip sakėm, "Pakirsta šaka" iki vidurio pusėtinai intriguojanti (aptinkam net "būtiną" muštynių sceną ir trumpą "skin flick"), Melnikas nepaiso šio žanro taisyklių. Jo pagrindinis veikėjas bematant pameta galvą, išvydęs pirmus detektyvus ir iš viso Daugailio pabėgimo ir globos planas pramatytas pasiutusiai mėgėjiškai. Jis (Algis) net širsta, kad jam tenka maltis per karščius viešbutyje, kol tas pabėgėlis atvažiuos tramvajum. Tai suokalbininkas prieš savo valią.

Antra, Melnikui net nedingteli galvon, kad būtų ne pro šalį papasakoti skaitytojui, kas per tą laiką dedasi Daugailio širdy, atsidūrus nepažįstamame pasaulyje. Visa, ką sužinom, yra tai, kad jis nakvojęs parkuose ir geležinkelio stotyje. Tai to "homo sovieticus" portretas pažymėtinai blankus. Autorius pasako, kad tai "rimtas ir drąsus žmogus", bet niekur iš jo veiksmų nepajustum, kad jis tokiu yra. Ne ką gyvesni ir kiti personažai. Nelyginant koks sovietinis kadrų skyriaus pareigūnas, Melnikas, juos aptaria savo "charakteristikomis". Dana — tai "karštuolė, veiksmo mergina, idealiste, pasižyminti vakarietiška drąsa, ryžtu ir įpratimu valdyti". Pasakotojas nuolatos lygina save su ja, bet niekur skaitytojas neįsitikina, kad ji tikrai toks dorybės bokštas. Pagaliau Melniko vaizduotė nepajėgi pramatyti būtinų tokiam žanrui kūlversčių, nors, parinkus veiksmui vietą Italijoj su jos Raudonom Brigadon, Casa Nostra, Vatikano bankais, gašliom moterim ir godžiais valdžios tarnautojais, tokių scenarijų galima būtų prisigalvoti tiek ir tiek. Sakysim, nuplėšiant kaukę tariamam disidentui Daugailiui. Tokios galimybės pagilinti fabulai Melnikui neįdomios. Visa, kas jį domina, tai pasakoti Algio savigailos stovius, jo rūstavimą ant padorių saugumo tarnautojų už tai, kad jie sąžiningai atliko savo pareigą (Terzetti) ir neprisipažinti sau, kad visa tai atsitiko, per jo paties žioplumą ir neišmanymą. Žodžiu, tokio zirzlio parinkimas pagrindiniu veikėju skamba tarsi "suspense-story" parodija.

Kaip bebūtų, jai pasibaigus, romanas persimaino į šeimos trikampio "tragediją", nemažiau neįtikinamą jau vien todėl, kad to trikampio kampai keistai išsikraipę: Roma, Florencija ir. . . Chicaga. Bet net ir tada, kai Serena ir jos nerūdyjanti meilė būna kartu Romoj, jokių scenelių, kuriose jaustųsi, kad tie žmonės vienas kitam brangūs, jokių užuominų apie sunkų mokymąsi lytinio bendravimo gramatikos, vien neįmanomi dialogai, vien deklaratyvūs autoriaus "komunikatai spaudai": "Mylėjau Sereną be galo, be krašto, bet po mano korektišku elgesiu, po šalto mediko kauke, jos (atseit, Lidija ir Serena) nematė visiško atsidavimo šiam trapiam sutvėrimui". Skaitytojui, žinoma, dingteli galvon, kad gal kaip tik dėl tokio neaiškaus elgesio, dėl tokio varliakraujo meilužio, Serena apsisprendžia grįžti pas savo sporto korespondentą. Tačiau Melniko pasakotojas išvadino jį baisiausiais vardais: "idiotiškasis Lukas, atsibastęs bjaurybė, piktas, pasipūtęs Lukas, parsidavėlis" ir t.t. Kur kas sunkiau skaitytojui susigaudyti Algio sielos labirintuose, kai jis apsisprendžia daužtis su susitaikiusia porele Florencijon; kitaip sakant, palydėti Sereną iki šeimos miegamojo durų. Nebent kad Melnikas norėjo ir šiuo atveju padaryti meilės romano parodiją. Bet tuo sunku įtikėti. Parodijavimas reikalauja humoro jausmo, o šia dovana Melnikas tikrai Dievulio neapdovanotas.

Veikia priešingai. Pasakotojo žody nėra nelauktų žiežirbų, metaforų, ironijos iš savęs paties. Tai vadovėlinio tono, bespalvis, žurnalistinis mintyj imas.

Visa tai suteikia "Pakirstai šakai" skubiai atlikto darbo, kreiva pavarytų siūlių, dirbtinos atomazgos, apysakos pobūdį — neįspūdingos nei psichologiniu veikėjų piešiniu, nei fono drobės spalvų gama. Todėl ir pavadinome P. Melniko kūrinį "unikumu".

Tai dalinai todėl, kad, ieškant analogijos tapybos srityje, "Pakirsta šaka" primena primityvistų tapybą ("Peinture naive"). Bet už vis labiau dėl centrinio personažo Algio figūros. Žmonės prisimena, kad kadaise buvo toks filmų aktorius Erich von Stroheim, apie kurį buvo sakoma: "A man we loved to hate". Tokiu yra Algis. Jo asmenyje Melnikas sukūrė charakterį, kurio norisi neapkęsti. Iš tiesų, tai pirmas atvejis mūsų išeivijos literatūroj, kad skaitytojui parodomas toks išeivio atvaizdas, kokį mumyse įžiūri turbūt svetimtaučiai. Paradoksalu, kad ši projekcija ateina ne iš kitataučių lūpų. Sprendžiant iš Luigi Barzini (The Impossible Europeans), italai savaip įsivaizduoja kitataučius. Bet kaip sakėme, Melniko italai - italės — labai schematiškos, bekraujės, savęs neatskleidžiančios būtybės. Ne, šis atstumiančio,  persisukusio  lietuvio portretas išryškėja iš paties savimylos — Algio išsipasakojimo.

Jis dvilypis. "Turbūt visos moterys gailisi senų bernų", sako pasakotojas. Ir iš tiesų protarpiais Algis kaip antiherojus pasimato pasigailėjimo vertu, kone patetišku padaru. Nepasitikintis savimi, pilnas baimių, garbinantis seserį, dievai žino už ką, tipelis. Nors vos 42 metų, bet jau pramatąs senatvę, karjeros posūkius. Praradęs normalius vyrui refleksus moters linijų akivaizdoj ir suverčiąs kaltę už tą atrofiją medicinos mokslui. Bet šalia jo yra arogantiškas, oficialusis Algis — Frank Krukio inkarnacija — prabyląs knygiškos moralės šneka, bukas, neimlus nei Toskanijos grožiui, nei europietinei kultūrai, besityčiojąs iš italų kalbos, įsivaizduojąs, kad gyvent Amerikoj — tai aukščiausia palaima, kaltinąs Sereną neapsisprendimu, bet sugriaunąs savo liurbiškumu jos ir Daugailio gyvenimą . . .

Po to unkščiantis, aimanuojantis, kad nėra pasaulyje teisybės, ir pliekiantis kongresmanams laiškus — apeliacijas. Pagaliau knygos pabaigoj (ji prasideda ir užsibaigia sapnu) pateisinąs savo smulkmeniškumą tuo, kad tokia buvusi Viešpaties valia. Vėl su savigaila: veizėkit, žmonės, kokie sapnai mane, vargšelį, kankina. Va šito "ūgly Lithuanian" skaitytojui ir norisi neapkęsti. Visa širdim, visais jausmais. Galbūt todėl, kad jame jis atpažįsta save. Bet kad Melnikui pavyko primityviom ir nekaltai karikatūrinėm priemonėm sukurti tokį personažą, sintetizuojantį išeivijos, ar bent vienos jos kartos, bruožus, yra nemenkas laimėjimas. Ir dingteli galvon, jog nuolatos stovinti netoli parodijos ribos "Pakirsta šaka", galbūt, yra paties tradiciniai suprasto romano, ar, kaip sakoma, "grožinės literatūros", parodija. Bet ėmę tai svarstyti, nužegliuotume į tolimus Leslie Fiedler (What was literature? Class culture and mass society) tezių nagrinėjimo pašalius.

Petras Melnikas. PAKIRSTA ŠAKA. Romanas. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. Chicaga. 1983. 190 p. Kaina $8.00.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai