Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JAROSLAVAS SEIFERTAS — NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS PDF Spausdinti El. paštas
 Nobelio premijos komisija vėl nukreipė savo žvilgsnį į Rytų Europą — 1984 metų literatūros premija buvo paskirta "Prahos dainiui", čekui Jaroslavui Seifertui. Šis nuosprendis sukėlė nemažą sąmyšį tarp Vakarų literatų, kurių daugelis apie laureatą nebuvo girdėję. 1984 metams baigiantis, oficialioji spauda Lietuvoje apie Seifertą dar nebuvo užsiminusi dėl politinių priežasčių.

Seifertas gimė 1901 metų rugsėjo 23 d. Prahoje darbininko šeimoje. Savo jaunystėje jis buvo giliai įsitikinęs komunistas, bet po viešnagės Sovietų Sąjungoje 1925 metais grįžo giliai nusivylęs komunistine sistema ir 1929 metais protesto ženklan išstojo iš kompartijos. Jis niekad to žingsnio nesigailėjo ir atsisakė "atgailauti".

Seiferto pirmuose rinkiniuose — Mesto v slzach (Miestas ašarose, 1921), ir Sama Laska (Vien tiktai meilė, 1923) — revoliucinės eilės rikiuojasi šalia lyrinių. Po politinio lūžio jo poezijoje vyrauja lyrinė meditacija. 1937 metais išleistame psalmių rinkiny Osm Dni (Aštuonios dienos) jis išreiškė čekų ir slovakų liūdesį po prezidento Tomo G. Masaryko mirties. Patriotizmo ir tėvynės meilės temos vyrauja nacių okupacijos metais išleistuose rinkiniuose. Po karo jis išleido Maminka (Mamytę, 1954), Vlastovky nad Rekou (Kregždės virš upės, 1962) ir kitas poezijos knygas.

Pokario metais, Seifertas tapo pilietinės drąsos simboliu. Jis viešai gynė savo persekiojamus kolegas Stalino laikais, po jo mirties ir po 1968 metų sovietinės invazijos. Čekų romanistas Milanas Kundera taip aprašo Seifertą 1969 metais:

"Rusiškasis siaubas jau triuškino šalį. Čekų rašytojai — pagrindinis okupanto taikinys — tada išrinko Seifertą savo sąjungos pirmininku. Aš matau jį kaip šiandien. Jau tada jam buvo sunku vaikščiot, jis rėmėsi ant kriukių. Ir galbūt todėl sėdėdamas ant savo kėdės, jis priminė uolą — nejudantis, solidus, tvirtas. Seiferto buvimas mus paguodė. Mūsų maža tauta, tiek sykių sutrypta ir pasmerkta, — kaip jai įmanoma pateisinti savo egzistenciją . Jos pateisinimas sėdėjo prieš mus: poetas, stambus, atrėmęs kriukius į stalą; poetas, konkreti tautos genijaus išraiška, vienintelė bejėgių garbė . . ."

1970 metais valdžia uždarė čekų rašytojų sąjungą. Seifertas ir toliau naudojo savo prestižą, platino peticijas ir laiškus, gynė persekiojamus. Režimas atsikirto, užtęsdamas jo naujų kūrinių leidimą, bet nesiėmė griežtesnių priemonių. Seifertas turėjo laukti trejus metus, kol 1978 pagaliau buvo išleistas cenzūros apkarpytas jo eilėraščių rinkinys Destnik Z Piccadilly (Skėtis iš Piccadil-ly). Kita poezijos knyga, Morovy Sloup (Maro kolona), pirmiausiai pasirodė savilaidoje 1974 metais ir tik 1981 metais buvo oficialiai išleista. Taip pat ir jo atsiminimai, Vsechny Krasy Sveta (Visa pasaulio grožybė) pirmiau išvydo dienos šviesą savilaidoje ir čekų emigrantų leidykloje, kol 1982 metais jį išleido oficiali leidykla Prahoje.

Vakarų spaudos žiniomis, pagrindinieji šių metų Nobelio literatūrinės premijos kandidatai buvo argen-tinietis Jorge Luis Borges, anglas Graham Greene, vokietis Gunter Grass ir du prancūzų romanistai, Claude Simon bei Marguerite Yourcenar. Seiferto pavardė nebuvo minima, bet jau 1968 metais jį buvo nominavęs prancūzų poetas Louis Aragon. Savo pranešime apie premijos paskyrimą švedų karališkoji akademija taip apibūdino naująjį laureatą:

"Seifertas niekad nesivadovavo partijos programa. Jo įsitikinimu, valstybė turi tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai. Jo gyvenimo filosofijoje galima įžiūrėti anarchijos elementą — jis protestuoja prieš viską, kas siaurina gyvenimo galimybes ir paverčia žmones šriubeliais kokioje nors ideologinėje mašinoje ar įkinko juos į dogmos vežimą.

"Jis aprašo ir liaupsina tuos gyvenimo ir pasaulio požiūrius, kurių nevaldo dogmos ar politiniai bei kitoki diktatai. Toksai jo metodas. Jo žodžiais tapomas pasaulis yra visai skirtingas nuo to, kurį įvairūs valdžios atstovai ir jų bendrininkai bando nuskurdinti.

"Jis liaupsina žydinčią Prahą ir pavasarį, kuris tebegyvas atmintyje ir atsisakančių prisitaikyti žmonių dvasioje bei viltyse.

"Jis sukuria kitą pasaulį, nepanašų į tironijos ir nevilties visatą — pasaulį, kuris egzistuoja čia ir dabar, nors jis ir būtų paslėptas nuo mūsų akių ir sukaustytas pančiais; pasaulį, kuris gyvas mūsų sapnuose ir mūsų valioje, ir mūsų mene, ir mūsų nepalaužiamoje dvasioje. Jo poezija yra išvadavimo aktas ..."

Seifertui gavus Nobelio premiją, amerikiečių spauda suskato ieškoti Rytų Europos literatūros žinovų, kurie galėtų suteikti žinių apie naująjį laureatą. Vienas jų, rusų ir lyginamosios literatūros profesorius George Gibian, pritarė Nobelio premijos komisijos nuosprendžiui: "Aš džiaugiuosi, kad pasaulis pagaliau jį pasivijo", pareiškė Gibian. "Jis yra čekų poezijos patriarchas, Roberto Frosto ir E. Cummingso derinys. Jis nusipelno premijos už savo naująsias eiles, bet ypač už 1920 -1940 metų poeziją". Gibian taip aprašė Seiferto naujosios poezijos ypatingą skonį: "Intymus lyrinis čekų poezijos tonas, didelė prancūzų surrealizmo įtaka, šio šimtmečio čekų poezijai būdingas eroticizmas". Čekų literatūros vertėja į anglų kalbą Vera Blackwell pavadino Seifertą "vieninteliu tebegyvu čekų poezijos paminklu".

Bibliografija anglų kalba:

The Plague Monument (Maro paminklas). New York, The Czecho-slovak Society of Art and Sciences, 1980. Amerikiečių poeto Lyn Coffin vertimai drauge su originalais. Leidėjų ir platintojų adresas: 75-70 199th Street, Flushing, Queens 11366.

The Casting of Bells (Varpų liejimas). Iowa City, The Spirit That Movės Us Press, 1983. Vertėjai — Tom O'Grady ir Paul Jagasich.

"Czech Poet Wins Nobel Literature Prize", The Netv York Times, 1984 spalio 12.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai