Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAIL. ANTANO GUDAIČIO TAPYBA, ARBA NAUJOJI VILNIAUS DAILĖS MOKYKLA PDF Spausdinti El. paštas
Kiekvienas kraštas turi savo geriausius ir iškiliausius menininkus. Jų kūryba ženklina ir visos tautos kultūrinį lygį. Mes galime didžiuotis turėdami tokius dailininkus, kaip M. K. Čiurlionį, A. Varną, P. Kalpoką, J. Vienožinskį, P. Rimšą ir daugelį kitų. Pradėjome nuo liaudies meno ir klumpės. Likiminės lemties ir paveldėjimo aistros ujami, mes vijomės gyvenimą savo aplinkoje, vis ir vis naujai ieškodami. Ir taip karta iš kartos, nors ir su properšomis.

Vos subręsta senosios dailininkų kartos kūryba, vos išryškėja jos pobūdis, poreikiai — tuoj ateina jau jaunoji dailininkų karta iš samanotų bakūžių ir patriarchalinės liaudies patirties. Jie žvelgia į savo ateitį ir į savo tautos tautos ateitį, nes likimas lieka tas pats.

1930 - 1934 metai — Nepriklausomųjų dail. draugijos paroda ir Ars kolektyvo sąjūdžiai — tapytojai A. Samuolis, A. Valeška, A. Galdikas, A. Gudaitis, skulptorius J. Mikėnas. Kiek vėlėliau grafikoje — V. Petravičius, V. Jurkūnas, T. Valius, P. Augius. Po penkiasdešimties metų galime jau pasverti praeities palikimą, kur, pradedant liaudies menu, randame ištakų pradžią dabarties lietuvių dailės suklestėjimui.

V. Petravičiaus 1983 m. paroda Vilniuje, kur buvo eksponuota jau išeivijos laikotarpio kūryba, yra prisiminimas senų laikų. Vertindamas tą parodą Gudaitis laiške rašo: "Ką jis bedarytų, jo betarpiškas primityvumas turi kažkokį lietuvišką mitologinį pradą". Tai taiklus pasakymas, kurį galima pritaikinti ir pačiam Gudaičiui, nebent dar pridėjus — "liaudišką ir žemaitišką pradą, dvelkiantį žmogiška prigimtimi".

Galdikas po studijų Berlyne grįžo kaip kalavijuotis užkariauti savosios Žemaitijos. Besiblaškydamas, dalinai ir vokiečių ekspresionizmo paveiktas, susirado ir savo neramaus temperamento originalų braižą. A. Samuolis — Kauno Žaliakalnio lūšnelių ir miesčioniškos liaudies palikuonis, nutapė savo gyvenamos aplinkos paveikslus. A. Valeškos kūryba įsiterpia į klasikinės formos ir spalvinių ieškojimų problemas naujos šviesuomenės aplinkoje. Gal todėl Gudaitis, su savo vientisa liaudiška vizija, lieka pats ryškiausias atstovas viso Ars kolektyvo judėjimo, atremto į liaudies meno palikimą ir liaudiškai žmogiškos buities supratimą.

Gudaitis gimė 1904 metais. Pradėjo piemeniu gūdžioje ir varganoje Žemaitijoje. Bet gali būti laimingas, kada likimas jam lėmė atlikti išskirtiną vaidmenį lietuvių dailės raidoje. Keliai buvo gruoblėti. Studijuoja pedagogiką, literatūrą Humanitariniame fakultete, bet pasirenka teptuką — nes tai buvo jo žemaitiškos prigimties reikalas. Kaune ir Paryžiuje daug ko mokėsi, daug ką matė, bet atrado ir patį save, paženklintą kūrybine prigimtimi. Šiandien, 80 metų amžiaus jubiliejų praleidus, matome jo viso gyvenimo gausią kūrybą, kurios negalima priskirti prie asmeninių apraiškų. Ji vientisai susipina su visa lietuvių dailės raida, kad ir įvairiose gyvenimo sąlygose ir pakopose.

Gudaičio tapyba atitinka ir Paryžiaus dailės mokyklą, bet, kai Picasso atrado primityvių tautų meną ir negrų kaukes, tai Gudaitis atsigręžė į savo tautos liaudies meistrų kūrybą ir visos tautos gyvenimo aplinką. Gimtojo krašto pievų ir medžių žalias sodrumas, smėlėtų pakriūčių ir kelelių geltoni ir rudi atspalviai, žemės grumsto pilkumas, kaimo žmogaus povyza, susipina jo kūryboje į darnią visumą.

Toksai tad Gudaitis sugrįžo iš Paryžiaus dalyvauti jaunosios kartos sąjūdžiuose ir parodose. Ir taip visą gyvenimą — paroda po parodos. Gudaičio menas yra figūratyvinis menas, kartais perpintas gamtovaizdžiais su kaimiška statyba, žagarinėm tvorom. Kada Petravičius vaizdavo legendarinėm pasakom padabintą senovės Lietuvą su bernužėliais, mergužėlėm, nuotakom ir vyžuotais bajoraičiais — anot I. Korsakaitės — jo "... vaizdai alsuoja kažkokia gūdžia archaine dvasia . . ."' tai Gudaičio kompozicijose matome klumpėto kaimo žmogaus kasdienybę. Tai buvo to laikotarpio, iš liaudiškų gelmių paveldėtas, gudaitiškas socialistinis realizmas. Jo neužgožė ir socialistinės santvarkos poreikiai.

Gudaitis buvo Vienožinskio mokinys. Prisimena praeitį: "... didelės įtakos jis man negalėjo padaryti. . . Moraliai sąžiningas, nesiskaitė su niekuo, iki konfliktų prieidavo . . .2 Iš tikrųjų, Vienožinskio kūryba niekam įtakos nedarė. Bet jis turėjo pedagogo gabumus: įdiegti savo mokiniams tikėjimą, kad meno vertė priklauso nuo savitumo kūrybiniuose atradimuose. Ir tai, ką Vienožinskis tik teoretiškai dėstė, tai Gudaitis, jau daug vėliau, gyvu kūrybiniu pavyzdžiu ir pedagoginiais sugebėjimais liko paveikus sekančioms kartoms.

Istorijos instituto Vilniuje menotyrininkas V. Liutkus, 1984 m. Gudaičio jubiliejinės parodos apybraižoje, "Giliai humaniškas dailininkas", rašo: "Matyt, neatsitiktinai septintajame dešimtmetyje lietuvių tapyba sinonimiškai buvo vadinama "Gudaičio mokykla", tuo pabrėžiant dailininko kūrybos, meninių pažiūrų, pedagoginės veiklos ir pačios asmenybės reikšmę ir koncentruojančią jėgą".

Gudaičio pedagoginis pasiruošimas yra praeities problema, ją dar jaunystėje išbandant ant savo paties kailio. Ir po penkiasdešimties metų prisiminimai lieka gyvi: "Entuziazmo laikas, aklo veržlumo laikas buvo Paryžiuje — tai ieškojimas, klaidžiojimas po XX amžiaus džiungles . . . Reikėjo patiems, savarankiškai, atsirinkti grūdus nuo pelų".3

Taip, kūryba kyla iš gyvo gyvenimo. Bet Gudaičio asmenyje lieka paslaptis, kokiais metodais (uždaroje aplinkoje — kaip Vilniaus skersgatvių mažas geto) jis ugdė jauną kartą savarankiškai kūrybai, nors ir jo pramintų takų lygiagretėse, jo mąstysenos sąsajoje, kolektyvinės aplinkos pažmonėse.

Atsakymo reikia ieškoti jo kūrybos įtaigume. Poetas Marcelijus Martinaitis (poetai ir kitais laikais atviru žodžiu kalbėjo apie avangardo dailininkus — Emile Zola, Guillaume Apollinaire, Max Jacob) rašo: "A. Gudaičio drobės dvelkia epiniu platumu, nes ne vienas motyvas plėtojamas ne tik paveikslo plokštumoj, bet ir laiko erdvėj, jis juda į mus net iš penkiasdešimties metų atstumo, kisdamas, reaguodamas į savo laiką. Kūrėjui likimas padovanojo ilgą ir gražų kūrybinį amžių, suteikė išminties ir jėgų sukurti savo pasaulį su savais judėjimo dėsniais, erdve ir šviesa, pasaulį, kuris vystėsi, tobulino save. Jis sukelia judėjimo įspūdį laike — per dešimtmečius, istorinius įvykius, reikalauja įsijautimo į viso kūrybos kelio "kompoziciją", jo savotišką plastiką, kas gana nauja mūsų profesionalioje dailėje. Toks įspūdis, lyg plastinėm priemonėm yra įvaldomas, fiksuojamas pats laikas, judant iš praeities į ateitį ir atgal — link Viekšnių, Beržoro . . . Jauti jo įtampą, slėgį iš viršaus net į pačius ankstyvuosius darbus, kurie, rodos, iš naujo atgimsta, ėmęsi naujos užduoties — atlaikyti viršų, visą maestro kūrybą".4

Visas dabarties lietuvių dailės suklestėjimas remiasi praeities paveldėjimu ir gyvu pavyzdžiu jau mirusiųjų ir dar gyvųjų. Galima kalbėti jau apie Vilniaus dailės mokyklą, nors pats Gudaitis tai ir neigia.5

Gudaičio tapyba yra koloristinė. Ir šį teigimą Gudaitis paneigia.6 Apsisprendimui yra daug galimybių. Bet yra skirtumas, ar piešinys yra paspalvintas, ar spalvomis ieškoma jų pačių žaismo. Ne prieš kieno valią Vilniaus dailininkų tapyba yra spalvinga. Priežasčių reikia ieškoti Gudaičio kūryboje, pačioje Lietuvoje, jos gamtovaizdyje, tradicijų įprotyje, praeities palikime (pvz., kad ir senųjų prijuosčių raštuose). Visas pasaulis yra spalvotas, tuo labiau puošmenos, kurios dabina Lietuvą. Mūsuose tik grafika buvo juoda -balta. Bet išimtinai tik netolimoje praeityje.

Dail. Antanas Gudaitis

Paties Gudaičio ankstyvasis darbas "Naujakuriai" (1933) — kontrastinių spalvų derinys — raudonaIžalia, mėlyna/geltona — yra spalvomis žėrintis ir įvairovėje sudėliotų plokštumų Paryžiaus mokyklos atspindys. Vėlyvesnėje drobėje "Davatka" (1939), žalsvai gelsvi blykčiojimai, kaip kontrastas, išryškina rūbo žėrintį raudonį ir fono mėlynumą, kurio paįvairinime nėra ryškaus piešinio — vien spalvinės užuominos žymi sienoje kabančius daiktus. Po dvidešimties metų Gudaičio drobėje "Rūta ilsisi" (1962) — vien impresionistinis spalvų žaismas, su visais gudaitiško potepio privalumais.

Gudaičio tapybinis braižas būdingas jo visam gyvenimui. Vienok vientisoje kūryboje yra ir skirtingos nuotaikos laikotarpių. Apie 1964 m. ir kiek vėliau sidabrinių ir pilkšvų tonų derinys siejasi su jo aistra savo aplinkai, poezijai, muzikai. Prisiuntė ir man liaudies dainų ir raudų plokštelių — vien ilgesį žadinančių melodijų.

Vėlesnio laikotarpio jo kūryboje jau vėl suskamba ryškiausi tonai, kaip džiaugsmo ir nelemties gyvenimo šauksmas. Jo tematika nesiriboja dabarties žmogaus suniveliuota aplinka.


A. GUDAITIS — Prie stalo IV. 1977


A. GUDAITIS — NATIURMORTAS. 1982


A. GUDAITIS — DVI GALVOS II. 1983 m.


A. Gudaičio jubiliejinės parodos fragmentas Vilniaus dailės muziejuje 1984 m. rugsėjo mėnesį.

"Pasitarimas", "Žmonės žiūri į žvaigždes", "Negrįžo paukščiai . . . Pajutau, kad vasara praėjo . . . (V. Mačernis)"; "Trys Petronėlės", "Sūnus palaidūnas", "Poetui A. Miškiniui atminti", "Močiutė", "Senas gyvulys", moterys, gėlės ir paukščiai — kas mus žavi ir kas mums gieda — tai globalinės temos, liečiančios mus visus.

"Daugelis kitų menininkų lietuvių tapybą įsivaizduoja ir vadina koloristine; bene didžiausia "kaltė" dėl šio vardo tenka tapytojui A. Gudaičiui. Jo kūryboje sudėtinga šiuolaikinio žmogaus pasaulėjauta, tapybinė plastika susilieja su liaudies tradicijomis, mąstysenos savitumu" — rašo menotyrininkė A. Barisaitė.1

Visų Vilniaus dailininkų spalvingumas betgi nėra nei pastovus, nei unikumas. Bet jis turi išskirtinį veidą, skirtingą jau nuo kitų Pabaltijo kraštų, vakarų Europos ar Amerikos kontinento kūrybos.

Vienok yra grupuotės su įvairialyčių spalvų panaudojimo supratimu: dramatiškos nuotaikos ir figūratyvinio žanro tapytojai individualiai išnaudoja spalvų galimybes pagal poreikius paveikslo turiniui. Kitiems spalva yra esminis reikalas, kurio pagalba dailininkas demonstruoja savo pasaulėžvalgą.

Yra ir monochromatinių darbų, užtinkamų Vilniaus tapytojų drobėse. Jau niausioji karta nenori paklusti laiko slinkčiai. Ieško išeities, kada nauji atradimai spalvų problemoje pradeda išsekti.

Bet yra bendras laikas, kuriame sutelpa visų dailininkų intensyvus ir savaimingas kūrybinis gyvenimas. Tai Vilnius, kur praeitis, per amžius susikaupusi, jau ženklina savo gyventojų veidus.

Reikia baigti, kada Gudaitis (savo vienmečiui) rašo: "Viskas jau suvalgyta, išgerta, lieka kelios dienos pastovėti prie molberto, kas teikia tikrą laimę, dėl ko verta lig šiol pragyventi" (Laiškas iš Vilniaus, 1984 m. sausis).

"Mes nuėjom ilgą ir duobėtą kelią iki 80; mums pavyko . . . Bet viskas praeina — praeis ir sėkmės ir nesėkmės" (Dedikacija jubiliejinės parodos kataloge, LTSR Dailės muziejus, Vilnius, 1948 m.). Tai tikrovės gaida, lygiai paguodžianti.

Viskas praeis, kaip dienos lūžis nuo ryto iki vakaro, bet Gudaičio kūryba ir Vilniaus dailės mokykla pasiliks mūsų tautos istorijoje.

Išnašos

1.    Ingrida Korsakaitė, "Gyvybinga grafikos tradicija", Istorijos institutas. Vilnius, 1970, p. 75.

2.    "Prie paveikslo angos", "Šviturys", 1984, nr. 14, p. 17 pokalbis su T. Sakalausku.

3.    "Kūryba kyla iš gyvo gyvenimo", su dail. Gudaičiu kalbasi dailėtyrininkė L.   Petruševičiūtė, "Kultūros barai", 1984, nr. 7, p. 13, 14.

4.    "Sujuda visas paveikslas", Marcelijaus Martinaičio pratarmė A. Gudaičio tapybos parodos kataloge, LTSR Dailės muziejus, Vilnius, 1984.

5.    Žiūr. išnašą nr. 2, p. 17.

6.    Ten pat.

7.    "Ekspozicija, atspindinti tapytojo kelią", "Kauno tiesa", 1984, nr. 288.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai