Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BE LAISVĖS NENURIMSIM PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUDITA VAIČIŪNAITĖ   

Lietuva gedi savo didvyrių. Nepriklausomybė pareikalavo pirmųjų aukų — beginklių gyventojų, savo kūnais gynusių Lietuvai ir jos laisvei gyvybiškai svarbius objektus. Loreta Asinavičiūtė, sutraiškyta tanko, mano dukters metų. Peilis susmigo mums visiems į krūtinę. Šūviai sudraskė mūsų tariamą ramybę ir egoizmą. Lietuva kaip niekad vieninga ir bebaimė — vėl išryškėjo jos drąsa, nepalaužiama valia, susitelkimas, santūrus išdidumas. Mes didžiuojamės savo Parlamentu, Vytautu Landsbergiu, Aukščiausios Tarybos rūmų gynėjais, neišsenkančiu žmonių srautu, lyg mažyčiai upeliai ir upės, subėgančių iš visos Lietuvos į speiguotą Vilnių — saugoti tėvynės širdies. Jeigu reikės, jie virs požeminėmis upėmis, ką ne sykį mums liudijo Lietuvos istorija.

Greta pasididžiavimo kyla ir begalinis gailestis. Neapsakomai gaila nušautų septyniolikmečių, jų artimųjų, žmogaus, prie televizijos bokšto kritusio nuo infarkto, dingusių žmonių, gaubiamų tragiškos paslapties, visų, drebančių dėl mylimų žmonių gyvybės. Gaila visų vilniečių, išgyvenusių kruviną siaubo naktį į sausio 13-ąją. Niekas nežino, kiek tą naktį įvyko mažų tragedijų — kiek mieste buvo širdies priepuolių, pražilusių galvų, net mano namų laiptinė buvo kruvina. Gaila ir keleivių, kad ir niekuo nekaltų Černobilio vaikų, įstrigusių dėl neteisėto
------------------------
Judita Vaičiūnaitė, daugelio laikoma žymiausia dabartinės Lietuvos poete, po žudynių Vilniuje savaitraštyje "Dienovidyje" įspūdingai išreiškia tautos skausmą, nerimą ir viltį. Tai jos, ir visos sukruvintos Lietuvos šauksmas. Poetė yra keliolikos poezijos knygų autorė ir gyvena Vilniuje. — Red.

geležinkelio ir avialinijos darbo sutrikdymo. Ten taip pat įvyko neviena drama, kaip ir Vilnių paskelbus uždara zona. Neužmiršom ir Naujųjų metų naktį užmiesty mirtinai užspardyto studento — Romualdo Ozolo sūnaus — lyg įspėjančios tragiškų įvykių preliudijos.

Esu tos kartos, kuri vaikystėj pergyveno karo siaubą — kruvinasis sekmadienio priešaušris, kai nutrūko paskutinė laida televizijos ekrane ir pasirodė žudikų figūros, kai namą sudrebino sprogimo aidai, o dangų nudažė pašvaistė, — vėl sugrįžo niūrus metas. Lyg širdies plakimo visą naktį klausiau Kauno radijo — šauksmo pasauliui lietuvių, lenkų, rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis. Didžiavausi tais žmonėmis, kurie atlikos savo pareigą mirtino pavojaus akivaizdoje, didžiavausi ir minia prie Aukščiausios Tarybos rūmų, kuri meldėsi ir nesitraukė ir kuriai kunigas Robertas Grigas suteikė paskutinį patepimą. Lietuva gyva ir stipri kaip niekada.

Sunkioj būklėj atsidūrė Lietuvos spauda ir žurnalistai. "Dienovidis" taip pat. Sunkioj, bet ne beviltiškoj. Tikiuosi, kad mūsų neišgąsdins po gatves važinėjančios tanketės su raudonaisiais fašistais, rėkaujančiais apie komendanto valandą. Jau kitą rytą į redakciją sunešti budelius smerkiantys eilėraščiai. Kaltininkai turi būti nubausti ir pasmerkti, to šaukiasi pralietas nekaltas kraujas. Suklaidintieji dabar turėtų atskirti, kas yra kas. Nors ir nemėgstu garsių skambių šūkių, norėčiau užbaigti perfrazuota savo dėdės poeto Petro Vaičiūno fraze:
— Ei, pasauli, mes be laisvės nenurimsim!

"Dienovidis", 1991 m. sausio 11 - 18 d.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai